Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dublike ieškovė pabrėžė, kad sprendžiant praleisto termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo klausimus atsižvelgiama ne tik į termino praleidimo priežastį, bet ir į termino praleidimo pasekmes. Palikimo priėmimo atvejis (kai nėra kitų įpėdinių) yra išskirtinis, nes šiuo atveju valstybė negali atsisakyti priimti palikimą, net jeigu kreditorinių reikalavimų dydis daug kartų viršija palikėjo turto vertę. Valstybės atsakomybė už palikėjo skolas negali būti didesnė nei paveldėto turto vertė. Šiuo pagrindu valstybei priimant palikimą, informacija apie kreditorinius reikalavimus valstybei nereikalinga, nes ši informacija neįtakoja valstybės veiksmų. Valstybė priima palikimą ne per 3 mėnesius, o vėliau. Dėl to valstybei, priešingai nei kitiems įpėdiniams, 3 mėnesių kreditorinių reikalavimų pateikimo terminas neaktualus. Kai kiti įpėdiniai nepriima palikimo, turtas, ypač nekilnojamas registruojamas turtas, negali ilgą laiką būti bešeimininkis. Nors VĮ Turto bankas teigia, kad ieškovė elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, netinkamai organizavo savo darbą, pati atsakovė, atstovaujama VĮ Turto banko, pateikė pareiškimą dėl turto paveldėjimo dar vėliau. Valstybė reikalauja iš kreditorių, kad jie laikytųsi taisyklių, nors pati terminų nesilaiko. Pakartotinai pabrėžė, kad ji regreso tvarka galėjo reikšti reikalavimą tik tada, kai išmokėjo draudimo išmoką. Iki išmokant draudimo išmoką reikalavimo teisės į skolininką neturėjo nei AB „Lietuvos draudimas”, nei kiti asmenys. AB „Lietuvos draudimas” nežinojo, kas yra skolininkas, išmokėjusi draudimo išmoką AB „Lietuvos draudimas” pateikė pretenziją eismo įvykyje dalyvavusio automobilio VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui T. S., nei ji, nei policija nežinojo, kas vairavo automobilį ir pasišalino iš avarijos vietos. Papildomai pažymėjo, kad kai skolininkas yra gyvas, nuolatiniai užklausimai, ar asmuo dar gyvas, didina išieškojimo išlaidas.

Triplike VĮ Turto bankas papildomai pabrėžė, kad, viena vertus, valstybės paveldėjimo ypatumai sudaro pagrindą teigti, kad, valstybei visais atvejais atsakant už palikėjo skolas tik paveldėto turto tikrąja verte (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), neaktualu, jog ji būtų informuota apie kreditorių reikalavimus prieš jai atliekant palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus. Kita vertus, CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina paveldimas turtas.

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. sausio 14 d. Vilniaus r. sav., Valčiūnų k., Geležinkeliečių g. 1 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta prie parduotuvės stovėjusi M. P. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl minėto eismo įvykio Vilniaus apskrities Vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena Nr. 07-17-9443206. Jos metu buvo nustatyta, kad eismo įvykio kaltininkas yra T. S. (T. S.) nuosavybės teise eismo įvykio metu priklausiusios transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos ir eismo įvykio metu nebuvo nustatytas. Administracinio nusižengimo bylos teisenos metu iš transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininko T. S. rašytinių paaiškinimų, duotų 2017 m. sausio 31 d., buvo nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonę VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdė A. B.. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams A. B. nepavykus surasti pagal turimus duomenis, 2017 m. gegužės 24 d. buvo paskelbta jo paieška, o 2018 m. spalio 9 d. buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) A. B. mirė, dėl ko 2018 m. gruodžio 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena Nr. 07-17-9443206 buvo nutraukta. Apie tai ieškovė buvo informuota Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. sausio 3 d. pranešimu Nr. 10R-33861216-19.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ieškovės bendrovėje, draudimo sutartis Nr. 01/399614228. 2017 m. sausio 17 d. eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė M. P. pateikė ieškovei prašymą išmokėti draudimo išmoką. Šį M. P. prašymą ieškovė patenkino 2019 m. sausio 8 d., minėtos draudimo sutarties pagrindu dėl transporto priemonei Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos atlyginimo išmokėdama 700 Eur dydžio draudimo išmoką.

Iš Testamentų registro duomenų nustatyta, kad per tris mėnesius po A. B. mirties įstatyminiai ir/ar testamentiniai įpėdiniai jo palikimo nepriėmė. Todėl 2020 m. vasario 6 d. VĮ Turto bankas, atstovaujantis valstybę, kreipėsi į Vilniaus miesto 36-jį notarų biurą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo. Testamentų registre šiuo metu yra registruotas faktas, kad A. B. palikimą 2020 m. vasario 13 d. priėmė Lietuvos Respublika.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes iš principo privalomo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Taigi, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytas pareigas. Taikant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog eismo įvykis įvyko, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

Byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad eismo įvykio metu transporto priemonę VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdė A. B.. Byloje tarp šalių taip pat nekilo ginčo dėl to, kad A. B., pasišalinęs iš eismo įvykio, suvokė, jog eismo įvykis įvyko. Šią aplinkybę, patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kuriuose yra fiksuoti duomenys, jog įvykus eismo įvykiui iš transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), išlipo trys asmenys ir apžiūrėjo apgadinimus, A. B. transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui T. S. prisipažino dalyvavęs eismo įvykyje, prieš jį grąžindamas, jį suremontavo. Tačiau, teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės, iš esmės patvirtinančios ieškovės reiškiamo regresinio reikalavimo dėl sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrįstumą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, gali turėti reikšmę šiai bylai tik pripažinus pagrįstu ir kitą ieškovės reiškiamą reikalavimą dėl termino kreditoriniam reikalavimui A. B. įpėdiniams pareikšti atnaujinimo. Su pastaruoju reikalavimu atsakovė nesutinka, todėl dėl jo teismas plačiau pasisako teismo sprendime toliau.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1 dalį palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo termino. Pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį pratęsti šį terminą gali teismas, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau nei treji metai. Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 nurodė, ką teisingai pažymėjo ieškinyje ir ieškovė, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Be to, CK 5.63 straipsnio nuostatomis siekiama ir kitų tikslų, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui.

Lietuvos Aukščiausias Teismas minėtoje 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai neįtvirtinti trijų mėnesių termino kreditorių reikalavimams pareikšti praleidimo padariniai, todėl CK 5.63 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta praleisto termino pratęsimo galimybė, kai terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad tam, jog kreditorius galėtų reikalauti patenkinti turimą reikalavimo teisę iš palikėjo turto, teisme turi būti įvertintos termino praleidimo priežastys ir priimtas procesinis sprendimas dėl termino pratęsimo. Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo reikalavimo teises palikimą priėmusiems įpėdiniams, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką. Ši tvarka taikytina ir palikimui perėjus valstybei.

Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą dėl termino kreditoriniam reikalavimui palikėjo įpėdiniams pareikšti atnaujinimo grindžia iš esmės tuo, kad per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą nuo A. B. palikimo atsiradimo dienos ji objektyviai negalėjo pareikšti kreditorinio reikalavimo A. B. įpėdiniams, nes teisę tokį reikalavimą pareikšti įgijo tik išmokėjusi draudimo išmoką eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui, kas įvyko suėjus šiam terminui, duomenis apie eismo įvykio kaltininką ieškovė taip pat gavo tik praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo A. B. palikimo atsiradimo dienos. Teismas, įvertinęs šiuos ieškovės argumentus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamo CK 5.63 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo kontekste, byloje surinktų įrodymų visumoje, sprendžia, jog jie nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui A. B. įpėdiniams pareikšti ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009 išaiškino, kad įstatyme (CK 5.63 straipsnis) nustatyta palikėjo kreditorių teisė pareikšti reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios teisės normos negalima aiškinti taip, kad nurodytas terminas būtų skaičiuojamas kokia nors kitokia tvarka. Pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį teismui suteikta diskrecijos teisė pratęsti praleistą trijų mėnesių terminą palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, bet ne pakeisti šio termino skaičiavimo pradžią, kuri aiškiai nustatyta įstatyme (CK 5.63 straipsnio 1 dalis). CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį draudikas turi pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjo, kalto dėl draudžiamojo įvykio, įpėdiniui, turi būti skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo momento, bet ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo momento.

Byloje nustatyta, kad A. B. mirė (duomenys neskelbtini). Pagal CK 5.3 straipsnio 1 dalį ši diena laikytina jo palikimo atsiradimo diena. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad terminas kreditoriniam reikalavimui A. B. įpėdiniams pareikšti, skaičiuotinas nuo (duomenys neskelbtini), pasibaigė 2018 m. gruodžio 30 d. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė apie turimą kreditorinį reikalavimą A. B. įpėdiniams būtų pareiškusi nurodytu terminu.

Ieškovė ieškinyje neneigia nepareiškusi kreditorinio reikalavimo A. B. įpėdiniams iki 2018 m. gruodžio 30 d. CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau teigia, kad šį terminą ji yra praleido dėl svarbių priežasčių – objektyvaus nežinojimo, kad eismo įvykio kaltininkas yra būtent A. B..

Lietuvos Aukščiausias Teismas jau minėtoje 2009 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009 pažymėjo, kad, esant draudimo teisiniams santykiams, viena iš šalių – draudikas yra specifinis civilinių santykių subjektas. Draudikas yra ūkio subjektas, savo srities profesionalas, jam ir jo veiklai taikomi padidinti įstatymų reikalavimai, o tai labai sustiprina vienos iš draudimo sutarties šalių (draudiko) ekonominę padėtį. Dėl to jam taip pat taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Šis svarbus ekonominis ir teisinis požymis yra esminis draudimo teisiniuose santykiuose. Vienos svarbiausių draudiko pareigų yra pareiga operatyviai ištirti su draudiminiu (draudžiamuoju) įvykiu susijusias aplinkybes, nustatyti žalos (draudimo išmokos dydį) ir operatyviai išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnis). Tik tinkamai įvykdžius nurodytas pareigas būtų įgyvendintas draudimo sutarties tikslas – laikantis konkrečios draudimo sutarties sąlygų užtikrinti teisėtą draudimo interesą, kuriam buvo suteikta draudimo apsauga (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Todėl tam, kad būtų įvertintos CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino praleidimo priežastys, svarbu nustatyti, ar draudikas tinkamai įvykdė pareigą ištirti draudiminį įvykį.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – Taisyklės) įpareigojo draudiką, gavusį naudos gavėjo pretenziją, veikti greitai, ištirti visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes, surinkti ir išanalizuoti dokumentus apie nukentėjusius, kaltininką, sugadintą turtą, taip pat dokumentus, įrodančius per eismo įvykį padarytos žalos faktą. Atsakingas draudikas nedelsdamas, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir atlikti kitus veiksmus, būtinus nustatyti eismo įvykio priežastis, už draudiminį įvykį atsakingą asmenį, nukentėjusius trečiuosius asmenis bei padarytos žalos dydį. Jei draudimo išmoka nėra išmokėta per trisdešimt dienų nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį, draudikas privalo raštu išsamiai informuoti draudėją (naudos gavėją) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. Užsitęsus draudžiamojo įvykio tyrimui, draudikas privalo informuoti draudėją apie tyrimo eigą kas trisdešimt dienų. Šios (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15, 16, 19 straipsniai, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnis, Taisyklių 1, 18, 27, 29, 8, 40, 47, 48 punktai), taip pat kitos minėtuose įstatymuose įtvirtintos nuostatos, kaip, pavyzdžiui, valstybės institucijų pareiga nemokamai draudikui pateikti informaciją apie tyrimo metu nustatytus faktus ir tyrimo rezultatus, jei draudžiamojo įvykio ar įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes tiria valstybės institucijos, liudija, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas.

Byloje nustatyta, kad prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo nukentėjusi eismo įvykyje pateikė ieškovei 2017 m. sausio 17 d., tačiau draudimo išmoka jai buvo išmokėta tik beveik po dviejų metų 2019 m. sausio 8 d. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų spręstina esant tikėtina, kad tokį vėlyvą draudimo išmokos išmokėjimo nukentėjusiajai faktą lėmė tai, kad dėl eismo įvykio buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena, siekiant nustatyti eismo įvykio kaltininką, kuris iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tačiau įrodymų, kas ieškovei objektyviai sutrukdė tiek šios teisenos eigos metu, tiek ją pabaigus 2018 m. gruodžio 23 d. nutarimu, tirti ir aiškintis aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir/ar draudimo išmokos dydžiui nustatyti, tarp jų sužinoti apie nustatytą eismo įvykio kaltininką, pasišalinusį iš eismo įvykio vietos, jo mirtį ir identifikuoti jo įpėdinius, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš byloje surinktų rašytinių įrodymų visumos akivaizdu, kad administracinę bylą vedančiai valstybės institucijai dar 2017 m. sausio 31 d. tapo žinoma, kad transporto priemonę VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu vairavo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino A. B., o 2018 m. spalio 9 d. tapo žinoma, kad A. B. mirė (duomenys neskelbtini). Šią informaciją valstybės institucija patikrino ir ja remdamasi priėmė 2018 m. gruodžio 23 d. nutarimą, kuriuo administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukė dėl to, kad mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta ši teisena. Apie priimtą sprendimą valstybės institucija ieškovę informavo 2019 m. sausio 3 d. raštu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tiek iki šios informacijos gavimo iš valstybės institucijos, tiek ją gavusi ieškovė operatyviai ėmė aiškintis aplinkybes dėl A. B. palikimo perėjimo jo įpėdiniams bei siekė jiems pareikšti kreditorinį reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad po draudimo išmokos išmokėjimo nukentėjusiajai 2019 m. sausio 8 d., reikalavimą sumokėti draudimo išmoką ieškovė teikė ne A. B. įpėdiniams, o draudėjui T. S., duomenis apie A. B. įpėdinius pradėjo rinkti tik 2019 m. lapkričio 28 d., o reikalavimą jo įpėdiniams tiek teisme, tiek tiesiogiai A. B. įpėdinei atsakovei pareiškė tik 2020 m. sausio mėn. Pažymėtina, kad priežasčių, lėmusių šį delsimą, ieškovė ieškinyje apskritai neįvardijo, jokių jį pateisinančių įrodymų nepateikė.

2009 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009, Lietuvos Aukščiausias Teismas konstatavo, kad draudimo bendrovė, gavusi informaciją apie įvykusį draudžiamąjį įvykį ir norėdama pasinaudoti teise iš žalos padariusio asmens įpėdinių atgauti išmokėtas draudimo išmokas, turi ne vėliau kaip per tris mėnesius išsiaiškinti kaltojo asmens įpėdinius, testamento vykdytoją ar palikimo administratorių ir pareikšti jiems pretenzijas, nurodydama, kad turi (ar turės) reikalavimo teises neviršijant išmokėtų ir ateityje mokėtinų draudimo išmokų ribų. Maksimali draudimo išmoka negali viršyti draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos. Draudimo suma nulemia maksimalias draudimo išmokos ribas, kurios draudikui yra žinomos draudiminio įvykio atsiradimo momentu. Draudimo bendrovė, juridinis asmuo, turintis darbuotojų-teisininkų, negali gintis negalėjimu ar nesugebėjimu surasti palikėjo įpėdinių kaip priežastimi, užkertančia kelią tinkamai įgyvendinti savo teises ir vykdyti draudimo sutartimi prisiimtas bei įstatymuose nustatytas pareigas. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi veiksmai gali būti pagrindas priešingai teisinio santykio šaliai protingai tikėtis, kad asmuo neatsisako savo reikalavimų.

Teismas sutinka su ieškove, kad nors įstatymu valstybė yra priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jeigu kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Tačiau teismas nesutinka, kad A. B. palikimo priėmimo valstybės vardu laikas (valstybė A. B. palikimą priėmė tik 2020 m. vasario 13 d.) ir/ar jos specifinis įpėdinės statusas, reglamentuotas CK 5.62 straipsnio 3 dalyje, savaime pateisina ieškovės delsimą pareikšti kreditorinius reikalavimus A. B. įpėdiniams ilgą laiką nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. sausio mėn.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 nurodė, kad išaiškinimas, jog valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti kreditorių reikalavimus. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir minėta pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Šioje nutartyje, į ką pagrįstai dėmesį atkreipė atsakovė, Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat nurodė, kad, viena vertus, valstybės paveldėjimo ypatumai sudaro pagrindą teigti, kad valstybei visais atvejais atsakant už palikėjo skolas tik paveldėto turto tikrąja verte (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), neaktualu, jog ji būtų informuota apie kreditorių reikalavimus prieš jai atliekant palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus. Kita vertus, CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina paveldimas turtas. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys siejamos tik su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Išimties valstybei taikymas neatitiktų CK 5.63 straipsnio sistemos, nes terminą reikalavimams pateikti praleidęs kreditorius būtų laikomas tokio termino nepraleidęs, jei išaiškėtų, kad palikimas pereina valstybei. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576-578 straipsniuose nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti net keli palikėjo kreditorių pretenzijų pareiškimo būdai: pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Be to, 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodė, kad šis kreditorių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis. Greta šiame straipsnyje nurodytų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui, kuris sudaro sąlygas kreditoriams išviešinti savo turtines pretenzijas ne tik jau palikimą priėmusiems įpėdiniams, bet ir pretenduojantiems į jį įpėdiniams prieš jiems atliekant palikimo priėmimo veiksmus. Įrodymų, liudijančių objektyvias ir pateisinančias priežastis, sutrukdžiusiais ieškovei šiuo terminu pareikšti kreditorinį reikalavimą A. B. įpėdiniams nors vienu iš įstatymo reglamentuotų ar kitu būdu, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Nenustačius pagrindo atnaujinti terminą ieškovei kreditoriniam reikalavimui A. B. įpėdiniams pareikšti, ieškinio tenkinimas negalimas, todėl teismas ieškovės ieškinį atmeta kaip nepagrįstą.

Ieškovė byloje sumokėjo 54 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškovės ieškinys netenkinamas, jos sumokėtas žyminis mokestis ieškovei neatlyginamas. Valstybė šioje byloje išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nutaria:

ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.