Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-298-881/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-06
Bylos Nr.: e2A-298-881/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00012-2020-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Vilija Mikuckienė, Aldona Tilindienė
Atsakovas: K. Š.

Kategorijos

2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-298-881/2021Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00012-2020-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Orsum“ ieškinį atsakovui K. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Orsum“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo K. Š. 138 314,61 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad, UAB „Orsum“ nuo 2010 m. gruodžio 31 d. tapus nemokiai, atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl UAB „Orsum“ bankroto bylos iškėlimo ir nemokioje įmonėje itin ilgą laiką vykdė veiklą. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė taip pat tuo, kad, nuo 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „Orsum“ nuosavam kapitalui tapus neigiamam, atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte, 11 dalyje nustatytų pareigų spręsti klausimų dėl įmonės neigiamo nuosavo kapitalo atkūrimo iki minimalaus teigiamo ir nuostolių padengimo. Tai, kad jis į įmonę faktiškai įneštais akcininko įnašais nepadengė įmonės nuostolių, tęsė nemokios įmonės veiklą esant neigiamam jos nuosavam kapitalui ir vėliau susigrąžino akcininko įnašus, palikdamas įmonę be apyvartinių lėšų, patvirtina jo, kaip akcininko, veiksmų nesąžiningumą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Todėl jo atsakomybė kyla CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Be to, įmonės būklei esant kritinei (įmonei esant nemokiai, turint ženkliai neigiamą nuosavą kapitalą), atsakovas susigrąžino akcininko įnašus, kuriais turėjo būti dengiami įmonės nuostoliai ir įmonės neigiamas nuosavas kapitalas turėjo būti atkurtas iki minimalaus teigiamo. Akcininko įnašų susigrąžinimas yra neteisėtas įmonės vadovo ir akcininko veiksmas. Veikdamas kaip įmonės direktorius, grąžindamas įnašus sau kaip įmonės akcininkui, atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytas įmonės vadovo pareigas veikti sąžiningai, protingai, būti lojaliam įmonei, pažeidė savo fiduciarinę pareigą priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti į kreditorių interesus. Įmonei esant nemokiai, kreditoriams turėjo būti teikiama pirmenybė prieš įmonės akcininko interesus. Atsakovas, veikdamas kaip įmonės akcininkas, žinodamas, kad įmonė nemoki ir nuosavas jos kapitalas yra neigiamas, priimdamas grąžinamus akcininko įnašus, pažeidė ABĮ 38 straipsnio 3 dalį, 59 straipsnio 10 dalies 2 punktą, 11 dalį, iš kurių kilo jo prievolė akcininko įnašais dengti įmonės nuostolius, taip pat pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškiniu prašomą priteisti žalą sudaro įmonės kreditorių finansinių reikalavimų, susidariusių po to, kai įmonė tapo nemoki ir veikė esant neigiamam nuosavam kapitalui, suma. Tarp prašomos priteisti turtinės žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys. Jeigu atsakovas laiku būtų inicijavęs bankroto bylą, žalos dydį sudarantys kreditorių finansiniai reikalavimai apskritai nebūtų susidarę, nes atsakovo vadovaujama įmonė įsipareigojimus kreditoriams prisiėmė neturėdama pakankamai turto jiems įvykdyti. Visi įmonės nepadengti kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė 2017 metais. Jeigu atsakovas įneštus akcininko įnašus būtų panaudojęs įmonės nuostoliams padengti, šių įnašų nebūtų susigrąžinęs ir būtų naudojęs įmonės veikloje, įmonės turimų lėšų būtų pakakę atsiskaityti su kreditoriais.

2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų apie UAB „Orsum“ negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais iki 2017 m. II ketvirčio, pati nurodė, kad jokių įsiskolinimų, susidariusių iki 2017 m. II ketvirčio, neliko, t. y. UAB „Orsum“ iki 2017 m. II ketvirčio atsiskaitė su visais kreditoriais ir, vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, buvo moki. Svarbi aplinkybė, kad atsakovas, įmonėje iškilus problemų su atsiskaitymais, 2017 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą dėl UAB „Orsum“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, todėl nepažeidė savo, kaip įmonės vadovo, pareigų. Neteisingai nurodžius UAB „Orsum“ nemokumo atsiradimo laiką, neteisingai apskaičiuota reikalaujama priteisti žala. Atsakovo teigimu, jis suteikė galimybę bendrovei pasinaudoti trūkstama apyvartinių lėšų suma, visos šios lėšos buvo naudojamos UAB „Orsum“ veikloje, t. y. atsiskaitymams už įvairias paslaugas, o dėl nusistovėjusios atsiskaitymo tvarkos užsakovai UAB „Orsum“ buvo nuolat skolingi dideles pinigų sumas. Kai įmonė turėjo galimybę šias lėšas grąžinti, jos atsakovui buvo grąžinamos. Ieškinyje nurodomos sumos neatspindi realios situacijos, nes pateikiama tik suminė akcininko įnašų dalis. Kadangi akcininko įnašai tai buvo įnešami, tai susigrąžinami, nuolat judėjo tie patys pinigai. Pagal ABĮ 59 straipsnio 10 dalį, jeigu šio straipsnio 9 dalyje nustatytų pervedamų sumų nuostoliams padengti nepakanka: 1) likę nepaskirstytieji nuostoliai perkeliami į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas sudaro ne mažiau kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 2) akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad nebūtų mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Ieškinyje nurodyta teisės norma numato tik galimybę, o ne pareigą akcininko įnašus panaudoti bendrovės nuosavo kapitalo atkūrimui. Atsakovas pagrįstai ir sąžiningai tikėjo, kad jo veiksmai yra naudingi bendrovei, todėl veiksmai buvo teisėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 138 314,61 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 884,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, paskirstė kitas bylinėjimosi išlaidas.

4. Teismas sprendė, kad nors ieškovės ieškinys tiesiogiai negrindžiamas tuo, kad žala padaryta atsakovo veiksmais, pasireiškiančiais tyčiniu įmonės privedimu prie bankroto, faktiniai ieškinio pagrindai, susiję su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymu, CK 2.87 straipsnyje nurodytų įmonės vadovo ir savininko (vienintelio akcininko) pareigų ir ABĮ reikalavimų pažeidimu, sutampa su aplinkybėmis, atitinkančiomis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, nustatytus civilinėje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir nurodytus toje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartyje (byla Nr. 2-1194-381/2020; 2-1195-381/2020). Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu reikšmės įrodinėjant juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktu ir kasacinio teismo suformuluotomis tame punkte įtvirtintos teisės normos taikymo taisyklėmis, pagal kurias prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017), teismas sprendė, kad neteisėti atsakovo veiksmai ir kaltė, konstatuoti įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-1088-638/2020, ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1194-381/2020, 2-1195-381/2020, yra iš naujo neįrodinėtini prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

5. Teismo vertinimu, byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyti prejudiciniai faktai paneigia atsakovo atsikirtimus į nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, kad įmonė 2016–2017 metais buvo moki, jog ieškovės teiginiai apie akcininko įnašų nepanaudojimą įmonės nuostoliams dengti ir jų susigrąžinimą yra melagingi, kad įmonėje atsiskaitymų eiliškumo buvo laikomasi.

Atsiliepimas

6. Atsakovo argumentus, kad tarp ieškovės nurodytos žalos ir jo neveikimo nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m. pabaigoje–2016 m. pradžioje nėra priežastinio ryšio dėl to, jog seni įsiskolinimai kreditoriams buvo padengti, o dėl ieškovės nurodytų naujų įsiskolinimų, susidariusių 2017 m. II-IV ketvirčiuose, su pagrindiniais kreditoriais A. M. IĮ ir UAB „Jaudeka“ 2017 m. rugsėjo 22 d. buvo sudaryti skolos mokėjimo išdėstymo grafikai, pateikti UAB „Orsum“ bankroto byloje Nr. 2-238-638/2020, todėl bendrovė tapo nemoki tik 2017 m. gruodžio mėnesį, paneigia tyčinio bankroto byloje nustatyti prejudiciniai faktai. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartyje konstatavo, kad K. Š. argumentai, jog bendrovės finansiniai reikalavimai susidarė ne 2015 m., bet 2017 m. II, III ir net IV ketvirtyje, o ankstesnių nepadengtų įsiskolinimų apskritai nėra, todėl bendrovė tapo nemoki tik 2017 m. gruodžio mėn., yra nepagrįsti. Bendrovės 2015 m. balansas bei 2015 m. gruodžio 31 d. kreditorių sąrašas patvirtina, kad 2015 m. bendrovės finansiniai įsipareigojimai siekė 181 445 Eur, iš jų 83 249,86 Eur yra pradelsti, ilgainiui pradelstų įsipareigojimų suma tik didėjo (2016 m. – 131 292,55 Eur, 2017 m. – 137 470 Eur), o bendrovės turtas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. sumažėjo nuo 134 019 Eur iki 69 304 Eur. Šią aplinkybę paneigiančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, byloje esantys 2015–2017 m. bendrovės finansinių įsipareigojimų sąrašai patvirtina, kad UAB „Orsum“ daug metų nesugebėjo atsiskaityti su didžiausia savo kreditore UAB „Jaudeka“: 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovės skola kreditorei siekė – 72 158,69 Eur, iš jų 54 961,14 Eur pradelsta skola, 2016 m. gruodžio 31 d. skola kreditorei buvo 130 217,50 Eur, iš jų 105 274,80 Eur pradelsta, 2017 m. gruodžio 31 d. skola buvo 93 318,48 Eur, iš jų 61 820,88 Eur pradelsta. Taigi 2017 m. II, III ir net IV ketvirtyje atsiradę bendrovės finansiniai įsipareigojimai nepaneigia ankstesnių skolų buvimo bei patvirtina UAB „Orsum“ neabejotiną nemokumą nuo 2016 m. sausio 1 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties 89 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo vertinimu, atsakovas į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreipėsi UAB „Orsum“ jau esant nemokiai, kuomet ir buvo išrašytos ieškovės nurodytos minėtų kreditorių sąskaitos, be to, restruktūrizavimo byloje sužinoję apie ieškovės nemokumą, šie kreditoriai susitarimus dėl skolos išdėstymo nutraukė ir 2017 m. gruodžio mėnesį pareiškė savarankiškus reikalavimus dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

8. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad, daug metų iki įmonės nemokumo ieškovei negalint atsiskaityti su dviem didžiausiais kreditoriais, o tapus nemokiai, beveik metus laiko nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau didinant UAB „Orsum“ skolas, jam neturėtų būti taikoma atsakomybė už ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą, nes jis negalėjo numatyti to pasekmių, pagrįstai tikėdamasis, kad šis sprendimas bendrovei yra naudingas. Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „Orsum“ nuosavam kapitalui tapus neigiamam, atsakovas, kaip įmonės akcininkas, nevykdė ABI 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte, 11 dalyje nustatytų pareigų spręsti klausimų dėl įmonės neigiamo nuosavo kapitalo atkūrimo iki minimalaus teigiamo ir nuostolių padengimo. Tai, kad jis į įmonę faktiškai įneštais akcininko įnašais nepadengė įmonės nuostolių, tęsė nemokios įmonės veiklą su neigiamu nuosavu kapitalu ir vėliau susigrąžino akcininko įnašus, palikdamas įmonę su neigiamu nuosavu kapitalu ir be apyvartinių lėšų, patvirtina jo, kaip akcininko, veiksmų nesąžiningumą CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Atsakovas, veikdamas kaip įmonės direktorius, grąžindamas įnašus sau kaip įmonės akcininkui, pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytas įmonės vadovo pareigas veikti sąžiningai, protingai, būti lojaliam įmonei, taip pat pažeidė savo fiduciarinę pareigą priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti į kreditorių interesus. Įmonei esant nemokiai, kreditoriams turėjo būti teikiama pirmenybė prieš atsakovo, kaip įmonės akcininko, interesus. Atsakovas, veikdamas kaip įmonės akcininkas, žinodamas, kad įmonė yra nemoki, nuosavas kapitalas neigiamas, tačiau vis tiek priimdamas grąžinamus akcininko įnašus, pažeidė ABĮ 38 straipsnio 3 dalį, 59 straipsnio 10 dalies 2 punktą, 11 dalį, iš kurių kilo jo prievolė akcininko įnašais dengti įmonės nuostolius, taip pat pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip administracijos vadovas ir savininkas privalėdamas veikti rūpestingai ir sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir teisės aktus, atsakovas negalėjo nesuvokti, kad, susigrąžinus akcininko įnašus, UAB „Orsum“ nebeturės apyvartinių lėšų ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip neteisėti ir nesąžiningi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-528/2009; 2010 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010, kt.). Atsakovo argumentus apie priimtiną ir sąžiningą verslo riziką paneigia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartyje nustatytas prejudicinis faktas, jog įnašų akcininkui grąžinimas neginčijamai priežastiniu ryšiu yra susijęs su įmonės apyvartinių lėšų trūkumu ir įmonės nemokumu, taip pat nemokios įmonės turtinės padėties pabloginimu po 2016 m. sausio 1 d. Grąžintus įnašus buvo galima naudoti pradelstoms skolos apmokėti. Įnašų grąžinimo akcininkui sąskaita buvo didinami bendrovės pradelsti įsipareigojimai ir tai lėmė esminį bendrovės finansinės padėties pablogėjimą iki 2015 m. gruodžio mėn., o įmonei tapus nemokia – dar labiau pablogino jos finansinę padėtį.

9. Teismas sprendė, kad tokie atsakovo veiksmai ir neveikimas negali būti vertinamas kaip veikla geriausiais įmonės interesais, pateisinama verslo rizika. Ieškovė įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, atsakovas kaltės prezumpcijos nepaneigė, todėl privalo atlyginti ieškovei (jos kreditoriams) padarytą žalą.

10. Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl priteisiamos žalos dydžio, atsižvelgiant į įrodytus abu ieškinio pagrindus, aplinkybė dėl ieškovės skolos kreditoriams susidarymo momento nėra esminė. Ieškinyje nurodytų keturių kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė 2017 metais, ieškovei jau esant nemokiai (tai pagrindžia ieškovės bankroto byloje Nr. B2-238-638/2020 elektroniniu būdu pateikti duomenys apie UAB „Jaudeka“ ir A. M. IĮ atliktus pervežimus bei jų pagrindu išrašytas sąskaitas, UAB „Kauno stiklas“ ir UAB „Tvorų pasaulis“ finansinis reikalavimas su priedais ir finansinių reikalavimų susiformavimo vertinimas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartyje) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šią žalą atsakovas turi atlyginti remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, 2.87 straipsnio 2 dalimi, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovas K. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas ignoravo apelianto argumentus, teikiamus įrodymus, kuriais buvo nuosekliai įrodinėjama, kad nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir ieškovės prašomos priteisti žalos, žala įmonei atsirado dėl kitų priežasčių, ieškovės bankrotu suinteresuotu asmenų veiksmais apeliantui nebuvo leista išvengti įmonės bankroto.

Žemesnės instancijos teismas

11.2. Teismas konstatavo, kad pirmoji ieškovės kreditorių išrašyta ir neapmokėta PVM sąskaita faktūra yra 2017 m. balandžio 11 d. UAB „Jaudeka“ pateikta sąskaita. Ši teismo konstatuota aplinkybė rodo, kad visos iki 2017 m. balandžio 11 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos, t. y. buvo atsiskaityta su visais kreditoriais, neišskiriant nė vieno.

Šalies argumentai

11.3. Apelianto triplike nurodyti duomenys, atlikti paskaičiavimai nėra nuginčyti, tačiau teismas juos ignoravo. Atsiskaitymas su kreditoriais nutrūko iš karto po to, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Didžioji dalis piniginių lėšų, kurias apeliantas perdavė bankroto administratoriui, ir kurios buvo gautos po bankroto bylos iškėlimo, buvo išmokėtos advokato paslaugoms bylose, kurios buvo inicijuojamos išskirtinai apelianto atžvilgiu, apmokėti, tuo tarpu, kreditoriams, su kuriais apeliantas atsiskaitinėjo iki pat bankroto bylos iškėlimo, nebuvo sumokėta.

11.4. Darydamas išvadą, kad apeliantas, veikdamas kaip įmonės direktorius, grąžindamas įnašus sau kaip įmonės akcininkui, pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytas įmonės vadovo pareigas veikti sąžiningai, protingai, būti lojaliam įmonei, taip pat pažeidė savo fiduciarinę pareigą priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti į kreditorių interesus, teismas nurodė tik suminius skaičius, nors proceso pirmosios instancijos teisme metu apeliantas nuosekliai įrodinėjo, kad realiai judėjo tie patys pinigai.

11.5. 2017 metais apeliantas, kaip akcininkas, bendrovei paskolino 4 150 Eur, o bendrovė per 2017 metus jam grąžino 2016 metais paskolintus 4 790 Eur ir 2017 metais paskolintus 4 150 Eur, iš viso 8 940 Eur. Skirtumas tarp paskolintų ir grąžintų 2017 metais pinigų yra 4 790 Eur. Įvertinus tai, kad kol kreditoriai UAB „Jaudeka“ ir A. M. IĮ 2017 metų pabaigoje sustabdė bendrovės veiklą, bendrovės apyvarta 2017 metais buvo 342 786 Eur, apeliantui grąžintų pinigų skirtumas tesudarė vos 1,4 proc. bendrovės apyvartos ir neturėjo lemiamos reikšmės bendrovės finansinei būklei. Šie apelianto argumentai bei motyvai teismo taip pat buvo ignoruojami.

11.6. Nurodytos aplinkybės rodo, kad sunkumai, dėl kurių buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, prasidėjo 2017 metų pabaigoje. Byloje nėra duomenų, kad kiti kreditoriai kreipėsi dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Iš teismui pateiktų duomenų negalima teigti, kad bendrovė atsiskaitinėjo išskirtinai tik su vienu kuriuo nors kreditoriumi.

11.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K- 3-244/2014 apibrėžė verslo sprendimo taisyklę. Apeliantas pagrįstai ir sąžiningai tikėjo, kad jo veiksmai yra naudingi bendrovei, pateikti duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog dėl 2017 metais apelianto priimtų sprendimų ir veiksmų buvo nuosekliai mažinami įsiskolinimai kreditoriams, t. y. apelianto priimti sprendimai ir veiksmai neturi jokio priežastinio ryšio su žala, kurią priteisė teismas.

11.8. Apeliantas nėra skolingas ieškovei nei kaip akcininkas, nei kaip vadovas, nei kaip atskaitingas asmuo, o byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo itin principingą ir ieškovės atžvilgiu sąžiningą apelianto poziciją: matydamas net ir mažiausias galimybes tęsti bendrovės veiklą, apeliantas darė žingsnius ir priiminėjo sprendimus, jog ši veikla būtų tęsiama; atsiskaitinėjo su kreditoriais, likvidavo visus įsiskolinimus, susidariusius iki 2017 m. balandžio 11 d., inicijavo bendrovės restruktūrizaciją, restruktūrizacijai nepavykus, nedelsdamas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

11.9. Kadangi teismas tendencingai (išskirtinai ieškovės naudai) interpretavo byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kad ,,atsakovo veiksmai ir neveikimas negali būti vertinamas kaip veikla geriausiais įmonės interesais, pateisinama verslo rizika. Ieškovė įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, atsakovas kaltės prezumpcijos nepaneigė, todėl privalo atlyginti ieškovei (jos kreditoriams) padarytą žalą“, laikytina, kad teismas pažeidė rungimosi, dispozityvumo, lygybės įstatymui ir teismui, šalių procesinio lygiateisiškumo principus bei buvo šališkas byloje.

Atsiliepimas

2. Ieškovė bankrutavusi UAB „Orsum“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti 980,10 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

12.1. Apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1088-638/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1194-381/2020, UAB „Orsum“ bankrotas pripažintas tyčiniu bei nustatyta, kad įmonės tyčinį bankrotą sukėlė akcininkas ir direktorius K. Š., taip pat nustatyti prejudiciniai faktai, kurie patvirtina šioje byloje ieškovės įrodinėjamas būtinas apelianto civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, kurie laikytini nustatytais prejudicinių faktų forma, o žala ir priežastinis ryšys yra preziumuojami.

12.2. Visi apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantas ginčija UAB „Orsum“ nemokumo momentą, apelianto neteisėtus veiksmus laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai UAB „Orsum“, neteisėtus veiksmus nevykdant ABĮ nustatytų apelianto, kaip įmonės akcininko ir direktoriaus, pareigų įmonės nuosavam kapitalui tapus neigiamam, neteisėtus apelianto veiksmus nepagrįstai susigrąžinant akcininko įnašus, yra atmestini vien tuo pagrindu, kad šiais argumentais nepagrįstai yra ginčijami Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartyje nustatyti prejudiciniai faktai. Šioje civilinėje byloje ieškovė ieškinį dėl žalos priteisimo pareiškė anksčiau, nei įsiteisėjo teismo nutartis pripažinti UAB „Orsum“ bankrotą tyčiniu. Tačiau ieškiniu įrodinėjami faktiniai ieškinio pagrindai sutapo su UAB „Orsum“ tyčinio bankroto byloje įrodinėtais ir nustatytais faktiniais pagrindais. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl UAB „Orsum“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismo posėdžio metu ieškovė rėmėsi tiek tuo faktu, kad UAB „Orsum“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o atsakovas pripažintas atsakingu už įmonės tyčinį bankrotą, tiek įsiteisėjusioje teismo nutartyje dėl UAB „Orsum“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytais prejudiciniais faktais.

Žemesnės instancijos teismas

12.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartimi UAB „Orsum“ bankrotą pripažinus tyčiniu ir nustačius, kad apeliantas, kaip UAB „Orsum“ akcininkas ir direktorius, savo veiksmais sukėlė įmonės tyčinį bankrotą, laikoma, kad apelianto kaltė yra nustatyta prejudicinio fakto forma, ir apeliantas neturi teisės ginčyti savo kaltės. Be to, aprašyti apelianto neteisėti ir nesąžiningi veiksmai, ypač nesąžiningi veiksmai, kai įmonei tapus nemokia apeliantas susigrąžino akcininko įnašus, kuriais turėjo būti dengiami įmonės nuostoliai bei atkuriamas įmonės neigiamas nuosavas kapitalas iki minimalaus teigiamo, įrodo apelianto kaltę.

12.4. Priežastinį ryšį tarp teismo priteistos 138 314,61 Eur žalos sumos ir apelianto neteisėtų veiksmų pirmiausia patvirtina (preziumuoja) Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties 95 punkte nustatyta prejudicinė faktinė aplinkybė (išvada). Ši prejudicinę galią turinti aplinkybė patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir teismo priteistos žalos, nes jeigu apeliantas neteisėtai nebūtų susigrąžinęs akcininko įnašų, šias lėšas (akcininko įnašus) būtų buvę galima naudoti UAB „Orsum“ kreditorių reikalavimų patenkinimui.

12.5. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad tokią priežastinio ryšio nustatymo taisyklę patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1396/2014, kurioje iš įmonės akcininko priteisė žalą dėl ABI 38 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nevykdymo, žalos dydžiu laikė įmonės finansinių reikalavimų sumą, susidariusią po to, kai akcininkui buvo žinoma apie neigiamą nuosavą kapitalą ir jis turėjo vykdyti, bet nevykdė ABI 38 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o prisiėmė naujus įsipareigojimus.

12.6. Priežastinį ryšį taip pat patvirtina ta aplinkybė, kad teismo priteista žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pažeidimu, nes visi UAB „Orsum“ kreditorių finansiniai reikalavimai, sudarantys žalą, susidarė po to, kai UAB „Orsum“ tapo nemokia.

12.7. Priežastinį ryšį patvirtina tai, kad UAB „Orsum“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir įmonės bankrotą sukėlė apeliantas savo neteisėtais veiksmais. Esant nustatytai tokiai prejudicinei aplinkybei, yra neginčijamas pagrindas konstatuoti, kad yra priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir šioje byloje prašomos priteisti žalos, nes trečiosios eilės kreditorių reikalavimai nebuvo padengti dėl įmonės tyčinio bankroto.

12.8. Apeliantas nenurodė, kokie konkretūs jo nepasiteisinę verslo sprendimai sukėlė įmonės nemokumą ir teismo priteistą žalą, be to, įmonės tyčinio bankroto byloje apskritai nekalbėjo apie nepasiteisinusią verslo riziką.

Šalies argumentai

12.9. Apelianto teiginius paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jo neteisėti bei nesąžiningi veiksmai, įskaitant tai, kad, įmonei esant sunkios finansinės būklės, nemokiai ir su neigiamu nuosavu kapitalu, apeliantas susigrąžino akcininko įnašus, kuriais turėjo būti dengiami įmonės nuostoliai ir atkuriamas įmonės neigiamas nuosavas kapitalas iki minimalaus teigiamo.

12.10. Apelianto deklaratyvius teiginius apie jo tariamą sąžiningumą ir veikimą įmonės naudai paneigia tai, kad įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, ir nustatyti konkretūs apelianto neteisėti veiksmai, kuriais įmonė tyčia buvo privesta prie bankroto.

12.11. Iškėlus UAB „Orsum“ bankroto bylą tam, kad galėtų būti vykdomos įmonės bankroto procedūros, yra reikalingos administravimo išlaidos. Administravimo išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo klausimas yra UAB „Orsum“ bankroto bylos, o ne šios civilinės bylos klausimas. Šios civilinės bylos nagrinėjimui yra svarbus tik pirmosios instancijos teismo nustatytas faktas, kad UAB „Orsum“ bankroto proceso metu gautų ir turimų piniginių lėšų neužteks padengti administravimo išlaidas ir atsiskaityti su trečiosios eilės kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apelianto, kaip buvusio įmonės vadovo ir akcininko, civilinės atsakomybės pažeidus ĮBĮ nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokia, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovui keliamas fiduciarines pareigas ir, įmonės nuosavam kapitalui tapus neigiamam, nevykdant ABĮ nustatytų pareigų spręsti klausimus dėl įmonės neigiamo nuosavo kapitalo atkūrimo iki minimalaus teigiamo ir nuostolių padengimo.

Esminės bylos faktinės aplinkybės

15. Byloje nustatyta, kad apeliantas buvo bankrutavusios UAB „Orsum“ vienintelis akcininkas ir vadovas nuo 2012 m. kovo 20 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.

16. 2017 m. spalio 30 d. apeliantas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą. Teismui atsisakius iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, apeliantas pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

17. Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla. Bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma – 138 314,61 Eur, jų susidarymo laikas – 2017 metai.

18. Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, apeliacinės instancijos teismui patvirtinus įmonės bankrotą buvus tyčiniu pagal visus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose įtvirtintus požymius.

Dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų

19. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors ieškovės ieškinys tiesiogiai negrindžiamas tuo, kad žala padaryta atsakovo veiksmais, pasireiškiančiais tyčiniu įmonės privedimu prie bankroto, faktiniai ieškinio pagrindai, susiję su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymu, CK 2.87 straipsnyje nurodytų įmonės vadovo ir savininko (vienintelio akcininko) pareigų ir ABĮ reikalavimų pažeidimu, sutampa su aplinkybėmis, atitinkančiomis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, nustatytus civilinėje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartyje. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliantas pateiktame skunde nekvestionuoja. Toks teismo vertinimas, ar tyčinio bankroto byloje nustatytos faktinės aplinkybės turi reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, atitinka ir kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

21. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo apelianto argumentus, teikiamus įrodymus, kuriais apeliantas nuosekliai įrodinėjo, jog nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir ieškovės prašomos priteisti žalos, kad ši žala atsirado dėl kitų priežasčių, kad dėl apelianto veiksmų kreditorių finansiniai reikalavimai netgi buvo mažinami, tačiau ieškovės bankrotu suinteresuotu asmenų veiksmais apeliantui nebuvo leista išvengti įmonės bankroto. Vis dėlto, į ką pagrįstai atkreipia dėmesį ir ieškovė, kai kuriais (iš esmės didžiąja jų dalimi) apelianto skundo argumentais yra kvestionuojamos faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su apelianto neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu.

22. Pirmiausia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovė tapo nemokai vėliausiai 2015 m. gruodžio mėn. pabaigoje – 2016 m. sausio mėn. pradžioje. Ši faktinė aplinkybė, kaip prejudicinis faktas, nebegali būti ginčijama. Tačiau apeliantas, teigdamas, kad visos iki 2017 m. balandžio 11 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos, t. y. buvo atsiskaityta su visais kreditoriais, taip pat cituodamas teismui pateikto tripliko argumentus bei jame nurodytus skaičiavimus, faktiškai kvestionuoja byloje dėl tyčinio bankroto nustatytą įmonės nemokumo momentą ir jo, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šių apelianto argumentų nevertina.

23. Antra, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartyje, pripažįstant įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, konstatuota, kad per laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., t. y. per delsimo inicijuoti įmonės bankroto bylą laikotarpį, BUAB „Orsum“ turto balansinė vertė sumažėjo nuo 134 019 Eur iki 69 304 Eur, o pradelstos skolos padidėjo nuo 83 249,86 Eur iki 101 384,38 Eur, neigiamas bendrovės kapitalas taip pat padidėjo nuo -47 426 Eur iki -68 166 Eur. Tuo tarpu per laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 31 d., kai įmonės nuosavas kapitalas tapo neigiamu, iki 2015 m. gruodžio 31 d., kai nustatytas įmonės nemokumas pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, akcininkui (t. y. apeliantui) buvo grąžinta net 111 913,86 Eur (23 692,80 + 61 752,78 + 26 468,28) įnašų. Ši akcininkui grąžinta suma viršija 2015 m. gruodžio 31 d. buvusią BUAB „Orsum“ pradelstų įsipareigojimų sumą – 83 249,86 Eur. Po 2015 m. gruodžio 31 d., kai BUAB „Orsum“ neabejotinai buvo nemoki, 2016 m. sausio 12 d. – 2017 m. gegužės 28 d. laikotarpiu K. Š. buvo grąžinta net 56 690 Eur (47 750 + 8 940) akcininko įnašų. Ši grąžintų įnašų suinteresuotam asmeniui suma yra lygi daugiau nei pusei 2017 m. gruodžio 31 d. pradelstų įsipareigojimų sumos (101 384,38 Eur). Po to įmonei buvo iškelta bankroto byla. Teismas sprendė, kad įnašų akcininkui grąžinimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su įmonės apyvartinių lėšų trūkumu ir įmonės nemokumu, taip pat nemokios įmonės turtinės padėties pabloginimu po 2016 m. sausio 1 d., bei pritarė pareiškėjai, kad grąžintus įnašus suinteresuotam asmeniui (t. y. apeliantui) buvo galima naudoti pradelstoms skoloms apmokėti; įnašų grąžinimo akcininkui sąskaita buvo didinami bendrovės pradelsti įsipareigojimai ir tai lėmė esminį bendrovės finansinės padėties pablogėjimą iki 2015 m. gruodžio mėn., o įmonei tapus nemokia – dar labiau pablogino jos finansinę padėtį.

24. Nurodytų byloje dėl tyčinio bankroto nustatytų aplinkybių kontekste apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog apeliantas, veikdamas kaip įmonės direktorius, grąžindamas įnašus sau kaip įmonės akcininkui, pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas ir kitas fiduciarines pareigas, nurodė tik suminius skaičius, nors apeliantas įrodinėjo, kad faktiškai judėjo tie patys pinigai, taip pat susiję su byloje dėl tyčinio bankroto nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios šioje byloje pakartotinai nėra vertinamos.

25. Analogiškai, t. y. kaip nenagrinėtini šioje byloje, vertinami apelianto argumentai, kad apeliantui 2017 metais grąžintų pinigų skirtumas tesudarė vos 1,4 proc. bendrovės apyvartos ir, anot apelianto, neturėjo lemiamos reikšmės bendrovės finansinei būklei. Ir šiais apelianto argumentais iš esmės yra kvestionuojamas byloje dėl tyčinio bankroto nustatytas įmonės nemokumo momentas ir konstatuoti apelianto neteisėti veiksmai. Tą iš esmės pripažįsta pats apeliantas, teigdamas, kad visos pirmiau nurodytos aplinkybės, anot apelianto, aiškiai rodo, kad sunkumai, dėl kurių buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, prasidėjo 2017 metų pabaigoje.

26. Kaip minėta, nagrinėjamos kategorijos bylose dėl žalos atlyginimo, kai yra nustatytas tyčinis bankrotas, atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys.

27. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas tik abstrakčiai nurodo, kad pagrįstai ir sąžiningai tikėjo, jog jo veiksmai yra naudingi bendrovei; kad dėl 2017 metais apelianto priimtų sprendimų ir veiksmų buvo nuosekliai mažinami įsiskolinimai kreditoriams, todėl tarp apelianto priimtų sprendimų ir veiksmų nėra priežastinio ryšio su ieškovei priteista žala. Byloje prejudicinių faktų forma esant konstatuotiems apelianto neteisėtiems veiksmams, be kita ko, susijusiems su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymu, tokio pobūdžio argumentai nėra pakankami siekiant pagrįsti, kad žala (ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai) yra ne jo neteisėtų veiksmų rezultatas. Tokios išvados (dėl priežastinio ryšio nebuvimo) nelemia ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis nėra skolingas įmonei.

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto vertinimu, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo itin principingą ir ieškovės atžvilgiu sąžiningą apelianto poziciją. Kaip minėta, ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu pagal visus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose įtvirtintus požymius, įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui esant apeliantui. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti dėl itin principingos ir ieškovės atžvilgiu sąžiningos apelianto pozicijos.

29. Pasisakydamas dėl apelianto argumentų, kad didžioji dalis piniginių lėšų, kurias apeliantas perdavė bankroto administratoriui, bei piniginių lėšų, gautų jau po bankroto bylos iškėlimo iš veiklos, kurią vykdė apeliantas, buvo išmokėtos išlaidos advokato paslaugoms bylose, kurios buvo inicijuojamos išskirtinai apelianto atžvilgiu, apmokėti, o kreditoriams, su kuriais apeliantas atsiskaitinėjo iki pat bankroto bylos iškėlimo, nebuvo sumokėta, apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovės pozicijai, jog administravimo išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo klausimas yra UAB „Orsum“ bankroto bylos, o ne šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Šiai civilinei bylai, konkrečiai žalos faktui nustatyti, yra svarbi tik pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad UAB „Orsum“ bankroto proceso metu gautų ir turimų piniginių lėšų neužteks atsiskaityti su trečiosios eilės kreditoriais.

30. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų tendencingai (išimtinai ieškovės naudai) vertinęs bylos įrodymus, kaip teigia apeliantas. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, tokio netinkamo įrodymų vertinimo savaime nepagrindžia. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip iš esmės nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi, dispozityvumo, lygybės įstatymui ir teismui, šalių procesinio lygiateisiškumo principus bei buvo šališkas byloje.

31. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto skundo argumentais nėra pagrįsta, jog tarp apelianto veiksmų ir ieškovės prašomos priteisti žalos nėra priežastinio ryšio, ir kad žala įmonei, kaip teigiama apeliaciniame skunde, atsirado dėl kitų priežasčių.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimo išlaidų

32. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

33. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 980,10 Eur išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, priteisiama ieškovei iš atsakovo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Orsum“ iš atsakovo K. Š. 980,10 Eur (devynių šimtų aštuoniasdešimt eurų, 10 ct) išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Marius BajorasVilija MikuckienėAldona Tilindienė