- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- I-4611-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01010-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- H. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. Z. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-11) ir atstovė teismo posėdžio nurodė, kad 2017-12-21 pareiškėjas prašymu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl jo perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui. Prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad Marijampolės pataisos namuose jis nesijaučia saugus, prieš pareiškėją buvo naudojamas fizinis smurtas, minėtą aplinkybę patvirtina pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Pažymėjo, kad pataisos namuose pareiškėjas laikomas su nuteistaisiais, kurie daro neigiamą įtaką, t. y. ne kartą teisti, vartojantys narkotines medžiagas. Marijampolės pataisos namai 2018-01-25 sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus motyvuojant tuo, kad Marijampolės pataisos namai neturi teisės parinkti bausmės atlikimo vietos. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau 2018-03-01 sprendimu Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas pažymėjo, kad prie išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, priskirtini rūpinimosi nuteistojo sveikata interesai, nuteistojo, kitų nuteistųjų ir pataisos įstaigos saugumo interesai ir pan. Atkreipė dėmesį, kad 2017-07-27 apie 9.00 val. Marijampolės pataisos namų kamerų tipo patalpoje Nr. 17 jis buvo sumuštas kareivių iki sąmonės netekimo, po šio įvykio pareiškėjui buvo diagnozuoti įvairūs sužalojimai. Šis faktas patvirtina, kad Marijampolės pataisos namuose neužtikrinamas pareiškėjo saugumas. Dėl Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento sprendimų bei nesaugių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė išgyvenimus, pažeminimą, stresą, įtampą, diskriminaciją, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 90-93) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima. Teisės aktai nenumato ir nedetalizuoja, kokios konkrečiai aplinkybės laikytinos išimtinėmis. Įstatymu nustatytas vienas konkretus atvejis, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą, t. y. dėl ligos, o kitais atvejais kompetetingam subjektui suteikiama diskrecija vertinti aplinkybes. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai numato administravimo subjekto teisę, bet ne pareigą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Pažymėjo, kad pataisos namų Kriminalinės žvalgybos pareigūnai neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų davęs kokius nors parodymus baudžiamojoje byloje prieš kitus pataisos namuose esančius nuteistuosius, taip pat neturi jokios informacijos iš teritorinių policijos įstaigų apie vykstančius tyrimus, kuriuose pareiškėjas būtų liudijęs. Pareiškėjas neįvardino nei vienos svarbios ar pagrįstos priežasties, todėl atsakovas negali nesilaikyti BVK 69 straipsnio 1 dalies reikalavimo - užtikrinti, kad nuteistasis visą bausmę atliktų vienuose pataisos namuose. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Pareiškėjas neįrodė galimai patirtos neturtinės žalos nustatymui reikšmingų kriterijų, o į bylą pateiktų įrodymų visuma (Psichologinės tarnybos pažyma) įrodo, kad pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, kuriuos nurodo deklaratyvaus pobūdžio išsireiškimais bei kurie galėtų būti atlyginti pinigine išraiška.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) galimai neteisėtų veiksmų netenkinus pareiškėjo prašymo dėl jo perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą ir neužtikrinus pareiškėjui saugių kalinimo sąlygų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, atliekantis bausmę Marijampolės PN, šios įstaigos administracijai 2017-12-29 pateikė prašymą perkelti jį iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą tęsti bausmės atlikimą (b. l. 15-16). Savo prašymą dėl perkėlimo į kitus pataisos namus pareiškėjas motyvavo tuo, kad Vilniuje gyvena jo mažametės dukros, kad Marijampolės pataisos namuose jis jaučiasi nesaugus tiek dėl kitų nuteistųjų, tiek dėl Marijampolės pataisos namų administracijos (pareigūnų) veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, kad pareiškėjas buvo laikomas su nuteistaisiais, kurie daro neigiamą įtaką, vartoja narkotikus. Marijampolės PN direktorius 2018-01-25 raštu Nr. 09/07-98 pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą netenkino (b. l. 17-18).
Nesutikdamas su Marijampolės PN sprendimu pareiškėjas pateikė skundą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Kalėjimų departamentas) direktoriui, prašydamas panaikinti Marijampolės PN 2018-01-25 raštą Nr. 09/07-98 bei tenkinti jo prašymą (b. l. 19-21). Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir Marijampolės PN 2018-02-15 pažymoje Nr. 9/07-1811 pateiktą informaciją, Kalėjimų departamentas pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė motyvuodamas tuo, kad nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikti Marijampolės pataisos namuose.
BVK 69 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų perkėlimą į kitas pataisos įstaigas, įtvirtina, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2015-08-31 įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (akto redakcija, galiojusi nuo 2016-05-21 iki 2018-04-06) 3 punkte nurodyti sekantys nuteistųjų perkėlimo pagrindai: dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą (Aprašo 3.1 p.); dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (Aprašo 3.2 p.); tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu (Aprašo 3.3 p.); iš pataisos įstaigos į kitos pataisos įstaigos Pusiaukelės namus, esant Nuteistųjų perkėlimo į Pusiaukelės namus komisijos nutarimui ir laisvai vietai Pusiaukelės namuose (Aprašo 3.4 p.); iš pataisos įstaigos Pusiaukelės namų į kitą pataisos įstaigą, nuteistajam negalint tęsti bausmės atlikimo Pusiaukelės namuose (Aprašo 3.5 p.); iš nepilnamečių pataisos namų – nuteistuosius nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų, pakartotinai pažeidusius bausmės atlikimo režimą, arba jų prašymu (Aprašo 3.6 p.); nuteistuosius, atlikusius ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko kalėjime ir kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams (Aprašo 3.7 p.); nuteistuosius, pataisos namuose perkeltus į kamerų tipo patalpas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, atlikti nuobaudą kalėjime (Aprašo 3.8 p.); nuteistuosius, nuteistus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kalėjime atlikusius pirmuosius dešimt metų (Aprašo 3.9 p.); pataisos namuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančius nuteistuosius, kurie kelia pavojų pataisos namų personalui ar kitiems asmenims arba dėl kitų išimtinių aplinkybių (Aprašo 3.10 p.).
Minėtu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kurio metu galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu siekiama bausmės vykdymo tikslų. Nuteistojo perkėlimas tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą, įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės. Įstatymų leidėjas nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Šiose normose įtvirtinta administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Administravimo subjekto naudojimasis įstatymų leidėjo jam suteikta diskrecija turi būti motyvuotas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis, kad Marijampolės pataisos namai galimai nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl perkėlimo į kitus pataisos namus, taip pat, kad Marijampolės pataisos namuose nebuvo užtikrinamos saugios kalinimo sąlygos. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo svarbu nustatyti, ar pagrįstai Marijampolės pataisos namai pareiškėjo atvejo nevertino kaip išimtinio, ko pasekoje jo prašymas dėl perkėlimo į kitą pataisos įstaigą buvo atmestas.
Pažymėtina, kad atliekant nuteistųjų perkėlimą išimtiniais atvejais Aprašo 3 punkte nustatyta tvarka, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga. Išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą (Aprašo 3.2.3 p.). Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada (Aprašo 3.2.5 p.). Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl pataisos įstaisos veiksmų galėtų būti tenkinamas tik įrodžius, jog susiklosčiusios laisvės atėmimo vietoje aplinkybės davė pagrindą pataisos įstaigai parengti ir pateikti Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo.
Marijampolės pataisos namai sprendime atsisakyti perkelti pareiškėją į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą nurodė, kad Marijampolės PN administracija neturi teisės įsigaliojus teismo nuosprendžiui parinkti bausmės atlikimo vietos, o nuteistojo sutikimas jo noru atlikti bausmę kalėjime nėra išimtinė aplinkybė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Iš esmės, Marijampolės PN sprendimas neperkelti pareiškėjo į kitus pataisos namus motyvuojamas tuo, kad nėra išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjo prašymas galėtų būti patenkintas. Iš Marijampolės PN 2018-02-15 pažymos Nr. 9/07-1811 matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nėra sąlygų laikyti nuteistuosius pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems nustatytu režimu. Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyrius neturi duomenų, kad H. Z. Marijampolės pataisos namuose būtų neužtikrinamas saugumas, ar, kad prieš šį asmenį Marijampolės pataisos namų pareigūnai nepagrįstai naudotų specialias priemones. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis jaučiasi nesaugus dėl nuteistųjų Eriksono ir Andriušaičio yra nepagrįstas, kadangi nuteistasis su šiais asmenimis nebuvo laikomas. Galimybė pareiškėjui bendrauti su artimaisiais, kiek jam numatyta pagal BVK nuostatas, nėra apribota (b. l. 78-79). Nors pareiškėjas prašyme akcentavo, kad Marijampolės pataisos namuose jam nesaugu tiek dėl pareigūnų, tiek ir kitų nuteistųjų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir aplinkybių nedetalizavo. Teimo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas 2017-07-29 Marijampolės pataisos namuose buvo sumuštas, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl to negalėtų tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą Marijampolės pataisos namuose. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2018-01-31 skundą taip pat konstatavo, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjui yra sudarytos sąlygos tinkamai atlikti laisvės atėmimo bausmę (b. l. 22-23). Kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas negalėtų atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės Marijampolės pataisos namuose, ir kurių pagrindu Marijampolės pataisos namai turėjo rengti išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nustatytą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad Marijampolės PN 2018-01-25 raštu Nr. 09/07-98 pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl jo perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą ir neteikė Kalėjimų departamentui motyvuotos išvados dėl pareiškėjo perkėlimo.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose jam buvo nesaugu, nes kiti nuteistieji vartojo narkotines medžiagas, tačiau konkrečių aplinkybių nenurodė ir nedetalizavo. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Marijampolės pataisos namuose kalintys nuteistieji ar pataisos namų pareigūnai būtų nusistatę pareiškėjo atžvilgiu priešiškai, dėl ko jis negalėtų gyventi būriuose. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose tik abstrakčiai nurodo, kad pataisos namuose jaučia įtampą ir baimę, taip pat, kad kiti nuteistieji daro neigiamą įtaką jam. Nors pareiškėjas tvirtina, kad tarp nuteistųjų Eriksono ir Andriušaičio jaučiasi nesaugiai, tačiau, kaip matyti iš Kalėjimų departamento 2018-03-01 rašto Nr. 2S-686, pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose su šiais asmenimis nebuvo laikomas. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi būriuose ir siekis persikelti į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, kitų nuteistųjų ar pareigūnų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl nesaugių kalinimo sąlygų yra deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Bylos duomenys patvirtina, kad advokatė R. V. šioje administracinėje byloje teikė valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal 2018-03-27 sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-1232-5690. 2018-11-12 teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018-11-09 pažyma Nr. NTP-7-6781 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.