- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-667-462-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-9-00241-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Dalius Jocys, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- J. F.
- Nukentėjusysis
- K. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. F. (J. F.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. ir nuteistas 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda.
Pirmosios instancijos teismas taip pat iš J. F. priteisė 5 997,96 Lt turtinei žalai atlyginti ir proceso išlaidas – advokato pagalbai apmokėti 2 000 Lt, viso 7 997,96 Lt nukentėjusiajam K. K.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. F. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-185-642/2010 2010-11-05 priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo J. F. per septynias dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti K. K. du keleivinius automobilius: „Peugeot 406“, valstybinis numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“ ir „Peugeot 406“, valstybinis numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“, sudarant neatlygintinį sandorį bei atleidžiant ieškovą K. K. nuo išlaidų, susijusių su šio sandorio sudarymu, mokėjimo bei įpareigojo J. F. grąžinti atsakovui K. K. keleivinių automobilių „Peugeot 406“ valstybinis numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“, ir „Peugeot 406“, valstybinis numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“, dokumentus ir raktelius. 2011-08-18 įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimui, J. F., turėdamas pareigą vykdyti šį teismo sprendimą, tyčia jo nevykdė, t. y. jo vardu registruotus automobilius „Peugeot 406“, valstybinis numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“ ir „Peugeot 406“, valstybinis numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“ neperregistravo ir taip neperdavė nuosavybės teisių K. K., negrąžino pastarajam automobilio „Peugeot 406“, valstybinis numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“ bei šio automobilio dokumentų ir raktelių. Tokiais savo veiksmais J. F. nevykdė 2010-11-05 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo, nesijusio su bausme.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, jį, J. F., išteisinti, neįrodžius, kad buvo padaryta veika turinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje numatytų baudžiamojo nusižengimo požymių. Procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.
Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat suformuluotas alternatyvus reikalavimas – apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, perduoti bylą prokurorui.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis naikintinas dėl priimant šį nuosprendį padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių bei neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ko pasėkoje J. F. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės perrašydamas prokuroro kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, tinkamai neatskleidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnio turinio. Pirmiausia, tiek iš prokuroro kaltinamojo akto, tiek iš skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomosios dalies neaišku, kada buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. kada skaičiuotina šio nusikaltimo padarymo pradžia, t. y. nuo kada jis privalėjo vykdyti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamajame akte vienas iš būtinų rekvizitų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 str. 1 d. 3 p. nuostatomis yra nusikalstamos veikos padarymo laikas, o kaip galima suprasti iš kaltinamojo akto šioje byloje nusikalstamos veikos aprašymas prasideda nuo 2010-11-05, tai tokiu atveju turėtų būti svarstomas klausimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino šitoje byloje suėjimo. Dar svarbesnis klausimas yra šio nusikaltimo padarymo pabaigos laikas, kadangi ši nusikalstama veika, t. y. teismo sprendimo nevykdymas yra trunkamojo pobūdžio ir remiantis byloje esančiais duomenimis šį teismo sprendimą jis buvo visiškai įvykdęs daugiau kaip prieš pusę metų iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo. Taigi, šiuo atveju įvertinus, kad nusikalstama veika net teoriniame lygmenyje (konstatavus, kad tokia buvo) nutrūko iš esmės keli mėnesiai iki perduodant bylą į teismą, teismas bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo nustatyti šio nusikalstamos veikos baigtumo momentą. Nustačius, kad tokia galimai neteisėta veikla, t. y. teismo sprendimo nevykdymas yra nutraukta dar teisminio tyrimo metu, teismas turėjo svarstyti klausimą, ar šiuo atveju jo veiksmuose vis dar yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. numatyto nusikaltimo sudėtis. Prokuroro kaltinamajame akte bei skundžiamame teismo sprendime neįvardinus nusikalstamos veikos pradžios bei pabaigos momento, teismas nebegalėjo vertinti ir šių aplinkybių, t. y. jo dar 2013 m. rugsėjo mėn. visiškai įvykužius teismo sprendimą nusikalstamos veikos buvimo pastarojo veiksmuose buvimo klausimo. Remiantis kasacinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose turi būti nustatytas tiek įpareigojimų turinys, taip pat įvertinta kokių teismo paskirtų įpareigojimų jis nevykdė ir dėl kokių priežasčių. Toliau nuteistojo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas apibrėždamas įpareigojimų, kurių jis nevykdė turinį, konstatavo tik tai, kad jis, J. F., negrąžino atsakovui automobilio „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, taip pat šio automobilio dokumentų bei raktelių. Būtina pažymėti, kad nurodytas automobilis iš jo teismo sprendimu kaip laikinoji apsaugos priemonė buvo paimtas dar civilinės bylos nagrinėjimo metu ir taip pastarajam daugiau ir negrąžintas. Kito „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ automobilio ar jo dokumentų jis tvirtina apskritai niekada neturėjęs (jis, beje, jam ir neinkriminuotas), o juo visą laiką naudojęsis nukentėjusysis. Visos šios aplinkybės, t. y. kokie įpareigojimai teismo sprendimo buvo taikyti jam ir kokius veiksmus jis turėjo atlikti skundžiamame teismo nuosprendyje nėra tinkamai atskleistos. Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas surašydamas ir perrašydamas iš kaltinamojo akto iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitinkantį nuosprendį, t. y. išsamiai neatskleisdamas aprašant pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybes, visiškai nenurodydamas, kaip reiškėsi būtinieji šios nusikaltimo sudėties požymiai-nusikaltimo padarymo laikas (jo pradžia, pabaiga), teismo paskirtų įpareigojimų turinys, kokius konkrečiai iš teismo išvardintų įpareigojimų jis galėjo (turėjo) įvykdyti, ar jų nevykdė sąmoningai, ar tam nebuvo objektyvių kliūčių, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą Visų šių į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnio nusikaltimo sudėtį įeinančių aplinkybių skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodyta. Iš bylos dokumentų matyti, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kurios nurodytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, faktinės aplinkybės analogiškai aprašytos ir kaltinamajame akte (taip pat ir teismo nutartyje dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje). Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėtų svarstyti ir spręsti klausimą, ar yra pagrindas priimti sprendimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (jei ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą). Tuo atveju taip pat turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą ir ar galima jį ištaisyti apeliacinės instancijos teisme priimant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 4 punkte numatytą sprendimą. Toliau apeliantas akcentuoja, kad kaip matyti iš teismo nuosprendžio jis turėjo iš esmės tik perregistruoti aukščiau nurodytus automobilius K. K. vardu. Tačiau tokių veiksmų atlikti jis objektyviai neturėjo galimybės, nes jis paprasčiausiai K. K. negalėjo rasti jo nurodytu adresu. Jo turėtas K. K. telefonas buvęs išjungtas. Pažymėtina, kad pats K. K. pripažino ilgą laiką gyvenęs užsienyje ir dėl to net vykdymo procese buvo išdavęs įgaliojimą liudytojui T. D.. Įsiteisėjus nurodytam apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje, vėlesnių procesų metu nepavykus įteikti K .K. procesinių dokumentų, jis, J. F., net turėjo juos įteikinėti viešo paskelbimo būdu (ką patvirtina teismui pateikti bei bylos nagrinėjimo metu prijungti dokumentai). Tą aplinkybę, kad jis neturėjo tyčios nevykdyti teismo sprendimo patvirtina visa eilė jo atliktų aktyvių veiksmų siekiant jį kaip tik įgyvendinti, t. y. jis bandė 2013-01-10 per antstolę B. Tamkevičienę įteikti turimus automobilio raktelius bei dokumentus, tačiau antstolė atsisakė juos priimti. Tada turimus raktelius su dokumentais jis bandė išsiųsti pašto siunta kartu su pranešimu per UAB „Baltic Post“ K. K.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad ir prokuroras priimdamas 2013-07-09 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat šiame nutarime pripažino šią aplinkybę, kad jis (apeliantas) neturėjo tyčios nevykdyti teismo sprendimo. Kaip konstatuota prokurorės nutarime, iš ikiteisminio tyrimo duomenų nustatyta, kad K. K. buvo išvykęs iš Lietuvos ir negavo apelianto siųstų pranešimų, o antstolė B. Tamkevičienė pastarąjį informavusi, jog ji nėra įpareigota priimti automobilio raktelių bei dokumentų. Atsižvelgiant į tai, kad K. K. buvo išvykęs iš Lietuvos, jis neturėjo galimybės įvykdyti teismo sprendimo, nors ir dėjo visas pastangas, kad jis būtų įvykdytas. Perregistruoti automobilių K. K. vardu taip pat nebuvo galimybės. Dėl automobilių perregistravimo buvo iš karto susitarta ir šis susitarimas buvo įvykdytas jo, J. F., bei K. K. akistatos metu).
Be to, kaip jau minėta, automobilį „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, jis vykdydamas teismo sprendimą civilinėje byloje, pastatė automobilių stovėjimo aikštelėje. Kaip nurodoma šiame prokurorės nutarime, kad automobilio „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kurio registracijos dokumentai buvo rasti atliekant automobilio apžiūrą, visą laiką naudojosi K. K. įgaliotas asmuo T. D. Visos šios aplinkybės, turinčios reikšmės tinkamam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties vertinimui, skundžiamame teismo sprendime buvo paliktos visiškai nevertintomis.
Nuteistasis taip pat apeliuoja į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad jis galėjo automobilius perduoti K. K. įgaliotam asmeniui parodo, kad teismas priimdamas sprendimą šitoje byloje, tinkamai neįsigilino į reikšmingas šios aplinkybes, t. y., kad realiai nei vienu iš automobilių jis pasibaigus procesui civilinėje byloje nebedisponavo. Beje, minėtą įgaliojimą K. K. T. D. išdavė tik vykdymo proceso metu ir apie tokį jam nieko nebuvo žinoma. Atkreiptinas dėmesys, kad pats K. K. įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje galėjo ir turėjo būti aktyvus, t. y. informuoti jį apie savo buvimo, gyvenamąją, vietą telefoną, kas sudarytų sąlygas jam susitikus su K. K. įvykdyti šį teismo sprendimą. Beje, įgyvendinant transporto priemonių perregistravimą nukentėjusiajam K. K. būtų užtekę pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą šias transporto priemones paprasčiausiai persirašyti savo vardu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, yra pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas jį, J. F., kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje numatytą veiką, netinkamai aiškino ir taikė šio baudžiamojo įstatymo nuostatas ir, netinkamai vertindami reikšmingas bylos aplinkybes, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Apeliantas taip pat pažymi, kad šioje byloje jis buvo kaltinamas bei nuteistas už teismo sprendimo nevykdymą, t. y. neveikimą. Akivaizdu, kad tokia savo veika (neveikimu) jis negalėjo padaryti žalos nukentėjusiajam ir tarp jo neveikimo negali ir K. K. ieškinio pareikšto patirtų nuostolių pavidalu, negali būti net ir teorinio priežastinio ryšio. Beje, net ir praktiškai jis negalėjo prisidėti prie žalos automobiliams padarymo, nes jis šiais automobiliais nedisponavo. Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma išreikalauti duomenis apie tai, kokios būklės buvo automobilis iki patenkant pas jį po policijoje užfiksuoto įvykio, po kurio šį automobilį reikėjo remontuoti. Šis prašymas be jokių motyvų pirmos instancijos teismo buvo atmestas. Taip pat nukentėjusysis, reikšdamas ieškinį, iš esmės rėmėsi vidutiniais tokių transporto priemonių skaičiavimais, visiškai nesiremdamas konkrečių byloje nurodytų automobilių būkle bei verte. Taip pat nukentėjusysis prašė teismo priteisti bei buvo priteista pinigų suma, kurią nukentėjusysis įvertino kaip negautas pajamas. Pažymėtina, kad teismas skundžiamame nuosprendyje civilinio ieškinio išsprendimo klausimą apskritai niekaip neargumentavo, todėl neaišku, kuo pasireiškė nukentėjusiojo negautos pajamos, nes nukentėjusysis tuo metu jokio verslo su šiais automobiliais nevykdė. Toks teismo sprendimas tiek dėl civilinio ieškinio priteisimo, tiek ir dėl jo visiško neargumentavimo prieštarauja tiek imperatyviems įstatymo reikalavimam, tiek ir tokio pobūdžio bylose formuojamai teismų praktikai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog J. F. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį atsako tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.
Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad apeliantas savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką. Konstatuotina, kad šiuo atveju galbūt padarytu teisės pažeidimu padaryta turtinė žala nukentėjusiam asmeniui gali būti atlyginta remiantis civilinės teisės normų taikymu, t. y. galbūt pažeistos teisės apgintos kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas; tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais; kartu sudaromos realios galimybės įgyvendinti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas).
Taigi bet kurio įsiteisėjusio teismo sprendimo (taip pat ir nesusijusio su bausmėmis) nevykdymas yra pavojinga veika, kuri kliudo teisingumo įgyvendinimui, kenkia teismų autoritetui, apskritai menkina žmonių pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais ir kartu paprastai daro žalą asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) teisėms ir teisėtiems interesams. Būtent valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias teismo sprendimų vykdymą. Viena tokių priemonių – tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio priemonių) asmenims, nevykdantiems teismo sprendimą, įtvirtinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, nevykdančiam teismo sprendimo, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 13 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K–69/2014) pažymėjo, kad aiškinant BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų teigti, kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012). Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad teismo sprendimo neįvykdymas per teismo nustatytą terminą gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2008).
Objektyviai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali pasireikšti labai įvairiomis veikomis, pvz.: nelegaliu darbu, savo pajamų ar turto slėpimu, jų iššvaistymu, vengimu dirbti, tam tikrų dokumentų klastojimu. Tačiau ir šiuo atveju, sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnio taikymo, reikia įvertinti tai, ar minėtų veikų pripažinimas baudžiamuoju nusižengimu atitinka jau minėtus iš Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos kylančius imperatyvus, pavyzdžiui, turi būti atsakyta į klausimą, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju būtų proporcingas padarytos veikos pavojingumui.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją. Asmuo atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).
J. F. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. nuteistas už tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinėje byloje 2010-11-05 priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo J. F. per septynias dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti K. K. du keleivinius automobilius: „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, sudarant neatlygintinį sandorį bei atleidžiant ieškovą K. K. nuo išlaidų, susijusių su šio sandorio sudarymu, mokėjimo bei įpareigojo J. F. grąžinti atsakovui K. K. keleivinių automobilių „Peugeot 406“ valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, dokumentus ir raktelius. 2011-08-18 įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimui, J. F., turėdamas pareigą vykdyti šį teismo sprendimą, tyčia jo nevykdė, t. y. jo vardu registruotus automobilius „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, neperregistravo ir taip neperdavė nuosavybės teisių K. K., negrąžino pastarajam automobilio „Peugeot 406“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, bei šio automobilio dokumentų ir raktelių.
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės motyvavo tuo, jog tai, kad J. F. tyčia nevykdė teismo sprendimo, įrodo nukentėjusiojo K. K., liudytojų T. D. ir G. K. parodymai, iš kurių matyti, kad J. F. ne tik, kad nesistengė įvykdyti sprendimo, tačiau visaip vilkino įvykdymą skųsdamas antstolės veiksmus, nesutikdamas su teismų sprendimais stengėsi bet kokiais būdais atnaujinti procesą dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo įpareigotas gražinti automobilius nukentėjusiajam, norėdamas nukentėjusiojo kontaktinių duomenų, juos galėjo gauti iš antstolės, tačiau ir to nebuvo būtina, automobilius galėjo gražinti nukentėjusiojo įgaliotam asmeniui T. D.
Nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar nuteistasis savo tyčiniu elgesiu sukūrė tokią teisinę situaciją, kad teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tapo neįmanomas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-11-05 sprendimu, kuris įsiteisėjo 2011-08-18, įpareigojo ieškovą J. F. per septynias dienas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovui K. K. du keleivinius automobilius Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir nustatė tokią sprendimo įvykdymo tvarką:
Įpareigojo ieškovą J. F. grąžinti atsakovui K. K. du keleivinius automobilius Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, sudarant neatlygintiną sandorį bei atleidžiant atsakovą Kęstutį Kondrotą nuo išlaidų, susijusių su šio sandorio sudarymu, mokėjimu.Įpareigojo ieškovą J. F. grąžinti atsakovui K. K. keleivinių automobilių Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, dokumentus ir raktelius (b. l. 84-86, t. 1).
Įvertinus tokią nustatytą teismo sprendimo įvykdymo tvarką, darytina išvada, kad tam, jog nuteistais J. F. galėtų grąžinti K. K. minėtus automobilius sudarant neatlygintiną sandorį buvo būtina šių dviejų asmenų suderinta valia. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo nuteistasis būtų tyčia vengęs suderinti su K. K. automobilių grąžinimo aplinkybes (laiką, vietą ir pan.). Byloje surinkti duomenys leidžia teigti, kad nuteistasis laikotarpiu nuo minėto teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. tam tikrais būdais bandė nukentėjusiajam grąžinti minėtus automobilius.
Tą faktą, kad nuteistojo J. F. galimybės suderinti su K. K. automobilių grąžinimo aplinkybes buvo iš dalies apribotos dėl paties K. K. veiksmų galima spręsti ir iš paties nukentėjusiojo K. Kondroto teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų. Teisminio nagrinėjimo metu Klaipėdos rajono apylinkės teisme 2014-03-18 jis parodė, kad sprendimas įsiteisėjo, jis kaltinamajam J. F. neskambino. Kai vyko į užsienį, įgaliojimą parašė T. D. 2013 metų žiemos pradžioje kaltinamasis paskambino ir sakė, kad nori perregistruoti, bet jis negalėjo atlėkti. Po to sutarė, jog antradienį, bet tada jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bendravo su antstole, ji kelis kartus jam skambino. Pirmosios instancijos teisme dalyvavo visada, o po to jau nebebuvo susidūręs su kaltinamuoju. Įgaliojimą buvo parašęs T. žmonai, paskui parašė pačiam T. Atrodo, kad jau buvo vykdymo procesas, kai T. parašė įgaliojimą. Iš pradžių jis negaudavo dokumentų iš teismo, gal tada jo adresas buvo pasikeitęs. Neinformavo, kad adresas yra pasikeitęs, bet paskiau daug dokumentų gaudavo iš teismo. Kai vyko teismas jis gyveno jau kitu adresu, kaltinamasis turėjo žinoti kur siunčiami dokumentai. Kai grįždavo į Lietuvą būdavo po mėnesį laiko, išvykęs būdavo 3-4 savaites. Antstolė visada galėjo su juo susisiekti. Antstolė jam sakė, kad kaltinamasis atsiuntė automobilio raktelius (b. l. 34-35, t. 2).
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, iš šių nukentėjusiojo parodymų galima daryti sekančias išvadas: pirma, nuteistasis 2013 metų žiemos pradžioje skambino nukentėjusiajam ir sakė, kad nori perregistruoti automobilį, be to, kaltinamasis antstoliai atsiuntė automobilio raktelius, tai rodo, kad jis dėjo tam tikras pastangas įgyvendinti teismo sprendimą; antra, nukentėjusysis keitė gyvenamąją vietą, be to, dažnai išvykdavo iš Lietuvos, todėl nuteistajam galėjo būtų objektyviai sunkiau susisiekti su nukentėjusiuoju; trečia, nukentėjusysis išvykęs į užsienį iš pradžių parašė įgaliojimą T. D. žmonai, paskui parašė pačiam T. D. Ši aplinkybė taip pat galėjo iš dalies klaidinti nuteistąjį dėl tinkamo teismo sprendimo įvykdymo.
Atsižvelgiant į tai, kad asmuo su kuriuo nuteistasis turėjo sudaryti neatlygintiną sandorį nuolat keitėsi (nors ir ne juridine prasme), teigti, kad neatlygintino sandorio sudarymas, kitaip tariant teismo sprendimo įvykdymas, buvo nevykdomas vien dėl nuteistojo kaltės, nebūtų visiškai pagrįsta ir teisinga. Kadangi įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, galima daryti prielaidą, jog tuo atveju jeigu nukentėjusysis K. K. būtų buvęs aktyvesnis, t. y. aiškiai informavęs nuteistąjį apie savo faktinę buvimo vietą, kontaktus ir kt., tada J. F. veiksmai (neveikimas) savo pavojingumo laipsniu tikrai galėtų būti vertinamas baudžiamosios teisės prasme.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš antstolės Brigitos Tamkevičienės 2013-01-10 rašto J. F. advokatui J. Stepanovui matyti, jog antstolės kontoroje buvo gautas J. F. pranešimas perduoti K. K. automobilio Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ , dokumentus ir raktelius ir pridėtas vokas su užrašu „priedai“ (b. l. 111, t. 1). Be to, minimo automobilio raktelius bei dokumentus J. F. bandė išsiųsti K. K. pašto siunta kartu su pranešimu per siuntų tarnybą UAB „Baltic Post“ (b. l. 105-107, t. 1). Įvertinus tai, galima pagrįstai daryti išvadą, kad nuteistasis nors ir pasirinkęs ne visiškai tokią, t. y. ne visiškai tokią sprendimo įvykdymo tvarką, kokią buvo nurodęs teismas, tačiau dėjo tam tikras pastangas įvykdyti teismo sprendimą. Todėl teigti, jog nuteistasis tyčia visiškai nevykdė teismo sprendimo taip pat negalima. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisiškai taip pat reikšminga yra tai, kad nuteistasis automobilio Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, dokumentus ir raktelius nukentėjusiajam per antstolę B. Tamkevičienę norėjo perduoti dar net neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiojo pareiškimą buvo pradėtas 2013-04-22 (b. l. 1-2, t. 1).
Kaip jau buvo minėta, kad padaryta veika būtų laikoma nusikalstama, ji ne tik turi formaliai atitikti 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai, Iš Klaipėdos teismo apylinkės teismo 2010-11-05 sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad buvo nuspręsta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-08-16 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti ieškovą J. F. pastatyti savo lėšomis keleivinį automobilį Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, į automobilių saugojimo aikštelę „Statega“, esančią Baltijos pr. 53 A, Klaipėda, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – palikti iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 86, t. 1). Byloje esantis antstolės V. Daugirdienės 2013-04-11 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog 2013-04-11 15.20 val. atvykus adresu Baltijos pr. 53A, Klaipėda, į saugomą automobilių stovėjimo aikštelę konstatuota, jog automobilių saugojamoje aikštelėje stovi automobilis Peugeot 406, kurio valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 40-42, t. 1). Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2010-08-16 nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojus ieškovą J. F. pastatyti savo lėšomis keleivinį automobilį Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, į automobilių saugojimo aikštelę „Statega“, esančią Baltijos pr. 53 A, Klaipėda, jis ir buvo ten pastatytas bei nuteistojo lėšomis laikomas visą laiką. Tai yra minėtas automobilis nebuvo niekur slepiamas, nebuvo eksploatuojamas, ar kokiais nors tyčiniais veiksmais gadinamas. Minėtame antstolės V. Daugirdienės 2013-04-11 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole taip pat neužfiksuota jokių šio automobilio apgadinimų.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad kitu Peugeot 406 automobiliu nuosavybės teise inkriminuotu laikotarpiu priklaususiu J. F., kurio valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, realiai naudojosi T. D., t. y. nukentėjusiojo K. K. įgaliotas asmuo. Tyrimo metu 2013-06-17 šis automobilis buvo apžiūrėtas, surašytas apžiūros protokolas, taip pat padaryta vaizdo lentelė su fotonuotraukomis (b. l. 96-103, t. 1). Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo gautas Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko 2014-09-30 raštas, kuris patvirtina, kad T. D. atžvilgiu yra baigtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., padarymo ir su kaltinamuoju aktu perduotas Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Iš šio rašto matyti, kad T. D. yra kaltinamas suklastojęs J. F. parašą norėdamas neteisėtai gauti 13 744 Lt dydžio KASKO draudimo išmoką už sudaužytą nuosavybės teise J. F. priklausiusį automobilį Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 66, t. 2). Taigi, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad realiai šį automobilį visą laiką naudojo nukentėjusiojo K. K. įgaliotas asmuo T. D.
Teismų praktikoje yra aiškinama, kad objektyviai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali pasireikšti labai įvairiomis veikomis, pvz.: nelegaliu darbu, savo pajamų ar turto slėpimu, jų iššvaistymu, vengimu dirbti, tam tikrų dokumentų klastojimu. Nagrinėjamoje byloje jokios tokios ar kokios nors panašios veikos nebuvo nustatyta, visą laiką nuo pat Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-11-05 sprendimo priėmimo buvo žinomos abiejų Peugeot 406 buvimo vietos, jie niekaip nebuvo slepiami, ar juo labiau nuteistojo neteisėtai naudojami.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nors nagrinėjamoje byloje ir galima įžvelgti tam tikro laipsnio tyčinio J. F. neveikimo, tačiau šis jo neveikimas neužkirto kelio teisingumo įgyvendinimui šioje byloje. Pažymėtina, kad byloje esantis 2013-06-28 Akistatos protokolas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo patvirtina, kad tyrėjai paklausus įtariamojo J. F.: „Ar šiuo metu dalyvaujant K. K. galite susitarti dėl teismo sprendimo galutinio įvykdymo, neatlygintinio sandorio sudarymo ir transporto priemonių perregistravimo VĮ Regitra K. K. vardu?“ J. F. atsakė: „Taip, galiu susitarti su K. K. dėl automobilių perregistravimo K. K. vardu VĮ Regitra“. Be to, K. K. paklausus: Ar atsiimsite pašto siuntą išsiųstą J. F.?“ K. K. atsakė: „Taip, atsiimsiu pašto siuntą siųstą J. F.“ (b. l. 127, t. 1). Be to, byloje esančios 2013-09-24 Transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių kopijos patvirtina, kad J. F. keleivinius automobilius Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir Peugeot 406, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, sudarant realiai neatlygintinus sandorius, t. y. 1 (vieno) lito vertės, nuosavybės teise perleido K. K. (b. l. 22-23, t. 2). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-11-05 sprendimas buvo įvykdytas dar iki skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nuteistojo veiksmuose galima konstatuoti tam tikro laipsnio neveikimą vykdant teismo sprendimą, nesusijusį su bausme. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste nustatyti, kiek tai buvo tyčinis neveikimas ir kiek tai buvo nulemta objektyvių anksčiau minėtų aplinkybių, yra sudėtinga. Tačiau apibendrinant darytina išvada, kad toks J. F. neveikimas nebuvo pakankamai pavojingas, kad jis būtų pripažintas nusikalstama veika.
Kaip minėta, Klaipėdos rajono apylinkės teismas J. F. pripažindamas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. nurodė, jog jis ne tik, kad nesistengė įvykdyti sprendimo, tačiau visaip vilkino įvykdymą skųsdamas antstolės veiksmus, nesutikdamas su teismų sprendimais stengėsi bet kokiais būdais atnaujinti procesą dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo įpareigotas gražinti automobilius nukentėjusiajam.
Byloje esantys duomenys iš tikrųjų patvirtina, kad J. F. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo pateikęs kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-18 nutarties peržiūrėjimo, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartimi buvo atsisakyta priimti kasacinį skundą (b. l. 10-11, t. 2). Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, jog J. F. skundė įvairius antstolės B. Tamkevičienės vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje. Tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo daryti išvadą, kad J. F. nagrinėjamu atveju elgėsi nusikalstamai, t. y. būtų naudojęs neteisėtas priemones ar pan. Tokią išvadą būtų galima daryti tik tuo atveju, jeigu teismas jam būtų paskyręs baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-12 nutarties nuorašas patvirtina, jog antstolės B. Tamkevičienės prašymas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškėjui J. F. skirti 20 000 Lt dydžio baudą buvo atmestas (b. l. 79-80, t. 1).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apelianto veikoje nėra visų būtinųjų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nebūtų adekvati ir proporcinga priemonė, nes nukentėjusiojo teisėtų interesų (patirtos žalos atlyginimas dėl galimo automobilių nuvertėjimo) užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.
Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą taikymas buvo nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo principą, todėl J. F. turi būti išteisintas.
Nukentėjusysis K. K. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 5 997,96 Lt turtinės žalos atlyginimo (b. l. 180–182, t. 1). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p.).
Tenkinti K. K. baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nėra pagrindo, nes J. F. išteisinamas, kadangi jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. požymių. Todėl K. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Tačiau tai neužkerta kelio K. K. pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p.).
Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms nuteistojo J. F. (J. F.) apeliacinis skundas tenkintinas, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-04-30 nuosprendis naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti išteisinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,
nusprendžia:
nuteistojo J. F. (J. F.) apeliacinį skundą tenkinti.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendį panaikinti.
J. F. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
K. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.