- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- N-575-2832-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-63-3-00476-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo B. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutarties B. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi B. N. skundo netenkino ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – ir Institucija) 2010 m. spalio 19 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo jam už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą paskirta 80 (aštuoniasdešimties) litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda B. N. paskirta už tai, kad jis 2010 m. spalio 11 d., 12 val. 40 min., Prezidento gatvėje, Tauragės mieste, vairuodamas automobilį „Audi A8“, pastatė jį stovėti, kai tarp sustojusios transporto priemonės ir sankryžos su Gedimino gatve atstumas buvo mažesnis negu 5 m, o atstumas tarp stovinčios transporto priemonės ir baltos ištisinės linijos buvo mažesnis negu 3 m, tokiu būdu jo vairuota transporto priemonė trukdė kitų transporto priemonių eismui, o jis tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 5, 155.8, 155.7 ir 155.10 punktų reikalavimus. Nurodė, jog B. N. Institucijos Nutarimą ginčijo, teigdamas, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pažymėjo, jog Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, B. N. kaltę grindė administracinio teisės pažeidimo protokolu ir policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Konstatavo, jog šie įrodymai byloje surinkti tinkamai, bei užfiksuoti laikantis ATPK reikalavimų. Pridūrė, jog teismas nenustatė pagrindo, kodėl turėtų abejoti pareigūnų, vykdžiusių tarnybines pareigas, pranešimuose nurodytos informacijos tikrumu, pažymėdamas, jog jų parodymai apie pažeidimo užfiksavimą buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėjo, jog nors B. N. savo skunde ir teigia, jog tarp jo ir pareigūno T. J. yra konfliktas, jis jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, nors galėjo ginti savo teises dar iki nutarimo priėmimo, t. y. manydamas, kad dėl pareigūno asmeninio suinteresuotumo jam yra surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, B. N. galėjo pareigūno veiksmus skųsti aukštesniam pareigūnui (policijos komisariato viršininkui), galėjo pats pateikti jo kaltę paneigiančius įrodymus (nuotraukas ar schemą, kurioje būtų užfiksuota transporto priemonės stovėjimo schema), tačiau to nepadarė. Nurodė, jog B. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad asmuo pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda, todėl jam pagrįstai Institucijos Nutarimu paskirtas baudos maksimumas.
II.
B. N., nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43 – 44), kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir jo skundą visiškai tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog administracinio teisės pažeidimo protokole yra išdėstyti tikrovės neatitinkantys duomenys, todėl jis jame nepasirašė, o byloje esantys pareigūnų tarnybiniai pranešimai yra surašyti išgalvojus tariamą jo pažeidimą, siekiant jam pakenkti. Pažymi, jog pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nėra nurodyta, kokiu atstumu nuo sankryžos ir kokiu atstumu nuo ištisinės linijos tariamai stovėjo jo automobilis „Audi A8”, kas parodo, jog pareigūnai jo automobilio stovėjimo padėties realiai nefiksavo, atstumų nematavo. Nurodo, jog tarnybinius pranešimus jam surašė ne kelių policijos pareigūnai. Teigia, jog nesutinka su apygardos teismo pozicija, kad jis galėjo pateikti jo kaltę paneigiančius įrodymus, nes jo kaltumą turi įrodyti institucija. Taip pat pažymi, jog siekdamas patvirtinti aplinkybes, kad Institucijos pareigūnai prieš jį yra nusiteikę labai priešiškai, jis pateikė 2010 m. liepos 23 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimo nuorašą, tačiau teismas vis tiek nurodė, kad jis jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė, ir dėl šiame nutarime esančios informacijos nepasisakė. Mano, jog nesurinkus jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, nebuvo pagrindo ir teigti, kad jo veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje, sudėtis.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į B. N. apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Institucijos Nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinė nuobauda B. N. paskirta pagal ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį, kuri numato administracinę atsakomybę už vairuotojų apsisukimą pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, stovėjimą tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, tolimųjų šviesų neperjungimą į artimąsias tamsoje, likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, važiavimo automagistralėse, taip pat žmonių vežimo taisyklių pažeidimą.
B. N. savo kaltę ginčija tuo, jog Institucija nesurinko pakankamai objektyvių, jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, be to, pareigūnai prieš jį yra nusiteikę priešiškai.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su B. N. pozicija nesutinka ir sprendžia, kad byloje buvo neabejotinai įrodyta, jog jis 2010 m. spalio 11 d., vairuodamas automobilį „Audi A8“, pastatė jį stovėti, kai tarp sustojusios transporto priemonės ir sankryžos atstumas buvo mažesnis negu 5 m, o atstumas tarp stovinčios transporto priemonės ir baltos ištisinės linijos buvo mažesnis negu 3 m, tokiu būdu pažeidžiant KET reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog jo pažeidimas buvo įrodytas pakankamais byloje esančiais duomenimis – administracinio teisės pažeidimo protokolu ir policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, kuriais abejoti teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo. Tuo tarpu tas B. N. teiginys, kad pareigūnas T. J. prieš jį yra nusiteikęs priešiškai, taigi jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, vertintinas kritiškai, nes B. N. nepateikė jokių duomenų, galinčių nuginčyti bendrąją pareigūnų objektyvumo prezumpciją, nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, galėjo tą padaryti dar iki Institucijos Nutarimo priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad B. N., teigdamas, jog pareigūnai yra galimai suinteresuoti neteisėtu apkaltinimu, privalėjo nurodyti įtikinamas priežastis ar duomenis, pagrindžiančius savo teiginį, nelaikytinas nekaltumo įrodinėjimo perkėlimu jam. Pridurtina, jog B. N., nesutikdamas su pažeidimo faktu, T. J. ir kitus pažeidimą fiksavusius pareigūnus taip pat galėjo prašyti apklausti teisme, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo ir šios savo teisės taip pat nerealizavo. Pasakytina ir tai, kad tas faktas, jog Institucija buvo surašiusi jam administracinį teisės pažeidimo protokolą, kurį Tauragės rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 23 d. nutarimu panaikino, bylą jo atžvilgiu nutraukdamas, pagrindo manyti, kad pareigūnai buvo suinteresuoti jį neteisėtai apkaltinti, taip pat nesuteikia, nes inkriminuoti kaltinimus pažeidėjams – įprastinė pareigūnų veikla, kurioje, kaip žinia, gali pasitaikyti klaidų ir netikslumų, kurias ištaiso teismas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
B. N. apeliacinio skundo netenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.