- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-19
- Bylos Nr.
- 1A-183-92-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-00370-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Damanskienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Virginija Švedienė
- Nuteistasis
- O. P.
- Nukentėjusysis
- Ol
- Advokatai
- Odeta Daminaitytė
Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-183-92/2013
Teisėjas Robertas Rainys Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00370-2012-6
2013 m. kovo 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. gynėjos advokatės Odetos Daminaitytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. pripažintas kaltu pagal BK 164 str. ir nubaustas 4 mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant kas mėnesį neatlyginant dirbti po 30 val. visuomenės labui.
Ol. P. civilinis ieškinys O. P. atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. P. nuteistas už tai, kad turėdamas pareigą pagal 2011-04-26 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-73-131/2011 mokėti po 400 Lt kas mėnesį nuo 2010-05-17 dukros J. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui buvusios žmonos Ol. P. naudai iki dukros pilnametystės, nuo 2011-05-26 iki 2011-07-01, nuo 2011-09-01 iki 2012-04-01 nemokėjo lėšų dukros išlaikymui ir tokiu būdu vengė pareigos išlaikyti savo vaiką, dėl ko 2012-11-01 dienai susidarė 10 600 Lt įsiskolinimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo O. P. gynėja advokatė Odeta Daminaitytė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-12 nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priimti išteisinamąjį nuosprendį O. P. atžvilgiu.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas, nes O. P. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priimdamas nuosprendį rėmėsi prielaidomis. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas mokėti alimentus konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti nevykdoma ne dėl objektyvių priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas. Apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė neatsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išnaudotos priverstinio išieškojimo teisės aktų nustatyta tvarka galimybės, nes nukentėjusioji kreipėsi į antstolius Lietuvoje, nors jai buvo žinoma, kad O. P. yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę ir jokių lėšų Lietuvoje negauna. Iš bylos duomenų matyti, jog O. P. oficialiai deklaravo savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, kur įsiregistravo mokesčių mokėtoju. Duomenų, kad Ol. P. būtų ėmusis kokių nors priverstinio išieškojimo procedūrų Jungtinėje Karalystėje, nėra. Vien tai, kad asmuo išvyko gyventi į užsienį, negali apsunkinti jo teisinės padėties, aplinkybė, jog nukentėjusiajai inicijavus priverstinio išieškojimo procedūras Jungtinėje Karalystėje teismo sprendimas būtų buvęs įvykdytas, nėra paneigta.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad O. P. Lietuvoje buvo registruotas Darbo biržoje, tačiau negalėjo susirasti darbo, todėl norėdamas užsidirbti jis išvyko į Jungtinę Karalystę, pagal teismui pateiktas pažymas matyti, jog jis nuo 2011-03-20 Jungtinėje Karalystėje vykdo savarankišką veiklą ir per ataskaitinį laikotarpį gavo 736 svarus pajamų, taip pat nuo 2011-03-21 jam skirta 20,30 svarų dydžio išmoka vaikui. O. P. gautų pajamų neužtenka net pragyvenimui Jungtinėje Karalystėje, duomenų apie kitas jo gaunamas pajamas nėra. Tokios aplinkybės patvirtina tai, kad O. P. pareigos teikti išlaikymą nevykdė dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, t.y. dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties, o ne tyčia dėl blogų santykių su nukentėjusiąja.
Pažymi, kad O. P. išlaikymą savo dukrai pradėjo teikti nuo 2012-04-12, kas susiję su individualios veiklos pradėjimu ir išmokos vaikui gavimu, bet jokiu būdu ne su ikiteisminio tyrimo pradėjimu. Nukentėjusiosios pateiktas susirašinėjimas su O. P. dar neįrodo jo galimybių teikti išlaikymą, be to, nepateiktas visas susirašinėjimas, pateiktos tik atrinktos žinutės. O. P. susirašinėjime gyrėsi apie savo gerą materialinę padėtį tik norėdamas pasipuikuoti ir pykdamas ant buvusios savo sutuoktinės, nes ši neleidžia bendrauti su dukra. Taip pat O. P. kaltės dėl vengimo išlaikyti dukrą nepatvirtina tai, kad yra laiku mokama už buto kreditą, nes įmokas bankui moka jo dabartinė sugyventinė, kuri prie O. P. dukros išlaikymo prisidėti atsisako. Be to, O. P. inkriminuotas vengimo mokėti išlaikymą terminas yra 7 mėnesiai, per kuriuos galėjo susidaryti 2 800 Lt įsiskolinimas, o ne 10 600 Lt kaip nurodyta nuosprendyje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio skundo motyvai dėl O. P. kaltės nebuvimo padarius BK 164 str. numatytą nusikaltimą iš esmės grindžiami netinkamu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje padaromos pagrįstos išvados.
Susipažinus su bylos medžiaga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo O. P. veiksmus pagal BK 164 str.
BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką, nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas ir nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-143/2011, 2K-139/2011 ir kt.)
Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu iš O. P. priteista nepilnametės J. P. išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos 2010-05-17 iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2011 m. gegužės 26 d. Pažymėtina, jog kaltinimas O. P. buvo pareikštas dėl vengimo išlaikyti dukrą nuo 2011-05-17, nors pagal teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką inkriminuojamas, jei kaltininkas vengia vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią aplinkybę, patikslino kaltinimą ir pripažino, jog O. P. vengė išlaikyti dukrą nuo 2011-05-26 dienos, t.y. teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo. Nors skundžiamame nuosprendyje šis kaltinimo patikslinimas nebuvo aptartas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad O. P. padėtis nebuvo pasunkinta, toks kaltinimo patikslinimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio būtų pagrindas naikinti apylinkės teismo nuosprendį.
O. P. neneigia, kad žinojo apie 2011-04-26 priimtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą, be to, iš O. P. jau 2011-01-21 nutartimi buvo priteista mokėti dukrai laikiną išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį. O. P. nuteistas už vengimą išlaikyti dukrą laikotarpiu nuo 2011-05-26 iki 2011-07-01, taip pat nuo 2011-09-01 iki 2012-04-01. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nuo pat teismo sprendimo, kuriuo priteista mokėti išlaikymą, įsiteisėjimo O. P. nevykdė savo prievolės išlaikyti dukrą, dėl ko 2011-06-06 buvo išduotas vykdomasis raštas, kurio pagrindu buvo pradėtas priverstinis teismo sprendimo vykdymo procesas. 2011 m. liepos mėnesį iš O. P. buvo išieškota 200 Lt, taip pat jis savo noru priteistą 400 Lt sumą sumokėjo 2011 m. rugpjūčio mėnesį. Apie kitus mokėjimus, atliktus iki 2012 m. balandžio mėnesio, byloje nėra duomenų. Vėliau O. P. periodiniai mokėjimai yra atlikti nuo 2012 m. balandžio mėnesio. Nors pats O. P. teigia, jog periodiškai mokėjo išlaikymą dukrai, tačiau byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų nėra. Tokia O. P. iškelta versija atmestina kaip siekis išvengti atsakomybės, be to, kritiškai vertintina dar ir dėl to, kad dirbdamas Jungtinėje Karalystėje jis niekaip kitaip negalėjo periodiškai perduoti pinigų nukentėjusiajai kaip tik juos pervesti banko pavedimu, o nukentėjusiosios banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad O. P. jam inkriminuotu laikotarpiu jokių papildomų mokėjimų nuteistasis neatliko. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nuteistojo brolis A. P. parodymuose tik perpasakojo jam O. P. pateiktą įvykių versiją.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, visą jam inkriminuojamą nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį nuteistasis buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę. Teismui pateiktame nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjime O. P. nurodo gyvenantis pasiturinčiai, gali išlaikyti butus dvejose šalyse ir jam nereikia iš nieko prašyti pinigų. Nors byloje nenustatyta, kiek tiksliai pajamų Jungtinėje Karalystėje gavo O. P., tačiau minėtas susirašinėjimas patvirtina, jog nuteistasis turėjo pakankamai pajamų, bet išlaikymo dukrai nemokėjo, nors ir galėjo tai daryti. Teismas neturi objektyvaus pagrindo kritiškai vertinti pateikto susirašinėjimo turinio, pats nuteistasis neneigia rašęs tokio turinio žinutes nukentėjusiajai, bet bandydamas nepagrįstai sumenkinti susirašinėjimo įrodomąją reikšmę nurodo tai daręs iš noro pasipuikuoti. O. P. pateiktoje pažymoje nurodytos pajamos yra gautos nuo 2011-03-20 iki 2011-04-05, t.y. ne už tą laikotarpį, kuris jam yra inkriminuotas, todėl remiantis šia pažyma negalima konstatuoti, jog nuteistasis negaudavo pakankamai pajamų. Be to, pažymėtina, kad įvertinant O. P. turtinę padėtį nesivadovauta būsto kredito mokėjimu, kadangi byloje apie būsto kredito mokėjimą duomenų nėra surinkta.
Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusioji Ol. P. neišnaudojo visų priemonių išlaikymui išsiieškoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ol. P. dėl išlaikymo dukrai priverstinio išieškojimo kreipėsi į antstolę I. B. su teismo išduotu vykdomuoju raštu, pagal antstolės pateiktą informaciją iš O. P. per visą priverstinio vykdymo proceso laikotarpį buvo išieškota tik 200 Lt. Nors akivaizdu, jog išvykęs į užsienį nuteistasis gaudavo pajamų, tačiau jų nelaikė Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose, taip siekdamas išvengti galimo piniginių lėšų arešto. Nuo 2011-11-10 nuteistojo nepilnametei dukrai J. P. išmokas pradėjo mokėti Vaikų išlaikymo fondas. Visos šios aplinkybės parodo, kad Lietuvoje buvo išnaudotos visos įmanomos priemonės priverstinai įvykdyti teismo sprendimą dėl išlaikymo dukrai priteisimo. Apeliacinio skundo argumentas, jog teismo sprendimas būtų buvęs įvykdytas nukentėjusiajai su vykdomuoju raštu kreipusis į Jungtinės Karalystės kompetentingas institucijas, atmestinas, nes nuteistasis slėpė savo gyvenamosios vietos adresą, darbovietę, be šių duomenų inicijuoti priverstinio teismo sprendimo vykdymą būtų buvę neįmanoma. Atkreiptinas dėmesys, kad O. P. oficialiai deklaravo tik išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau nenurodė tikslios savo gyvenamosios vietos užsienio šalyje.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, matyti, jog O. P. neteikė žinių apie savo pajamų šaltinius, tikrą gyvenamąją (buvimo) vietą, taip sąmoningai slėpdamas nuo buvusios žmonos, auginančios ir išlaikančios nepilnametę dukterį, bei antstolės, vykdžiusios teismo sprendimą dėl lėšų vaikui išlaikyti išieškojimo, reikšmingą informaciją siekdamas išvengti pareigos išlaikyti vaiką, kuri nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apie kurį nuteistasis žinojo. Nuteistojo tyčią taip pat patvirtina jo paties pateiktas raštas, kuriame nurodyta, kad jam Jungtinėje Karalystėje nuo 2011-03-21 buvo skirta 20,30 svarų sterlingų dydžio išmoka vaikui, nors jis pats tuo laikotarpiu jokių įmokų nukentėjusiajai nepervedinėjo.
Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad periodinių išmokų dukrai mokėjimą nuo 2012 m. balandžio mėnesio lėmė savarankiškos veiklos Jungtinėje Karalystėje pradėjimas ir išmokos vaikui gavimas, nes, kaip nurodyta aukščiau, tiek savarankišką veiklą O. P. pradėjo vykdyti, tiek išmoka vaikui jam paskirta jau nuo 2011 metų kovo mėnesio, t.y. daugiau nei prieš metus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo brolis buvo apklaustas bei nuteistasis apie pradėtą ikiteisminį tyrimą elektroniniu paštu informuotas 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje, todėl akivaizdu, jog periodinių išmokų dukrai mokėjimas yra susijęs būtent su pradėtu ikiteisminiu tyrimu.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog dėl O. P. vengimo mokėti alimentus galėjo susidaryti nebent 2800 Lt įsiskolinimas, taip nepagrįstai susidariusio įsiskolinimo dydį siejant vien tik su tais laikotarpiais, kuriais O. P. pripažintas kaltu vengęs teikti dukrai išlaikymą. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu iš O. P. priteista nepilnametės J. P. išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t.y. nuo 2010-05-17, taigi, jau teismo sprendimo priėmimo metu buvo susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, kurio O. P. ne tik kad nepadengė, bet, kaip nustatyta byloje, po teismo sprendimo įsiteisėjimo toliau vengė teikti dukrai išlaikymą, tuo pačiu ir mokėti susidariusį įsiskolinimą, todėl įsiskolinimas O. P. buvo paskaičiuotas teisingai.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino O. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 str., ir paskyrė jam teisingą bausmę, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo O. P. gynėjos advokatės Odetos Daminaitytės apeliacinį skundą atmesti.