Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. pad. Tomui Juoniui, atsakovo atstovui Ruslanui Zadorinui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundą, prašė jį tenkinti, pateikė rašytinį prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnis bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei 49 straipsnio 1 daliai (pagal prašymo esmę matyti, kad pareiškėjo atstovas prašo ištirti atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai). Pareiškėjo atstovas nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi nauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, kai pareiškėjo atžvilgiu teismo sprendimas buvo priimtas 1995-11-09, remiantis tuo metu galiojusiu 1961 m. BK. Pareiškėjas, remiantis 1996-07-02 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsniu, nepriklausomai nuo savo teistumo, turėjo teisę įsigyti ir naudotis neribotos civilinės apyvartos ginklais ir šaudmenimis, o ribotos civilinės apyvartos ginklus įsigyti, valdyti, disponuoti ir jais naudotis galėjo nuo 1998-11-10, kuomet išnyko teistumas. Griežtesnį teisinių santykių reglamentavimą nustatanti teisės norma neturi galioti atgal. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis numato, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Taigi, pareiškėjo manymu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnis iš esmės pažeidžia šią nuostatą, nes įteisina įstatymo galiojimą atgal, sukurdamas neadekvačias pasekmes asmenims, norintiems įsigyti ginklą. Įstatymo nuostata dėl nepriekaištingos reputacijos užkerta galimybę asmeniui, teistam už atitinkamą nusikaltimą, tačiau neturinčiam teistumo, kada nors įsigyti ginklą, tai suponuoja ir Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies (turėtų būti 29 straipsnio 1 dalies) pažeidimą. Ši Konstitucijos nuostata numato, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatos, pareiškėjo atstovo teigimu, yra diskriminacinės, pažeidžiančios asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni, negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių taikomi apribojimai atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, taip pat yra diskriminacinė ir prieštaraujanti Konstitucijos 49 straipsnio 1 daliai (turėtų būti 29 straipsnio 1 daliai), nes tokios normos pagrindu sukuriamas skirtingas asmenų vertinimas. Teistas, bet neturintis teistumo, asmuo iki naujojo įstatymo gali teisėtai turėti ginklą, o asmuo teistas, bet neturintis teistumo ir norintis įsigyti ginklą po naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo tokios teisės nebeturi. Konstitucinis Teismas 2013-01-25 nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką, tačiau tai darydamas turi paisyti proporcingumo principo.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundą atmesti, neprieštaravo pareiškėjo prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146, įsigaliojusiu 2011 m. kovo 1 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio įstatymo 2 straipsnio 30-31 dalys apibrėžia, kad leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus, o leidimas nešioti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 10 straipsnis numato, kad ginklų ir šaudmenų nuosavybės teisės subjektais gali būti valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys, o įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis, be kita ko, medžioklei.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnis numato, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos (1 dalis). Leidimai laikyti ar leidimai nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduodami asmenims, turintiems teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus (2 dalies 1 punktas). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, kad medžioklei B ir C kategorijų ilguosius graižtvinius, lygiavamzdžius, pneumatinius ginklus, jų šaudmenis gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, turintys galiojantį medžiotojo bilietą.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Pareiškėjas 2014-12-29 prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) (b. l. 30). Atsakovo Viešosios tvarkos valdyba 2015-01-27 priėmė skundžiamą sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 29), šį sprendimą grindė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. lapkričio 9 d. nuosprendis (b. l. 59-72) patvirtina, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 146 straipsnio 2 dalyje (vagystė, padariusi nukentėjusiajam žymią žalą, taip pat padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai) (įstatymo redakcija iki 1995-01-01), BK 147 straipsnio 3 dalyje (atviroji vagystė įsibraunant į butą) ir BK 18 straipsnio 6 dalyje (padėjimas daryti nusikaltimą). Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nusikaltimai buvo padaryti apsvaigus nuo alkoholio. Minėtuose BK straipsniuose numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo. Taigi atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, atitinkamai, jam negali būti išduodami leidimai laikyti ar nešiotis ginklus.

Aplinkybė, kad pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Lyginant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą su įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu matyti, kad naujos redakcijos įstatyme nustatyti griežtesni reikalavimai nepriekaištingai reputacijai. Pagal Ginklų ir šaudmenų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas asmuo praėjus 3 metams po teistumo išnykimo buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tuo tarpu pagal Ginklų ir šaudmenų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jei asmuo apsvaigęs padarė nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos net ir po teistumo išnykimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A662–1233/2012 buvo nagrinėjamas klausimas, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų įstatymo 18 straipsnio tiek, kiek jis nenustato nepriekaištingos reputacijos netekimo termino, atitikties Konstitucijai, inter alia, Konstitucijos 30 straipsniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio konstitucingumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią poziciją grindė tuo, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, įstatymų leidėjas sugriežtindamas sąlygas, kuomet asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Tokiu įstatyme numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teismas į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai kreipiasi tik tada, jeigu yra pagrindas manyti, įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į minėtoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismo pateiktus išaiškinimus, pažymi, kad jam nekyla abejonė dėl Ginklų ir šaudmenų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto tiek, kiek jis sugriežtina iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusius nepriekaištingos reputacijos atvejus ir nenustato nepriekaištingos reputacijos netekimo termino, atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonė dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai, todėl pareiškėjo atstovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit). 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XI-1146 nustatyti griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai yra viešai paskelbti ir taikomi visiems asmenims, kurie kreipiasi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo po šio įstatymo įsigaliojimo (išskyrus asmenis, turėjusius leidimus iki įstatymo pakeitimų įsigaliojimo). 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustato, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Akivaizdu, kad tokia nuostata siekiama apsaugoti asmenų, kurie galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai realizavo teisę laikyti ir nešiotis ginklus, teisėtus lūkesčius. Todėl ta aplinkybė, kad leidimus 2011 m. vasario 28 d. turėjusių asmenų atžvilgiu griežtesni apribojimai netaikomi, tačiau jie taikomi asmenims, jeigu jie kreipėsi dėl leidimų išdavimo po 2011 m. kovo 1 d., nereiškia asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neturėjo, dėl leidimo išdavimo kreipėsi po 2011 m. kovo 1 d., todėl jo atžvilgiu pagrįstai pritaikyti apribojimai, įsigalioję nuo 2011 m. kovo 1 d.

Pastebėtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas ir kt.). Galiojant ankstesnei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai nesikreipęs dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklą išdavimo asmuo konkrečių teisių, kurios valstybės turi būti saugomos, neįgijo. Todėl valstybė, sugriežtindama ginklų laikymo (nešiojimo) reikalavimus ir tuo siekdama konstituciškai pagrįstų tikslų sustiprinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, asmenų, kurie pagal anksčiau galiojusius reikalavimus teisės laikyti (nešioti) ginklą nerealizavo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo nepažeidė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad itin panašioje į nagrinėjamą bylą jau minėtoje Lietuvos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662–1233/2012 apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, tinkamai nustačius faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normas, todėl pagrindo jo naikinimui nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis). Atsakovas klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo pareiškėjui išnagrinėjo tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo atsakovą įpareigoti klausimą išnagrinėti iš naujo. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo J. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.