Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 12–15), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. sausio 27 d. sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo ir įpareigoti atsakovą klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamosiose bylose Nr. 94-1-00601-94 ir Nr. 17-1-00758-94 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 3 metams. Pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 58 straipsnio 2 punktą lygtinai nuteisti asmenys, jeigu jie per bandomąjį laiką nepadaro naujo nusikaltimo, laikomi neturinčiais teistumo. Pareiškėjas teistumą turėjo laikotarpiu nuo 1995 m. lapkričio 9 d. iki 1998 m. lapkričio 9 d., tačiau visą bausmės atidėjimo laikotarpį elgėsi pavyzdingai, realios laisvės atėmimo bausmės jam atlikti nereikėjo, todėl nuo 1998 m. lapkričio 10 d. yra laikytinas neteistu. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2014 m. spalio 9 d. duomenimis, pareiškėjas laikomas neteistu. Vadovaujantis 1996 m. liepos 2 d. redakcijos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 18 straipsniu, pareiškėjas nuo teistumo išnykimo dienos turėjo teisę įsigyti tiek ribotos, tiek neribotos civilinės apyvartos ginklus, todėl atsakovas, vadovaudamasis nauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, pažeidė pareiškėjo teises. Pareiškėjo nuomone, sprendimas neleisti pareiškėjui įsigyti ginklo ar šaudmenų, konstatuojant, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos dėl buvusio teistumo, yra neadekvatus, įteisina įstatymų atgalinį galiojimą ir taip pažeidžia esminius teisės principus. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 27 d. gavo medžiotojo bilietą, ginklas jam reikalingas medžioklei.

Pareiškėjas pateikė rašytinį prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnis bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai bei 49 straipsnio 1 daliai (pagal prašymo esmę matyti, kad pareiškėjo atstovas prašo ištirti atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai – pirmosios instancijos teismo pastaba). Pareiškėjas pažymėjo, kad griežtesnį teisinių santykių reglamentavimą nustatanti teisės norma neturi galioti atgal. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis numato, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Taigi, pareiškėjo manymu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnis iš esmės pažeidžia šią nuostatą, nes įteisina įstatymo galiojimą atgal, sukurdamas neadekvačias pasekmes asmenims, norintiems įsigyti ginklą. Įstatymo nuostata dėl nepriekaištingos reputacijos užkerta galimybę asmeniui, teistam už atitinkamą nusikaltimą, tačiau neturinčiam teistumo, kada nors įsigyti ginklą, tai suponuoja ir Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies (turėtų būti 29 straipsnio 1 dalies) pažeidimą. Ši Konstitucijos nuostata numato, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatos, pareiškėjo atstovo teigimu, yra diskriminacinės, pažeidžiančios asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni, negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių taikomi apribojimai atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, taip pat yra diskriminacinė ir prieštaraujanti Konstitucijos 49 straipsnio 1 daliai (turėtų būti 29 straipsnio 1 daliai), nes tokios normos pagrindu sukuriamas skirtingas asmenų vertinimas. Teistas, bet neturintis teistumo, asmuo iki naujojo įstatymo gali teisėtai turėti ginklą, o asmuo teistas, bet neturintis teistumo ir norintis įsigyti ginklą po naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo tokios teisės nebeturi. Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, jog būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką, tačiau tai darydamas turi paisyti proporcingumo principo.