Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2013-02-11 · Civilinė byla Nr. 2A-356-565/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-02-11
Bylos Nr.
2A-356-565/2013
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-02401-2011-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
A. K., O. K., D. V.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, biudžetinei įstaigai Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras
Trečiasis asmuo
valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialas
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-356-565/2013Teisminio proceso Nr.2-03-3-02401-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 30.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Auruškevičiaus ir Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų A. K., O. K. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. K., O. K. ir D. V. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, biudžetinei įstaigai Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras dėl nuosavybės teisių gynimo, tretysis asmuo valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, kuriuo prašė:

1) pripažinti, kad garažas, pažymėtas plane 11G1p, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra buto, (duomenys neskelbtini), priklausinys;

2) pripažinti ieškovų A. K. (5/8 dalys), D. V. (3/16 dalys) ir O. K. (3/16 dalys) nuosavybės teises į garažą, pažymėtą plane 11G1p, esantį adresu (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti garažo, pažymėto plane 11G1p, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Lietuvos jaunimo turizmo centro ir Lietuvos Respublikos vardu.

Ieškovai nurodė, kad jiems priklauso butas, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šį butą su priklausiniais – rūsiu ir sandėliu – ieškovė A. K. ir jos sutuoktinis S. K. (miręs 2007-02-27 d.) įsigijo pagal 1992-05-06 tarp Vilniaus Respublikinio jaunųjų turistų centro ir ieškovės A. K. sudarytą sutartį, registro Nr. 17-3723. 2007-02-27 mirus S. K., jo turto paveldėtojais tapo ieškovė A. K. (sutuoktinė) ir ieškovai D. V. ir O. K. (vaikai).

2010-05-17 gavus iš Lietuvos jaunimo turizmo centro pareiškimą Nr.S-01-160 dėl patalpų atlaisvinimo, ieškovai sužinojo, kad sandėliukas, kuris buvo įsigytas pagal 1992-05-06 sutartį, registro Nr.17-3723, yra įregistruotas kaip garažas, pažymėtas plane 11G1p, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise valdomas Lietuvos jaunimo turizmo centro.

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-02-01 sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad garažas yra atskiras nekilnojamojo turto kadastro objektas, turintis savo unikalų numerį, todėl negali būti laikomas buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu, nes ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 p. nurodyta, kad buto priklausinys nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas. Ieškovų ieškinyje nurodyti argumentai nepatvirtina funkcinio ryšio, kad garažas būtų skirtas tenkinti pagrindinio daikto – buto poreikiams. Be šių aplinkybių byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal Filaretų g. 17, 17a žemės sklypo ribų planą, ginčo objektas – garažas yra atsakovo patikėjimo teise valdomame žemės sklype ir neturi sąlyčio su ieškovės nuosavybės teise valdomu žemės sklypu.

Ieškovų pateiktų įrodymų nepakanka nuosavybės teisei į garažą pripažinti. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad jos vyras buvo šio garažo statytojas ir kad ginčo objektas buvo pastatytas 1966 metais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovų nuosavybės bei patikėjimo teisės į ginčo garažą įregistruotos 1995-07-31.

Atsiliepimas

Teismas sutiko su VĮ Registro centro Vilniaus filialo atsiliepimuose išdėstytais motyvais, kad teisinė registracija nuosavybės teisių nesukuria, nes nuosavybės teisės atsiranda kitais teises aktuose nustatytais pagrindais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad garažo, plane pažymėto IlG 1/p, teisinė registracija atlikta Švietimo ir mokslo ministerijos 1993-03-25 įsakymo Nr. 321 ir 1995-06-15 įsakymo Nr. 585 pagrindu, todėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d. pagrindu laikytina, kad teisinė registracija atlikta pagrįstai. Ieškovai neginčijo nuosavybės teisės įregistravimo pagrindų, pagal kuriuos nuosavybės teisė į ginčo objektą įregistruota kito asmens vardu, nors bylos nagrinėjimo metu atsakovai šį klausimą buvo pateikę ieškovų atstovei ir nurodę šią aplinkybę savo atsiliepimuose. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovų atstovės vardu pateiktas prašymas teismui ex officio pašalinti kliūtis ieškovams atlikti ginčo objekto teisinę registraciją negali būti tenkintinas, nes teismas bylos nagrinėjimo metu neturėjo pareigos tikrinti ginčo objekto įregistravimo teisėtumo, atsižvelgiant ir į tą aplinkybę, kad šioje byloje nėra išreikštas viešas interesas ir tai nėra tos kategorijos byla, kurioje teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmetė ieškovų prašymą pripažinti, kad garažas įgytas pagal 1992-05-06 pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr.17-3723 motyvuodamas ir tuo, kad ginčo objektas ieškovų pateiktuose įrodymuose nėra identifikuotas kaip garažas, plane pažymėtas 11G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, pagal kuriuos garažas 11G1p yra užfiksuotas 1978 m., jo kadastriniai duomenys nesikeitė ir 1995 m. atlikus statinių tikslinimo darbus. Nekilnojamojo turto 1992-05-06 pirkimo-pardavimo sutartyje, reg. Nr.17-3723 nurodyta, kad ieškovė įgijo 6 kambarių butą 150,42 kv.m., sandėliuką ir rūsį. Ieškovų prašymas sutartyje minimą sandėliuką įvardinti garažu negali būti tenkintinas, nes “G” raide buvo žymimi dirbtuvės, garažai, o “J” raide – visi gyventojams priklausantys tvartai, ūkiniai tvartai, ūkiniai pastatai, nedideli sandėliukai (1980-08-12 KŪM įsakymu Nr. 264 patvirtintų “Žemės sklypų sudarymas ir statinių žymėjimas”).

Teismas taikė trijų metų ieškinio senatį pagal pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr.17-3723, sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. Nurodė, kad ieškovai 1992 m. ir 1995 m. žinojo, jog nuosavybės teisių į ginčo pastatą neįgyja, t.y. tuomet, kai buvo registruojama pirkimo-pardavimo sutartis ir atliekami registro duomenų tikslinimai.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-01-01 sprendimą ir priimti naują spredimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantai neįrodė, jog 1992-05-06 sutartimi įgijo būtent pastatą 11G1p, kadangi nevertino daugelio su objekto, sutartyje įvardinto „sandėliuku“, identifikavimu susijusių įrodymų. Teismas visiškai nevertino apeliantų nurodytos aplinkybės, kad aštuoniolika metų po 1992-05-06 sutarties sudarymo leisdami apeliantams naudoti ginčo pastatą, atsakovai pripažino ir patvirtino, kad sutartimi apeliantei A. K. buvo parduotas pastatas, kuris sutartyje įvardintas sandėliuku, o Nekilnojamojo turto registre registruotas kaip garažas.

Šalies argumentai

1.3. Teismas privalėjo konkrečiai identifikuoti, kurį nekilnojamąjį daiktą apeliantė A. K. įgijo. Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio, kad nei vienas iš atsakovų nepateikė jokio paaiškinimo, koks daiktas Lietuvos jaunimo turizmo centro sudarytos privatizavimo komisijos 1992-05-06 sutartyje buvo įvardintas kaip „sandėliukas" ir įgytas apeliantės A. K. šia sutartimi. 1992-05-06 sutarties tekstą parengė ir visus duomenis surašė atsakovo Lietuvos jaunimo turizmo centro (tuo metu buvusio Respublikinis jaunųjų turistų centras) suformuota privatizavimo komisija, todėl būtent atsakovui tenka netinkamai sudarytos sutarties neigiamų pasekmių rizika, o visi sutarties neaiškumai ir netikslumai turi būti traktuojami apeliantų naudai. Sandėliuko, kaip perkamo buto priklausinio, pagalbinio ar kito pastato, nurodymas sutartyje aiškiai rodo suderintą ir išreikštą šalių valią perduoti apeliantei A. K. nuosavybėn atititinkamą nekilnojamojo turto objektą. Apeliantės A. K. ir liudytojos S. S. parodymais pirmosios instancijos teismo posėdyje įrodyta, kad būtent privatizavimo komisijos narys Šimulionis pasiūlė A. K. šį pagalbinį pastatą įvardinti „sandėliuku“, o ne „sandėliu“, kaip buvo įvardinta kadastrinių matavimų byloje, kadangi pastatų komplekse jau buvo vienas sandėlis (pažymėtas 5F/lp, 68,41 kv.m. bendro ploto). Siekiant nesupainioti pastatų, pasiūlė įrašyti „sandėliukas", kadangi Kuznecovų naudojamas buvo tik 16,69 kv.m. bendro ploto. Tad esant akivaizdžiai šalių valiai parduoti daiktą, būtina užpildyti sutarties spragą ir identifikuoti, kokį konkrečiai daiktą sutartimi pardavė.

Žemesnės instancijos teismas

1.4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino aplinkybę, kad Kuznecovų šeima pastatė pastatą 11G1p ir kad registre nurodyti statybos metai 1978 m. skiriasi nuo liudininkų parodymais bei vaikų namų direktorės leidimu statyti statinį nustatytų metų 1966 m. Teismas klaidingai teigė, kad pastatymo aplinkybės bei leidimo buvimas nesukuria apeliantams nuosavybės teisių. Apeliantai ir netvirtino, kad įgijo nuosavybę statybos būdu. Priešingai, apeliantai patvirtino, kad valstybiniame komplekse darbuotojai jokios nekilnojamojo turto nuosavybės neturėjo, Kuznecovų šeimai tik leista savo jėgomis pastatyti jiems reikalingą pastatą, tačiau nuosavybė niekada nesuteikta, o sandėliuką (garažą) A. K. nupirko privatizavimo būdu kartu su savo butu (duomenys neskelbtini), 1992-05-06 sutartimi. Būtent šios sutarties pagrindu apeliantai įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą. O statybos aplinkybės buvo nurodytos ir patvirtintos liudytojų parodymais tik tikslu padėti teismui identifikuoti, kurį konkrečiai pastatą Kuznecovų šeima naudojo dar iki privatizavimo proceso pradžios, ir dėlto įgijo teisę privatizuoti.

1.5. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė sprendime dėl su ieškiniu pateiktos senų kadastrinių matavimų bylos. Šios bylos lape pavadinimu "Sandėlis" atvaizduota patalpa 1-1, kuri yra 16,69 kv.m. ploto, kas tiksliai sutampa su Nekilnojamojo turto registre nurodytu pastato 11G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotu. Lapo dešiniame apatiniame krašte esantis spaudas nurodo, kad patalpa priklauso adresui „Vilnius, Filaretų g-vė Nr. 17 bt. 5", taip pat nurodyta, kad „Raidė - 11G/1p", o matavimai atlikti 1992 m. balandžio 16 d., t.y. prieš pat privatizavimo sutarties sudarymą. Taigi, pastatas 11G1p tiesiogiai susietas su apeliantams priklausančiu ir 1992-05-06 sutartimi įsigytu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir buvo apmatuotas kartu su buto (duomenys neskelbtini) patalpomis. Iš šio dokumento aiškiai matosi, kad atitinkami kadastrinių matavimų duomenys panaikinti tik 2002-09-09. Vadinasi, nuo 1992-04-16 iki 2002-09-09 pastatas 11G1p buvo nurodomas bendroje su apeliantams priklausančiu butu kadastrinių matavimų byloje.

2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė trejų metų ieškinio senatį. Apeliantų nuomone, jų nuosavybės teisė į „sandėliuką", kaip jis įvardintas sutartyje, įgyta dar 1992 m., kai 1992-05-06 sutartis buvo įregistruota nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje. Ginčas dėl pastato 11G1p kilo tik 2010 m., kai apeliantai sužinojo, kad į ginčo pastatą įregistruotos atsakovų daiktinės teisės.

Antra, 1992-04-16 kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo lapas „Sandėlis" (su įrašais apie adresą Filaretų g. 17-5 ir pažymėjimą 11G1p) panaikinta 2002-09-09, t.y. jau galiojant naujam civiliniam kodeksui, kuris numatė dešimties metų senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantai, gindami savo nuosavybę, turėjo ginčyti dokumentus, kurių pagrindu įregistruota atsakovo Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir atsakovo Lietuvos jaunimo turizmo centro patikėjimo teisė. Apeliantai teigia, kad jų pasirinktas teisių gynimo būdas yra pakankamas atgauti nuosavybės teises. Ieškinyje bei teismo posėdžio metu ieškovai prašė teismo taikyti niekinio sandorio pasekmes ir panaikinti teisinę registraciją atsakovų vardu. Niekinio sandorio faktą pripažinti bei pasekmes taikyti teismas privalo ex officio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aplinkybė, kad nupirktas nekilnojamasis daiktas buvo klaidingai apskaitomas kaip valstybės turtas ir neteisėtai perduotas valdyti ir naudotis kitiems asmenims, negali būti kliūtimi teismo keliu ginti teisėtai nuosavybės teisę įgijusių asmenų teises, o dokumentų, kurių pagrindu įregistruota valstybės nuosavybė ar kitų asmenų patikėjimo teisė, ginčyti nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-231/2010)

Šalies argumentai

4. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pastatas11G/lp negali būti buto Filaretų g. 17-5, Vilniuje, priklausiniu, kadangi tai atskiras nekilnojamojo turto objektas, turintis atskirą unikalų numerį ir pažymėjimą plane, esantis ne tame pačiame pastate kaip butas. Atitinkamą draudimą nustatė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 p., tačiau nekilnojamojo turto registro teisinius pagrindus reglamentuojantis teisės aktas pirmą kartą priimtas tik 1997 m., o sutartis sudaryta ir įregistruota 1992 m., kai tokie apribojimai dar negaliojo. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą butą (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ir į šio buto priklausinius, perėjo 1992 m., būtina analizuoti ir remtis būtent tuo metu galiojusiais teisės aktais, o vėlesnis teisės normų pasikeitimas ar pakitęs jų aiškinimas neturi grįžtamosios galios.

Atsakovas Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.

1.Apeliantė A. K. po sutarties sudarymo neįgijo nuosavybės teisių į garažą, kadangi pagal 1964 m. CK nuostatas, registravimas atliko ne tik daiktinių teisių išviešinimo funkciją, bet ir buvo būtina sąlyga nuosavybės teisių perėjimui. Kadangi sutartyje minimas „sandėliukas“ ir apeliantės A. K. nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos, apeliantai neįgijo nuosavybės teisės į šį „sandėliuką“, kurį apeliantai laiko buvus garažą.

2.Nepagrįsta ir apeliantų išvada, jog atsakovai, aštuoniolika metų po sutarties sudarymo leisdamas naudotis apeliantams ginčo pastatu 11G1p, pripažino ir patvirtino, kad sutartimi apeliantei A. K. buvo parduotas būtent šis pastatas, sutartyje įvardytas sandėliuku, o Nekilnojamojo turto registre registruotas kaip garažas. Atsakovai visą šį laikotarpį savo apskaitoje apskaitė garažą. Todėl, atsakovo įsitikinimu, apeliantai naudojosi garažu be teisinio pagrindo.

Šalies argumentai

3. Apeliantų nurodyta Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis dėl dokumentų, kurių pagrindu įregistruota valstybės nuosavybė ar kitų asmenų patikėjimo teisės ginčijimo šioje byloje negali būti taikomas, nes skiriasi ratio decidendi.

4. Teismas teisingai taikė ieškinio reikalavimams trejų metų senaties terminą, kuris pasibaigė iki 2000 m. patvirtinto CK, nustatančio 10 metų ieškininės senaties terminą, įsigaliojimo. Ieškininės senaties termino pradžia turi būti laikoma sutarties įregistravimo Vilniaus teritoriniame valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure data, o ne, kaip teigia apeliantai, kadastro duomenų patikslinimo ir naujo registravimo pažymėjimo data - 2002-09-09 ar vėlesnė.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais.

1. Teismas teisingai vertino, jog garažas nėra priklausinys. Tiek 1964 m. CK, tiek dabar galiojančiame CK yra pabrėžiamas ne faktinis daiktų naudojimas, kuris lemtų priklausinio statusą, bet funkcinis tarp daiktų ryšys. Šiuo atveju, garažas kaip statinys nėra laikytinas būtinu (privalomu) butui naudoti pagal paskirtį, t. y. asmenys gyventi bute gali tiek turėdami garažą, tiek jo ir neturėdami, todėl teismas teisingai nusprendė, kad apeliantai funkcinio ryšio tarp nekilnojamųjų daiktų neįrodė.

2. Centrinė privatizavimo komisija 1992-05-01 protokolu Nr.41 išaiškino specifinius atvejus, kada gali būti privatizuojami garažai kaip priklausiniai. Labai abejotina, ar tikrai apeliantai galėjo nusipirkti garažą - ginčo objektą, nes jis netenkino bent kelių sąlygų ir buvo bent keli apribojimai, dėl kurių garažas kaip atskiras nuosavybės objektas negalėjo būti parduotas, t. y. manytina, kad netenkinami 7.1.1., 7.1.2., 7.1.3. punktai, taip pat egzistavo 7.2 punkte nurodytos sąlygos, todėl teigti, kad garažas buvo privatizuotas pagal 1992-05-06 sutartį nėra teisinio pagrindo.

3. Pažymėtina, kad pagal 1964 m CK sandėliukai buvo priskiriami prie pagalbinių patalpų, t. y. laikoma, kad tai yra patalpos tokios kaip virtuvė, koridoriai ir pan. Kodėl apeliantai sandėliuku laiko garažą, nėra aišku. Be to, apeliantai neįrodė, jog pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas sandėliukas gali ir/ar turėtų būti identifikuojamas kaip garažas.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Apeliantė A. K. ir Respublikinis jaunimo turizmo centras pagal Butų privatizavimo įstatymą sudarė 1992-05-06 sutartį, registro Nr.17-3723 (toliau – sutartis), kuria apeliantė nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), sandėliuką ir rūsį. Byloje kilo ginčas dėl to, ar šios sutarties pagrindu apeliantė bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 16,69 kv.m. ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 11G1p. Sutarčiai yra taikytinos CK 6.193 – 6.195 str. normos dėl sutarčių aiškinimo (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 str.). Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Tikruosius šalių ketinimus galima nustatyti ir pagal šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str.).

Apeliantai nurodė, kad vaikų namų Nr.5, buvusių (duomenys neskelbtini), direktorė A. V. 1966 metais leido šiuose vaikų namuose dirbusiai apeliantei pastatyti dvisienį prie katilinės mašinai laikyti, toks pastatas 1966 metais buvo pastatytas apeliantės šeimos lėšomis ir jėgomis, pastate apeliantės šeima laikė automobilį, automobilį pardavus, pastate sandėliavo įvairius namų ūkio daiktus, todėl pastatą įprato vadinti sandėliuku. Būtent šis pastatas, kuris Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip 16,69 kv.m. ploto garažas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 11G1p, buvo parduotas apeliantei sutartimi. Apeliantų nurodytas aplinkybes patvirtina vaikų namų Nr.5 1966-01-10 raštas Nr.148 (1 t., 10 b.l.), nuotraukos (2 t., 2-6 b.l.), liudytojų A. V. ir S. S. parodymai apie tai, kad apliantės šeima maždaug 1966 metais pastatė ir nuo to laiko naudojosi pastatu plane pažymėtu 11G1p.

Iš 1992-04-30 įkainojimo akto Nr.2 (1 t., 130 b.l.) matyti, kad sutartimi parduoto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniai buvo įkainoti atskirai, kaip nustatyta Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr.309, 7 p. Šiame punkte nėra reikalavimo kiekvieną priklausinį įkainoti surašant atskirą įkainojimo aktą. Pagal nurodyto nutarimo 10 p. privatizuojamo gyvenamojo namo, buto kainą nustato tarnybos ar komisijos, kurias paskiria miesto, rajono valdyba (savivaldybėms priklausančių namų) arba įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas (jų balanse esančių namų). Byloje nėra įrodymų, kad įkainojimo akte Nr.2 yra nurodytas tik rūsio įkainavimas, ar kad apeliantė žinojo, jog įkainavimo akte Nr.2 yra nurodytas tik rūsio įkainavimas ir už sutartyje nurodytą sandėliuką apeliantė nėra sumokėjusi.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po sutarties sudarymo tarp sutarties šalių vyko ginčai dėl apeliantei parduoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), ploto, tačiau nekilo ginčas dėl pastato, sutartyje įvardinto „sandėliuku“, pardavimo, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose Lietuvos jaunųjų turistų centras patvirtino, kad sutartimi apeliantė nusipirko ir sandėliuką.

Byloje nėra įrodymų, kad apeliantės šeima 1966-01-10 leidimo Nr.148 pagrindu pastatė kitą pastatą ir juo naudojosi, o ne pastatą, kuris plane pažymėtas 11G1p. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad pastatas, sutartyje įvardintas sandėliuku yra kitas pastatas, o ne pastatas 11G1p. Byloje esantys duomenys apie pastato 11G1p statybos metus nėra pirminiai (pvz., 1 t., 62-63, 64, 74 b.l.), todėl nelaikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad pastatas 11G1p buvo pastatytas 1978 m.

Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 metų CK 153 str. 1 d. buvo nustatyta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Visų pirma pažymėtina, kad sutartyje nurodyta, kad apeliantei yra parduodamas sandėliukas. Todėl klausimas, ar pastatas 11G1p yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys, nustatant, ar apeliantė sutartimi įgijo nuosavybės teisę į šį pastatą, nėra aktualus. Be to, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad pastatas 11G1p nėra buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys. Iš apeliantų ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad pastate 11G1p apeliantės šeima daugelį dešimtmečių laikė namų ūkio daiktus, kad šiuo pastatu naudojosi tik apeliantės šeima, neneigia ir pradinis atsakovas Lietuvos jaunimo turizmo centras, kuris tik 2010-05-17 raštu Nr.IS-01-160 kreipėsi į apeliantę dėl patalpų atlaisvinimo. Tai, kad patalpoms suteiktas indeksas „G“, kuriuo žymimi garažai, nesudaro pagrindo teigti, kad patalpos negali būti naudojamos ir nebuvo naudojamos namų ūkio daiktams sandėliuoti. Kaip jau nurodyta, apeliantė yra paaiškinusi, kad pastatas 11G1p buvo statytas mašinai laikyti, tačiau, mašiną pardavus, jame buvo sandėliuojami namų ūkio daiktai. Kad pastatas 11G1p buvo naudojamas kitai paskirčiai, įrodymų byloje nėra. Toks ilgalaikis pastato 11G1p naudojimas namų ūkio daiktams sandėliuoti leidžia teigti, kad tarp šio pastato ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), yra funkcinis ryšys.

Kaip jau nurodyta, sutartis buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Pagal Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr.309, asmuo, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją, kurios organizuoja buto pirkimo procedūrą, o asmens pareiga yra pateikti susitarimą tarp pageidaujamo pirkti buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo sutartis, taip pat iki sutarties sudarymo sumokėti nustatytą kainą. Todėl apeliantė nėra atsakinga už tai, kad pastatas, kuris sutarties sudarymo metu Nekilnojamojo turto registre buvo užfiksuotas kaip 16,69 km.m. garažas, plane pažymėtas 11G1p, sutartyje buvo įvardintas kaip sandėliukas. Kaip jau minėta, pradinis atsakovas Lietuvos jaunimo turizmo centras nepateikė įrodymų, kad sutaryje nurodytas sandėliukas yra kitas pastatas, o ne pastatas 11G1p.

Nurodytos aplinkybės yra pakankamos pripažinti, kad sutartimi apeliantei buvo parduotas 16,69 kv.m. ploto garažas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 11G1p. Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 CK 149 str. 2 d. nustatė, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė įgijėjui atsiranda įregistravimo momentu. Sutartis pagal 1964 m. CK 225 str. 1 d. per tris mėnesius turėjo būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Sutartis Vilniaus TVIPP biure buvo įregistruota nustatytu terminu, todėl apeliantė sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 16,69 kv.m. ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 11G1p. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad pastatą 11G1p apeliantė įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktiniu S. K., kuriam mirus, jam priklausančią pastato dalį ieškinyje nurodytomis dalimis paveldėjo apeliantai.

Nėra pagrindo teigti, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti atsakovo Lietuvos Respublikos nuosavybės ir pradinio atsakovo Lietuvos jaunimo turizmo centro patikėjimo teisę į pastatą 11G1p. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 85 str., CK 1.127 str. 1 d.). Byloje nėra įrodymų, kad apeliantai apie tai, jog pastatas 11G1p nuosavybės ir patikėjimo teisėmis yra registruotas atsakovų vardu, sužinojo anksčiau negu 2010-05-17, kai gavo pradinio atsakovo Lietuvos jaunimo turizmo centro raštą Nr.IS-01-160 (1 t., 13 b.l.). Apeliantė, gavusi šį raštą, nedelsiant ėmė aiškintis rašte nurodytas aplinkybes, o 2011-05-06 kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., 1-5, 14-15, 20-25 b.l.). Nėra pagrindo teigti, kad apie savo teisių pažeidimą apeliantė sužinojo gavusi 2002-09-11 pažymėjimą, reg.Nr.10/312337 (1 t., 26 b.l.). Šiame pažymėjime nurodyta, kad sutartimi apeliantė įsigijo sandėliuką, kuris neidentifikuotas. Kadangi apeliantė naudojosi pastatu 11G1p, kiti asmenys nereiškė savo nuosavybės ar patikėjimo teisių į šį pastatą, apeliantei nebuvo pagrindo suprasti, kad daiktinės teisės į sandėliuką (pastatą 11G1p) įregistruotas kitų asmenų vardu. Todėl darytina išvada, kad apeliantai nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisių gynimo (CK 1.125 str. 1 d.).

Nepagrįstas atsakovų teiginys, kad pastato 11G1p nuosavybės teisė apeliantams gali būti pripažinta tik nuginčijus aktus, kurių pagrindu šio pastato nuosavybės ir patikėjimo teisė įregistruota kitų asmenų vardu. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pastato 11G1p nuosavybės teisė atsakovo Lietuvos Respublikos vardu ir patikėjimo teisė pradinio atsakovo Lietuvos turizmo centro vardu įregistruota 1993-03-25 įsakymo Nr.321 ir 1995-06-15 įsakymo Nr.585 pagrindu (1 t., 73, 74 b.l.). Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantei nuosavybės teise priklausantis turtas klaidingai buvo apskaitomas kaip valstybės turtas, ir negali būti pagrindas, užkertantis kelią teisėtai turtą įsigijusiam asmeniui kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-231/2010). Nepagrįstas teiginys, kad minėtoje nutartyje esantys išaiškinimai netaikytini šio ginčo atveju, nes buvo priimti byloje, kurioje ginčo turtas nebuvo įregistruotas kito asmens nuosavybės teise. Iš nutarties turinio matyti, kad ginčo turtas 2005-09-01 perdavimo – priėmimo akto pagrindu nuosavybės teise buvo registruota kito asmens vardu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip priimtą netinkamai pritaikius procesinės ir materialinės teisės normas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 d., 329 str. 1 d., 330 str. 1 d.).

Priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.) – iš atsakovų lygiomis dalimis apeliantės A. K. naudai priteistinas 274 Lt žyminis mokestis, valstybės naudai – 66 Lt pašto išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 96 str.1 d.). Iš atsakovų lygiomis dalimis apelianto O. K. naudai taip pat priteistinas 408 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad garažas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 11G1p, yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys.

Pripažinti ieškovų A. K. (5/8 dalys), D. V. (3/16 dalys) ir O. K. (3/16 dalys) nuosavybės teises į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 11G1p.

Panaikinti garažo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 11G1p, daiktinių teisių registraciją Lietuvos jaunimo turizmo centro ir Lietuvos Respublikos vardu.

Priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Vyriausybės, ir biudžetinės įstaigos Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras lygiomis dalimis ieškovės A. K. naudai 274 Lt žyminį mokestį, ieškovo O. K. naudai – 408 Lt žyminį mokestį, valstybės naudai – 66 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-BalynienėAlgirdas AuruškevičiusRūta Burdulienė