Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1473-30/2008 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto visuomeninei organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teisės akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl viešojo intereso šioje byloje buvimo ar nebuvimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nepasisakydamas dėl šios, turinčios reikšmės bylai aplinkybės, teismas padarė CPK 265 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kuris gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.).

LR Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Įstatymų leidėjas, suteikdamas prokurorui teisę inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sąvokos. Teisės doktrinoje taip pat nesuformuluota viešojo intereso sąvoka ir laikomasi nuostatos, kad tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis Bendrosios nuostatos, Vilnius, 2004, p. 175-176). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2000 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-1209/2000, suformulavo kriterijus viešajam interesui nustatyti. Prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą iš anksto pripažįstama, kad konkretūs santykiai ir iš jų kylantys ginčai gal būti susiję su viešuoju interesu. CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstą prielaidą prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, atstovaujantis viešajam interesui, ir VSDFV Vilniaus miesto skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006, Teismų praktika, 25, p. 216-222).

Taigi, viešojo intereso, kaip sąlygos prokurorui pareikšti byloje reikalavimus, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant konkrečias teisės normas, todėl teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl valstybės žemės nuomos ne aukciono tvarka visuomeninei organizacijai sandorio nuginčijimo, remiantis imperatyvių valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka reglamentuojančių teisės normų pažeidimu. Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Dėl to, prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti CPK 49 straipsnio 1 dalyje ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytomis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. P., E. T., D. Ž., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006). Todėl pagrįsta atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės skundą prokuroro pozicija, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Viešasis interesas bendriausia prasme yra apibūdintas LR Konstitucijos 2 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jis suprantamas kaip visuomenės ar jos dalies suinteresuotumas konkrečiu valdžios įstaigos ar jų pareigūnų sprendimu, poelgiu, veiksmu. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, visuomenė ir viešosios institucijos su viešąją teise susijusį viešąjį interesą privalo ginti ir skatinti (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad viešasis interesas egzistuoja tais atvejais, kai sprendimai, veiksmai atliekami viešajame sektoriuje, todėl nagrinėjamu atveju prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pagrįstai inicijavo civilinę bylą dėl valdžios institucijų priimtų sprendimų nuginčijimo.

Sprendžiant dėl atsakovo visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio atitikties teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 118 straipsniui, remiamasi tuo, kad įstatyminės viešojo intereso sampratos nebuvimą sąlygoja viešojo intereso dinamiškumas, kaita, jo įvairovė. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams. Esant tokiai teisiniai viešojo intereso apibūdinimo situacijai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis ta apimtimi, kiek jis įgalina prokurorą ginti viešąjį interesą, nesant įstatyminės viešojo intereso sampratos, prieštarauja teisinės valstybės principui ir LR Konstitucijos 118 straipsniui, todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Dėl nuomos sutarties. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)esanti neužstatyta 0,3 ha ploto valstybinė žemė ne aukciono tvarka ilgalaikiai nuomai buvo suteikta visuomeninei organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“ būstinei statyti 1995 m. balandžio 21 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 562 ir prokuroro ginčijama 1995 m. birželio 30 d. sutartimi. Pagal valdžios akto priėmimo ir sandorio sudarymo metu galiojusį valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai nuomos teisinį reglamentavimą, valstybės žemę išnuomoti turėjo teisę valstybinės žemės valdytojai (miestų (rajonų) valdybos, kitos valstybinės žemės savininko funkcijas atliekančios arba jos valdymo teisę turinčios institucijos ir valstybinės žemės naudotojai (kai žemė subnuomojama) Žemės nuomos įstatymo bei Vyriausybės nustatyta tvarka (1994 m. balandžio 26 d. redakcijos, galiojusios nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m. birželio 28 d., Žemės įstatymo 6 str. 2 d., 23 str. 2 d.). Tuo tarpu Vyriausybės kompetencija suteikti teisę valdyti valstybinės žemės sklypus numatyta Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Vyriausybė savo sprendimu turėjo teisę suteikti valstybinės žemės valdymo teisę valstybinėms institucijoms, vietos savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms. Kadangi visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“ nėra nė vienas iš įstatyme numatytų subjektų, kuriems Vyriausybė savo sprendimu galėjo suteikti teisę valdyti valstybinę žemę, o pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 23 straipsnio 2 dalį Vyriausybei nebuvo suteikta teisė nuomoti ar teikti nurodymus išnuomoti valstybinės žemės sklypus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Vyriausybė neturėjo teisinio pagrindo 1995 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 562 leisti išnuomoti valstybinę žemę visuomeninei organizacijai, ir šiuo nutarimu negalėjo būti vadovaujamasi sprendžiant valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka klausimą. Norminio pobūdžio LR Vyriausybės nutarimų atitikimo LR Konstitucijai ir įstatymams klausimas yra priskirtas LR Konstitucinio Teismo kompetencijai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju LR Vyriausybės nutarimas dėl konkretaus valstybinės žemės sklypo nuomos konkrečiam asmeniui yra individualus administracinis aktas, kuris yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 str.), todėl šiuo aktu pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka (CK 1.138 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. M. ir M. M. v. LR Vyriausybė, Kauno miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-1209/2000) ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisę pasisakyti dėl šio nutarimo teisėtumo.

Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai nuomos ne aukciono tvarka sąlygas ir tvarką Sutarties sudarymo metu reglamentavo 1995 m. birželio 8 d. redakcijos Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnis ir 1995 m. balandžio 28 d. redakcijos LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau – Tvarka) ir Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagal Tvarkos 5. 1 punktą nauji žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai miestuose išnuomojami vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais detaliaisiais planais. Bylos duomenys liudija, kad išnuomojant visuomeninei organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“ 0,3 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)būstinei statyti šio žemės sklypo detalusis planas nebuvo parengtas. Dėl šio sklypo detalaus plano rengimo ir planavimo sąlygų išdavimo visuomeninė organizacija kreipėsi jau sudarius žemės nuomos sutartį. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), skirto minėtos organizacijos būstinei su gyvenamuoju namu statyti, nedidelių veiklos mastų detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1303V. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad sudarant ginčo Sutartį buvo pažeisti Tvarkos 5. 1 punkto reikalavimai. Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad žemė išnuomojama aukcione, jeigu ji neužstatyta būsimam nuomininkui priklausančiais statiniais arba neužstatyta kitiems asmenims priklausančiais statiniais, kurie neišnuomoti kartu su šia žeme, ir nenumatyta šią žemę priskirti pagal teritorinio planavimo dokumentus formuojamai būsimojo nuomininko žemėnaudai. Atsakovai neįrodinėjo, kad Sutarties sudarymo metu buvo nurodytoje teisės normoje numatyti atvejai, kuriems esant valstybinę žemę buvo galima išnuomoti ne aukciono tvarka.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki ginčo Sutarties sudarymo visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ būstinė būtų buvusi pripažinta Vilniaus miestui ypač svarbiu objektu, kuris būtų statomas pagal savivaldybės patvirtintą programą, ir kad šis juridinis asmuo būtų laimėjęs konkursą miestui ypač svarbiam objektui valstybinės žemės sklype statyti. Taip pat nėra duomenų, kad iki Sutarties sudarymo tarp Vilniaus miesto mero ir visuomeninės organizacijos būtų buvęs sudarytas susitarimas ir ši organizacija pagal minėtą susitarimą būtų pervedusi 50 procentų nustatytos tikslinių lėšų sumos savivaldybei svarbiems miesto tvarkymo, švietimo, kultūros, teisėtvarkos administracinio valdymo ir inžinerinės infrastruktūros objektams statyti arba savo lėšomis būtų pastačiusi šiuos objektus ir pervedus 50 procentų į žemės reformos fondą. Tokių duomenų nebuvimas leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, kad Sutarties sudarymo metu visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“ neatitiko subjektams, galintiems ne aukciono tvarka išsinuomoti naują (neužstatytą) valstybinės žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 2.1 ir 2.2 punktais keliamų reikalavimų. Atsakovai neginčija teismo išvadų dėl ginčo Sutarties atitikties valstybinės žemės nuomą reglamentuojančioms teisės normoms. Atsakovo visuomeninės organizacijos argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas valstybinės žemės nuomos teisinis reglamentavimas, kuriam prieštarauja ginčo Sutartis, nėra imperatyvaus pobūdžio, laikytini nepagrįstais, nes šiuo reglamentavimu yra apibrėžtas baigtinis subjektų, galinčių išsinuomoti valstybinę žemę ne aukciono tvarka, sąrašas bei tokiai nuomai reikalaujamos sąlygos. Nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ pozicija, kad ji buvo sudariusi sutartį inžinerinės infrastruktūros objektams statyti ir tokiu būdu atitiko Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto reikalavimą. 2000 m. birželio 27 d. sudaryta inžinerinės infrastruktūros plėtojimo sutartimi ši organizacija įsipareigojo savo lėšomis plėtoti inžinerinę infrastruktūrą statant gyvenamąjį namą su visuomeninės paskirties patalpomis išnuomotame žemės sklype, t. y. savo lėšomis pagal parengtą ir suderintą projektą, pagal išduotas technines sąlygas perkloti dujotiekio tinklus, užstatymo zonoje išsaugoti kabelio apsauginę zoną, suprojektuoti ir rekonstruoti transformatorinę pastotę, suprojektuoti, įrengti ir nutiesti iki sklypo ribos visus reikiamus inžinerinės infrastruktūros statinius, numatytus 2000 m. birželio 22 d, patvirtintame detaliajame plane ir kt., taip pat pervesti 164 552 Lt papildomą įnašą inžineriniams statiniams plėtoti į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą bei finansuoti (duomenys neskelbtini). rekonstrukcijos projektą (t. 1, b. l. 41-42). Teisėjų kolegijos nuomone, minėta sutartis yra Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1303 V patvirtinto detaliojo plano įgyvendinimo sutartis, kuri negalėjo turėti jokios įtakos ginčo žemės nuomos sutarties sudarymui.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažinęs, kad ginčo Sutartis ir jos pakeitimas, susijęs su sklypo naudojimo pagrindinės tikslinės paskirties pakeitimu, prieštarauja aptartam valstybinės žemės nuomos tvarkos teisiniam reglamentavimui, nepatenkino ieškovo prašymo pripažinti šią sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, motyvuodamas tuo, kad tokiu atveju pritaikius CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytą restituciją, sandorio negaliojimas nesukels valstybės pageidaujamų teisinių pasekmių. Negalima nesutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismo vartojamai kategorijai „valstybės pageidaujamos teisinės pasekmės“ negali būti priskiriamas pageidavimas niekaip nereaguoti į neteisėtus valstybės institucijos priimtus sprendimus. Priešingai, pagal formuojamą teismų praktiką, nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas kuo greičiau būtų pašalintas. Teisinėje valstybėje turi būti laikomasi principo, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Nagrinėjamoje situacijoje yra valstybės interesas pašalinti pažeidimą, nes priešingu atveju esama teisinė padėtis sudarytų prielaidas ir kitiems asmenims tikėtis, kad valstybės turtas gali būti naudojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ne visuomenės naudai, o privačių asmenų interesams tenkinti. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra aktualus ginčo Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių vertinimas.

Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 str. 5 d.). Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, tai taikoma restitucija (viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį), kurios taisykles nustato civilinio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 str. 2 ir 3 d.). CK 6.145 straipsnio 2 dalis suteikia teismui galimybę išimtinais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, negalima teigti, kad, pripažinus sandorį niekiniu, visada įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekada nebuvo“, kai kuriais atvejais priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006).

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės liudija, kad nuo ginčo Sutarties sudarymo valstybinės žemės sklypu naudojosi visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“, kuri sudarė sutartį su bendrove „Pastatų statyba“, finansavusia ginčo sklype daugiabučio gyvenamojo namo su administracinėmis patalpomis statybą ir gavusia lėšas už parduotas patalpas šiame name. Tuo tarpu visuomeninei organizacijai nuosavybės teise buvo perduotos kelios patalpos, kurių dalis šiuo metu yra išnuomota. Įvertinus šias aplinkybes, pripažintina, kad valstybinės žemės nuomos prievoliniai santykiai egzistavo, išsinuomotu žemės sklypu šiuo metu naudojasi ne tik nuomininkas, todėl pripažinus ginčo Sutartį negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) nepalankesnėje padėtyje atsidurtų valstybės institucija, kuri privalėtų grąžinti visuomeninei organizacijai jos sumokėtą nuomos mokestį už 13 metų, tačiau būtų apsunkinta galimybė valstybei susigrąžinti tą naudą, kurią nuomininkas gavo iš ginčo žemės sklypo nuomos. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas pripažinti Sutartį negaliojančia, naikintina ir šioje dalyje ieškinys tenkintinas, pripažįstant ginčo sandorį negaliojančiu ir netaikant restitucijos (CK 1.80 str. 1 d., 6.145 str. 2 d.). Tokiu atveju tolimesnis ginčo valstybinės žemės sklypo naudojimo klausimas spręstinas vadovaujantis galiojančiu valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos teisiniu reglamentavimu.

Dėl sprendimo patvirtinti sklypo detalųjį planą. Ieškiniu prokuroras prašė panaikinti 2000 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 1303V dėl sklypo (duomenys neskelbtini), skirto Amerikos lietuvių kultūros namų būstinei su gyvenamuoju namu statyti, nedidelių veiklos mastų detaliojo plano patvirtinimo. Remdamasis nustatyta aplinkybe, kad ginčo valstybinė žemė buvo išnuomota be teisinio pagrindo, ir atsižvelgęs į tai, kad ginčo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo pakeista išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo paskirtis, pirmosios instancijos teismas laikė neteisėtu ir ieškovo ginčijamą savivaldybės institucijos sprendimą, tačiau jo nepanaikino ir ieškovo ieškinį šioje dalyje taip pat atmetė, vadovaudamasis tais pačiais, kaip ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nepripažinimo negaliojančia, argumentais. Šią teismo sprendimo dalį skundžia atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, ginčydamas teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje išdėstyti teismo argumentai dėl detalųjį planą patvirtinusio valdybos sprendimo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimo ir tokią išvadą grindžia šiais motyvais. Ginčo detaliojo plano tvirtinimo metu teritorijų planavimo procesą reglamentavo tuo metu galiojusios redakcijos 1995 m. gruodžio 12 d. LR teritorijų planavimo įstatymas (toliau – Įstatymas) ir LR statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Detaliųjų planų taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių reikalavimų neatitikimo ieškovas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas išvados dėl ginčo sprendimo neteisėtumo negrindė šių teisės aktų reikalavimų pažeidimu. Byloje nėra duomenų, kad ginčijamas detalusis planas prieštaravo bendrajam planui, kad buvo pažeista derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, kad detaliojo plano sprendiniai neatitiko teritorijų planavimo ar statybos normų. Šių aplinkybių ieškovas ir neįrodinėjo. Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamentas, patikrinęs ginčo sklypo detaliojo plano projektą, nenustatė projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo tvarkos neatitikimo Įstatymo reikalavimams ir, teikdamas 2000 m. sausio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 005 (toliau – Aktas Nr. 005), šį detalųjį planą tvirtinančiai institucijai siūlė ALKN būstinės su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini)sklypo detaliojo plano projektą tvirtinti (t. 1, b. l. 112). Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės (t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams), neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str.). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad valstybinės žemės sklypų nuomos teisėtumas ar neteisėtumas neturi teisinio ryšio su detaliųjų planų rengimu ir tvirtinimu, nes šias procedūras reglamentuoja skirtingi, šioje nutartyje aptarti teisės aktai, kad detalieji planai yra rengiami nepriklausomai nuo to, kas yra žemės sklypo savininkas ar naudotojas, kokia yra žemės sklypo nuosavybės forma, tačiau svarbu, kad detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas neprieštarautų teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams ir jo turinys atitiktų šių aktų reikalavimus. Teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais savivaldybės institucijos sprendimas patvirtinti detalųjį planą pripažintas neteisėtu, laikytini nepagrįstais, todėl tokiais motyvais paremtas šio sprendimo neteisėtumo konstatavimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, ieškovas nurodė, kad skundžiamu sprendimu patvirtintu detaliuoju planu buvo nustatyti ir statybos reglamentai, leidžiantys sklype 5-9 aukštų gyvenamųjų namų statybą, nors šio detaliojo plano tvirtinimo metu tebegaliojo valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, kuria sklypas buvo skirtas organizacijos būstinei statyti, todėl tokie neatitikimai laikytini teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu. Su tokia ieškovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Bylos duomenimis, kuriais remiasi ieškovas, nustatyta, kad planavimo organizatoriumi buvo visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“, kad svarstant ginčo žemės sklypo planavimo dokumentus 1999 m. spalio 13 d. urbanistikos ir architektūros ekspertų posėdyje (protokolo Nr. 20N (Exp)-99 4.1 punktas) buvo nuspręsta pasiūlyti užsakovui užbaigti teisinių dokumentų tvarkymą, nes detalaus plano sprendimuose projektuojamame pastate vyrauja gyvenamieji butai, nors LR Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 562 sklypas išnuomotas ALKN būstinei statyti (t. 1, b. l. 104), kad Akto Nr. 005 išvadoje nurodyta ginčo detaliojo plano projektą tvirtinti, įvertinus Urbanistikos ir architektūros ekspertų pastabas dėl pastatų aukštingumo (t. 1, b. l. 112). Pagal Įstatymo 2 straipsnį detalusis planavimas – savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti. Detaliųjų planų rengimo, derinimo, tvirtinimo tvarką nustato Taisyklės (Įstatymo 20 str. 1 d.), kurių 46 punktas numato, kad tvirtinimui teikiami tik suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos detalieji planai, tvirtinama planuojamos teritorijos raidos programa ir sprendiniai. Detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų (Įstatymo 20 str. 8 p.). Minėta, kad byloje nėra duomenų, jog ginčijamas detalusis planas prieštaravo bendrajam planui, kad buvo pažeista derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra. Tuo tarpu vien tik ieškovo nuoroda į minėtas urbanistikos ir architektūros ekspertų pastabas bei Akto Nr. 005 išvadą, neįrodo, kad detaliojo plano sprendiniai neatitiko teritorijų planavimo ar statybos normų.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, teisinių pagrindų panaikinti ginčijamą savivaldybės institucijos sprendimą nėra. Kita gi vertus, atsižvelgiant į Įstatyme reglamentuotus teritorijų planavimo tikslus bei į tai, kad suplanuotame ginčo žemės sklype yra pastatytas ir naudojamas daugiabutis gyvenamasis namas, kurio niekuo su ginčo žemės sklypo nuoma nesusijusiems patalpų valdytojams ir naudotojams detalųjį planą patvirtinusio sprendimo panaikinimas sukeltų nepateisinamas neigiamas pasekmes. Negalimas toks teisinis reguliavimas, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat negalimas ir toks reguliavimas, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, nagrinėjamu atveju nuosavybės neliečiamybė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas ir atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), todėl bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos (t. 1, b. l. 1; t. 2, b. l. 0, 75), dalis patenkinto turtinio ieškinio reikalavimo dalyje yra priteistina valstybei iš atsakovo visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ (15 000 Lt žyminio mokesčio ir 15,62 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų) (CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 9 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 93, 98 straipsnių nuostatas, proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovui visuomeninei organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“ priteistinos 500 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 76-77).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį patenkinti iš dalies.

Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ir Vilniaus miesto visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ 1995 m. birželio 30 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-7369, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, pripažinti negaliojančia.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ 15 015,62 Lt (penkiolika tūkstančių penkiolika litų 62 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros atsakovo Vilniaus miesto visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ naudai 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.