Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jaunesniuoju specialistu, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje,

T. K. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012-02-01 Vilniaus rajono apylinkės teismo salėje, esančioje Kalvarijų g. 28, Vilniuje, teismo posėdžio metu nuo 9.30 val. iki 11.45 val. nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-50-269/2012 dėl viešosios tvarkos pažeidimo, apklausiamas kaip liudytojas ir prisiekdamas sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti bei būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus Vilniaus rajono apylinkės teismui, kad „niekas iš automobilio „Jeep Grand Cheroke“ į pravažiuojantį automobilį „Jetta“ nešaudė, o atvirkščiai automobilis „Jetta“ taranavo jų automobilį, o po to iš automobilio iššoko agresyvūs jaunuoliai, bandė atidaryti dureles. Vaikinai puolė mušti A. P.. Gindamasis A. P. iššovė iš dujinio pistoleto, o išsigandę vaikinai pabėgo. Jie kažkiek juos pasivijo, tačiau pavyti jų nepavyko“; taip pat jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013-06-06 Vilniaus apygardos teismo salėje, esančioje Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, teismo posėdžio metu nuo 9.50 val. iki 11.52 val. nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-395-626/2013 apklausiamas kaip liudytojas ir prisiekdamas sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti bei būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus Vilniaus apygardos teismui kad „niekas iš automobilio „Jeep Grand Cheroke“ į pravažiuojantį automobilį „Jetta“ nešaudė, o atvirkščiai automobilis „Jetta“ taranavo jų automobilį, o po to iš automobilio iššoko agresyvūs jaunuoliai, bandė atidaryti dureles. Vaikinai puolė mušti A. P.. Gindamasis A. P. iššovė iš dujinio pistoleto, o išsigandę vaikinai pabėgo. Jie kažkiek juos pasivijo, tačiau pavyti jų nepavyko“.

Kaltinamasis Tautvilas K. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012-03-26 Vilniaus rajono apylinkės teismo salėje, esančioje Kalvarijų g. 28, Vilniuje, teismo posėdžio metu nuo 14.00 val. iki 15.45 val. nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-50-269/2012 dėl viešosios tvarkos pažeidimo, apklausiamas kaip liudytojas ir prisiekdamas sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti bei būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus Vilniaus rajono apylinkės teismui, kad „niekas iš automobilio „Jeep Grand Cheroke“ į pravažiuojantį automobilį „Jetta“ nešaudė, o atvirkščiai automobilis „Jetta“ taranavo jų automobilį, o po to iš automobilio iššoko agresyvūs jaunuoliai, bandė atidaryti dureles. Vaikinai puolė mušti A. P.. Gindamasis A. P. iššovė iš dujinio pistoleto, o išsigandę vaikinai pabėgo. Jie kažkiek juos pasivijo, tačiau pavyti jų nepavyko“; taip pat jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013-06-25 Vilniaus apygardos teismo salėje, esančioje Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, teismo posėdžio metu nuo 13.00 val. iki 14.50 val. nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-395-626/2013 apklausiamas kaip liudytojas ir prisiekdamas sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti bei būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus Vilniaus apygardos teismui, kad „niekas iš automobilio „Jeep Grand Cheroke“ į pravažiuojantį automobilį „Jetta“ nešaudė, o atvirkščiai automobilis „Jetta“ taranavo jų automobilį, o po to iš automobilio iššoko agresyvūs jaunuoliai, bandė atidaryti dureles. Vaikinai puolė mušti A. P.. Gindamasis A. P. iššovė iš dujinio pistoleto, o išsigandę vaikinai pabėgo. Jie kažkiek juos pasivijo, tačiau pavyti jų nepavyko“.

Teisiamojo posėdžio metu V. V. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo nepripažino. Parodė, kad neprisimena, kokius parodymus davė, prieš šešis mėnesius, kai buvo apklausiamas specialiu liudytoju. Tada sakė, ką prisiminė, meluoti nesiruošė. Įvykis įvyko 2009 metais, teismas – 2012 metais. Vilniaus rajono apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme buvo paskelbti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jis patvirtino šiuos parodymus, atsakė į užduotus klausimus, ką prisiminė. Ikiteisminio tyrimo metu nemelavo, neturėjo tikslo duoti palankius parodymus P.. Sakė, kad automobilis VW Jetta atsitrenkė į jų automobilio kairį šoną. Jeigu taranuotų, būtų buvę atvirkščiai. Jaunuoliai bėgiojo, laužėsi į jų automobilį, bandė juos vytis. Dabar jau visų smulkmenų neprisimena. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas specialiuoju liudytoju. Apklausiant 2009-08-27 policijoje teisių gal niekas neaiškino. Be to, darė spaudimą. Parodymus duoti jis sutiko. Apie šaudymą aplinkybių neprisimena. Mano, kad kaip specialus liudytojas, neatsako už melagingus parodymus. Baudžiamoji byla Vilniaus rajono apylinkės teisme jam nebuvo iškelta. Apie bylos iškėlimą sužinojo po nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme. Taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas daug kartų. Nepamena, ar visada specialiuoju liudytoju, su priesaika ar be priesaikos. Kai iškvietė pirmą kartą, sakė „sėsk ir pasakok“. Po to paklausė, ar sutinka duoti parodymus. Visada buvo reikalaujama sakyti tai, ką reikia. Įtariamuoju nebuvo pripažintas, tik specialiuoju liudytoju.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis T. K. R. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo taip pat nepripažino. Parodė, kad niekada nieko nemelavo. Apie įvykius sakė tai, ką matė. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, iš tyrėjos jautė spaudimą. Ši byla atsirado ne iš karto. Su Vilniaus rajono policijos komisariato tyrėju viršininku turi sąskaitų – 2009-05-14 apie 1 val. su tėvu sulaikė neblaivų vairuotoją U.. Kvietė policiją, bet neatvyko. Vairuotojas, kaip paaiškėjo, V. U., grasino savo teta, kuri dirba Vilniaus rajono policijos komisariate. Ji vedė tyrimą A. P. byloje, jam skambino ir grasino. Kita tyrėja buvo nusišalinusi nuo ikiteisminio tyrimo, bet buvo vėl grąžinta. V. U. buvo atvykęs ir vėl grasino savo teta. Rašė pareiškimą suvaldyti ši asmenį, nes nuolat grasina savo teta A. U.. Šios aplinkybės labai svarbios, nes buvo sufabrikuota ši byla. Tai yra kerštas jam. Keršija V. U.. Jam buvo pareikštas įtarimas, bet vėliau byla nutraukta. Buvo apklaustas specialiu liudytoju, po to liko paprastu liudytoju. Kai jam buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, neprisimena, ar po to buvo apklausiamas liudytoju. Vilniaus rajono apylinkės teisme jo parodymus perskaitė, juos jis patvirtino. Vilniaus apygardos teisme gal reikėjo pasirašyti priesaiką, o Vilniaus rajono apylinkės teisme – gal nereikėjo. Paaiškino, kad D. R. jo brolis. Jis nebuvo įspėtas, kad gali neduoti parodymų prieš brolį. Ikiteisminio tyrimo apklausų metu parodymus rašė savaip, jis (kaltinamasis) prašė perrašyti. Į apklausas jį ir V. V. kvietė atskirai, bet jų parodymai buvo vienodi. Mano, kad buvo paruoštas šablonas. Kai perskaitė jo parodymus, jis paprašė pataisyti ir neinterpretuoti.

Liudytoja U. U. teismo posėdžio metu parodė, kad dirba Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininke. Kaltinamojo Tautvilo K. R. nepažįsta. Vilniaus rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnį, tyrimas perduotas Švenčionių rajono policijos komisariatui. Vėliau sužinojo, dėl kokių priežasčių. Tautvilas K. R. minėjo, kad ji gali būti šališka ir suinteresuota bylos baigtimi, kad įtariamasis V. U. yra jos giminaitis. Šio asmens ji nepažįsta, pirmą kartą pamatė, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai klausė, ar pažįsta, ji paaiškino, kad nepažįsta. V. U. taip pat nėra ir jos artimo žmogaus giminė. Buvo tarnybinis patikrinimas, nenustatyta, kad V. U. yra jos giminaitis. Jis taip pat patvirtino, kad jos (liudytojos) nepažįsta. Šią istoriją sugalvojo Tautvilas K. R.. Ikiteisminį tyrimą atliko tyrėja, ne ji, gal tik kokį nors dokumentą galėjo pasirašyti, tyrėjos darbo neįtakojo.

Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamieji V. V. ir T. K. R. turi būti išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas liudytojas, kuris davė žinomai neatitinkančius tikrovės (melagingus) parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia: kai kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus bei atsakomybę už jos nevykdymą ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir tai patvirtina savo parašu. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

Kaltinamiesiems V. V. ir T. K. R. inkriminuojama, kad jie pirmosios ir apeliacijos instancijos teismo posėdžių metu, apklausiami kaip liudytojai ir būdami pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie įvykį, kuriame ir patys dalyvavo, t.y. nurodė, kad „niekas iš automobilio „Jeep Grand Cheroke“ į pravažiuojantį automobilį „Jetta“ nešaudė, o atvirkščiai – automobilis „Jetta“ taranavo jų automobilį, o po to iš automobilio iššoko agresyvūs jaunuoliai, bandė atidaryti dureles. Vaikinai puolė mušti A. P.. Gindamasis A. P. iššovė iš dujinio pistoleto, o išsigandę vaikinai pabėgo. Jie kažkiek juos pasivijo, tačiau pavyti jų nepavyko“. Kaltinimas grindžiamas 2012-05-09 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-269/2012, 2012-02-01, 2012-03-26 teismo posėdžio protokolais minėtoje byloje, Vilniaus apygardos teismo 2013-11-27 Vilniaus apygardos teismo nutartimi bei 2013-03-06, 2013-06-25 teismo posėdžių protokolais.

Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. V., nagrinėjant baudžiamąją bylą, apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai supažindintas su atsakomybe už melagingų parodymų davimą (b.l. 104), iš esmės patvirtino kaltinime nurodytus parodymus, t.y. 2012-02-01 teisiamajame posėdyje Vilniaus rajono apylinkės teisme (baudžiamosios bylos Nr. 1-50-269/2012, teisiamojo posėdžio protokolo nuorašas b.l. 35) ir 2013-06-06 Vilniaus apygardos teisme (baudžiamoji byla Nr. 1A-395-626/2013, teisiamojo posėdžio protokolo nuorašas b.l. 40-41). Tačiau iš baudžiamosios bylos Nr. 1-50-269/2012 medžiagos taip pat matyti, kad 2010-01-27 V. V. pasirašė sutikimą būti apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką (2 t., b.l. 138). 2010-01-27 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu, atsižvelgiant į tai, kad šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių, jog šią nusikalstamą veiką galėjo padaryti V. V., ikiteisminio tyrimo metu nėra pagrindo pateikti jam pranešimą apie įtarimą, V. V. sutiko būti apklausiamas kaip liudytojas, todėl nutarta apklausti V. V. apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką, pranešant asmeniui, kad jam nebus taikoma atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyje, o būtent, kad jam nebus taikomos BPK 163 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės bei kad jis neatsakys už melagingų parodymų davimą kaip liudytojas pagal BK 235 straipsnį. Su šiuo nutarimu V. V. buvo pasirašytinai supažindintas (2 t., b.l. 139). Iš 2010-01-27 esančio apklausos protokolo bei papildomo apklausos protokolo matyti, kad V. V. buvo apklaustas kaip liudytojas, vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 punktu ir 82 straipsnio 3 dalimi, t.y. V. V. davė parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką žinodamas, kad jam nebus taikomos procesinės prievartos priemonės, jei jis vengs duoti parodymus, taip pat kad jam nekils baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą (2 t., b.l. 140-141, 142-143).

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų „Rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“ patvirtinimo 17 punkto 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka, prieš tokią apklausą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui raštu praneša, kad ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų pripažinti šį asmenį įtariamuoju ir jis bus apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka. Pagal šio punkto 3 dalį nustačius, kad byloje nėra pagrindo asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka (jis nežino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių), taip pat nėra pagrindo jį pripažinti įtariamuoju, jeigu tyrimas tęsiamas, apie tai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas raštu praneša tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui.

Duomenų, kad V. V. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka, kad jam buvo pranešta, jog nėra pagrindo pripažinti jį įtariamuoju, nenustatyta. Taip pat V. V. tame ikiteisminiame tyrime nebuvo patrauktas kaltinamuoju, dėl jo veikos ikiteisminis tyrimas nebuvo išskirtas ir/ar nebuvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi, liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Šiuo konkrečiu atveju negalima spręsti, kad V. V. nebuvo tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi. Pažymėtina, kad nors BPK 278 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimą teisme prisaikdinti asmenis, nėra nurodytas draudimas prisaikdinti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, taipogi ir kitose BPK V-VI dalyse nustatytose taisyklėse (bylos nagrinėjimas teisme) nėra pasisakyta apie teisminio nagrinėjimo dalyvį – specialųjį liudytoją, tačiau, kaip minėta, duomenų apie tai, kad V. V. kaip specialaus liudytojo statusas buvo panaikintas, byloje nėra. Be to, net jei būtų buvęs panaikintas jo kaip specialiojo liudytojo statusas, ir tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad asmuo, kuris formaliai nėra kaltinamasis teisme nagrinėjamoje byloje, gali be jo sutikimo būti apklausiamas ir privalo liudyti apie jį patį kaltinančias aplinkybes. Pagal BPK 80 straipsnio 1 dalį negali būti kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Baudžiamojo proceso kodeksas yra vientisas teisės aktas ir jame suformuluotos teisės normos aiškintinos sistemiškai, tuo labiau kai tai susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis; draudimas versti asmenį liudyti prieš save įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, todėl vadovavimasis formaliu pagrindu, teisės normos aiškinimas pažodžiui ir atsietai nuo kitų teisės normų ir norminių aktų, o šiuo atveju – vadovavimasis tuo, kad BPK 80 straipsnio 1 dalies norma neperkelta į BPK 278 straipsnį, tokiu būdu eliminuojant iš proceso vieną iš pagrindinių žmogaus teisių būtų nesuderinamas su teisingu procesu. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės tylėti ir neduoti prieš save parodymų principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas. Todėl BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje. Teismas pažymi, kad V. V. išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo apklausiamas apie įvykį, kuriame pats dalyvavo, t.y. važiavo kartu su nuteistuoju viename automobilyje, matė, kaip pats nurodė, kaip automobilis Jetta trenkėsi į jų automobilį, o iš šio automobilio iššokę jaunuoliai pradėjo mušti nuteistąjį, jis pats tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylos pirmos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, nurodė, kad buvo šaudoma, kad nuteistasis šaudė į iš automobilio Jetta išlipusius jaunuolius gindamasis, kai tuo metu jis kartu su kitais asmenimis sėdėjo tame pačiame automobilyje. Taigi akivaizdu, jog kaltinamasis buvo suinteresuotas bylos baigtimi, teisminio nagrinėjimo metu jam užduotus klausimus galėjo suvokti kaip jį patį kaltinančius, juo labiau, kad nukentėjusieji nurodė visai priešingas nusikaltimo padarymo aplinkybes – kad iš „Jetta“ automobilio lenkiančio džipo buvo šaudoma, kad užstojo šiam kelią ir „Jetta“ atsitrenkė į automobilį „Jeep“, iš džipo iššoko keturi vaikinai, apsupo jų automobilį, pradėjo traukti iš automobilio vaikinus, o vienam iš nukentėjusiųjų bėgant, į jį buvo šauta ir pataikyta į dešinį šoną, taigi V. V. nurodomos įvykio aplinkybės galėjo būti pagrindas pradėti baudžiamąjį persekiojimą jo paties atžvilgiu. Darytina išvada, kad V. V., duodamas parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, t.y. kuris automobilis į kurį atsitrenkė, kaip vyko konfliktas ir kokie buvo nuteistojo veiksmai, galėjo ne tik nurodyti neteisingą informaciją, bet ir iš viso atsisakyti į tokius klausimus atsakyti.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad sutikimą būti apklaustam liudytoju apie jo galimai padarytą nusikaltimą 2010-02-02 pasirašė ir T. K. R., dėl kurio 2010-02-02 priimtas analogiško turinio, kaip ir dėl V. V., Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimas, išaiškinant T. K. R., kad jam nebus taikomos BPK 163 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės ir jis neatsakys už melagingų parodymų davimą kaip liudytojas pagal BK 235 straipsnį. Su šiuo nutarimu T. K. R. taip pat buvo pasirašytinai supažindintas, taigi ir jis, kaip ir V. V., parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė būdamas įsitikinęs, kad jo atžvilgiu nebus taikomos BPK 163 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės, ir jam taip pat nekils baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą (baudžiamosios bylos Nr. 1-50-269/2012 2 t., b.l. 151, 152). T. K. R. apklausa vyko vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 punktu bei 82 straipsnio 3 dalimi (baudžiamosios bylos Nr. 1-50-269/2012 2 t., b.l. 153-154, 155-156). 2010-10-11 T. K. R. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, jis ikiteisminiame tyrime 2010-10-11 buvo apklausiamas kaip įtariamasis (2 baudžiamosios bylos Nr. 1-50-269/2012 t., b.l. 174, 177-178). 2011-06-06 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas T. K. R. atžvilgiu nutrauktas, kadangi nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo (baudžiamosios bylos Nr. 1-50-269/2012 3 t., b.l. 148-163). T. K. R., nagrinėjant baudžiamąją bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme, davė parodymus kaip liudytojas, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingą parodymų davimą, tačiau įvykio aplinkybių jis neprisiminė, todėl buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino. Pažymėtina, kad nors kaltinamasis specialaus liudytojo statuso teisminio nagrinėjimo metu neturėjo, tačiau buvo vadovautasi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, kuriuos jis davė būdamas pasirašytinai supažindintas su tuo, kad nei procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 163 straipsnyje, nebus taikomos, nei kils baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnį, taip pat buvo pagarsinti ir jo parodymai, duoti jį apklausus įtariamuoju, t.y. kuomet jis galėjo imtis įvairių veiksmų gindamasis, o taip pat ir duoti melagingus parodymus. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad kaltinamajam buvo užduodami klausimai apie įvykį, kuriame jis dalyvavo – vairavo automobilį „Jeep Grand Sherokee“, kuriuo važiavo nuteistasis bei kiti asmenys, taip pat ir apie jo paties veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu, tokius klausimus jis galėjo suvokti kaip jį patį kaltinančius, taigi akivaizdu, jog ir T. K. R. buvo suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi, jis negalėjo būti užtikrintas, kad nurodytų aplinkybių pagrindu nebus dar kartą pradėtas baudžiamasis procesas prieš jį patį.

Melagingi parodymai, išvados, paaiškinimai paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą byloje, jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena iš esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį ar kitą baigiamąjį teismo sprendimą. Šiuo atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012-05-09 nuosprendį, A. P. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jo kaltę pagrindžiant nuosekliais ir logiškais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtino ir kai kurių liudytojų parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai, V. V. ir T. K. R. parodymai laikyti melagingais ir jais nesivadovauta. 2013-11-27 Vilniaus apygardos teismas nutartimi pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-05-09 nuosprendį dalyje dėl ieškovo D. N. civilinio ieškinio, kitoje dalyje nuosprendį paliko nepakeistą. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo patikrintas ir apeliacinės instancijos teismo, konstatuojant, kad toks galutinis teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistasis A. P. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje veikė nusikalstamai, ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Darytina išvada, kad kaltinamųjų V. V. ir T. K. R. duoti parodymai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, netiksliai nurodant įvykio aplinkybes, kurios buvo paneigtos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, visgi nenulėmė neteisingo ir nepagrįsto galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokuratūrai, teismui draudžiama versti liudyti prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius ne tik įtariamąjį, kaltinamąjį, bet ir kiekvieną kitą asmenį, susijusį su byla. Taigi sistemiškai aiškinant BK 235 straipsnio 4 dalies normą galima daryti išvadą, kad liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą esant šioms sąlygoms: 1) davė melagingus parodymus, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės; 2) jei prieš apklausą nebuvo supažindintas su teise atsisakyti duoti tokius parodymus ar atsakyti į kai kuriuos klausimus. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad teisė neliudyti prieš save nei V. V., nei T. K. R. išaiškinta nebuvo, todėl darytina išvada, kad jų parodymai baudžiamojoje byloje užfiksuoti neapsaugant asmenų nuo liudijimo prieš save bei nesuteikiant galimybės ginti save įvairiomis formomis. V. V. ir T. K. R. duodami teisme parodymus negalėjo būti užtikrinti, kad jų parodymai nebus panaudoti prieš juos pačius ateityje, tad jų parodymai negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama ne apsaugoti save, o tik kad kitas asmuo išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

Taip pat pažymėtina, kad kaltinime cituojami ne kaltinamųjų parodymai pažodžiui, o teismo nuosprendyje padarytos apibendrintos išvados dėl parodymų teisingumo (melagingumo); kita vertus, kaltinimo esmė V. V. ir T. K. R. aiški. Akivaizdu, kad jų duoti priešingi nei toje byloje kitos pusės dalyvių parodymai buvo vertinami ypatingai atidžiai, įvertinus tai, kad jie abu buvo konfliktinės situacijos dalyviai. Taigi, net nekalbant apie draudimą versti asmenį liudyti prieš save, abu kaltinamieji galėjo vertinti situaciją subjektyviai, todėl, teismo nuomone, jų parodymus prilyginti pašalinių asmenų parodymams būtų neteisinga.

Apibendrinant išdėstytą, tai, kad teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save asmeniui yra garantuojama minėtais Lietuvos Respublikos įstatymais, darytina išvada, kad V. V. ir T. K. R. atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį šioje byloje negalima, todėl V. V. ir T. K. R. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį turi būti išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301–302 straipsniais, 304–305 straipsniais, 307–308 straipsniais, 313 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

V. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

T. K. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Tautvilui K. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.