Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Saulius Vanagas Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.

2015 m. gegužės 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 mėnesių;

- pagal BK 290 str. areštu 50 parų.

Remiantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtas bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo pradėjimo vykdyti šį nuosprendį dienos.

Remiantis BK 65 ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas R. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-07-23 iki 2014-07-24 (viena para) bei nuo 2014-10-14 iki 2014-10-15 (viena para).

Taip pat šiuo nuosprendžiu R. S., išteisintas pagal BK 286 str., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 23 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: tyčia po vieną kartą kumščiu sudavė K. S. į kairį ir dešinį smilkinius, vieną kartą spyrė į kairį smilkinį, nuo smūgių K. S. pargriuvus ant žemės, jam ne daugiau kaip dešimt kartų spyrė į rankas, kairį šoną, pilvo sritį, padarydamas veido minkštųjų audinių sumušimą nukentėjusiajam K. S., nežymiai sutrikdė sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą ir pažeidė viešąją tvarką.

Taip pat R. S. pagal BK 290 str. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 14 d. apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, siekdamas išvengti sulaikymo už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 178 str., tai yra už girto pasirodymą viešoje vietoje įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, atsisakydamas vykdyti policijos pareigūnų S. S. ir J. U. teisėtą reikalavimą, pagrįstą 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 18 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, vykti kartu su policijos pareigūnais tarnybiniu automobiliu į policijos įstaigą, vartodamas necenzūrinius bei asmens garbę ir orumą žeminančius žodžius policijos pareigūnų S. S. ir J. U. atžvilgiu, įžeidė savo pareigas ėjusius valstybės tarnautojus - Panevėžio apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS PB vyriausiąjį patrulį S. S. ir patrulį J. U., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 290 str., 2014 m. spalio 14 d., laikotarpyje nuo 17.55 val. iki 18.02 val., Panevėžio apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate, adresu (duomenys neskelbtini), Operatyvaus valdymo grupės patalpose, vartodamas necenzūrinius bei asmens garbę bei orumą žeminančius žodžius policijos pareigūnų S. S., J. U. ir V. B. atžvilgiu, seilėmis apspjaudamas policijos pareigūno V. B. veidą bei tarnybinę uniformą, įžeidė savo pareigas ėjusius valstybės tarnautojus – Panevėžio apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS PB vyriausiąjį patrulį S. S., patrulį J. U., vyresnįjį patrulį V. B..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka R. S. kaltei dėl jam inkriminuotų, BK 284 str. 1 d. ir 290 str. numatytų, nusikalstamų veikų pagrįsti. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo jį išteisinti dėl BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir nors pripažįsta vartojęs necenzūrinius žodžius, tačiau iš esmės tvirtina, kad jie nebuvo skirti konkretiems policijos pareigūnams, tuo tarpu pareigūnui V. B. spjovė į veidą šio išprovokuotas. Mano, jog šie jo veiksmai atitinka ATPK 187 str. 2 d. numatytą pažeidimą. Pažymėtina, jog šie, pirmiau nurodyti, nuteistojo skundo argumentai nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

BK 290 str. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Tuo tarpu pagal ATPK 187 str. 2 d. atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Taigi iš tiesų šių teisės normų paskirtis iš esmės ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 str. ir ATPK 187 str. 2 d. numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinės bylos Nr. 2K-396/2009, 2K-505/2010). Taigi, kaip ir minėta, BK 290 str. nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Minimame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 str. numatyta nusikalstama veika aprašyta kaip formalioji, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys leidžia pagrįstai spręsti, kad R. S. įvykio metu įžeidė policijos pareigūnus.

Nukentėjusieji S. S., J. U. bei V. B. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, jog nuvykę pagal gautą pranešimą apie netinkamą R. S. elgesį rado apeliantą neblaivų, stovintį su lazda (teigiantį, jog „jei kas puls, sudaužys lazda galvą“), pasitikrinti neblaivumo apeliantas nesutiko, kaip ir važiuoti į policijos komisariatą, todėl buvo iškvietas dar vienas policijos pareigūnų ekipažas, taip pat, kad įvykio metu R. S. iš esmės nuolat vartojo necenzūrinius žodžius, kuriais juos įžeidė, o policijos komisariate, priėjęs prie tvorelės, spjovė pareigūnui V. B. į veidą. Tokius duomenis šie policijos pareigūnai nurodė 2014-10-14 tarnybiniuose pranešimuose (1 t., 51, 57 63 b.l.), liudytojo apklausos protokoluose (1 t., 54, 60, 66 b.l.) bei teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (2 t., 43-44 b.l.). Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais ar tvirtinti, kad jie yra suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį. Tokių duomenų, t. y. apie galimą nukentėjusiųjų siekį pakenkti R. S., šioje baudžiamojoje byloje nėra, jų nepateikė ir pats apeliantas. Tuo labiau, kad policijos pareigūnų parodymus patvirtino ir liudytojai R. K., V. J. (1 t., 59, 73, 77-78 b.l., 2 t., 45-46 b.l.), taip pat iš dalies ir apelianto nurodoma liudytoja E. M., kuri, kaip pati tvirtino, bandė nuraminti sulaikomą R. S., nors minimus įvykius stebėjo tik nedidelį laiko tarpą (2 t., 50 b.l.). Pažymėtina, jog, nors pirmosios instancijos teismas išteisino R. S. dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams, tačiau ne todėl, kad apeliantas neatliko jokių aktyvių veiksmų – teismas juos laikė užtraukiančiais administracinę atsakomybę. Pirmiau nurodytus nukentėjusiųjų parodymus taip pat patvirtina kiti byloje esantys duomenys – 2014-10-20 daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriuo buvo pateikta kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu bei jos apžiūros protokolas (1 t., 44-45 b.l.), 2014-10-16 daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, jog buvo pateikta R. S. įvykio metu turėta medinė lazda (1 t., 47-48 b.l.), vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti įvykiai policijos komisariate bei iš kurio matyti, jog ant suoliuko sędintis asmuo, 18.02 val. atsistoja, prieina prie patalpoje stovinčios pertvaros ir spjauna ant stalo sėdinčiam pareigūnui į veidą.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas taip pat neneigė policijos pareigūnų atžvilgiu naudojęs necenzūrinius žodžius, nepaklusęs jų reikalavimas (pagal subjektyvų vertinimą to daryti neprivalėjo), galiausiai – spjovęs pareigūnui V. B. į veidą, tačiau, kaip matyti ir iš nagrinėjamo skundo, iš esmės nevertina savo veiksmų kritiškai bei nelaiko juos pakankamais baudžiamąjai atsakomybei kilti. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, jog R. S. iš esmės visą laiką – nuo sulaikymo iki spjūvio V. B. į veidą – pareigūnų S. S., J. U. ir V. B. atžvilgiu vartojo necenzūrinius, kitokius garbę ir orumą įžeidžiančius žodžius, o į prašymus liautis plūsti pareigūnus ir nustoti juos įžeidinėti nereagavo, padarė pagrįstą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, jog jo netinkamas elgesys nebuvo atsitiktiniai pavieniai necenzūriniai žodžiai ar atskiri įžeidžiami žodžiai, skirti bendrai pareigūnams. Toks apelianto elgesys – policijos pareigūnų plūdimas necenzūriniais ir kitokiais įžeidžiančiais žodžiais bei spjūvis V. B. į veidą, kaip pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S. veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 290 str.

Apeliantas taip pat nesutinka su jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymą skirta bausme, prašo skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba sumažinti skirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, taip pat mano, jog teismas nepagrįstai netaikė jam BK 64¹ str. nuostatų. Pagrindo tenkinti šiuos nuteistojo prašymus taip pat nėra. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei teisingai įvertino surinktus įrodymus ir dėl to R. S. pagrįstai pripažino kaltu jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo bei skyrė tinkamą bausmę.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sankcija numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas R. S. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime išsamiai motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. R. S. skundžiamas nuosprendis yra dešimtas, ankstesniais nuosprendžiais jis buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimą, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, teistumai neišnykę. Paskutiniuoju iš nuosprendžių jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau matyti, kad tai nepadėjo apelianto atžvilgiu pasiekti BK 41 str. 4 p. numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Nepraėjus nė dvejiems mėnesiams po paleidimo iš pataisos įstaigos (paleistas 2014-06-05) jis ir vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad kitus bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo, pasiekti galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme. Skundžiamu nuosprendžiu už padarytą, BK 284 str. numatytą, nusikalstamą veiką apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė savo trukme artima sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos R. S. nedirba, darbo biržoje neregistruotas – jam darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius, baustas administracine tvarka, neigiamai charakterizuojamas – yra ūmaus charakterio ir neturi atsakomybės jausmo už savo poelgius, nevengia vartoti alkoholio draugų kompanijose, o abi nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes konstatuotina, kad R. S. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes pripažinti per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, jog nustatant subendrintą bausmę, apeliantui paskirtosios bausmės šiuo atveju subendrintos pritaikius palankiausią įstatymo (BK 63 str.) leidžiamą bausmių bendrinimo – dalinio sudėjimo – būdą, prie griežčiausios paskirtos bausmės pridėta nedidelė dalis už kitą veiką paskirtos bausmės. Dėl to ir subendrintąją bausmę pripažinti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Apelianto skunde dėstomos jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, įvertinant visas pirmiau aptartas aplinkybes bei nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių visumą, nesudaro pakankamo pagrindo sutrumpinti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę ar skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Dėl BK 64¹ str. nuostatų taikymo pažymėtina, jog ši norma yra taikoma tik tuomet, kai baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, be viso to, asmuo turi pripažinti savo kaltę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nagrinėjama baudžiamoji buvo nagrinėjama bendra tvarka ir R. S. taikyti BK 64¹ str. nuostatas bei vienu trečdaliu sumažinti jam skirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.