- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-19
- Bylos Nr.
- 1A-436-873/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23148-2020-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Nijolė Žimkienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nukentėjusysis
- Y. S.
- Advokatai
- Antonas Kviatkovskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Irenos Pavliukevič (toliau – ir prokurorė, apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. buvo išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo Y. S. civilinis ieškinys dėl 1 000 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė ir teismų sprendimai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu V. S. buvo išteisinta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, jog pagrobė svetimą turtą: 2020 m. gegužės 26 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), priėjo prie nukentėjusiojo Y. S., sėdėjusio ant akmens slenksčio, (duomenys neskelbtini), ties pastatu (duomenys neskelbtini), atsisėdo jam ant kelių, abejomis rankomis apkabino nukentėjusįjį ir iš striukės kairės pusės vidinės kišenės pagrobė Y. S. priklausančius 1 000 Eur, tokiu būdu pagrobė 1 000 Eur ir padarė turtinę 1 000 Eur žalą.
2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendis buvo panaikintas, priimtas naujas nuosprendis: V. S. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, jai paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams bausmę. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į V. S. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2020 m. birželio 13 d., 23.25 val., iki 2020 m. birželio 14 d., 14.57 val. (viena para). Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas V. S. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., kai tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, tęsti gydymąsi nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, Nukentėjusiojo Y. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteista Y. S. iš V. S. 1 000 Eur turtinei žalai atlyginti ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartimi panaikintas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pateikti duomenys buvo gauti pažeidžiant įstatyme – Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) 65 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl buvo padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas tokių duomenų negalėjo reikalauti, o viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai tuo metu tokių duomenų negalėjo teikti ir dėl šios priežasties išreikalauti duomenys negali būti pripažinti leistinu įrodymu, nagrinėjant bylą dėl galimai padaryto apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad grindžiant nuosprendį duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai, ir šis pažeidimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendį, kuriuo V. S. buvo išteisinta dėl svetimo turto pasisavinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, V. S. pripažinti kalta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir skirti jai laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę; vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigoti per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo. Civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad nėra patikimų įrodymų, jog būtent V. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pagrobė nukentėjusiojo pinigus – 1 000 Eur, ir, kad kaltinimas iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais. Teigia, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai rėmėsi tik kaltinamosios V. S. parodymais, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių V. S. dalyvavimą padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Akcentuoja, kad nors kaltinamoji savo kaltės dėl įvykdyto nusikaltimo nepripažino, jos parodymai vertintini kritiškai, pagal teismų praktiką, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo parodymai vertintini kitų objektyvių nagrinėjamoje byloje esančių duomenų kontekste.
4.2. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas V. S. telefono numerio išklotinėse užfiksuotus duomenis, pripažino, kad jie įrodo, jog įvykio metu, nukentėjusiojo nurodytu prieš jį įvykdytos vagystės laiku, kaltinamosios telefonas veikė stoties rajone, o paskui, kuomet, pasak nukentėjusiojo, jis išsiskyrė su kaltinamąja, – jos namuose.
4.3. Prokurorė akcentuoja aplinkybę, kad kaltinamoji tik atnaujinus įrodymų tyrimą nurodė, jog telefonas ne visada yra pas ją, kaltinamosios draugas A. Ž., kuris yra labai pavydus, vakare telefoną paima, tik ryte grąžina, jis ir galėjo būti stoties rajone. Pabrėžia, jog nė viena iš liudytojų (kaltinamosios mama, dukra, kaimynė) nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neužsiminė apie jokį V. S. draugą, 2020 m. gegužės 26 d. buvusį pas ją bute. Prokurorė nurodo ir administracinių nusižengimų registro duomenis, kuriuos įvertinęs apylinkės teismas nustatė, jog kaltinamoji verčiasi prostitucija, kas, prokurorės nuomone, patvirtina, jog kaltinamoji vėlai vakare būna stoties rajone. Prokurorė akcentuoja, jog nukentėjusysis nuo 2020 m. gegužės 26 d. (vagystės dienos) iki 2020 m. birželio 13 d. ieškojęs jį apvogusios moters, besiverčiančios prostitucija stoties rajone, ten ją ir rado, o V. S. pradėjo prie nukentėjusiojo kabinėtis, liepus atiduoti pavogtus pinigus, mėgino bėgti.
4.4. Nepritaria teismo išvadai, jog nukentėjusiojo parodymai vertintini kaip nenuoseklūs ir netikslūs, nes nukentėjusysis apklausų metu negalėjo nurodyti tikslaus laiko, kada buvo apvogtas. Prokurorės nuomone, natūralu, jog atvykus policijos pareigūnams galėjo būti susijaudinęs, suklysti priverstas nurodyti tikslią buvusio beveik prieš tris savaites įvykio datą. Pažymi, jog nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jau nurodė tikslią įvykio datą – 2020 m. gegužės 26 d. Prokurorei nekyla abejonių, jog, kartu vertinant ir telekomunikacinio srauto duomenis, tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamoji buvo įvykio vietoje. Pažymi, jog nukentėjusysis gana tiksliai apibūdino jį apvogusios moters išvaizdą, nurodė auskarą lūpų srityje, nors tą dieną, kai iškvietė policiją, auskaro V. S. lūpoje nebuvo.
4.5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kritika nukentėjusiojo elgesiui dėl to, kad jis nesikreipė į policiją iškart po to, kai pasigedo pinigų, o policijos pareigūnus iškvietė tik po kelių dienų paieškų sulaikęs jį apvogusią moterį. Pabrėžia, jog nukentėjusysis paaiškino tokio savo elgesio priežastis, nurodydamas, jog būdamas užsienio šalies pilietis, norėdamas išvengti formalių procedūrų, taip pasielgė žinodamas, kad jį apvogusi moteris yra prostitutė, tikėdamasis ją surasti ir geruoju, be policijos įsikišimo, išreikalauti pavogtus pinigus.
4.6. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo abejonėmis dėl vagystės mechanizmo, kai, nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, susitinka visiškai nepažįstami žmonės, tarp jų nėra ir negali būti jokio pasitikėjimo, todėl vargu ar nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis būtų įmanoma išimti dalį kupiūrų iš piniginės jos savininkui nieko nejaučiant. Prokurorės vertinimu, nukentėjusiojo parodymai apie susitikimo eigą (kurį laiką sėdėjo kartu ant šaligatvio, vėliau buvo apsikabinę, bučiavosi, ėjo, neva, paimti rakto nuo buto, kuriame pratęstų susitikimą) aiškiai patvirtina, kad nukentėjusysis priėmė sutiktos moters pasiūlymą, ketino pasinaudoti jos teikiamomis seksualinėmis paslaugomis, todėl tokiomis aplinkybėmis tarp jų vykęs fizinis kontaktas yra visiškai tikėtinas ir natūralus. Prokurorė teigia, kad V. S., nukreipusi nukentėjusiojo dėmesį, turėjo galimybę įkišti ranką į jo vidinę kišenę ir, neištraukdama piniginės, iš jos ištraukti tiek kupiūrų, kiek užčiuopė. Remiasi nukentėjusiojo parodymais, jog sutikta antrą kartą, 2020 m. birželio 13 d., V. S. elgėsi taip pat – fiziškai bandė prie jo kabinėtis, siūlė savo paslaugas ir glėbesčiuodama čiupinėjo kišenes.
4.7. Prokurorės nuomone, būtent pačios kaltinamosios parodymai yra nenuoseklūs ir keliantys pagrįstų abejonių. Atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ligoninėje, vėliau nurodė, kad ligoninėje buvo gegužės pabaigoje, o gal ir 13-tą ar 14-tą dieną, kas, prokurorės nuomone, yra gana didelis laiko intervalas. Tvirtina, jog kaltinamosios versija yra paneigta Viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pažyma, kuria nustatyta, jog V. S. chirurgijos skyriuje gydėsi nuo 2020 m. gegužės 10 d. iki 13 d. Kaip gynimosi taktiką prokurorė vertina ir kaltinamosios parodymus, jog auskarą lūpoje ji išsiėmė prieš guldamasi į ligoninę, po to įsivėrusi nebuvo.
4.8. Teigia, jog apylinkės teismas nevertino ir nepasisakė dėl liudytojais apklaustų kaltinamosios motinos T. S., dukros J. K. ir kaimynės I. L., anot prokurorės, abejonių keliančių parodymų apie tai, kad kaltinamoji, grįžusi po hospitalizacijos ligoninėje, visą mėnesį dėl prastos savijautos praleido namuose. Prokurorės nuomone, šie parodymai galimai buvo suderinti tarpusavyje, neabejotinai šališki ir palankūs kaltinamajai, tačiau paneigti kaltinamosios telefono numerio išklotinės duomenimis. Atkreipia dėmesį ir į pačios kaltinamosios parodymus teisme, jog gegužės gale, galimai 29 d., ji su pažįstamu taksistu vyko įsigyti klijų buto remontui, kas, prokurorės nuomone, prieštarauja liudytojų parodymams, cituoja VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pažymą, kad V. S. diagnozuotą ligą gydant ambulatoriškai judėjimo apribojimai įprastai netaikomi.
4.9. Prokurorės nuomone, vertinant įrodymų, apkaltinančių V. S. pakankamumą, svarbu atsižvelgti į kaltinamosios asmenybę. Prokurorė pažymi, kad V. S. praeityje teista devynis kartus, be kita ko, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m birželio 10 d. nuosprendžiu, už visiškai identišką veiką. Prokurorės vertinimu, ši aplinkybė rodo, kad kaltinamoji turi patirties ir yra linkusi daryti tokio tipo nusikaltimus.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.
6. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados remiasi bylos duomenų visuma, yra neprieštaringos, skundžiamo nuosprendžio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
7. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas ir tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, išteisinamąjį nuosprendį išimtinai grindė išteisintosios parodymais.
8. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad šioje baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 17 d. nutartimi konstatavo, jog viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pateikti duomenys buvo gauti pažeidžiant ERĮ (redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) 65 straipsnio 2 dalyje nustatytą jų gavimo būdą, kadangi tokie duomenys galėjo būti teikiami tik tuo atveju, kai prevencijos, tyrimo, nusikalstamų veikų atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais siekiama atskleisti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kaip jie apibrėžti BK. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į įstatymo reglamentavimą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tokių duomenų negalėjo reikalauti, o viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai tuo metu tokių duomenų negalėjo teikti, dėl šios priežasties išreikalauti duomenys negali būti pripažinti leistinu įrodymu, nagrinėjant bylą dėl galimai padaryto apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje.
9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad šioje baudžiamojoje byloje viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pateikti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais, jų nevertina ir jais nesiremia, spręsdama dėl V. S. išteisinimo pagrįstumo. Tuo būdu, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analize, plačiau nepasisakys.
10. Šioje baudžiamojoje byloje iš esmės kyla ginčas dėl V. S. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, tai yra, ar būtent V. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pagrobė kaltinime nurodytą pinigų sumą iš nukentėjusiojo.
11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas V. S. grindžiamas vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nukentėjusiojo Y. S. parodymais. Atsižvelgus į tai, nukentėjusiojo parodymus, jų patikimumą bei jų nuoseklumą teismas turi vertinti itin rūpestingai ir, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, kitų duomenų kontekste, pažymint ir tai, kad V. S. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai neigė, jog pasisavino nukentėjusiojo pinigus, taip pat neigė, kad su nukentėjusiuoju bendravo 2020 m. gegužės 26 d.
12. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme Y. S. teigė, kad neprisimena tiksliai, kada susitiko su mergina pirmą kartą, kai jį apvogė, nurodė, jog tai buvo gegužės pabaigoje, vakare, 20-21 val. Nukentėjusysis aiškino, jog merginą sutiko gatvėje, ji pasiūlė sekso paslaugą. Abu atsisėdo ant bortelio, mergina jį apkabino, atitraukė dėmesį ir iš piniginės pavogė pinigus. Paaiškino, kad pavogė ne visus pinigus, tik 1 000 eurų, 450 eurų liko, patikslino, jog iš viso turėjo 1 450 eurų, liko 350 eurų, vadinasi, dingo 1 100 eurų. Merginą apibūdino kaip ilgesnių, šviesių plaukų, nurodė, kad jai prie lūpos, virš ar po lūpa, buvo auskaras, vinukas. Paaiškino, kad su mergina gatvėje, prie sankryžos buvo apsikabinę, bučiavosi, tai truko maždaug 10 minučių, mergina kažkam skambino, sakė, kad paims raktą, jis užėjo į „McDonald‘s“, mergina išėjo. Palaukęs 40 minučių, taksi išvažiavo namo. Ryte pamatė, kad nėra pinigų. Į policiją nesikreipė, tikėjosi pats surasti tą merginą. Po kelių savaičių sutiko merginą toje pačioje vietoje, ji buvo jau be auskaro. Mergina pradėjo elgtis taip pat, vėl čiupinėjo, siūlė seksą, pasakius, kad jį apvogė, pasimetė (t. 1, b. l. 175-176). Nukentėjusiojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, prie jo, Y. S., 2020 m. gegužės 26 d., apie 23.00 val., jam būnat stoties mikrorajone, (duomenys neskelbtini), priėjo apie 35 metų amžiaus, apie 165 cm ūgio, šviesių, iki pečių ilgio, surištų į uodegą, plaukų, vidutinio kūno sudėjimo moteris, veido kairėje pusėje virš lūpos įsivėrusi auskarą, kuri jam pasiūlė seksualinio pobūdžio paslaugas už atlygį. Jis atsisėdo ant akmenų, esančių šalia šaligatvio, o moteris atsisėdo jam ant kelių ir sukišo rankas po jo striuke. Taip pasėdėję apie 10 minučių susitarė, kad toliau važiuos pas ją į namus pratęsti bendravimo. Moteris pasakė, kad turi nueiti paimti raktų ir nuėjo link „McDonald‘s“ restorano. Jis palaukė apie pusvalandį ir supratęs, jog minėta moteris nebegrįš, išsikvietė taksi ir išvažiavo namo. Y. S. 2020 m. gegužės 27 d., apie 10.00 val., pastebėjo, kad piniginėje trūksta 1 000 Eur. Įtarė, kad pinigus pavogė minėta moteris. 2020 m. birželio 13 d., 22.50 val., adresu (duomenys neskelbtini), pastebėjęs minėtą moterį, iškvietė policiją (t. 1, b. l. 20-21).
13. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad Y. S., priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, tikslios įvykio datos pasakyti negalėjo, nurodydamas, kad tikslią įvykio datą prisiminė tuo metu, kai kreipėsi į policiją, žinutę vadovui, pagal kurią galėtų atkurti įvykio datą, telefone ištrynė. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek iš Bendrojo pagalbos centro 2020 m. birželio 13 d. išrašo, tiek iš vyriausiojo patrulio tarnybinio 2020 m. birželio 13 d. pranešimo matyti, jog nukentėjusysis V. S. sulaikymo dieną nurodė, kad įvykis buvo 2020 m. gegužės 25 d. (t. 1, b. l. 3, 8), tačiau vėliau, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė jau kitą datą – 2020 m. gegužės 26 d., kaip minėta, teisiamojo posėdžio metu apskritai negalėjo nurodyti, kada buvo įvykis, kurio metu jis prarado savo pinigus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nukentėjusysis baudžiamojo proceso metu painiojosi įvykio datose, tačiau priežasčių nenurodė, taip pat nenurodė ir to, kad, kaip teigiama apeliaciniame skunde, datos neprisiminė dėl susijaudinimo. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra tikslių duomenų apie tai, kada buvo padarytas nusikaltimas. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio nesikreipė į policiją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusysis, norėdamas išvengti formalių procedūrų ir be policijos įsikišimo išreikalauti pavogtus pinigus, tačiau po to nebegalėdamas tiksliai atsiminti datos, tuo pačiu įnešė abejonių dėl įvykio aplinkybių.
14. Sugretinus nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, matyti, kad yra ir kitų prieštaravimų. Y. S. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su moterimi, siūliusia seksualinio pobūdžio paslaugas, susitiko jau ne apie 23.00 val., kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, o apie 20.00-21.00 val. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis tiek protokole-pareiškime, tiek parodymuose ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad iš jo buvo pagrobta 1 000 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir dėl šios faktinės aplinkybės sudvejojo, apklausos metu nurodė, kad iš jo buvo pagrobta jau ne 1 000 Eur suma, o 1 100 Eur, kadangi piniginėje buvo likę 350 Eur. Taigi, nukentėjusysis, žinodamas, kad piniginėje buvo 1 450 Eur, negalėjo nurodyti, kokia tiksli pinigų suma buvo likusi, kai pastebėjo, jog dalis pinigų buvo pagrobti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo parodymų dėl pagrobtų pinigų sumos negalima vertinti kaip nuoseklių, ir tai taip pat verčia suabejoti jo parodymų patikimumu.
15. Apeliacinės instancijos teismas, toliau analizuodamas nukentėjusiojo parodymus, atkreipia dėmesį, kad pinigų praradimo faktą Y. S. pastebėjo jau būdamas namuose ir tik kitos dienos ryte, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, 10.00 val. Šios bylos aplinkybėmis, ne ką mažiau reikšmingi yra paties nukentėjusiojo veiksmai po susitikimo su minėta moterimi. Y. S. nurodė, kad moteriai paprašius nupirkti atsigerti, jis nuėjo į „McDonald‘s“ restoraną, o ji tuo metu nuėjo paimti rakto nuo buto, nupirkęs gėrimą ir jos nesulaukęs, jis išsikvietė taksi ir nuvažiavo tiesiai namo. Kaip nurodė pats nukentėjusysis, už gėrimą bei taksi paslaugas jis atsiskaitė „smulkiais“ pinigais iš tos pačios piniginės, kurioje laikė ir kaltinime nurodytą pinigų sumą, tačiau tuo metu nepastebėjo, kad iš piniginės būtų pagrobtas 1 000 Eur. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas M. K. patvirtino, jog aptariamu metu kartu su Y. S. gyveno dar du žmonės, su kuriais jis kartu dirbo (t. 1, b. l. 176, t. 2, b. l. 27). Atsižvelgus į tai, jog nukentėjusysis suprato, kad iš jo buvo pagrobta 1 000 eurų tik kitos dienos ryte, bei į anksčiau aptartus nukentėjusiojo veiksmus ir jo grįžimo namo aplinkybes, kyla pagrįstos abejonės, ar iš Y. S. pinigus galėjo pagrobti būtent moteris, siūliusi seksualines paslaugas. Pažymėtina, kad net ir pats nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jis tik įtaria, jog pinigus pavogė minėta moteris (t. 1, b. l. 20). Taigi, Y. S. apklausos ikiteisminio tyrimo metu net ir pats sudvejojo, ar pinigus, buvusius pinginėje, pagrobė būtent V. S.. Pažymėtina, kad esant tiek daug prieštaravimų baudžiamojoje byloje, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandoma ieškoti ir apklausti taksi vairuotoją ir su nukentėjusiuoju gyvenusius asmenis, taip pat nebuvo apžiūrėta ir nukentėjusiojo gyvenamoji vieta (patalpos).
16. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, abejonių kelia ir pats vagystės padarymo mechanizmas. Nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad su moterimi, jo manymu, V. S., siūliusia seksualinio pobūdžio paslaugas, kurį laiką buvo arti vienas kito – pradžioje jie buvo apsikabinę, bučiavosi, po to ji atsisėdo jam ant kelių, sakė, jog šalta, todėl sukišo rankas jam po striuke, kaip protokole-pareiškime nurodė Y. S., piniginę jis laikė vidinėje striukės kišenėje. Taigi, iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad būtent tuo metu V. S. ir galėjo pavogti pinigus, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusysis, nors ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog laikė piniginę vidinėje striukės kišenėje, tačiau to paties posėdžio metu taip pat nurodė, kad po atsiskaitymo „smulkiais“ pinigais jis pinginę iš rankinės pasidėjo į kišenę. Kitaip tariant, nukentėjusysis piniginę į vidinę striukės kišenę įsidėjo iš rankinės tik tada, kada atsiskaitė „smulkiais“ pinigais, tai yra, jau po susitikimo su moterimi. Apibendrinus, nukentėjusysis bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė nebe vieną piniginės laikymo vietą nurodomos veikos padarymo metu, bet dvi – pradžioje teigė, kad piniginę laikė vidinėje striukės kišenėje, vėliau – rankinėje. Darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymai ir dėl piniginės laikymo vietos taip pat yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pažymėtina, kad šios aplinkybės itin reikšmingomis tampa vertinant ir patį veikos padarymo mechanizmą. Tuo būdu, jeigu piniginė, kaip nurodė pats nukentėjusysis, jo artimo kontakto su V. S. metu buvo rankinėje, tai išteisintoji pinigų, buvusių piniginėje, apskritai nebūtų galėjusi išimti, kadangi jos rankos tuo metu buvo šalio jo kūno, po jo striuke. Taip pat ir kita pinigų pagrobimo versija, net ir pinginei esant vidinėje striukės kišenėje, skamba neįtikinančiai. Atsižvelgus į tai, kad dažniausiai vidinė striukės kišenė yra siaura, o piniginė taip pat būna uždara, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad sunkiai įtikėtina, jog įmanoma nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis išimti dalį kupiūrų iš piniginės, nieko nepastebint ir nejaučiant savininkui.
17. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. S. atpažino kaip moterį, jo manymu, pavogusią 1 000 Eur, pagal išvaizdą ir duslų balsą, taip pat iš to, kad susitikus antrą kartą, pradėjo taip pat elgtis (t. 1, b. l. 177). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso metu nukentėjusysis išskyrė ganėtinai mažai išvaizdos požymių, galinčių identifikuoti moterį kaip V. S. – apie 35 metų amžiaus, apie 165 cm ūgio, šviesių, iki pečių ilgio, surištų į uodegą, plaukų, vidutinio kūno sudėjimo, veido kairėje pusėje virš lūpos įsivėrusi auskarą, ir, esminė aplinkybė – tai jis padarė tik po išteisintosios sulaikymo. Kaip nurodė pats nukentėjusysis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, po įvykio minėtos moters ieškojo kiekvieną dieną stoties mikrorajone, klausinėjo aplinkinių, ar jos nematė, tuo metu sužinojo ir nuogirdas, kad ji yra daug ką apvogusi. Taigi, Y. S., gana ilgą laiką klausinėdamas žmonių apie moterį, iš išvaizdos panašią į V. S., galėjo susidaryti išankstinę klaidingą nuomonę ir taip nepagrįstai apkaltini ją vagyste. Apeliaciniame skunde akcentuojamas išskirtinis išvaizdos požymis – auskaras lūpų srityje. Pažymėtina, kad dėl šios aplinkybės nukentėjusiojo parodymai taip pat nebuvo nuoseklūs, be to, dėl auskaro vietos, jie nesutapo su išteisintosios parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu Y. S. teigė, kad moteris buvo su auskaru veido kairėje pusėje virš lūpos, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad moteriai prie lūpos, virš ar po lūpa, buvo auskaras, vinukas, pati V. S. ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad anksčiau lūpoje (apklausos ikiteisminio tyrimo protokole nurodyta – nosyje) turėjo auskarą, pagal kurį, kaip teigė ją sulaikęs vyras, ją atpažino, tačiau tvirtino, jog nebenešioja nuo tada, kai išsiėmė prieš operaciją (t. 1, b. l. 73, 173). Aplinkybę, kad išteisintoji auskarą išsivėrė prieš operaciją, tai yra, gerokai anksčiau nei byloje nagrinėjamo įvykio metu, patvirtino liudytojos T. S., J. K., I. L. (t. 1, b. l. 174-175). Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, sulaikymo metu V. S. buvo be auskaro, objektyvių duomenų, paneigiančių V. S. parodymus apie tai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu ji nenešiojo auskaro, nėra, tuo būdu, nukentėjusiojo ne visiškai tiksliai apibūdintas požymis nėra pakankamas daryti išvadą, jog V. S. yra ta pati moteris, buvusi kartu su nukentėjusiuoju jo nurodomo įvykio metu.
18. Vertinant išteisintosios parodymus matyti, kad V. S. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad kaltinime nurodytu metu ji buvo namuose ir, kad nukentėjusįjį pirmą kartą pamatė tik tada, kada, jai einant į autobusų stotelę, šis jai griebė už kuprinės ir pareikalavo grąžinti pinigus (t. 1, b. l. 73, 173). Tokie išteisintosios parodymai baudžiamosios bylos duomenimis nepaneigti. Kaip jau buvo minėta, dėl apeliaciniame skunde keliamo argumento, kuriuo analizuojamas išteisintosios telefono buvimas įvykio vietoje, tuo pačiu, versija apie telefono perdavimą išteisintosios draugui, teisėjų kolegija plačiau nepasisakys. Teisėjų kolegija vertina, kad išteisintosios kaltės nepagrindžia ir tam tikri nesutapimai jos parodymuose dėl gydymosi ligoninėje datų. Kaip matyti iš vyriausiojo patrulio tarnybinio 2020 m. birželio 13 d. pranešimo, V. S. sulaikymo metu paaiškino, kad nieko nevogė, nes tuo metu galėjo gulėti ligoninėje (t. 1, b. l. 8), tačiau 2020 m. liepos 24 d. apklausta įtariamąja V. S. jau nurodė, kad išleista iš ligoninės ji buvo gegužės 15 d. (t. 1, b. l. 73). Analogiškai – netiksliai, kad iš ligoninės buvo išrašyta gegužės pabaigoje, o gal 13 d. ar 14 d., V. S. paaiškino ir pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 173). Pažymėtina, kad aplinkybe, jog gydėsi ligoninėje, V. S. iš esmės grindė savo paaiškinimą dėl sveikatos būklės nagrinėjamo įvykio metu. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pažyma, jog V. S. chirurgijos skyriuje gydėsi nuo 2020 m. gegužės 10 d. iki 13 d., tokius išteisintosios parodymus patvirtina ir priešingai, duomenų, neginčijamai įrodančių, kad byloje nagrinėjamu metu išteisintoji buvo nurodomoje vietoje ir atliko jai inkriminuotus veiksmus, byloje nėra. Priešingai, šias išteisintosios nurodytas aplinkybes patvirtina byloje apklaustų liudytojų T. S., J. K. ir I. L. parodymai. Tiek teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, tiek apklaustos ikiteisminio tyrimo metu liudytojos T. S., J. K. ir I. L. parodė, jog V. S. gegužės mėn. pradžioje kelias dienas gulėjo ligoninėje, vėliau dėl prastos savijautos visą gegužės mėnesį buvo namuose (t. 1, b. l. 35, 44, 52, 174-175). Aplinkybė, kad liudytojų T. S., J. K. ir I. L. parodymai yra palankūs išteisintajai, savaime nėra pakankama vertinti juos kaip keliančiais abejonių. Pažymėtina, kad V. S. parodymai dėl to, kad ji gegužės mėn. gale, galimai 29 d., su pažįstamu taksistu važiavo į parduotuvę „Senukai“ pirkti klijų dėl bute daromo remonto, iš esmės nepaneigia liudytojų parodymų, kad gegužės mėn. ji buvo namuose, blogai jautėsi, ir nepatvirtina aplinkybės, kad V. S. 2020 m. gegužės 26 d. buvo kaltinime nurodytoje vietoje kartu su nukentėjusiuoju.
19. Pažymėtina ir tai, kad ankstesni V. S. teistumai bei baustumai administracine tvarka gali charakterizuoti V. S. asmenybę, tačiau jokiais būdais negali patvirtinti, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kartu su nukentėjusiuoju buvo V. S. ir, kad būtent ji pavogė iš nukentėjusiojo pinigus. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytos veikos padarymą, pirmosios instancijos pagrįstai visus neaiškumus ir netikslumus aiškino kaltininkės naudai (in dubio pro reo).
20. Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje turi būti įrodytos kaltinime nurodytos aplinkybės, o ne vien sukeltos abejonės dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens ar jam naudingus parodymus duodančių liudytojų nurodomų aplinkybių. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis. Esant anksčiau aptartų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie be jokių pagrįstų abejonių leistų padaryti išvadą, jog V. S. pagrobė svetimą turtą, visos galimybės išsiaiškinti objektyvią tiesą šio proceso metu buvo išnaudotos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog V. S. dalyvavo padarant jai inkriminuojamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.