Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Sigitui Štaraičiui, atsakovo atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas yra kilęs dėl Departamento 2015-08-06 sprendimo Nr. (15/4-1)3I-780(00173), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2015-03-31 pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė I. A. (I. G., b. l. 83) (b. l. 20–25).

Siekdamas nustatyti, ar pareiškėjo ir I. A. santuoka nėra fiktyvi, Departamentas atliko pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausas ir 2015-03-31 pažymoje Nr. 20-IL-36490 nurodė, kad būtina vykdyti sudarytos santuokos stebėjimą ir kontrolę (b. l. 36). Departamentas taip pat atliko pareiškėjo sutuoktinės tėvų apklausas (b. l. 68, 69).

Atsižvelgęs į tai, kad Norvegijos Karalystė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti Į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi, ir vadovaudamasis ĮUTP 35 str. 1 d. 3 p., Departamentas ginčijamu 2015-08-06 sprendimu Nr. (15/4-1)3I-780(00173) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje.

Bendrieji leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindai nustatyti ĮUTP 26 str. 1 d., nustatančioje, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (1 p.); turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą arba patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (2 p.); turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (3 p.), Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (4 p.), prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (5 p.).

ĮUTP 35 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Humanitarinės priežastys – liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos (ĮUTP 2 str. 7¹ d.).

2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 5 str. 4 d. c) p. nustatyta, kad net ir neatitinkantiems nustatytų atvykimo sąlygų užsieniečiams Europos Sąjungos valstybė narė gali leisti atvykti į savo teritoriją dėl humanitarinių motyvų, nacionalinių interesų arba tarptautinių įsipareigojimų. Iš esmės analogiškos nuostatos yras išdėstytos ir 1985-06-14 Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – Šengeno konvencija) 5 str. 1 ir 2 d. Pagal Šengeno konvencijos 25 str. 1 d., užsieniečiui, kuris pagal į centrinę Šengeno informacijos sistemą įtrauktą perspėjimą yra neįsileistinas, leidimas gyventi yra išduodamas dėl svarbių priežasčių, kuriomis paprastai pripažįstamos humaniškos paskatos bei tarptautiniai įsipareigojimai.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad draudimas atvykti į Šengeno erdvės šalių teritoriją bei joje gyventi užsieniečiui, dėl kurio į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įtrauktas įspėjimas, nėra absoliutus ir gali būti netaikomas, jei dėl to, inter alia, būtų pažeidžiami tarptautiniai įsipareigojimai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 str. įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis nustato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta joje. Pagal Šengeno sienų kodeksą, jame yra gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Chartijoje, todėl kodekso nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Vadinasi, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kai dėl užsieniečio į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas neįsileisti, būtina įvertinti, ar atsisakymas išduoti leidimą nepažeis EŽTK nuostatų, t. y. Lietuvos Respublikos tarptautinio įsipareigojimo garantuoti joje apibrėžtas teises bei laisves.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2967-14 išaiškino, kad EŽTK 8 str. neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985-05-28 sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996-11-28 sprendimas byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-07-17 sprendimas byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-08-02 sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti EŽTK 8 str. 1 d. garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997-09-26 sprendimas byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94).

Nustatyta, kad leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjui atsisakyta išduoti remiantis tuo, kad Norvegijos Karalystė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą buvo įtraukusi įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi, nes laikotarpiu nuo 2012-02-10 iki 2015-01-06 pareiškėjas Norvegijoje gyveno nelegaliai (b. l. 56). Departamentas nenustatė kad egzistuotų humanitarinės priežastys ar tarptautiniai įsipareigojimai, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, o šeimos susijungimas galimas kitoje valstybėje, nes pareiškėjo sutuoktinė negyvena Lietuvoje.

Įvertinus anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant dėl Departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti įvertinta, ar atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje Departamentas nepažeidė EŽTK 8 str. nuostatų, t. y. tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui.

Pareiškėjas leidimo gyventi Lietuvoje prašė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė I. G. (buvusi A.). Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete I. G. ir jiems 2015-07-28 Norvegijoje gimė vaikas I. G. (b. l. 81).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2015-09-29 sprendime (Nr. I-9869-580/2015) nustatytas faktines aplinkybes, kurios pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d. nuostatas, nagrinėjamoje administracinėje byloje turi prejudicinę reikšmę. Liudytoja apklausta pareiškėjo sutuoktinė I. G. (tuo metu buvusi A.) patvirtino, kad gyvena ir ketina gyventi Lietuvoje, nes dėl vykstančių karinių veiksmų Palestinoje gyventi negali, be to, į Palestiną negali išvykti, nes turi užtikrinti buvusiam sutuoktiniui galimybę matytis su dukra iš ankstesnės santuokos.

Teismui pateikti duomenys taip pat tvirtina, kad nors Norvegijos Karalystė pašalino perspėjimą iš centrinės Šengeno informacinės sistemos dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, iki 2020-01-06 liko galioti draudimas pareiškėjui atvykti į Norvegiją. Šis draudimas pareiškėjo prašymu gali būti panaikintas, bet ne anksčiau kaip po dviejų metų nuo išsiuntimo, t. y. ne anksčiau kaip po 2017-01-06 (b. l. 103).

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šeimos susijungimas kitoje valstybėje negalimas. Be to, į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nenustatyta, jog pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės santuoka būtų fiktyvi. Teik nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose nustatyta, kad, nepaisant draudimo atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi, leidimas užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti išduodamas, jei turi būti įgyvendinti prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Teismo vertinimu, atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, Departamentas neužtikrino tarptautinių įsipareigojimų – teisės į šeimos susijungimą – laikymosi, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad yra išnykęs ginčijamo Departamento sprendimo teisinis pagrindas, nes Norvegijos Karalystė pašalino perspėjimą iš centrinės Šengeno informacinės sistemos dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje (b. l. 103).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, Departamento 2015-08-06 sprendimas Nr. (15/4-1)3I-780(00173) naikintinas ir jis įpareigotinas pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo išnagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 ir 4 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A.I. A. G. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-08-06 sprendimą Nr. (15/4-1)3I-780(00173) ir įpareigoti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.