Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. T. ieškinį atsakovui S. D. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir jo grąžinimo, trečiojo asmens, reiškiančio savarankiškus reikalavimus, G. K., ieškinį N. T. dėl nepilnamečio vaiko atskyrimo nuo tėvo, laikinosios globos nustatymo, globėjo paskyrimo, išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16.10. P. T. apklausos metu išreiškė aiškų norą gyventi kartu su patėviu ir teismas nenustatė duomenų, kad globa atsakovo šeimoje prieštarautų vaiko interesams, todėl nėra aplinkybių, numatytų CK 3.269 straipsnyje, kurios neleistų atsakovą skirti globėju.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo formos

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo

19. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nutarta netenkinti ieškovo reikalavimų dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir jo grąžinimo biologiniam tėvui, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniu skundu akcentuojama, jog teismas be jokio teisinio pagrindo nustatė apelianto nepilnamečiam sūnui nuolatinę globą ir paskyrė atsakovą (patėvį) nuolatiniu jo globėju. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra įtvirtinta tėvų pirmumo teisė prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas, tačiau taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra pasisakęs kad vaiko sugrąžinimas į biologinę šeimą ne visada atitiktų jo interesus.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018).

21. Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018).

22. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje konstatuota, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) daugelyje savo bylų nurodo, kad „šeimos gyvenimo“ sąvoka pagal Konvencijos 8 straipsnį neapsiriboja santuokos santykiais ir gali apimti kitus de facto „šeimos“ ryšius, kai šalys gyvena ne santuokoje. EŽŽT taip pat nurodo, kad biologinės giminystės tarp biologinio tėvo ir vaiko vien tik be jokių kitų teisinių ar faktinių aplinkybių, rodančių artimų asmeninių santykių buvimą, nepakanka Konvencijos 8 straipsnio apsaugai (žiūr. 1994 m. gegužės 26 d. sprendimą byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90; 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamettskaya prieš Rusiją, peticijos Nr. 77785/01; 1994 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Kroon ir kiti v. Nyderlandų Karalystė, peticijos Nr. 18535/91 ir kt.).

23. Taigi biologinių tėvų teisė į privatų šeimos gyvenimą nėra absoliuti, todėl, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT byloje Söderbäck prieš Švediją nusprendė, jog faktinės aplinkybės, rodančios, kad biologinis tėvas su vaiku beveik nebendravo, juo, kaip savo vaiku, rūpinosi motinos sutuoktinis, lėmė, kad pastarajam buvo suteikta teisė įsivaikinti. Byloje Eski prieš Austriją EŽTT nusprendė, jog leidimas patėviui įsivaikinti vaiką nepažeidė tėvo teisės į privataus šeimos gyvenimą, kadangi tėvas smurtavo prieš motiną, jo keliami konfliktai neigiamai veikė vaiką (1998 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Söderbäck prieš Švediją, peticijos Nr. 24484/97; 2007 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Eski prieš Austrija, peticijos Nr. 21949/03).

24. Tačiau EŽTT taip pat akcentuoja, jog geriausi vaiko interesai negali būti grindžiami tik ta aplinkybe, jog vaikui būtų geriau paskyrus jam globą. Siekiant nuspręsti, ar konkrečios priežastys gali būti laikomos pakankamomis apriboti teisę į šeimos privatų gyvenimą, reikia analizuoti visas bylos aplinkybes (1992 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją, peticijos Nr. 13441/87; 2000 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Scozzari ir Giunta prieš Italiją, peticijų Nr. 39221/98, 41963/98).

25. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į aktualų šiai bylai teisinį reguliavimą. CK 3.256 straipsnyje nurodyta, kad nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą ir kurių priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai, globos centrui ar vaikų globos (rūpybos) institucija. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo pagrindai nurodyti CK 3.257 straipsnyje: 1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; 2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais; 3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų; 4) tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius; 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais šioje srityje; 6) abiem tėvams arba turimam vieninteliam iš tėvų yra neterminuotai apribota tėvų valdžia.

26. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo G. K. prašė atskirti nepilnametį vaiką P. T. nuo tėvo N. T. ir nustatyti laikinąją globą, globėju paskiriant patėvį (atsakovą) S. D.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo atskirti ieškovo nuo sūnaus, kadangi byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog ieškovas daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi. Teismas, nurodęs, jog vaikas nėra grąžinamas ieškovui, nurodė, kad turi būti sprendžiamas klausimas dėl nuolatinės globos P. T. nustatymo ir globėjo skyrimo.

27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindų, leidžiančių taikyti CK 3.179 straipsnyje įtvirtintą vaiko ir tėvo atskyrimą. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Jei nepalankios aplinkybės susiklosto vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik nuo to iš tėvų. Tai yra įstatymų leidėjas minėtu straipsniu įtvirtino galimybę vaiką atskirti nuo tėvų tik susiklosčius objektyvioms aplinkybėms, būtent jos turi lemti tėvų negalėjimą vykdyti pareigų savo vaikams, o tėvų veiksmai neturi būti kalti. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors trečiasis asmuo G. K. bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog ieškovas niekada finansiškai neprisidėdavo prie P. išlaikymo, susitikdavo su juo retai ir laiką leisdavo formaliai, nesidomėjo vaiko mokslais, sveikata ir pan., t. y. vengė atlikti savo pareigas, tačiau reikalavimo, kuris teiktų pagrindą svarstyti klausimą dėl nuolatinės globos skyrimo, t. y. reikalavimo apriboti ieškovo valdžią, nereiškė.

29. Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nepilnamečiam vaikui turi būti nustatyta nuolatinė globa ir paskirtas jo globėjas, nors reikalavimą atskirti tėvą nuo nepilnamečio vaiko atmetė, teisėjų kolegija mano, jog yra pagrindas įvertinti, ar egzistuoja kitas, savarankiškas pagrindas nuolatinės globos nustatymui, t. y. ar yra pagrindas neterminuotai apriboti ieškovo valdžią sūnaus atžvilgiu, kadangi, kaip jau minėta, tiek vaikų atskyrimo, tiek tėvų valdžios apribojimo atveju (CK 3.180 straipsnis) taikomos tos pačios vaiko teisių apsaugos priemonės – nuolatinės vaiko globos (rūpybos) nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1423/2002; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003, 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-380-969/2017).

30. CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą. Apribojus tėvų valdžią, tėvai netenka asmeninių teisių – teisės gyventi su vaiku, reikalauti grąžinti vaiką iš kitų asmenų, dalyvauti jį auklėjant, bendrauti ir matytis su vaiku, jei tai kenkia jo interesams, tačiau lieka pareiga jį išlaikyti. Sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios ribojimo, taip pat tėvų teisių, nustatytų CK 3.161 straipsnio 3 dalyje, įgyvendinimo ribojimo, turi būti analizuojama susidariusi padėtis (faktinės aplinkybės). Tėvų pareigų atlikimo veiksmai vertintini atsižvelgiant į CK 3.155 straipsnyje nustatytą tėvų valdžios turinį ir tada spręstina dėl atitinkamos įstatyme nustatytos vaiko teisių apsaugos priemonės taikymo. Esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams. Bet kuriuo atveju turi būti nustatoma, kad dėl tokių veiksmų atlikimo (neatlikimo) yra tėvų (vieno jų) kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje pareikštas reikalavimas apriboti tėvų valdžią, turi nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl tėvų atliktų (neatliktų) veiksmų, įgyvendinant tėvų valdžią, priešingumo vaiko interesams, tarp jų – galbūt pažeidžiamus vaiko interesus bei pažeidimų pobūdį ir, remdamasis nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visuma bei atsižvelgdamas į įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti vieną iš tėvų valdžios ribojimo priemonių, ar ne. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas ginčo santykiams, turi vadovautis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu, reiškiančiu, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

31. Tėvų veiksmai (neveikimas) gali būti vertinami kaip neterminuotos jų valdžios apribojimo pagrindas tik tada, kai jais vaiko vystymuisi daroma ypatinga žala ar kai vaiku visiškai nesirūpinama (CK 3.180 straipsnio 3 dalis), t. y. neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra ultima ratio priemonė (2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

32. Nagrinėjamu atveju dėl ieškovo pareigų vykdymo šalys nurodė skirtingas aplinkybes: ieškovas teigė, jog visada teikė išlaikymą geranoriškai, reguliariai matydavosi ir bendraudavo su vaiku, juo rūpinosi, auklėjo, jį pasiimdavo iš ugdymo įstaigų, kartu pramogaudavo, rūpinosi vaiko protiniu ir dvasiniu vystymusi bei saugumu. Atsakovas ir trečiasis asmuo įrodinėjo, jog ieškovas nesirūpino vaiku, neteikė išlaikymo, nedalyvavo jo auklėjime, nesidomėjo vaiko sveikata, laisvalaikiu ir kt.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog ieškovas buvo / yra nusišalinęs nuo pareigų nepilnamečiam sūnui vykdymo.

34. Teisėjų kolegija pastebi, jog nors ieškinyje teigiama, jog išlaikymas sūnui buvo teikiamas reguliariai, šiems savo argumentams pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Iš atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių taip pat matyti, kad ieškovas pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų gera valia nevykdo ir po pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, kuria priteistas laikinas vaiko išlaikymas.

35. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos aplinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi iš ieškovo nutarta priteisti laikiną išlaikymą sūnui P. T. periodinėmis išmokomis po 150 Eur kas mėnesį nuo 2018 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Ieškovui nevykdant šios teismo nutarties, 2018 m. spalio 15 d. antstolės R. V. kontoroje priimtas patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo (išlaikymo įsiskolinimas – 1050 Eur) (t. 2, b. l. 174–175). Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo nutarties apskritai nevykdė – per septynis mėnesius nesumokėjo nė vienos periodinės vaiko išlaikymo išmokos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovas nuo 2018 m. birželio 1 d. MB „Tobulas skonis“, kurios vadovė yra ieškovo sugyventinė, dirba pardavimų vadybininku. Iš pateiktos darbo sutarties matyti, kad ieškovui mokama 410 Eur mėnesinė alga (t. 2, b. l. 17–18). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). Ieškovui tenka pareiga išlaikyti savo nepilnametį vaiką, šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas šiuo atveju negali būti pateisinamas nei sunkia turtine padėtimi, nei kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitokiomis priežastimis. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pareigą išlaikyti sūnų ieškovas vykdė netinkamai, tačiau ši priežastis nėra pakankama neterminuotai apriboti ieškovo valdžią sūnaus atžvilgiu.

36. Bylos duomenimis, ieškovas su sūnumi kartu negyvena nuo 2014 m., šiuo metu vaikui yra 9 metai. Iš 2018 m. kovo 5 d. tarnybinio pranešimo Nr. VT11-379 „Dėl pokalbio su P. T. senele G. K.“ matyti, kad močiutė paaiškino, jog ieškovas jo neaugino, tačiau retkarčiais, tai yra 1–2 kartus per mėnesį, su vaiku susitikdavo. Iš 2018 m. sausio 22 d. Klaipėdos lopšelio darželio „Duomenys neskelbtini“ rašto nustatyta, kad P. T. ugdymu domėjosi mama R. D. ir tėtis N. T.; grupės šventėse dalyvaudavo tėtis arba mama; kartais berniuko pasiimti atvykdavo tėtis (t. 1, b. l. 58). Klaipėdos Duomenys neskelbtini progimnazijos 2018 m. sausio 23 d. rašte pažymėta, jog P. tėtis N. T. dalyvavo viename susirinkime, kartais ateidavo pasiimti vaiko iš prailgintos grupės, po mamos mirties N. T. į mokyklą ateina dažniau. Taip pat nurodyta, jog ieškovas elektroniniame dienyne domisi vaiko pasiekimais (t. 1, b. l. 23).

37. Iš 2018 m. vasario 9 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados taip pat matyti, kad ieškovas kreipėsi į mokyklos psichologą dėl konsultacijų teikimo vaikui išgyvenant mamos netektį (t. 1, b. l. 31–32). Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog ieškovas deda pastangas išspręsti kilusias problemas. Iš 2018 m. gegužės 21 d. Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos rašto nustatyta, kad nuo 2018 m. kovo 2 d. ieškovas lanko edukacinę grupę tėvams „Darbo ir šeimos vaidmenų derinimas“ (dalyvavo 11 užsiėmimų) (t. 2, b. l. 50).

38. Šios nurodytos aplinkybės yra pakankamos apeliacinės instancijos teismui įsitikinti, jog ieškovo bendravimas ir rūpinimasis vaikui nebuvo nutrūkęs ieškovui gyvenant atskirai nuo sūnaus.

39. Taip pat, kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie ieškovo teistumą nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovas vaikui daro žalingą įtaką.

40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei atsižvelgęs, jog byloje nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo gyvenamojoje vietoje yra sudarytos tinkamos sąlygos P. T. mokymuisi, laisvalaikiui ir poilsiui, plačiau šiuo klausimu nepasisako. O pirmosios instancijos teismo pasvarstymus, kad ieškovas gali nutraukti bendrą gyvenimą su savo sugyventine ir vaikas neturėtų kur gyventi, kadangi tiek namas, tiek butas yra sugyventinės asmeninė nuosavybė, vertina kaip hipotetinius ir teisiškai nereikšmingus.

41. Šių nurodytų ir aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad, nenustačius aplinkybių, pagal CK 3.179 straipsnį, sudarantį pagrindą atskirti vaiką nuo tėvo, ir pagal CK 3.180 straipsnį, sudarantį pagrindą apriboti tėvo valdžią, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimą dėl nuolatinės globos skyrimo.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo, jog tarp atsakovo S. D. ir P. T. per penkerius metus yra užsimezgęs labai artimas ryšys ir berniukas atsakovą laiko socialiniu tėvu, taip pat pabrėžė ir vaiko išsakytą norą gyventi su atsakovu.

43. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo akcentuotas itin artimas vaiko ir patėvio ryšys negali būti laikomas vieninteliu ir teisėtu pagrindu paneigti ieškovo, biologinio tėvo, pirmenybę vykdyti pareigas sūnui.

44. Taip pat pastebėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007).

45. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaiko norui gyventi su patėviu gali daryti įtaką daugelis veiksnių: retas bendravimas su tėvu, neigiamos nuostatos tėvo atžvilgiu, buvę konfliktiški santykiai tarp tėvo ir mamos ir kt. Tai reiškia, kad vaiko išreikštas noras gyventi su patėviu yra iš esmės paremtas natūraliu tokio amžiaus vaikui saugumo ir stabilumo poreikiu, bet ne kitomis, išimtinai su buvimu pas patėvį susijusiomis aplinkybėmis. Todėl šiuo atveju darytina išvada, kad į P. T. išreikštą norą gyventi su patėviu neturi būti atsižvelgiama.

46. Taigi byloje nenustatyta objektyvių kliūčių, dėl kurių nepilnametis vaikas negalėtų augti tėvo šeimoje. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas nustatyti nepilnamečio vaiko P. T., gimusio Duomenys neskelbtini., gyvenamąją vietą su ieškovu, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – minėtas ieškinio reikalavimas tenkintinas.

47. Tačiau teisėjų kolegija kritiškai vertina bylos nagrinėjimo metu apelianto išreikštą reikalavimą vaiką jam grąžinti nedelsiant, t. y. nenustačius grąžinimo tvarkos.

48. Kaip jau minėta šioje nutartyje, teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovo argumentai, jog tėvas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis, šiuo atveju vaiko patėvį, atlikti savo kaip tėvo pareigas, yra pagrįsti. Tačiau, atsižvelgdama į susiklosčiusią situaciją, į tai, kad ieškovas su sūnumi negyvena nuo 2014 metų, į vaiko išreikštą nenorą gyventi ir bendrauti su ieškovu, mano, kad nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, būtina išdėstyti tokio sprendimo įgyvendinimo tvarką ir nustatyti aiškiais priemones, visų pirma pareigas tėvui, kurios galėtų padėti greičiau atkurti tėvo ir vaiko ryšį ir sumažinti nepilnamečio baimes bei pasipriešinimą.

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį, jog EŽTT, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra nurodęs, kad tėvo ir vaiko, kuris kurį laiką gyveno su kitu tėvu, ryšių atkūrimas negali būti įvykdytas nedelsiant ir gali reikalauti paruošiamųjų priemonių (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 24 d. sprendimo byloje Sylvester prieš Austriją, peticijų Nr. 36812/97 ir 40104/98, par. 58) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr 3K-3-241-687/2018).

50. Tiek tėvai, tiek globėjai privalo atsakingai pasiruošti perkelti vaiką į šeimą ir padėti pasiruošti vaikui. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžę, kad vaiko perkėlimas iš vienos šeimos į kitą reikalauja pasiruošimo, aktyvaus ir supratingo suinteresuotų asmenų bendradarbiavimo, nes priešingu atveju gali būti pažeisti vaiko interesai, padaryta žala jo sveikatai ir tolimesnei raidai (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1992 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Olsson v. Sweden (no. 2), Series A, no. 250, p. 35, 36, § 90; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

51. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad siekiant grąžinti vaiką tėvams, taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės, užtikrinat vaiko pasiruošimą persikelti ir tėvų pasirengimo tinkamai rūpintis vaiku kontrolę, turėtų būti pasirenkamos priemonės, kurios nesudaro sąlygų uždelsti ir kitaip pasunkinti vaiko grąžinimą tėvams, nesant tam akivaizdžių ir svarbių vaiko interesams priežasčių. Galimybių kilti nurodytų vaiko grąžinimo problemų yra mažiau, kai nustatoma vaiko grąžinimo tvarka aiškiai apibrėžtomis sąlygomis ir terminais. Pereinamuoju laikotarpiu vaiko teisų apsaugos institucijos turi kontroliuoti, kaip tėvas įgyvendina savo teises pagal nustatytą tvarką, atkurdamas ryšius su vaiku ir ruošdamasis jo perkėlimui gyventi pas save. Kompetentingos valstybės ir savivaldybių institucijos turi pareigą įgyvendinti tinkamas priemones vaiko teisėms apsaugoti, nepriklausomai nuo vaiko tėvų, globėjų ar kitų asmenų bendradarbiavimo su jomis (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant klausimą dėl vaiko grąžinimo ieškovui, būtina nustatyti taikytinas pereinamojo laikotarpio priemones, užtikrinant vaiko pasiruošimą persikelti ir tėvo pasirengimo tinkamai rūpintis vaiku kontrolę. Sprendžiant klausimą dėl sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymo, būtina atsižvelgti į kompetentingų institucijų išvadas bei kartu su vaiku, jo tėvu ir atsakovu parinkti tinkamiausias priemones sprendimui įvykdyti.

53. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes civilinės bylos dalis dėl sprendimo perduoti nepilnametį vaiką P. T. ieškovui N. T. įgyvendinimo tvarkos perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

54. Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano, kad susiklosčiusi situacija sudaro pagrindą svarstyti galimybę užtikrinti nepilnamečiam vaikui svarbaus ryšio su patėviu išsaugojimą ir palaikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018, nurodė, kad tokio pobūdžio bylas nagrinėjantys teismai turi atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko ryšys su globėjais gali būti pakankamai stiprus ir reikšmingas vaikui, todėl jo nutraukimas dėl to, kad vaikas grąžinamas jo biologiniams tėvams, gali sukelti vaikui sunkių išgyvenimų. Nors įstatymas įpareigoja užtikrinti vaiko ryšį tik su jo šeimos nariais, EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šeimos gyvenimas Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio prasme apima mažiausiai ryšius tarp artimų giminaičių, kaip, pavyzdžiui, tarp senelių ir vaikaičių, nes tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime. Pagarba šeimos gyvenimui įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų sudarytos galimybės tokius ryšius normaliai plėtoti (žr. EŽTT 1979 m. birželio 13 d. sprendimo byloje Marckx prieš Belgiją, peticijos Nr. 6833/74, par. 45). Pagrindinis kriterijus, lemiantis trečiųjų asmenų (ne tėvų) ir vaikų šeimos ryšio užtikrinimo teisinėmis priemonėmis būtinybę, yra šio ryšio teisinis vertinimas. Jei toks ryšys Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikomas šeimos gyvenimu, egzistuojančiu tarp vaiko ir konkretaus asmens, valstybei atsiranda pozityvioji pareiga teisinėmis priemonėmis užtikrinti šį ryšį (inter alia (be kita ko), pareiga užtikrinti vaiko bendravimą su konkrečiu asmeniu), išskyrus atvejus, jei tokio ryšio užtikrinimas neatitiktų vaiko interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-969/2016, 19 punktas).

55. Vadovaujantis nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, siūlytina įvertinti, ar atsakovo S. D. ir P. T. ryšys Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikomas šeimos gyvenimu ir spręsti dėl nepilnamečio vaiko bendravimo su atsakovu tvarkos nustatymo, jei būtų konstatuota, jog minėtas ryšys gali būti laikomas šeimos gyvenimu.

56. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, todėl sprendimas iš dalies naikintinas – iš dalies priimtas naujas sprendimas ieškinį tenkinant, trečiojo asmens reikalavimus atmetant; sprendimo dalis, kuria atmestas trečiojo asmens reikalavimas atskirti ieškovą nuo vaiko, paliktina nepakeista; civilinės bylos dalis dėl sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymo perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

59. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylos dalį iš naujo (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo N. T. reikalavimas, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Nustatyti nepilnamečio vaiko P. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą ieškovo N. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje vietoje.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti trečiojo asmens G. K. savarankiški reikalavimai dėl nepilnamečiam vaikui P. T. nuolatinės globos nustatymo, S. D. skyrimo nuolatiniu globėju, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo globėjo S. D. gyvenamojoje vietoje; išlaikymo iš ieškovo N. T. nepilnamečiam vaikui priteisimo, nepilnamečio P. T. ir ieškovo N. T. bendravimo tvarkos nustatymo. Dėl šios dalies priimti naują sprendimą – minėtus trečiojo asmens G. K. savarankiškus reikalavimus atmesti.

Palikti nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas trečiojo asmens G. K. savarankiškas reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko atskyrimo nuo ieškovo N. T..

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Bylos dalį dėl sprendimo perduoti nepilnametį vaiką P. T. ieškovui N. T. įgyvendinimo tvarkos perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.