Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal antstolės N. Š. – S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1645-864/2016, kuria teismas įpareigojo antstolę panaikinti (atšaukti) bet kokius uždarajai akcinei bendrovei „Ekspolina“ pritaikytus lėšų nurašymo nurodymus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas įpareigojo antstolę atšaukti UAB „Ekspolina“ lėšų nurašymo nurodymus, pateiktus per PLAIS. Atskiruoju skundu keliami nurašymo nurodymo teisinės prigimties, įmonės bankroto bylą nagrinėjančio teismo ir antstolio, persiuntusio bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomąjį dokumentą, kompetencijos atribojimo, bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutarties dėl apribojimų bankrutuojančios įmonės turtui panaikinimo teisinės galios klausimai (CPK 320 straipsnis). Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylos, bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, esant bankroto teisiniams santykiams viršenybė teikiama ĮBĮ nuostatoms, o CPK nuostatos bankroto procesui gali būti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Taigi, nuo pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimo momento, išieškojimas iš skolininko turto (išskyrus paminėtą išimtį) stabdomas. Tolesnė vykdomosios bylos eiga priklauso nuo nutarties, dėl bankroto bylos iškėlimo, įsiteisėjimo.Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, draudžiama išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolis, yra tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 15 straipsnis). Persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui skolos išieškojimas iš bankrutuojančios įmonės ne nutraukiamas, o toliau tęsiamas bankroto teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip jau minėta, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą antstolis privalo perduoti teismui vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės. Pagal CPK 586 straipsnio 2 dalį be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, todėl bet kokių vykdymo veiksmų atlikimas be vykdomojo dokumento negalimas. Vykdymo procese paliečiamos svarbios konstitucinės asmens teisės, t.y. gali būti varžoma asmens laisvė, turtinės teisės. Tai gali būti daroma tik išimtinais, įstatymo numatytais atvejais. Antstolis vykdydamas teismo ar kitų institucijų sprendimus varžomas šių sprendimų ir gali atlikti procesinius veiksmus tik griežtai įstatymų nustatyta tvarka. Todėl imperatyvus draudimas atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento nėra savitikslis. Taip siekiama užtikrinti vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisių apsaugą. Perdavus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, visi antstolio įgaliojimai, susiję su šio vykdomojo dokumento vykdymu, pasibaigia.Esant įstatyme įtvirtintam imperatyviam draudimui atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento, jokie įpareigojimai antstoliui atlikti tokius veiksmus yra negalimi, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria antstolė, jau persiuntusi vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, įpareigojama atlikti tokius veiksmus, vien dėl šios priežasties negali būti pripažinta teisėta. Perdavus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, su išieškojimu iš bankrutuojančios įmonės susiję procesiniai veiksmai gali būti atliekami tik bankroto administratoriaus arba bankroto bylą nagrinėjančio teismo ĮBĮ nustatyta tvarka. Tarp nagrinėjamos bylos šalių kilęs ginčas dėl to, ar antstolis turi pareigą, prieš perduodamas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomąjį dokumentą, savo patvarkymu panaikinti visas bankrutuojančios įmonės atžvilgiu taikytas priverstinio vykdymo priemones. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad tokia antstolio pareiga kyla iš CPK 632 straipsnio nuostatų. Kolegija, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo pozicija, atkreipia dėmesį į tai, kad įpareigojimas antstoliui savo patvarkymu panaikinti visas taikytas priverstinio vykdymo priemones prieš perduodant vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui CPK 632 straipsnyje tiesiogiai nėra įtvirtintas, jis nėra įtvirtintas ir CPK 626 straipsnyje, numatančiame vykdomosios bylos sustabdymą inter alia iškėlus skolininkui bankroto bylą. Šį įpareigojimą tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas tik netiesiogiai kildino iš CPK 632 straipsnio 2 dalies. Tačiau, kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant CPK 632 straipsnį kitų CPK ir ĮBĮ nuostatų kontekste darytina išvada, jog antstolis tokios pareigos neturi. CPK 632 straipsnyje įtvirtintus vykdomosios bylos užbaigimo pagrindus galima skirti į dvi grupes. Esant pirmosios grupės pagrindams (įvykdžius vykdomąjį dokumentą, grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojui, nutraukus vykdomąją bylą) priverstinis išieškojimas iš skolininko turto pasibaigia. Esant antrosios grupės pagrindams (persiuntus vykdomąjį dokumentą vykdyti kitam antstoliui, persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui) išieškojimas skolininko turto nėra užbaigiamas, tačiau keičiasi jį vykdantis subjektas ir/arba procesinė vykdymo tvarka. Kaip jau minėta, iškėlus įmonei bankroto bylą, išieškojimas iš bankrutuojančios įmonės nepasibaigia, o yra perduodamas vykdyti bankroto administratoriui, kurį kontroliuoja bankroto bylą nagrinėjantis teismas. CPK nuostatos, reglamentuojančios pirmosios grupės vykdomosios bylos užbaigimo pagrindus, tiesiogiai įtvirtina antstolio pareigą užbaigiant vykdomąją bylą savo patvarkymu panaikinti visas priverstinio vykdymo priemones (CPK 629 straipsnio 2 dalis, 631 straipsnio 4 dalis). Ši antstolio pareiga paaiškinama priverstinio išieškojimo iš skolininko turto pabaiga, kuri lemia tolimesnio priverstinio vykdymo priemonių taikymo negalimumą. Pasikeitus išieškojimą vykdančiam subjektui, t.y. užbaigus vykdomąją bylą antrosios grupės pagrindais, kylančios teisinės pasekmės yra kitokios. CPK 632 straipsnio 2 dalis tiesiogiai įvirtina, kad antstolis, baigdamas vykdomąją bylą šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, nepanaikina priemonių, kurių buvo imtasi išieškojimui vykdyti; šias priemones gali panaikinti antstolis, priėmęs vykdyti jam persiųstą vykdomąjį dokumentą. Nors CPK 632 straipsnio 2 dalis tiesiogiai nenumato išimties vykdomosios bylos užbaigimui CPK 632 straipsnio 6 punkto pagrindu, kaip jau minėta, bet kokie išieškojimo veiksmai kitokia nei ĮBĮ nustatyta tvarka šiuo atveju pasibaigia imperatyvių ĮBĮ nuostatų pagrindu, o dėl laikinų apribojimų skolininko turto panaikinimo šiuo atveju sprendžia nebe antstolis, o bankroto bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalis). Taigi, nepriklausomai nuo to, ar antstolis atliks formalų taikytų priverstinio vykdymo priemonių panaikinimo veiksmą ar jo neatliks, šios priemonės toliau nebegalės būti taikomos dėl imperatyvaus įstatyme įtvirtinto draudimo. Remiantis CPK 689 straipsniu, išieškojimą iš piniginių lėšų, esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje (sąskaitose), arba disponavimo tokioje sąskaitoje (sąskaitose) laikomomis piniginėmis lėšomis apribojimą antstolis ir kitos institucijos ar pareigūnai, turintys teisę areštuoti ar duoti nurodymus priverstinai nurašyti skolininko pinigines lėšas arba nutraukti piniginių lėšų išmokėjimą iš skolininko sąskaitos (sąskaitų), vykdo elektroninių ryšių priemonėmis per PLAIS šio Kodekso, Vyriausybės, Sprendimų vykdymo instrukcijoje ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. PLAIS nuostatai nurašymo nurodymą apibrėžia kaip nurašymo nurodymų teikėjų – antstolių (jų įgaliotų asmenų), Valstybinės mokesčių inspekcijos, „Sodros“, Muitinės, Lietuvos banko – elektroninių ryšių priemonėmis pateiktą ir informacinės sistemos suformuotą besąlygišką nurodymą nurašyti konkrečią sumą iš skolininko sąskaitų kredito įstaigose ir pervesti į nurašymo nurodymo teikėjo nurodytą sąskaitą kredito įstaigoje (Nuostatų 4.9 punktas). Taigi, kaip pagrįstai atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo BUAB „Ekspolina“ bankroto administratorė, nurašymo nurodymas per se nėra skolininko turto areštas. Tai yra priverstinio vykdymo priemonė - išieškojimas iš skolininko lėšų, esančių skolininko sąskaitoje, vykdomas per elektroninę PLAI sistemą, todėl, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, šis nurodymas netenka galios ir nebegali būti vykdomas imperatyvių ĮBĮ nuostatų pagrindu. Nurodytos išvados nepaneigia bankroto administratorės teiginiai, kad PLAIS nuostatai nenumato pačiai PLAIS galimybės atšaukti ir (ar) panaikinti nurodymų teikėjų nurodymų. Tai, kad atitinkamas nurašymo nurodymas PLAIS formaliai nėra panaikintas, nereiškia, kad jis gali būti toliau vykdomas iškėlus įmonei bankroto bylą. Priešingai, pagal PLAIS nuostatus tokio nurodymo vykdymas yra sustabdomas ir formalus tolimesnis jo fiksavimas PLAIS jokių teisinių pasekmių nebesukelia. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad PLAIS nuostatai yra poįstatyminis teisės aktas, kurio nuostatos turi mažesnę teisinę galią nei įstatymo, šiuo atveju ĮBĮ, nuostatos, todėl antstolio pateiktas nurašymo nurodymas, netekęs galios pagal ĮBĮ nuostatas, negali būti vertinamas kaip galiojantis vien dėl to, jog jis nėra formaliai panaikintas ar atšauktas PLAIS. Atsižvelgdama į tai, kad pagal PLAIS nuostatus PLAIS, gavusi pranešimą apie bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimą, stabdo pateiktų nurašymo nurodymų vykdymą, konstatuoja, kad neigiamas teisines pasekmes (negalimumą disponuoti įmonės lėšomis banko sąskaitoje) pareiškėjai šiuo atveju sukėlė ne patys antstolės pateikti nurašymo nurodymai, o jų pagrindu pritaikytas laikinas disponavimo įmonės lėšomis apribojimas. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, visi BUAB „Ekspolina“ turtui taikyti apribojimai yra panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartimi. Teismo nutartyje nurodytas bet kokių apribojimų BUAB „Ekspolina“ turtui, tame tarpe piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigų sąskaitose, panaikinimas neabejotinai apima ir disponavimo įmonės lėšomis apribojimus, pritaikytus antstolės pateiktų ir po bankroto bylos iškėlimo nebevykdytinų nurašymo nurodymų pagrindu, todėl galimybės disponuoti įmonės lėšomis nesuteikimas bankroto administratoriui, motyvuojant šioms lėšoms taikomais apribojimais, yra įsiteisėjusią teismo nutartį pažeidžiantis veiksmas, už kurį atsakingam subjektui (kredito įstaigai) bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali taikyti įstatyme numatytas sankcijas. Bankroto administratorės nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartimi nebuvo panaikinti patys antstolės pateikti nurašymo nurodymai, nėra teisiškai reikšminga, kadangi, kaip jau ne sykį konstatuota šioje nutartyje, šie nurodymai neteko teisinės galios ĮBĮ nuostatų pagrindu, kurių negali paneigti poįstatyminiame akte (PLAIS nuostatuose) nustatytas teisinis reglamentavimas. Kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-616-248/2015, kuria be kita ko remiasi apeliantė, buvo sprendžiamas klausimas ne dėl nurašymo nurodymų, o dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad į šioje nutartyje pateiktus bendro pobūdžio išaiškinimus gali būti atsižvelgiama ir nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimu panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, išnyksta pagrindas taikyti antstolio patvarkymais nustatytus apribojimus pareiškėjos turtui. CPK 18 straipsnio prasme toks sprendimas yra privalomas subjektams, kurių dispozicijoje esančių lėšų išmokėjimas buvo laikinai sustabdytas. Gavę įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį), kuriuo laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, tokie subjektai turi nebetaikyti lėšoms apribojimų, nustatytų antstolio patvarkymais, padarytais vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, nepriklausomai nuo to, kad šie patvarkymai antstolio nebuvo formaliai atšaukti. Taigi, nurodytoje nutartyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad įsiteisėjusios teismo nutarties dėl atitinkamų apribojimų panaikinimo teisinė galia negali būti paneigta remiantis tuo, kad šie apribojimai nebuvo atšaukti juos pateikusio asmens (antstolio). Nagrinėjamo ginčo atveju Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartis dėl visų areštų ir apribojimų BUAB „Ekspolina“ turtui panaikinimo yra pagrindas subjektams, kurių dispozicijoje esančių BUAB „Ekspolina“ lėšų išmokėjimas buvo laikinai sustabdytas antstolės pateiktų nurašymo nurodymų pagrindu, nebetaikyti šioms lėšoms jokių apribojimų. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta netinkamai aiškinant ir taikant CPK ir ĮBĮ nuostatas, numatančias išieškojimo iš bankrutuojančios įmonės procesinę tvarką, todėl ginčijama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjos prašymas atmetamas. Kolegija taip pat atmeta pareiškėjos prašymą į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukti VĮ „Registrų centras“, kadangi, viena vertus, trečiasis asmuo į bylos nagrinėjimą gali būti įtraukiamas tik pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teisme (CPK 47 straipsnio 1 dalis), kita vertus, šia nutartimi dėl VĮ „Registrų centras“ teisių ir pareigų nesprendžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą įpareigoti antstolę atšaukti BUAB „Ekspolina“ lėšų nurašymo nurodymus atmesti.