Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo P. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje ir jam skirtas laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams uždraudžiant bendrauti su K. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. P. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. liepos 27 d. nuo 13.23 val. iki 14.13 val. Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, adresu Jotvingių g. 8, Alytuje, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-29862-20 dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas liudytoju, tyčia davė melagingus parodymus teigdamas, kad 2020 m. liepos 22 d. apie 15.30 val. (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, nieko nesakęs ir be jokios priežasties jį sumušė kaimynas K. M., suduodamas tris smūgius kumščiu į galvos sritį, nors K. M. jo nemušė ir smūgių nesudavė, tokiu būdu davė melagingus parodymus ir pateikė melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką.

2. Alytaus apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog kaltinimas davus melagingus parodymus ir pateikus melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką P. T. pasitvirtino.

3. Nuteistasis P. T. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti, kadangi jame išdėstyti teiginiai neatitinka bylos aplinkybių. Apelianto įsitikinimu teismas neįrodė jo kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą.

3.1. Skundo autoriaus teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybes, kurios galėjo pakeisti priimtą sprendimą. Byloje yra įrodymai, kad P. T. yra nukentėjęs asmuo, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio. Atkreipiamas dėmesys, jog apklausų metų dalyvavo vertėjas, vertė apelianto parodymus, jie buvo užrašyti teisingai ir jis juos patvirtino savo parašu. P. T. patvirtino, kad buvo mušamas, davė teisingus parodymus. Jis kreipėsi į teisminės medicinos ekspertus, bet niekas siuntimo jam nedavė ir jis nežinojo, kad reikia kreiptis iš karto po įvykio. Apelianto teigimu, po K. M. smūgių jam ant veido po kaire akimi buvo mėlynė, taip pat buvo išmuštas priekinis apatinis dantis ir nuskeltas viršutinis priekinis, dėl ko jis kreipėsi pas odontologus. Kadangi po sumušimo, po akim buvo kraujosruva, P. T. niekur nevaikščiojo, jam buvo gėda ir svaigo galva. Kai apeliantą apklausinėjo policijoje, kraujosruvų jau nesimatė, buvo tik pageltę plėmai.

3.2. Skunde pažymima, jog atvykusiems policijos pareigūnams, P. T. bandė paaiškinti įvykio aplinkybes, prašė iškviesti medicininę pagalbą, tačiau policijos pareigūnai to nepadarė, nors apeliantas jautėsi labai prastai. Apelianto teigimu, policijos pareigūnai nesuprato kalbos, kuria jis šnekėjo, tačiau aplinkui buvo daug kaimynų, kurie galėjo išversti ką jis šneka.

3.3. Skundo autoriaus teigimu liudytoju apklaustas J. V. patvirtino, kad priėjęs neblaivus K. M. davė jam ledų, o P. T. jis pradėjo mušti su priekaištais neva P. T. nevykdo savo kaip namo pirmininko pareigų. J. V. teigimu, kai K. M. mušė P. T., šis garsiai rėkė, kad nemuštų. Apelianto teigimu, J. V. nurodė, jog maždaug po 10-15 min. jam užėjus pas P. T., jis klausė, kodėl jis netrenkė K. M. atgal. Šias aplinkybes patvirtino M. M.. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja Ž. S. patvirtino, kad matė ir girdėjo kas tą dieną vyko kieme, kai K. M. mušė P. T.. Liudytoju apklaustas R. K., kuris tyrė įvykius P. T. byloje, teigė, kad 2020 m. liepos 22 d. apie 15.30 prie (duomenys neskelbtini), prie trečios laiptinės P. T. sumušė vyras, gyvenantis tame pačiame name. Teigė, kad vyras sudavė tris kartus į galvos sritį kumščiu, dėl ko buvo fizinis skausmas. Liudytojas S. K. paaiškino, kad eidamas iš parduotuvės matė, kaip sėdintį ant suoliuko P. T. iš abiejų pusių mušė vyrai. Jis taip pat patvirtino, jog po dviejų ar trijų dienų sutikęs P. T. matė, kad po akimis yra mėlynės ir išmuštas dantis. Liudytoja apklausta M. M. parodė, kad po įvykio pas P. T. atėjęs J. V. klausė, „kodėl tu jam nedavei atgal?“. Liudytoja taip pat patvirtino, jog P. T. buvo išmuštas apatinis dantis kairėje pusėje ir buvo mėlynės po akimis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytojos M. M. parodymų nelaikė teisingais, nes ji sirgo insultu. Taip pat teismas nepagrįstai liudininką S. K. laikė suinteresuotu duoti parodymus kaltinamojo naudai bei jo parodymus vertino prieštaraujančiais kitų liudininkų parodymams.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. T. apeliacinis skundas atmestinas

6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog P. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. T. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas P. T. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu P. T. veika pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl P. T. kaltės.

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia P. T. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

9. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.

10. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas (kaip ir kitos šiame straipsnyje numatytos veikos) – yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia apie pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015).

11. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-29862-20, dėl P. T. sužalojimo, būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, P. T. davė parodymus, kad prieš jį 2020 m. liepos 22 d. buvo panaudotas smurtas, jam sukeltas fizinis skausmas, t.y jį be jokios priežasties sumušė kaimynas K. M., suduodamas smūgius kumščiu į galvos sritį (t. 1 b. l. 15-16, 37-38). P. T. parašas įspėjime dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, patvirtina, kad jam buvo žinoma apie baudžiamąją atsakomybę už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ar melagingų parodymų davimą (t. 1 b. l. 18).

12. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu, konstatavus, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-29862-20 buvo nutrauktas ir pradėtas atskiras tyrimas P. T. atžvilgiu dėl melagingų parodymų davimo. Nutarime, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas padaryta išvada, jog P. T. pranešimas nepasitvirtino, kadangi galimo smurto ar grasinimų P. T. atžvilgiu nepatvirtina kiti ikiteisminio tyrimo duomenys. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nesant objektyvių trauminių poveikio žymių aprašymo, nėra galimybės kvalifikuoti P. T. sveikatos sutrikdymo mastą, o išvada dėl fizinio skausmo sukėlimo gali būti daroma esant bylos medžiagos duomenims, patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, tačiau visi įvykę matę liudytojai nepatvirtino mušimo ar kitokio smurtavimo fakto (t. 1, b. l. 67-70). Kad tokia nusikalstama veika, K. M. ar kito asmens prieš P. T. nebuvo padaryta, patvirtino ir vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. J., ikiteisminio tyrimo teisėjos Astos Jakučiūnienės ir Kauno apygardos teismo teisėjo Evaldo Gražio priimti procesiniai dokumentai, kuriuose neabejotinai buvo padaryta vieninga išvada, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje prieš P. T. 2020 m. liepos 22 d. nebuvo padaryta, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai (t. 1 b. l. 82-84, 98-100, 126-131).

13. Alytaus apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje P. T. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, pastarasis savo kaltės nepripažino, nurodė, jog atliekant ikiteisminį tyrimą dėl jo sumušimo, davė teisingus parodymus. P. T. patvirtino, kad jis buvo sumuštas K. M., jis nemelavo, davė teisingus parodymus. Taip pat nurodė, jog duodant parodymus, liudytojo apklausos metu, dalyvavo rusų kalbos vertėja, kuri jo parodymus išvertė į rusų kalbą, jie buvo surašyti teisingai, jis pasirašė. Prieš duodamas parodymus tikriausiai buvo pasirašytinai įspėtas dėl melagingų parodymų davimo. Apklausiamas teisme papasakojo įvykio aplinkybes.

14. Nors nuteistasis P. T. neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma. Kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai Ž. S., E. S., J. V., K. M., R. K. nurodė, kad konfliktas tarp P. T. ir K. M. buvo, tačiau nei vienas iš minėtų liudytojų nenurodė, kad K. M. būtų sudavęs P. T. smūgius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, P. T. įvykio aplinkybes apie neva tai jo sumušimą 2020 m. liepos 22 d., aiškino nenuosekliai, kiekvieną kartą iškeldamas vis naujas detales, kurių nepatvirtino baudžiamojoje byloje surinkti duomenys. Kaip matyti iš pirminių duomenų, P. T. pirmiausiai nurodė tik faktą, kad buvo suduoti smūgiai į galvą. Vėliau, po kurio laiko nurodė, kad konflikto metu buvo išmuštas dantis, o kitas nuskeltas. Tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad visa tai atsitiko po 2020 m. liepos 22 d. jo konflikto su K. M., nėra. P. T. parodymams prieštarauja tiek liudytojo J. V., kuris sėdėdamas greta P. T. tiesiogiai stebėjo incidentą parodymai, tiek K. M., kuris neva dėl neaiškių priežasčių užsipuolė nuteistąjį, parodymai, tiek ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Atkreiptinas dėmesys, kad K. M. neneigė, jog 2020 m. liepos 22 d., grįždamas iš parduotuvės ir pamatęs ant greta namo esančio suoliuko sėdintį namo pirmininką, priėjo prie jo ir pradėjo pokalbį apie reikiamus atlikti darbus, t. y. buvo teikti pasiūlymai keisti namo vamzdyną, asfaltuoti automobilių stovėjimo aikštelę ir kt. K. M. pripažino, jog reiškė daugiabučio namo pirmininkui priekaištus, nes buvo nepatenkintas šio atliekamu darbu. Pasikarščiuodamas galėjo nusikeikti, tačiau namo pirmininkui tikrai negrasino ir jokių smūgių nesudavė. Šiuos K. M. parodymus patvirtina liudytojo J. V. parodymai apie tai, kad prie jo ir P. T. priėjęs kaimynas pradėjo konfliktuoti, t. y. reiškė pretenzijas namo pirmininkui, jog pastarasis nevykdo savo pareigų. K. M. kalbėjo lietuviškai, o P. T. - rusiškai. Jokie grasinimai P. T. atžvilgiu nebuvo išsakyti, taip pat nebuvo suduoti jokie smūgiai, kaimynas tiesiog kalbėdamas vartojo necenzūrinius žodžius. Vėliau tą pačią dieną jis buvo užėjęs pas P. T. į namus, pastarasis rašė pareiškimą policijai, tačiau dėl ko tai buvo daroma nežino, nes šis nesiskundė jokiais sužalojimais. Tarp kaimynų kilusį žodinį konfliktą girdėjo bei protarpiais stebėjo liudytoja Ž. S., kuri gyvena pirmame daugiabučio namo aukšte ir jos buto langas yra į kiemo pusę. Tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu minėta liudytoja paaiškino, jog įvykio metu jos buto langas buvo atidarytas, todėl ji aiškiai girdėjo garsiai besikalbančius vyrus. Liudytoja patvirtino, jog kaimynas K. M. kalbėjo lietuviškai apie namo reikalus, o P. T. jam atsakydavo rusiškai. P. T. ant suoliuko sėdėjo ramiai, neatrodė sutrikęs ar nuo ko nukentėjęs. Nei grasinimų, nei suduotų smūgių ji negirdėjo ir nematė. Liudytoja nurodė, kad ji negirdėjo, kad P. T. būtų šaukęs ,,nemušk”. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors P. T. ir teigė, jog po sumušimo jam skaudėjo, ant kūno buvo mėlynių ir sukosi galva, jam buvo išmuštas vienas apatinis priekinis dantis, o viršutinis nuskeltas, jis gydėsi net 10 dienų, tačiau jis nepateikė jokių duomenų apie kreipimąsi į gydytojus po įvykio, įvykio dieną medikų pagalbos atsisakė, o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo tyrėją, praėjus penkioms dienoms po įvykio t.y. 2020 m. liepos 27 d., teigė, jog rimtų sužalojimų nepatyrė. Taip pat, pareigūnų nėra fiksuota, kad 2020 m. liepos 27 d. apklausos metu ant P. T. kūno matėsi mėlynės. Priešingai, pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas vyresnysis tyrėjas R. K. paaiškino, kad P. T. jis apklausė po 5 dienų po buvusio įvykio ir jokių akivaizdžių sužalojimų ar žymių ant jo kūno nesimatė. Surašė užduotį nuvykti pas teismo medicinos ekspertus, kad būtų nustatytas kūno sužalojimo mastas. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 636/2020(06) ekspertas, P. T. apžiūros metu, jokių objektyvių trauminio poveikio žymių ant jo kūno nenustatė.

15. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis atvykusiems policijos pareigūnams, bandė paaiškinti įvykio aplinkybes, prašė iškviesti medicininę pagalbą, kadangi prastai jautėsi, bet policijos pareigūnai to nepadarė, tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme apklaustas pareigūnas E. S. nurodė, jog ant P. T. jokių akivaizdžių kūno sužalojimų nesimatė. Aukštesniojo teismo vertinimu, P. T. nurodytų aplinkybių apie tai, kad jam buvo reikalinga medikų pagalba, nes jis labai prastai jautėsi po sumušimo, kad neva tai prašė pareigūnų iškviesti medicininę pagalbą, patikimumu ir teisingumu verčia abejoti jo pačio nelogiški veiksmai po tariamo jo sumušimo. Įtikinamų paaiškinimų, kodėl P. T., jeigu iš tiesų jis įvykio metu buvo sužalotas (svaigo galva, buvo išmuštas vienas dantis ir kitas nuskeltas, dėl ko jam bėgo kraujas) iš karto po sužalojimo pats neišsikvietė medicininės pagalbos bei vėliau nesikreipė į atitinkamus gydymo specialistus, nuteistasis nepateikė.

16. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas S. K. patvirtino, kad eidamas iš parduotuvės jis matė, kaip sėdintį ant suoliuko P. T. iš abiejų pusių mušė vyrai, jis taip pat patvirtino, jog po dviejų ar trijų dienų sutikęs P. T. matė, kad po akimis yra mėlynės ir išmuštas dantis, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio liudytojo parodymais nesivadovavo. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoju P. T. prašymu buvo apklaustas S. K., kuris pirmą kartą apklausiamas teisme tvirtino, kad įvykio dieną greitai praeidamas pro konflikto vietą matė, kaip nuteistąjį mušė du vyrai, tačiau vėlesnėje apklausoje minėtas liudytojas nurodė, kad P. T. mušė tik vienas asmuo, o kitas jį laikė. Liudytojo teigimu, vienas laikė, o kitas smūgiavo, muštynėse dalyvavo trise. Po dviejų ar trijų dienų buvo susitikę su P. T., matė mėlynę jo paakyje ir išmuštą dantį (t. 2 b. l. 92-93). Aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šio liudytojo parodymais, kadangi jie prieštarauja tiek pačio nuteistojo parodymams, tiek ir visiems kitiems liudytojų parodymams bei byloje surinktiems rašytiniams dokumentams. Atkreiptinas dėmesys, jog atliekant ikiteisminį tyrimą dėl P. T. sužalojimo, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, P. T. apie minėto liudytojo egzistavimą ikiteisminio tyrimo pareigūnams net neužsiminė, nors kaip teigė neva tai įvykį matęs S. K., jis po dviejų ar trijų dienų po įvykio buvo susitikęs nuteistąjį ir sutiko paliudyti apie tai ką matė. Netgi apklausiant P. T. įtariamuojų, pareiškus jam įtarimą dėl melagingų parodymų davimo šioje baudžiamojoje byloje, jis ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie S. K. nenurodė. Versija, jog smūgių sudavimo P. T. faktą matė pro šalį einantis pažįstamas S. K., buvo iškelta tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. K. parodymai pagrįstai buvo vertinti, kaip suinteresuoto byloje asmens duoti P. T. palankius parodymus ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

17. Taip pat priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ir teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos M. M. parodymų, kuri beje taip pat P. T. buvo pakviesta liudyti apie 2020 m. liepos 22 d. įvykio aplinkybes, tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apklausiama liudytoja posėdžio metu nurodė, jog negali tiksliai sukonkretinti laiko ir atsakinėti į klausimus, kadangi ji yra persirgusi 3 insultais, kurie palieka tam tikrus padarinius. Jai dėl persirgtų insultų yra suprastėjusi atmintis, todėl negali tiksliai atgaminti laiko (t. 2 b. l. 51).

18. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog tai, kad priėjęs neblaivus K. M. pradėjo mušti P. T. su priekaištais neva jis nevykdo savo kaip namo pirmininko pareigų, patvirtino liudytoju apklaustas J. V.. Apelianto teigimu, J. V. taip pat patvirtino, kad kai K. M. mušė P. T., šis garsiai rėkė, kad nemuštų, be to vėliau užėjęs į namus J. V. klausė, kodėl P. T. netrenkė K. M. atgal. Atkreiptinas dėmesys, jog priešingai nei teigia apeliantas, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas J. V. apelianto skunde nurodytų aplinkybių nepatvirtino. J. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog K. M. reiškė P. T. pretenzijas, kad jis kaip namo pirmininkas nevykdo savo pareigų, netvarko automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau jokių grasinimų P. T. atžvilgiu nesakė, tik kalbėdamas vartojo necenzūrinius žodžius. Liudytojas paaiškino, kad jam būnant kieme, jokių smūgių P. T. niekas nesudavė, taip pat nurodė, jog P. T. sėdėdamas ant suoliuko lauke nešaukė ,,nemušk” (t. 2 b. l. 50).

19. Esant visumai paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog P. T., būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas, tyčia davė melagingus parodymus ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo P. T. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. T. (P. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.