Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-11-18 · Byla Nr. Iv-1652-414/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-09-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-18
Bylos Nr.
Iv-1652-414/2013
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00991-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
AB „Lietuvos draudimas“
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.I-1652-414/2013Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00991-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui, dalyvaujant atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Rasuolei Daukantei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ patikslintą skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Kauno miesto savivaldybės 1785,94 Lt turtinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodyta, kad 2011-05-08 V. K., vairuodamas transporto priemonę ”Audi A6“, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas per tiltą, esantį Marijampolės pl. Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Apie eismo įvykį pareiškėjo draudėjas informavo policijos pareigūnus. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyti eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai, priekinių ratų suvedimas. Nagrinėjamu atveju draudėjas pateikė pareiškėjui remonto išlaidas patvirtinančius dokumentus, pagal kuriuos išlaidos transporto priemonės remontui sudarė 2260 Lt. Pareiškėjas, vadovaudamasis minėtais dokumentais bei Transporto priemonės draudimo sutartimi, apskaičiavo, kad dėl 2011-05-08 eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 2260 Lt ir jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Tačiau pakeistos padangos turi būti nuvertintos dėl nusidėvėjimo 474,06 Lt., todėl turi būti atlyginta 1785,94 Lt išmokėtos sumos. Pagal Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Marijampolės pl., Kaune, yra vietinės reikšmės viešasis kelias. Vadovaujantis LR kelių įstatymo 4 str. 3 d., 11 str. 7 d. 1 – 3 p., LR vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., LR vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155, patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 p., Marijampolės pl., Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančiame Marijampolės pl. privalo savininkas, t. y. atsakovas. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausantis Marijampolės pl., Kaune, būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala, kuri neatlygnta, todėl priteistina. Pažymėta, jog CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 dalimi, iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė su skundu nesutiko. Atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Atstovo nuomone, dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia, todėl autoįvykį sąlygojo pačios vairuotojos veiksmai, o ne duobės buvimas. Pažymėjo, kad byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą. Išreiškė nuomonę, kad pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui 1785,94 Lt turtinę žalą dėl 2011-05-08 eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės dalių atkūrimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Vadovaujantis minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Vis dėlto teismas kiekvienu atveju privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos. Šio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz,. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2011-05-08 V. K., vairuodamas transporto priemonę Audi A6, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas per tiltą, esantį Marijampolės pl., kuris priklauso Kauno miesto savivaldybei, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais ir sugadino priekinę ir galinę dešinės pusės padangas, priekinį ir galinį dešinės pusės ratlankius. Tokie automobilio apgadinimai ir buvo užfiksuoti Kauno apskrities VPK patrulio A. Š. 2011-05-08 tarnybiniame pranešime, patrulio G. J. nurodytuose papildomuose duomenyse apie eismo įvykį, 2011-05-09 Transporto priemonės techninės apžiūros akte, kurį surašė pareiškėjo darbuotojas. 2011-05-08 įvykio faktą patvirtina eismo įykio vietos schema, Kauno apskrities VPK KPV specialisto D. G. 2011-05-08 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir liudytojo V. K. parodymai.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą, nes remiantis šiais įrodymais galima vienareikšmiškai teigti, jog V. K. įvažiavo būtent į nurodytą duobę Marijampolės pl., kuris priklauso Kauno miesto savivaldybei, kas sąlygojo automobilio apgadinimą. Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas byloje įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės žalos, kurią jis patyrė išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką už priekinę ir galinę dešinės pusės padangas, priekinį ir galinį dešinės pusės ratlankių remontą ir atliktą ratų geometrijos patikrą (2011-05-17 sąskaitos išrašas).

Pakeistos padangos turėjo būti nuvertintos dėl nusidėvėjimo 474,06 Lt., todėl turi būti atlyginta 1785,94 Lt išmokėtos sumos. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio V. K. neatsargumo ir neatidumo taip pat pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, jog V. K. pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to kilo aptariamas eismo įvykis. Tuo tarpu byloje esantys duomenys – eismo įvykio vietos schema, A. Š. tarnybinis pranešimas ir 2011 m. gegužės 8 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną rodo, jog automobilį vairavęs V. K. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ar Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina, kad atsakovas, teigdamas, jog pagrindinė įvykio priežastis buvo vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau atsakovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių priežastį ryšį tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, patikimumu bei jais nesiremti. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar kad egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti (CK 6.253, 6.282 straipsniai). Todėl spręstina, jog atsakovas privalo atlyginti žalą dėl automobilio apgadinimo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-42/2013), nagrinėjamu atveju, nustačius kaltininką ir pareiškėjui turint teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, pareiškėjo nuostolių suma nesumažinta besąlyginės išmokos suma, o kadangi draudėjas V. K. nėra PVM mokėtojas, todėl išlaidos transporto priemonei suremontuoti pagrįstai apskaičiuotos su nustatyto dydžio PVM.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, priteistina pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013 m. rugsėjo 11 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi nustatoma, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. 44 straipsnio 6 dalimi numatoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje pateiktas Išrašas iš sąskaitos už teisines paslaufas Nr. 135 ir 2012-12-31 Dok. Nr. 92480 patvirtina 200 Lt advokato išlaidas už skundo parengimą ir atstovavimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas ir iš atsakovo pareiškėjui priteistina 200 Lt už suteiktas teisines paslaugas (CPK 93 str. 2d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1d. 5 p., teisėjas

nusprendžia:

Skundą patenkinti.

Pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 1785,94 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013 m. rugsėjo 11 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rimantas Giedraitis