- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2A-1493-619/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08634-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- UAB „AV3“
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „AV3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AV3“ dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į teismą, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą UAB „AV3“ savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti automobilių stovėjimo aikštelę žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Neįvykdžius atsakovui teismo sprendimo geranoriškai nustatytu terminu, suteikti ieškovui teisę nugriauti savavališką ginčo statinį bei sutvarkyti statybvietę, išlaidas išieškant iš atsakovo. Įpareigoti atsakovą mokėti po 30 EUR baudą į ieškovo sąskaitą už kiekvieną uždelstą dieną nuo teismo sprendimo įpareigojimo atsakovui neįvykdymo.
2. Nurodė, kad ieškovas atlikęs patikrinimą nustatė, jog valstybinėje žemėje, adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje yra II grupės nesudėtingas statinys, kadangi aikštelė yra 147 m². NŽT surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, jog valstybinėje žemėje yra įrengta automobilių stovėjimo Aikštelė, padengta akmens skalda, įrengiant aikštelę sukastas dirbtinis pylimas, plotas 147 m². Pagal teisės aktų reikalavimus, Statant II grupės nesudėtingą statinį reikalingas statybos leidimas, tačiau toks leidimas Aikštelei statyti nebuvo išduotas, todėl Aikštelė laikytina savavališku statiniu. Statytojas ir užsakovas nebuvo nustatytas, todėl savavališkos statybos aktas buvo įteiktas naudotojui, nes atsakovas naudojasi Aikštele savo verslo tikslams – parkuojasi atsakovo viešbučio klientai. Atsakovui surašytas savavališkos statybos aktas ir atsakovas buvo įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau to nepadarė, todėl padariniai šalinti teismine tvarka.
Atsiliepimas
3. Atsakovas UAB „AV3“ pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovas nurodė, jog Aikštelė nėra statinys. Šią aplinkybę yra konstatavęs pats ieškovas 2015 m. birželį, nurodydamas, kad akmens skaldos užpylimas nėra statinys, todėl jam netaikomi statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Atsakovas nėra statytojas ir nėra atlikęs jokių veiksmų Aikštelėje. Atsakovas rūpinasi tvarkinga aplinka apie savo pastatus, renka šiukšles, lapus, valo sniegą ir pan., kad būtų tvarkinga aplinka. Atsakovas valstybės pareigūnų siūlymu aikštelėje pastatė kilnojamą informacinę lentelę, jog automobiliai gali būti statomi tik su atsakovo leidimu. Tačiau nėra jokio priežastinio ryšio tarp kilnojamo šio daikto ir tariamai savavališkos statybos darbų. Ieškovas dar 2015 metų vasarą, atlikęs patikrinimą konstatavo, jog Aikštelė nėra statinys, todėl statybas leidžiantys dokumentai nėra būtini. Atsakovas apie patikrinimus sužinojo tik šioje byloje ir nebuvo informuotas apie jokius aktus.
5. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, jog ginčo Aikštelė patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu teritoriją ir Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį. Aikštelės statinio projektas nebuvo pateiktas trečiajam asmeniui, nors privalėjo būti pateiktas, todėl trečiasis asmuo nėra pritaręs Aikštelės projektui ir statybai.
6. NŽT pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė tenkinti ieškinį. Nurodė, jog ginčo sklypas priklauso valstybei, kurį NŽT valdo patikėjimo teise. Dalis ginčo žemės sklypo yra perduota naudotis panaudos sutartimi Socialinių paslaugų priežiūros departamentui, dalis – BAB bankui SNORAS. Ieškovo atstovai 2015 m. balandžio 27 d. atliko ginčo sklypo patikrinimą ir nustatė, jog ginčo sklype yra savavališkai įrengta aikštelė, kurios plotas 147 m². 2016 m. gegužės 30 d. buvo atlikta pakartotinė kontrolė ir nustatyta, jo pažeidimai nepašalinti.
7. Aikštelės statyba atlikta be teisinio pagrindo, todėl ji laikytina savavališka ir turi būti nugriauta ir sutvarkyta statybvietė. Atsakovas ginčo sklypo nevaldo jokiais teisiniais pagrindais, todėl negalėtų įteisinti savavališkai pastatytų statinių.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino. Įpareigojo atsakovą UAB „AV3“, savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti automobilių stovėjimo aikštelę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovui UAB „AV3“ neįvykdžius teismo sprendime nustatyto įpareigojimo nugriauti savavališką automobilių stovėjimo aikštelę bei sutvarkyti statybvietę nurodytu trijų mėnesių terminu, suteikti teisę ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti automobilių stovėjimo aikštelę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę, išlaidas šiems darbams išieškant iš atsakovo UAB „AV3“. Atmetė prašymą skirti baudą atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą. Priteisė ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos iš atsakovo UAB „AV3“ 16,40 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo UAB „AV3“ 82,98 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų įteikiant procesinius dokumentus, valstybės naudai.
9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 2 str., Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 2 lentelės 17.1.2. p., bei šiuo metu galiojančio STR 1.01.03:2017 Statinių klasifikavimas 3 lentelės 4.1 p., konstatavo, jog ginčo aikštelė yra priskirtina II grupės nesudėtingiems inžinieriniams statiniams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, remiantis Statybos įstatymo 20 str. 1 d. 6 p., 23 str. 1 d. 4 p., STR 1.07.01:2010 6 priedo 3.2 p.) šiuo atveju turėjo būti gautas rašytinis valstybės įgalioto tarnautojo pritarimas supaprastintam statybos projektui bei Kultūros paveldimo departamento projekto suderinimas, patikrinimas ir patvirtinimas. Atsižvelgiant į tai, kad Aikštelės statybai buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau toks išduotas nebuvo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Aikštelė laikytina savavališku statiniu.
10. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo atsikirtimus, susijusius su ieškovo 2015 m. birželio 01 d. rašte gyventojams nurodyta informacija. Pažymėjo, jog Aikštelei statyti nebuvo gautas žemės sklypo savininko sutikimas, be to pačiame 2015 m. birželio 01 d. rašte nurodyta, jog nespręstas aikštelės teisėtumas NŽT kompetencijos ribose. NŽT 2015 m. balandžio 27 d. aktu nustatė, jog Aikštelė įrengta savavališkai. Taip pat, ginčo Aikštelė patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus miesto istorinės dalies teritoriją ir Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Kultūros paveldo departamentas privalėjo patikrinti, suderinti ir patvirtinti statinio (Aikštelės) projektą (Statybos įstatymo 23 str. 17 d. 4 p.; Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 90 p.).
11. Remdamasis liudytojų parodymais, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog labiausia tikėtina, jog Aikštelės naudotojas yra atsakovas UAB „AV3“, kuris tikėtinai buvo ir Aikštelės statytojas. Atsakovo teiginiai, jog jis ėmėsi iniciatyvos tvarkyti miesto aplinką ir lentelę su užrašu pastatė pagal policijos pareigūnų rekomendacijas yra atmestini kaip neįrodyti, nes šių teiginių nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai (CPK 178 str.). Vadovaudamasis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 1 d. 1 p., pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo pareigūnas pagrįstai aktą surašė atsakovui, kaip Aikštelės naudotojui. Įvertinęs, jog byloje nėra ginčo, jog viešbutį pavadinimu New Town Hotel valdo atsakovas UAB „AV3“ bei tai, kad tiek viešbutis New Town Hotel, tiek atsakovas UAB „AV3“ yra įsikūrę tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini), Vilnius, pirmosios instancijos teismas laikė, jog ieškovo pašto siuntoje nurodytas adresatas New Town Hotel, o ne atsakovas UAB „AV3“, yra formalus trūkumas, neįtakojantis akto ir privalomojo nurodymo teisėtumo.
12. Atsižvelgdamas į tai, kad Aikštelė pastatyta be projekto, be žemės savininko sutikimo ir toks sutikimas nebus išduodamas, be suderinimo su ieškovu ir Kultūros paveldo departamentu, t. y. leidimas Aikštelės statybai nėra ir negali būti išduotas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog savavališkos statybos padarinių šalinimui nėra galimybės taikyti kitų būdų, tik pašalinimas ir statybvietės sutvarkymas.
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog teismas neturi realių galimybių įvertinti sprendimo neįvykdymo galimų padarinių ir pasekmių, atitinkamai ir baudos dydžio, atmetė ieškovo reikalavimą dėl baudos skyrimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „AV3“ prašė atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti bei panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo pareikštas ieškinys būtų atmestas visa apimtimi.
15. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė faktų vertinimo bei teisės taikymo klaidų, pažeidė rungimosi, šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo principus, tendencingai vertino įrodomus. Apeliantas pažymi, jog jam neteko pastebėti, kad žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų vykdomi automobilių stovėjimo aikšteles savavališkos statybos darbai. Atsakovas taip pat nėra atlikęs jokių savavališkos statybos darbų. Atsakovas nėra Žemės sklypo savininkas, taip pat nėra įgijęs kokios nors kitos išimtinės daiktinės teisės į šį Žemės sklypą. Atsakovas ne tik, kad nebuvo informuotas apie tariamai savavališką statybą, tačiau tiek ieškovas, tiek į bylą įtrauktas trečiasis asmuo jau ankščiau yra atlikę minėto Žemės sklypo vertinimą, kurio metu ieškovas yra konstatavęs, kad šiame Žemės sklypo dalyje, kurioje yra Grunto aikštelė, nebuvo atlikta jokių savavališkos statybos darbų.
Šalies argumentai
16. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog Grunto aikštelės statytojas nėra nustatytas. Ieškovas reikšdamas reikalavimą net nebandė nustatyti ar statybos darbai iš viso buvo atlikti ir kas juos atliko. Šiuo atveju reikalavimas įrodyti, kad atsakovas neatliko teisės normų pažeidžiančių veiksmų, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Nepaisant to, kad pareiga pagrįsti reiškiamą reikalavimą tenka ieškovui, atsakovo pastangomis byloje buvo surinkti įrodymai pagrindžiantys atsakovo atžvilgiu reiškiamo reikalavimo nepagrįstumą.
17. 2015-06-01 ieškovo akte nurodytos išvados, jog ginčo aikštelė nėra statinys nėra nuginčytos ar paneigtos, tačiau 2016 m., atlikdamas tyrimą dėl to paties objekto, ieškovas, remdamasis tik formaliomis prielaidomis, priėmė kategoriškai priešingus sprendimus. Nors ieškovas bando teigti, kad skirtingas tyrimų išvadas lėmė NŽT naujai pateikta informacija, kuri, neva, nebuvo gauta teikiant 2015 m. išvadą, byloje esantys įrodymai akivaizdžiai paneigia tokią ieškovo poziciją. Į bylą yra pateiktas NŽT 2015-04-25 Žemes naudojimo patikrinimo aktas Nr. 49ŽN-171, kuris yra identiškas ieškovo į bylą pateiktam 2016-05-21 Žemės naudojimo patikrinimo aktui Nr. 49ŽN-2071, surašytam, neva atliekant planini patikrinimą.
18. Apelianto nuomone, tuo atveju jeigu būtų nustatyta, kad Žemės sklype buvo atlikti Grunto aikšteles savavališkos statybos darbai, atsakomybė dėl tokių savavališkos statybos darbų turėtų kilti tretiesiems asmenims: BAB „SNORAS" ir/ar jo teises ir pareigas perėmusiam UAB „Alsana". Tai lemia aplinkybės, jog Grunto aikštelė tiesiogiai siejasi su trečiųjų asmenų nuosavybės teise valdytu nekilnojamuoju turtu - Pastatu – sandėliu. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu atlikęs tyrimą dėl kito Žemes sklypo taip pat su trečiųjų asmenų valdytu nekilnojamuoju turtu besisiejančiu savavališkos statybos objektu, nustatė savavališkos statybos atvejį bei trečiajam asmeniui UAB „Alsana“ surašė savavališkos statybos aktą bei įpareigojimą pašalinti statybos padarinius. Apeliantui nesuprantama, kodėl savo esme analogiški atvejai yra traktuojami skirtingai. Pirmosios instancijos teismui atmetus atsakovo prašymą išreikalauti iš trečiųjų asmenų turto perleidimo sutartis buvo užkirsta galimybė byloje nustatyti už savavališką statybą atsakingą asmenį.
19. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog liudytojai parodė, kad iškeliant bankroto bylą BAB Snoras grunto aikštelės vietoje ketinta statyti inkasaciniams automobiliams skirtą saugoti statinį, taip pat paliudijo, jog minėtoje vietoje buvo laikomos remonto atliekos. Taigi, natūralu, jog iškėlus bankroto bylą ir nutrūkus pradėtiems projektams liko neįteisinti statiniai. Pažymėtina ir tai, jog UAB „Alsana“ taip pat yra išreiškusi norą grunto aikštelės vietoje įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Tai apelianto nuomone, sudaro pagrindą manyti, jog UAB „Alsana“ suinteresuota, kad dalis paruošiamųjų darbų būtų atlikti atsakovo sąskaita. Liudytojai posėdyje taip pat patvirtino, jog grunto aikštelėje dar 2009 m. buvo statomos tiek Snoras priklausančios, tiek darbuotojų transporto priemonės. Taigi, aplinkybė, kad iškėlus bankroto bylą BAB Snoras išnyko parkavimo vietų poreikis nepašalina atsakomybės. Ieškovas nesiaiškino, kaip aikštelė atrodė prieš atliekant savavališkos statybos darbus, todėl net nėra aišku kaip turėtų būti vykdomas reikalavimas nugriauti Grunto aikštelę. Ieškovas reikalavimus pareiškė ne savavališką statybą atlikusiam asmeniui, o tariamam statinio naudotojui, kuriam nėra žinoma kokios konkrečiai aikštelės dalys laikytinos savavališka statyba.
20. Atsakovo atžvilgiu reiškiamas reikalavimas yra grindžiamas remiantis iš esmės tik vieninteliu argumentu dėl kilnojamo informacinio ženklo, kuris pastatytas siekiant spręsti problemas dėl chaotiško automobilių statymo vidiniame kieme. Tačiau apelianto nuomone, vien ši aplinkybė nėra pagrindas atsakovo atsakomybei kilti, kadangi nėra jokio priežastinio ryšio tarp kilnojamojo ženklo ir tariamai savavališkos statybos darbų. Apelianto nuomone, ieškovui atlikus išsamų tyrimą dėl aikštelės, savavališkos statybos aktas bei privalomasis nurodymas, o vėliau ir šis ieškinys nebūtų pareikštas. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad ieškovas neįteikė atsakovui dokumentų dėl savavališkos statybos laikytina formalumu, kadangi atsakovas apie jo atžvilgiu priimtą savavališkos statybos aktą sužinojo iškėlus šią civilinę bylą, t.y. praėjus visiems terminams, per kuriuos atsakovas būtų galėjęs pasinaudoti teise apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų.
Atsiliepimas
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo apeliacinį procesą nutraukti paaiškėjus, jos praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas. Teismui priėmus apeliacinį skundą, jį atmesti.
22. Ieškovės nuomone, atsakovas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir nėra svarbių priežasčių jo atnaujinimui, todėl apeliacinis procesas nutrauktinas.
Šalies argumentai
23. Ieškovė nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 178 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamu atveju teismas, Inspekcijos nuomone, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino byloje pateiktus ir surinktus įrodymus, nepažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, kaip nurodo apeliantas, atliko taikytinos teisės normų analizę. Inspekcijos ieškinys grindžiamas prie ieškinio pridėtais oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (patikrinimo aktais, savavališkos statybos aktu, privalomuoju nurodymu (administracinis aktas), privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu), kurie teismine tvarka nenuginčyti ir nepaneigti kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl minėtuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, laikytinos visiškai įrodytomis.
25. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog savavališkos statybos aktas bei įpareigojimai turėjo būti nustatyti tretiesiems asmenims. Ieškovas, atsižvelgiant į tai, kad stovėjimo aikštelės statytojas nebuvo nustatytas, o pagal Nacionalinės žemės tarnybos pateiktus dokumentus stovėjimo aikštele naudojosi (naudojasi) atsakovas, kuris pagal VĮ Registrų centro juridinių asmenų registrą vykdo viešbučio „New Town Hotel“ veiklą, todėl Inspekcijos Vilniaus skyrius vadovaudamasis STR 1.09.06:2010 14, 25, 27, 28 bei 36 punktais, 2016-07-05 atsakovui, kaip statinio – stovėjimo aikštelės – naudotojui, surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-160705-00085. Taip pat Inspekcijos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Reglamento 1.09.06:2010 35 punktu, 2016-07-07 atsakovui surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-160707-00077.
Šalies argumentai
26. Apeliantas, teigdamas, neva bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai patvirtino, kad stovėjimo aikštele naudojosi BAB banko „Snoras“ darbuotojai, klaidina apeliacinės instancijos teismą. 2017-11-16 teismo posėdžio metu liudytojai A. Š. ir J. L. paliudijo, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini), buvo apie 3,0 m pločio privažiavimas, taip pat buvo žalioji zona ir nebuvo galimybės apsisukti. Liudytojai taip pat paaiškino, jog šiuo privažiavimu (bet ne stovėjimo aikštele) naudojosi visi, tarp jų – ir BAB bankas „Snoras“, nes privažiavimu galėjo pasiekti pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 2F1p, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – sandėlis), kuriame buvo minėto banko ventiliatorius.
27. Ieškovas pažymi, jog Remiantis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko informacija, BAB bankas „Snoras“ 2017-08-29 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė nuosavybės teises UAB „Alsana“ į sandėlį. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų yra žinoma, kad klausimas dėl stovėjimo aikštelės įrengimo tiek Nacionalinėje žemės tarnyboje, tiek ir Inspekcijoje buvo tiriamas jau nuo 2015 metų ir tai, Inspekcijos nuomone, reiškia, kad UAB „Alsana“, kaip teigia apeliantas, tuo metu neturėjo jokių nuosavybės teisių ir, tikėtina, nežinojo apie stovėjimo aikštelės įrengimą toje vietoje.
28. Inspekcija nesutinka su apeliantu ir mano, jog ieškinio dalykas yra aiškus, suformuluotas pagal teisės aktų reikalavimus, jame nurodytas konkretus reikalavimas – nugriauti stovėjimo aikštelę, adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Pažymėtina, kad Inspekcija, atlikdama patikrinimą ir surašydama aktus, taip pat rėmėsi Nacionalinė žemės tarnybos, kuri naudodamasi techninėmis priemonėmis (globalinės padėties sistema „Topcon“ GRS-1, fotoaparatu „Olympus“), nustatė, jog yra įrengta 147 m² ploto stovėjimo aikštelė, kurią įrengiant buvo sukastas dirbtinis pylimas. Remdamasis byloje esančia informacija, kad prie stovėjimo aikštelės yra įrengtas informacinis ženklas „Tik su NEW TOWN HOTEL leidimais. Parking only with NEW TOWN HOTEL permit“, teismas priėmė labiausiai tikėtiną ir byloje esančiais įrodymais pagrįstą išvadą, jog apeliantas supranta bei žino, apie kokią stovėjimo aikštelę yra kalbama ir kokio dydžio stovėjimo aikštele apelianto valdomas viešbutis „New Town Hotel“ naudojasi bei leidžia šia aikštele naudotis viešbučio svečiams. Inspekcija, nustačiusi, jog stovėjimo aikštelės įrengimui nebuvo parengtas supaprastintas statybos projektas ir negautas statybą leidžiantis dokumentas, pagrįstai ir teisėtai atsakovui, kaip stovėjimo aikštelės naudotojui, surašė savavališkos statybos aktą. Todėl apelianto teiginys, kad neva Inspekcija, remdamasi tik informaciniu ženklu, įrengtu prie stovėjimo aikštelės, surašė savavališkos statybos aktą, yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi vien tai, jog stovėjimo aikštelė buvo įrengta neturint statybą leidžiančio dokumento, jau buvo pagrindas surašyti savavališkos statybos aktą.
Atsiliepimas
29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė Žemės Tarnyba prašė spręsti teismo nuožiūra atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus motyvus.
30. Nurodė, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos, 2821 kv. m ploto Žemės sklypo dalis yra išnuomota AB „SNORAS“. Vilniaus miesto skyriaus specialistai 2015-04-27 patikrinimo metu nustatė, kad Žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, savavališkai įrengta automobilių aikštelė, užimamas plotas - 147 kv. m, bei surašė 2015-04-29 žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-171. 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo metu nustatyta, kad 2015-04-27 užfiksuoti pažeidimai nepašalinti. Ieškovė tik gavusi Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 31d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-207 įvertino, ar Žemės sklype buvo atlikti savavališkos statybos darbai ir surašė 2016-07-05 savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-160705-00085. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo Sprendime išdėstytais argumentais, kad nors ieškovė 2015 m. birželio 1 d. rašte Nr. (23.2) 2D-7901 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad automobilių stovėjimo aikštelė, įrengta Žemės sklype, neturi laikančiųjų konstrukcijų, todėl nelaikoma statiniu ir jai netaikomi statybą reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai, tačiau šio statinio teisėtumo vertinimas nebuvo atliktas Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijos ribose, be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad šio ginčo statinio statybai nebuvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas, o pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 4 punktą (redakcija, galiojusi ginčo statinio statybos ir eksploatavimo metu, iki 2017-01-01) ginčo statinio projektas turėjo būti derinamas su Kultūros paveldo departamentu, ir jo statybai turėjo būti gautas statybą leidžiantis dokumentas. Taigi nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad šioje byloje nebuvo nustatytas savavališkai automobilių stovėjimo aikštelę įrengęs asmuo, kadangi pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinęs byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu konstatavo, kad nors byloje nėra duomenų, kas buvo ginčo automobilių stovėjimo aikštelės užsakovas, savininkas ar statytojas, tačiau ja naudojasi apeliantas, todėl konstatavo, kad ieškovės pareigūnas pagrįstai minėtą savavališkos statybos aktą surašė būtent atsakovui.
31. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kultūros paveldo departamentas prašė spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
32. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Alsana“ prašo jį atmesti.
33. Nurodė, kad atsakovo nurodyti argumentai, jog tariamai aikštelė buvo pastatyta norint naudoti BAB „Snoras“ priklausiusį statinį, nepagrįsti jokiais įrodymais, prieštarauja sveikam protui ir logikai, liudytojų paaiškinimams. Be to, teismas teisingai nustatė, kad nelegalus ginčo statinys – Aikštelė netgi užkirto kelią naudotis garažu, todėl jis negalėjo būti pastatytas garažo naudojimui. UAB „Alsana“ neturi duomenų, kas buvo Aikštelės statytojas, tačiau sutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad Aikštelės statytojas buvo UAB „AV3“. UAB „Alsana“ taip pat patvirtina, kad nėra jokių abejonių, jog dabartinis tikrasis Aikštelės naudotojas yra NEW TOWN HOTEL viešbutis, t.y. Atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
34. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.
35. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovė UAB „AV3“ įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius.
36. Bylos medžiaga nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), yra pastatyta 147 m² automobilių stovėjimo aikštelė (toliau tekste – Aikštelė). Aikštelė įrengta valstybinės žemės dalyje, kurios dalis išnuomota trečiajam asmeniui BUAB bankui SNORAS. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu tretysis asmuo bankas SNORAS perleido nuosavybės teises į pastatus trečiajam asmeniui UAB „Alsana“. Ieškovas 2016 m. liepos 05 d. surašė Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą Nr. SPA-1114, iš šio akto matyti, jog statytoju nurodytas UAB „AV3“ ir buvo nustatyti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Ieškovas 2016 m. liepos 05 d. surašė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-160705-00085. NŽT 2016 m. gegužės 21 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 49ŽN-207 (1 t., p. 30-33) nustatė, jog valstybinėje žemėje įrengta automobilių stovėjimo Aikštelė sukasant pylimą ir išgrįsta akmens skalda. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino.
37. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstydamas įrodinėjimo naštą, neatsižvelgdamas į aplinkybę, jog ieškovas tinkamai neatliko savavališkos statybos tyrimo ir byloje nėra nustatytas už savavališką statybą atsakingas asmuo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
38. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas iš esmės neginčija ir nepateikia argumentų ar įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčo aikštelė yra priskirtina II grupės nesudėtingiems inžinieriniams statiniams bei kad remiantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 p. 20 str. 1 d. 6 p., 23 str. 1 d. 4 p. (įstatymo redakcija galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) STR 1.07.01:2010 6 priedo 3.2 p. 2 str. 71 p. ginčo aikštelė laikytina savavališka statyba ir jos įrengimui buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas, kuris nebuvo gautas. Atsižvelgdama į tai, kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus susijusius su ieškovo priimtu 2015 m. birželio 1 d. raštu Nr. (23.2) 2D-7901, kuriame (duomenys neskelbtini), namo būtų savininkams pateiktame atsakyme nurodoma, jog aikštelė nėra laikoma statiniu. Kolegija atkreipia dėmesį, jog šis raštas yra informacinio pobūdžio. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 01 d. rašte nurodyta, jog nėra gauta visa reikiama informacija, t.y. nespręstas aikštelės teisėtumas NŽT kompetencijos ribose. Taigi, minėtas raštas savaime nepaneigia savavališkos statybos fakto.
39. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės koncentruojasi į tai, jog pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas yra atsakingas už savavališką statybą ir atliko savavališkos statybos darbus. Kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
40. Pažymėtina, jog CK 4.103 straipsnio, reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, 3 dalyje įtvirtinta, kad statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą, teismas išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (TPSVP) nustatyta tvarka. Taigi, dėl neteisėtos statybos teisinių padarinių sprendžiama pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Minimo įstatymo 14 str. nustato, jog Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. Aktas įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, - vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Taigi, nurodytas įstatyminis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, jog apeliantui savavališkos statybos aktas gali būti surašytas tiek kaip aikštelės naudotojui, tiek kaip statytojui. Atsižvelgiant į tai, kaip neturinčiais teisinės reikšmės sprendimo pagrįstumui kolegija atmeta apelianto argumentus, jog jis nėra žemės sklypo savininkas ir neturi jokių daiktinių teisių į jį.
41. Taip pat nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, jog savavališkos statybos aktas atsakovui surašytas remiantis vieninteliu argumentu dėl kilnojamojo informacinio ženklo bei kad skundžiamas sprendimas priimtas nevertinus aplinkybių dėl už savavališką statybą atsakingų asmenų.
42. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R. , bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, liudytojų parodymus, fotonuotraukas, šalių argumentus, remdamasis įrodymų pakankamo ir tikėtinumo principais bei vidiniu įsitikinimu konstatavo, jog labiau tikėtina išvada, jog ginčo aikštelės statytojas ir naudotojas yra atsakovas. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu laikydamasis pozicijos, jog ne jis, o tretieji asmenys yra atsakingi už savavališką statybą, nepateikė tokius argumentus pagrindžiančių įrodymų. Taip pat nepateikti įrodymai, paneigiantis pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir išvadas. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad faktiškai aikštele naudojasi atsakovas, kadangi byloje yra fotonuotraukos, kuriose užfiksuota, jog prieš įvažiavimą į aikštelę stovi ženklas „Tik su NEW TOWN HOTEL leidimais“. Byloje esančiuose namo gyventojų raštuose nurodoma, jog Aikštelę įrenginėjo atsakovo UAB „AV3“ vadovas. Viešai prieinamoje informacijoje internete atsakovas savo prekinį ženklą NEW TOWN HOTEL ir veiklą vykdantį viešbutį bei bendrovės pavadinimą „AV3“naudoja kartu. Iš byloje esančio 2015-06-01 ieškovo rašto (duomenys neskelbtini) namo butų gyventojams matyti, jog ieškovo atstovas dėl atliekamų statybos darbų komunikavo būtent su atsakovo vadovu (susiekė telefonu) ir buvo informuotas, kad atsakovo vadovas atlieka reabilitaciją po nelaimingo atsitikimo, todėl su juo suderintas kitas pakartotinis patikrinimo laikas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsakovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, jog savavališką statybą atliko ar jos atlikimu suinteresuoti kiti asmenys, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas tikėtinas išvadas, jog dėl savavališko statybos atsakingas būtent atsakovas.
44. Nors apeliaciniame skunde atsakovas įrodinėja, jog už savavališką statybą yra atsakingas BAB Snoras, tačiau kolegijos vertinimu, šie argumentai laikytini neįrodytais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aplinkybė, jog nebuvo tenkintas atsakovo prašymas išreikalauti iš trečiųjų asmenų turto perleidimo sutartis nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovui buvo užkirsta galimybė gintis nuo pareikšto ieškinio ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovo poziciją. Priešingai, byloje esantis BAB „Snoras“ Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai rašytas 2016-04-12 raštas sudaro pagrindo manyti, jog BAB „Snoras“ ne tik kad nėra suinteresuotas aikštelės turėjimu, bet atsakovo savavališkai pastatyta aikštelė dar ir trukdo patekti prie sandėlio durų, kuriame yra bankui priklausantis turtas. Nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, jog dėl savavališkos statybos atsakinga UAB „Alsana“, kadangi remiantis byloje užfiksuotais duomenimis, savavališka statyba užfiksuota ankščiau nei UAB „Alsana“ perėmė BAB „Snoras“ teises.
45. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias savavališką statybą, ieškovo ieškinį tenkino, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš . . antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
48. Trečiasis asmuo UAB „Alsana“ prašo priteisti pirmosios instancijos teisme (500 EUR) ir apeliacinės instancijos teisme (300 EUR) patirtas išlaidas. Kolegija atkreipia dėmesį, jog bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Trečiasis asmuo pirmosios instancijos teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos nepriteistinos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, trečiojo asmens UAB „Alsana“ apeliacinės instancijos teisme patirtos 300 EUR bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „AV3“ (įmonės kodas 302340944) trečiajam asmeniui UAB „Alsana“ (įmonės kodas 304447521) 300 EUR bylinėjimosi išlaidų.