Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-02-09 · Administracinė byla Nr. eI3-1979-595/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-02-09
Bylos Nr.
eI3-1979-595/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04356-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
S. D.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-1979-595/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04356-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 14.9; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. (12)-D8-3606 „Dėl miško kirtimų „Natura 2000“ teritorijos ir Šimonių girios“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. spalio 4 d. kreipėsi į Ministeriją su skundu „Dėl miškų kirtimo „Natura 2000“ teritorijose ir Šimonių girios“ (toliau – ir Kreipimasis). Ministerija atsakydama į jo Kreipimąsi priėmė skundžiamą Sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka.

Paaiškina, kad Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos yra įkurtos siekiant apsaugoti jose nustatytas gamtines vertybes. Tačiau šiuo metu Lietuvoje „Natura 2000” teritorijose yra vykdomi ir planuojami vykdyti tiek plynieji, tiek ir atrankiniai miško kirtimai, nors akivaizdu, jog tai nesuderinama su „Natura 2000” teritorijų ir jų aplinkosauginės paskirties statusu. Ši planuojama ūkinė veikla vykdoma nesikreipiant į atitinkamas saugomų teritorijų institucijas ir todėl negavus planuojamos ūkinės veiklos reikšmingumo „Natura 2000” teritorijoms išvadų (toliau - Reikšmingumo išvada), kurių metu nustatoma, ar planuojamos ūkinės veiklos (pavyzdžiui, pagrindinių miško kirtimų) poveikis gali būti reikšmingas „Natura 2000” teritorijai. Tokiu būdu, pasinaudojant įstatymo spraga neteisėtai išvengiama ne tik Reikšmingumo išvados, bet ir faktiškai privalomo poveikio aplinkai vertinimo procedūrų. Tiek Aplinkos ministerija, tiek ir jos pavaldume esanti Valstybinių miškų urėdija atsisako kreiptis į saugomų teritorijų institucijas dėl planuojamos ūkinės veiklos plynųjų ir atrankinių kirtimų neigiamo poveikio „Natura 2000” teritorijoms reikšmingumo nustatymo. Tokiu būdu neteisėtai išvengiama nustatyti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai reikšmingumą ir atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

Nurodo, kad tiek remiantis 1992 m. gegužės 21 d. ES Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos Nr. 92/43/EEB („Natura 2000” Direktyva), 1985-06-27 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 85/337/EB (iš dalies pakeista 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/11/EB) (PAV Direktyva) ir nacionaliniu teisiniu reguliavimu, į kurį perkeltos šių direktyvų nuostatos, planuojant vykdyti ūkinę veiklą (tame tarpe ir miškų kirtimo ūkinę veiklą) Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje ar jai artimoje teritorijoje privalo būti nustatomas planuojamos ūkinės veiklos poveikio „Natura 2000” teritorijai reikšmingumas. Dar daugiau, bet kokiems planams ir projektams, galintiems daryti reikšmingą poveikį Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms, privalo būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Minėtų direktyvų nuostatos yra perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą, tačiau palikta aukščiau minėta įstatymo spraga. Vadovaujantis Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PAVĮ) 2 str. 4 dalimi miško kirtimas tiek valstybiniuose, tiek ir privačiuose miškuose yra planuojama ūkinė veikla (PŪV). PAVĮ 3 str. 1 d. 3 punkte įtvirtintas savarankiškas PAV atlikimo pagrindas, tačiau paliekantis akivaizdžią teisėkūros spragą, t. y. planuojamos ūkinės veiklos, kuri dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimas atliekamas, kai: 3) planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimas gali daryti poveikį Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms ir kai saugomų teritorijų institucija, nurodyta Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme (toliau – saugomų teritorijų institucija), aplinkos ministro nustatyta tvarka nustato, kad šis poveikis gali būti reikšmingas. Remiantis PAVĮ 3 str. 2 dalimi aukščiau minėtas nurodytas poveikio Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumas nustatomas atsižvelgiant į teritorijų apsaugos tikslus, planuojamos ūkinės veiklos poveikio dydį ir erdvinį mastą, poveikio tikimybę ir pobūdį, intensyvumą, trukmę, dažnumą, grįžtamumą ir galimybes išvengti ir sumažinti poveikį. Poveikis Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms laikomas reikšmingu, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nuostatomis ir atsižvelgiant į konkrečių teritorijų apsaugos tikslus planuojama ūkinė veikla gali reikšmingai neigiamai paveikti saugomas rūšis ir natūralias buveines ir (ar) Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ vientisumą. Remiantis PAVĮ 11 str. 8 dalimi jeigu nustatoma, kad planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimas sukels reikšmingų neigiamų padarinių Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms ir nėra alternatyvių planuojamos ūkinės veiklos sprendinių, atsakingoji institucija priima sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, išskyrus sprendimą, nurodytą šio straipsnio 11 dalyje, tik tais atvejais, kai ji privalo būti įgyvendinama dėl įpareigojančių svarbesnio visuomenės intereso priežasčių, tarp jų socialinio ar ekonominio pobūdžio. Taigi, aukščiau minėto teisinio reguliavimo sisteminio aiškinimo kontekste nekyla abejonė, jog pagal PAVĮ 3 str. 1 d. 3 punktą kiekvienai planuojamai ūkinei veiklai įsteigtose Europos ekologinio tinklo „Natura 2000” teritorijose privalo būti gauta už saugomas teritorijas atsakingos institucijos išvada dėl PŪV poveikio reikšmingumo ir jeigu remiantis tokia išvada būtų nustatyta, kad PŪV poveikis gali būti reikšmingas, planuojamai ūkinei veiklai privalo būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Tačiau tokia išvada nėra visiškai aiški iš nustatytos galiojančios PAVĮ 3 str. 1 d. 3 punkto formuluotės. Tuo tarpu institucinė praktika pasinaudodama šia netikslios įstatymo formuluotės spraga suformavo praktiką, pagal kurią dėl planuojamų miško kirtimų (net ir plynųjų bei atrankinių) nesikreipia dėl Reikšmingumo išvados, taip išvengia poveikio aplinkai vertinimo ir sistemingai, masiškai pagrindiniais kirtimais naikina įsteigtas „Natura 2000” teritorijas. Lietuvos Respublikos vardu valstybės institucijos šiuo metu laikosi pozicijos, kad: siekiant įgyvendinti planuojamą ūkinę veiklą, planus ir programas, kurie nepatenka į PAVĮ 1 ir 2 priedus, „Natura 2000” teritorijoje ir jai artimoje aplinkoje poveikio „Natura 2000” teritorijoms reikšmingumas turi būti nustatomas tik tais atvejais, kai numatoma statinių statyba. Atitinkamai Lietuvos Respublika nurodo, jog planuojamai ūkinei veiklai, planams ir programoms - pagrindiniams miško kirtimams „Natura 2000” teritorijoje ar jai artimoje aplinkoje - nereikia nustatyti šių planuojamų ūkinių veiklų, planų ir programų poveikio reikšmingumo „Natura 2000” teritorijai, jeigu tokios ūkinės veiklos metu nenumatoma statinių statyba. Toks „Natura 2000” teritorijų apsaugos reikalavimų aiškinimas ir taikymas yra neteisėtas ir ydingas, - tiesiogiai pažeidžia ES Direktyvų nuostatas ir PAV įstatyme įtvirtintas teisės normas, paneigia fundamentalius aplinkos apsaugos ir „Natura 2000” teritorijų apsaugos principus. Pažymi, jog nei Europos sąjungos teisės aktai, nei minėtos nacionalinės teisės normos, nenumato išimčių ir neišskiria planuojamų ūkinių veiklų, planų ir programų, kurių įgyvendinimo „Natura 2000” teritorijoje poveikio reikšmingumas neturėtų būti nustatomas ar vertinamas. Kitaip tariant, remiantis aktualiu ES bei nacionaliniu teisiniu reguliavimu bet kurios planuojamos ūkinės veiklos, plano ar programos, kurie planuojami įgyvendinti „Natura 2000” teritorijoje ar jai artimoje aplinkoje, poveikio reikšmingumas privalo būti nustatomas ir įvertinamas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad siekiant užkirsti kelią ydingai praktikai, kuri pažeidžia PAV Direktyvos ir 1992 m. gegužės 21 d. ES Tarybos direktyvos dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos Nr. 92/43/EEB (toliau - „Natura 2000” Direktyva) nuostatas bei aplinkosauginio reguliavimo prasmę ir paskirtį siūlo naują šios teisės normos redakciją, ją išdėstant taip: „Planuojamos ūkinės veiklos, kuri dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimas atliekamas, kai: 3) planuojama ūkinė veikla patenka į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritoriją, išskyrus atvejus, kai saugomų teritorijų institucija, nurodyta Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme (toliau – saugomų teritorijų institucija), aplinkos ministro nustatyta tvarka nustato, kad šios planuojamos ūkinės veiklos poveikis „Natura 2000” teritorijai negali būti reikšmingas.”

Nurodo ir tai, kad šiuo metu miškų kirtimais nusitaikyta ir į Šimonių girią, kuri yra Lietuvos ir Europos gamtos vertybė ir yra vienas didžiausių rekreacinės kokybės arealų Lietuvoje. Gamtos vertybėms išsaugoti Aplinkos ministro sprendimu jau 2004 metais Šimonių girioje yra įsteigtas biosferos poligonas, o Giria taip pat priskirta „Natura 2000“ teritorijų tinklui. Vykdant kirtimus Šimonių girioje ne tiktai nesilaikoma privalomo nacionalinio ir tarptautinio teisinio reguliavimo saugomoms Natura 2000 teritorijoms kuris yra aptartas aukščiau, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai įsteigto biosferos poligono teritorijos miškai yra priskirti ne tai miškų grupei. Pagal Šimonių girios biosferos poligono nuostatus jo paskirtis be kita ko yra „išsaugoti Šimonių girios ekosistemą”. Remiantis Miškų įstatymo 3 straipsniu pagal ūkininkavimo tikslus ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį miškai skirstomi į grupes. Būtent II A grupės specialios paskirties miškams yra priskiriami ekosistemų apsaugos miškai, kuriuose ūkininkavimo tikslas - išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus atitinka ir Šimonių girios poligono įsteigimo paskirtį, o šios grupės miškuose esmingai ribojami miško kirtimai. Tačiau paaiškėjo, kad Šimonių girios miškai neteisėtai priskirti III ir IV kategorijos miškams, kuriuose miško kirtimai faktiškai neribojami. Toks Šimonių girios miškų priskyrimas yra nesuderinamas su galiojančiuose Šimonių girios poligono nuostatuose nurodyta jo įsteigimo paskirtimi. Miškus miškų grupėms priskiria Aplinkos ministerija, todėl ji privalo prisiimti atsakomybę ir imtis skubių priemonių sustabdyti neteisėtus Šimonių girios kirtimus bei pakeisti Šimonių girios biosferos poligono miškų kategoriją į II A grupę.

Pažymi, kad pagal skunde nurodytas aplinkybes, kad miškų kirtimai „Natura 2000” teritorijose yra vykdomi pažeidžiant esamą aplinkosauginį teisinį reguliavimą, atsakovė turėjo atlikti administracinę procedūrą. Tačiau atsakovė dėl išdėstytų motyvų nepasisakė, o savo atsakymą iš esmės pagrindė tariamai šiuo metu vykdoma biurokratine teisėkūros procedūra, kuria siekiama ištaisyti teisės spragas bei pateikė nuorodą į savo 2018-11-12 rašte išdėstytus motyvus, kuriais faktiškai bandė pagrįsti šį valstybės institucijų teisinį nihilizmą. Toks atsakymas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, kadangi jis prieštarauja aukščiau išdėstytam teisiniam reguliavimui dėl miškų kirtimų saugomose „Natura 2000” teritorijose. Atsakovė savo argumento, kad nesutinka, jog Šimonių girios biosferos poligono miškai yra priskirti miškų grupėms nepagrįstai, nepagrindė. Atsakovas nenurodė, kodėl pagal savo funkcijas nesiima jokių priemonių ir nesiekia pakeisti teisiškai prieštaringos situacijos bei atsižvelgiant į skunde pateiktus motyvus nesiima priemonių, kad Šimonių girios biosferos poligono miškai, kaip ekosistemų apsaugos miškai, būtų priskirti II A grupės specialios paskirties miškams, kuriuose ūkininkavimo tikslas - išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus - atitinka ir Šimonių girios poligono įsteigimo paskirtį.

2020 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad jis turi teisinį suinteresuotumą, kadangi kaip advokatas ir visuomenininkas aktyviai veikia aplinkosaugos ir viešojo intereso gynimo srityje (tai iliustruojanti jo veiklos ataskaita yra viešai prieinama). Jo suinteresuotumas šioje byloje pasireiškia: 1) jo kreipimusi į valstybės institucijas su skundu ir 2) suinteresuotumu dėl šio skundo nagrinėjimo proceso. Todėl pareiškėjas yra suinteresuota visuomenė, kadangi yra suinteresuotas šių sprendimų procesu (pagal Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 1 str. 22 p.) arba rodo pakankamą suinteresuotumą (Orhuso konvencijos 9 str. 2 d. ‘a’ p.).

Teigia, kad pagal kreipimosi turinį šis dokumentas yra skundas, kuriuo pateikiama informacija apie daromus teisės aktų pažeidimus, o taip pat pateikiamas pasiūlymas, kaip teisės normos pakeitimu galima būtų užkirsti kelią instituciniam piktnaudžiavimui teise klaidingai aiškinant teisės normas, nesilaikant teisės normų hierarchijos. Skundas tiek dėl jo aplinkosauginio, tiek ir dėl viešojo intereso gynimo pobūdžio yra susijęs tiek su pareiškėjo, kaip visuomenininko bei teisininko interesu, išplaukiančiu iš jo viešai deklaruojamos veiklos tikslų, tiek ir iš jo subjektinės teisės dalyvaujant procedūrose bei rodant pakankamą suinteresuotumą sprendimų priėmimo procesu. Skundas yra pateiktas vadovaujantis AAĮ 7 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6 punktais. Skundu nurodoma informacija, kad valstybinės institucijos, prisidengdamos poįstatyminio akto selektyvia teisės norma, nesilaiko aukštesnės galios teisinio reguliavimo esmės. Skundu siekiama nutraukti teisės aktų pažeidimus. Tuo pačiu pateikiamas pasiūlymas inicijuoti teisės normos pakeitimą, kuris užkirstų kelią piktnaudžiavimui tariama teisės spraga.

Paaiškina, kad Kreipimosi prašymai yra aiškiai menami pagal Kreipimosi turinį. Tai prašymas ištaisyti tęstinai vykdomą teisės pažeidimą nesilaikant skunde įvardintų aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų: t. y. vykdant ūkinę veiklą (miško kirtimus) „Natura 2000” teritorijose reikalauti privalomos Reikšmingumo išvados, iš kurios būtų sprendžiama, ar planuojama ūkinė veikla nedarys reikšmingo poveikio saugomoms vertybėms, dėl ko taptų privalomas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas pagal PAV įstatymo 3 straipsnio 1 d. 3 punkto reikalavimą.

Pažymi, kad skundo III skyriuje nurodyta, kad Šimonių girios miškai neteisėtai priskirti III ir IV kategorijos miškams, ir toks Šimonių girios miškų priskyrimas yra nesuderinamas su galiojančiuose Šimonių girios poligono nuostatuose nurodyta jo įsteigimo paskirtimi; taip pat nurodyta, kad miškus miškų grupėms priskiria Aplinkos ministerija, todėl ji privalo prisiimti atsakomybę ir imtis skubių priemonių sustabdyti neteisėtus Šimonių girios kirtimus bei pakeisti Šimonių girios biosferos poligono miškų kategoriją į II A grupę. Taigi, šios dalies skundo prašymas taip pat yra aiškiai menamas pagal jo turinį. Tai prašymas ištaisyti neteisėtą Šimonių girios miškų priskyrimą III ir IV kategorijos miškams, kuris yra nesuderinamas su galiojančiuose Šimonių girios poligono nuostatuose nurodyta jo įsteigimo paskirtimi, kas sąlygoja neteisėtus kirtimus Šimonių girioje naikinant nacionalines gamtines vertybes. Skundo II skyriuje pateiktas pasiūlymas dėl įstatymo pataisos, kuri užkirstų kelią institucijoms piktnaudžiauti poįstatyminių aktų reglamentavimu pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktus. Šis pasiūlymas yra ne teisėkūros iniciatyvos įgyvendinimas, bet pasiūlymas, kaip galėtų būti užkirstas kelias neteisėtam institucijų piktnaudžiavimui klaidingu teisės aiškinimu. Šis pasiūlymas nėra laikytinas skundo dalyku.

Mano, kad Kreipimąsi remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktais Ministerija turėjo išnagrinėti vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi ir dėl jo priimti administracinės procedūros sprendimą.

Nurodo, kad jis neturi nuosavybės „Natura 2000” teritorijose. Tačiau vis dėlto turi materialinį teisinį suinteresuotumą, kuris yra sąlygojamas jo, kaip piliečio, aktyviu dalyvavimu ginant viešąjį interesą ir sprendžiant aplinkosaugines problemas. Pareiškėjo suinteresuotumas yra paremtas pilietine ir profesine pozicija siekiant Lietuvos, kaip teisinės valstybės, principų įgyvendinimo. Pareiškėjas yra „duomenys neskelbtini” steigėjas ir aktyviai veikia viešojo intereso gynimo srityje (veiklos ataskaita). Vertinant suinteresuotumo pobūdį pažymi, kad pareiškėjo privatus interesas išplaukia iš viešojo intereso pobūdžio, ir yra integrali viešojo intereso, kaip „bendro gėrio”, dalis. Tuo tarpu būtent pareiškėjo gamtosauginis interesas sąlygoja tai, kad byloje sprendžiama dėl viešojo intereso. Tačiau finansinio intereso pareiškėjas neturi.

Pažymi, kad jo kreipimasis tiek į atsakovę, tiek ir į teismą nagrinėjamu atveju inter alia paremtas tiesioginiu Konstitucijos taikymu (Konstitucijos 6 ir 30 straipsniai) manant, kad pažeidžiama jo konstitucinė teisė į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucijos 54 str. 1 d.), teisė užsitikrinti valstybės rūpinimąsi Lietuvos valstybės, kurios piliečiu pareiškėjas yra, natūralia gamtine aplinka (Konstitucijos 54 str. 1 d.) ir teisė į pasitikėjimą, kad valstybė vykdo konstitucinę prievolę saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (Konstitucijos 53 str. 3 d.). Teismo konstitucinė ir išimtinė priedermė yra vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Tuo tarpu asmenys, įgyvendindami teisę kreiptis į valstybės institucijas, o vėliau - į teismą, įgyvendina ne tiktai procesines teisės normas, tačiau tiesiogiai realizuoja konstitucinį teisinį santykį ir tokiu būdu įgyvendina savo konstitucines teises.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo byloje. Ministerijos Sprendimo pagrindu teisinių pasekmių neatsirado ir jis negali būti vertintinas kaip turintis įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

Atsakovė paaiškina, kad Sprendime buvo nuoroda į 2018 m. lapkričio 12 d. Ministerijos Raštą Nr. (12-6)-D8(E)-1185 (toliau – ir Raštas), kuriame buvo išsamiai pareiškėjui atsakyta apie Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatų taikymą. Ministerijos Raštas pridėtas prie Sprendimo. Taigi, Ministerija pasisakė dėl Kreipimesi nurodytų motyvų dėl tariamai neteisėtų kirtimų „Natūra 2000“ teritorijose.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pareiškėjo siūlomų pataisų paaiškina, kad teisės aktų projektų teikimo tvarka nustatyta Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, savivaldybių tarybos ir kiti subjektai, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. vasario 6 d. administracinėje byloje Nr. A-l 1-492/2019 yra išaiškinęs, kad Vyriausybės priimamų teisės aktų iniciatyvos teisę turintys subjektai nėra įpareigoti kiekvienu atveju pagal asmenų prašymus realizuoti turimą Vyriausybės priimamų teisės aktų iniciatyvos teisę. Remiantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, teisėkūros iniciatyvos teisę turinčios įstaigos gali parengti teisėkūros iniciatyvas atsižvelgdamos į visuomenės ar atskirų asmenų pasiūlymus, taip pat reaguodamos į pasikeitusias teisines, ekonomines, socialines, finansines ar kitokias svarbias aplinkybes. Teisėkūros iniciatyvos teisę turinčiai įstaigai paliekama plati diskrecija spręsti kompetencijos ribose dėl pateiktų teisėkūros pasiūlymų, todėl ginčus dėl teisėkūros pasiūlymų realizavimo nagrinėjantis teismas tik patikrina, ar teisėkūros iniciatyvos teisę turinčios institucijos, priimdamos vienokį ar kitokį sprendimą, tinkamai naudojosi diskrecijos teise ir veikė savo kompetencijos ribose“. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kad Ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise.

Ministerija pažymi, kad ginčijamame Sprendime pasisakyta dėl pateikto siūlymo keisti Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatų: nurodyta, kad netikslinga keisti teisės aktus taip, kaip siūlo pareiškėjas, siūlomas pakeitimas galėtų turėti neigiamų pasekmių. Nurodytas motyvas atitinka Europos Komisijos pranešime dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Buveinių direktyva) 6 straipsnio nuostatų taikymo nurodytą išaiškinimą („Natūra 2000“ teritorijų valdymas. Buveinių direktyvos (Direktyvos 92/43/EEB) 6 straipsnio nuostatos“ (Briuselis, 2018 11 21 C(2018) 7621 final). Pareiškėjas buvo informuotas ir apie tai, kad parengtas aplinkos ministro 2006 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. D1-255 „Dėl Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natūra 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projektas, kuriame siūloma įtvirtinti nuostatą, kad poveikio „Natūra 2000“ teritorijoms reikšmingumas bus nustatomas visoms „Natūra 2000“ ar jų artimoje aplinkoje planuojamos ūkinėms veiklos (įskaitant miško kirtimų ūkinę veiklą). Baigus įsakymo pakeitimo projekto derinimą su institucijomis, jis bus skelbiamas Teisės aktų informacinėje sistemoje derinti su visuomene.

Dėl Šimonių girios klausimo atsakovė paaiškina, kad Sprendime buvo nurodytas teisės aktas, taigi, Sprendimas pagrįstas. Šimonių girios biosferos poligono miškai priskirti miškų grupėms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1811 išdėstytas nauja redakcija) vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 3 straipsnio nuostatomis ir įgyvendinant Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1171 „Dėl Miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos ir miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta: Miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ir Miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvai (toliau – ir Normatyvai).

Akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Šimonių girios biosferos poligono miškai (visi Šimonių girios poligono miškai) turėtų būti priskirti IIA grupei. Šimonių girios biosferos poligone esančių miškų priskyrimas miškų grupėms atitinka galiojančias Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 3 straipsnio nuostatas ir atliktas vadovaujantis Normatyvais ir Aprašu. Šimonių girios biosferos poligonas patenka į Anykščių ir Kupiškio rajonų savivaldybių teritorijas. Anykščių rajono miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašas (patvirtintas Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1811) parengtas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų pagrindu atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumento, Utenos apskrities miškų tvarkymo schemos, parengtos Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka ir patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. Dl-248, sprendinius. Kupiškio rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms planas (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-1050) parengtas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų pagrindu atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumento – Panevėžio apskrities miškų tvarkymo schemos, parengtos Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka ir patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. Dl-907, sprendinius. Minėtos schemos jų rengimo metu buvo viešai svarstytos ir pristatytos visuomenei, tačiau dėl Šimonių miško priskyrimo miškų grupėms pastabų ar pasiūlymų iš visuomenės nesulaukta. Pagal minėtus teritorijų planavimo dokumentus IIA miškų grupei priskirta 1214 ha Šimonių girios biosferos poligone esančių miškų (Šventosios kraštovaizdžio draustinio miškai, Iženo telmologinio draustinio miškai, saugomų gamtinio kraštovaizdžio objektų, buveinių ir gamtos išteklių sklypų miškai, priešeroziniai miškai), III miškų grupei - 771,1 ha (Pelyšos geologinio draustinio miškai, vandens telkinių apsaugos zonų miškai), IV miškų grupei – 14394 ha (likusieji miškai).

Atsižvelgiant į pagrindinę Šimonių girios biosferos poligono paskirtį, tikslams pasiekti biosferos poligono nuostatai ar kiti teisės aktai nenumato miškų funkcinio zonavimo poligone keitimo, kaip pageidautų pareiškėjas. Ministerijos nuomone, ypač vertingose gamtiniu požiūriu teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas reikalauja nustatyti griežtesnį nei IV miškų grupės režimą, turėtų būti steigiami gamtiniai ar kompleksiniai draustiniai laikantis Saugomų teritorijų įstatyme nustatytų procedūrų, įskaitant visuomenės informavimą, planavimo metu įvertinant vietos bendruomenės ir kitų piliečių pateiktus pageidavimus, siūlymus, kartu ieškant ir randant optimalius, kompromisinius sprendimus vertybių apsaugai užtikrinti ir tam tikrai ūkinei veiklai vykdyti, o ne automatiškai plečiamas saugomų teritorijų sąrašas, kuriose miškai priskiriami IIA miškų grupei. Taigi, atsakovė nesutinka su pareiškėjo pateiktais teiginiais, kad Ministerija turėtų imtis priemonių, kad Šimonių girios biosferos poligono miškai būtų priskirti IIA miškų grupei.

Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalies nuostatomis, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimą arba jų ribų pakeitimą, gamtos paveldo objektų paskelbimą saugomais. Šios įstatymo nuostatos praktinio įgyvendinimo mechanizmą nustato Pasiūlymų dėl saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2009 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. D1-491 „Dėl Pasiūlymų dėl saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo ir Pasiūlymų dėl saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo nagrinėjimo komisijos sudarymo patvirtinimo“. Pareiškėjas nesikreipė į Ministeriją šiuo klausimu ir nepateikė jokių pasiūlymų remdamasis nurodyta Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalies nuostata. Be to, nagrinėjamu atveju nėra nei vieno Aprašo 11 punkte nustatyto planų keitimo atvejo.

2020 m. rugpjūčio 14 d. atsakovė pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsižvelgiant į Kreipimosi turinį jis traktuotas kaip prašymas – pareiškėjo pasiūlymai (iš esmės dėl teisės aktų tobulinimo). Nagrinėjant Kreipimąsi, vadovautasi Viešojo administravimo įstatymu; Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje tvarkos aprašu, patvirtintu aplinkos ministro 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. D1-229, Miškų įstatymu ir kitais teisės aktais nurodytais Rašte bei Aplinkos misterijos atsiliepime.

Paaiškina, kad dėl Kreipimosi I dalies Ministerija pareiškėjui atsakė Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (12-6)-D8(E)-1185, kuris pridėtas prie Sprendimo. Ministerijos 2018 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. (12-6)-D8(E)-1185 buvo skundžiamas teismui, tačiau pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir jo skundą atsisakyta priimti.

Dėl pasiūlymo dėl Šimonių girios, kad pareiškėjas turi teisę teikti pasiūlymus dėl miškų priskyrimo miškų grupėms tikslinimo, pasiūlymai teikiami laisva forma laikantis Miškų tvarkymo schemų rengimo taisyklėse (toliau – Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 „Dėl Miškų tvarkymo schemų ir Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtinimo“, nustatytų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad miškus miškų grupėms galima priskirti tik miškų tvarkymo schemomis, atsižvelgus į saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, taikomus miško žemei, patenkančiai į saugomas teritorijas, asmenys, siekiantys, kad būtų pakeista galiojanti miško grupė, pasiūlymus dėl miško grupės keitimo turėtų teikti minėtų teritorijų planavimo dokumentų rengėjui ar organizatoriui šių teritorijų planavimo dokumentų rengimo metu. Ministerijos nuomone, nėra teisinio pagrindo visą Šimonių girios biosferos poligoną priskirti IIA miškų grupei, pareiškėjo prašymas Šimonių girią priskirti II A klasės miškų grupei atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Ministerijos 2019 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. (12)-D8-3606 „Dėl miško kirtimų „Natura 2000“ teritorijos ir Šimonių girios“, kuriuo pareiškėjui – advokatui S. D. buvo atsakyta į jo 2019 m. spalio 4 d. Kreipimąsi „Dėl miškų kirtimų Natura 2000“ teritorijose ir Šimonių girios“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. spalio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją raštu „Dėl miškų kirtimo „Natura 2000“ teritorijose ir Šimonių girios“.

Pareiškėjas iš esmės skunde nurodė, kad į Ministeriją jis kreipiasi dėl: 1) ministro įsakymu dirbtinai sukurtos teisės spragos, kuri vis tiek nesudaro teisinio pagrindo leisti vykdyti ūkinę veiklą, galinčią turėti neigiamas pasekmes „Natura 2000” teritorijoje saugomoms vertybėms ir atsisakyti reikalauti privalomos reikšmingumo išvados; 2) pareiškėjo nuomone, siūlytinos įstatymo pataisos, kurios neleistų piktnaudžiauti esama teisės taikymo spraga, pareiškėjas pateikė savo siūlymą; 3) dėl atskiros Šimonių girios problemos, turinčios papildomą teisės aspektą, nurodydamas, kad Šimonių girios miškai neteisėtai priskirti III ir IV kategorijos miškams bei kad Ministerija privalo prisiimti atsakomybę ir imtis skubių priemonių sustabdyti neteisėtus Šimonių girios kirtimus bei pakeisti Šimonių girios biosferos poligono miškų kategoriją į II A grupę.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (12)-D8-3606 „Dėl miško kirtimų „Natura 2000“ teritorijos ir Šimonių girios“ atsakė į pareiškėjo Kreipimąsi, kuriame nurodė, jog išnagrinėjo pasiūlymą keisti PAVĮ nuostatą, ir informavo, jog Ministerijos specialistų nuomone šios nuostatos keisti netikslinga, nurodė to argumentus. Pažymėjo, jog apie PAVĮ nuostatų taikymą pareiškėjui išsamiai buvo atsakyta Ministerijos 2018 m. lapkričio 12 d. raštu, kurį pridėjo. Taip pat informavo, kad Ministerijos specialistai yra parengę 2006 m. gegužės 22 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-255 „Dėl Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms ”Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projektą, nurodė siūlomą naują redakciją bei kad baigus įsakymo pakeitimo projekto derinimą su institucijomis, jis bus skelbiamas Teisės aktų informacinėje sistemoje derinti su visuomene. Taip pat nurodė, kokiu teisiniu pagrindu Šimonių girios biosferos miškai priskirti miškų grupėms bei kad nesutinka, kad šiuo pagrindu jie priskirti yra neteisėtai.

Pareiškėjas su Ministerijos Sprendimu nesutinka, nurodo, kad jis yra nemotyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas. Pagal skundą Ministerijai turėjo būti pradėta administracinė procedūra. Nurodė, kad jis turi teisinį suinteresuotumą kaip advokatas ir visuomenininkas aktyviai veikiantis aplinkosaugos ir viešojo intereso gynimo srityje. Skundą yra pateikęs Ministerijai vadovaujantis AAĮ 7 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6 punktais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino visiškai ir panaikino Ministerijos 2019 m. lapkričio 21 d. raštą. Teismas vertino, kad 2019 m. lapkričio 21 d. raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, jame nėra nurodomos teisės normos, kuriomis remiantis atsakovas nagrinėjo pareiškėjo Kreipimąsi. Nei 2019 m. lapkričio 21 d. rašte, nei atsiliepime, nei teismui pateiktuose atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose nenurodomos jokios teisės normos (konkretus teisės aktas ir straipsnis, dalis, punktas), kuriomis remiantis atsakovas priėmė 2019 m. lapkričio 21 d. raštą. Teismas vertino, kad 2019 m. lapkričio 21 d. rašto neapibrėžtumas, nesirėmimas teisės normomis, motyvų prieštaringumas neleidžia sužinoti pareiškėjui tikrosios Ministerijos pozicijos jo keliamais klausimais (dėl galimo pažeidimo interpretuojant teisės aktus; dėl pasiūlymo keisti teisės aktus; dėl Šimonių girios) ir atitinkamai toliau spręsti dėl savo veiksmų ir, jei reikia, pažeistų teisių gynimo. Sprendimą panaikino, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2044-822/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių motyvų ir išvadų, ar pareiškėjas jo nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčo išsprendimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, konstatuojant skundžiamo Ministerijos 2019 m. lapkričio 21 d. rašto neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio dalies reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad į tam tikrus pareiškėjo Kreipimesi nurodytus klausimus atsakyta 2018 m. lapkričio 12 d. raštu ir šio rašto, kuris buvo pateiktas pareiškėjui kaip skundžiamo Ministerijos 2019 m. lapkričio 21 d. rašto priedas, nevertino.

Sprendžiant kilusį ginčą, visų pirma, teismas pasisako dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo.

Taigi, atsakovė nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo. Ministerijos Sprendimo pagrindu teisinių pasekmių pareiškėjui neatsirado ir jis negali būti vertintinas kaip turintis įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

Pareiškėjas nurodo, kad jis kreipėsi į Ministeriją su aptariamais klausimais Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6 punktų pagrindu. Jo skundas tiek dėl jo aplinkosauginio, tiek ir dėl viešojo intereso gynimo pobūdžio yra susijęs tiek su pareiškėjo, kaip visuomenininko bei teisininko interesu, išplaukiančiu iš jo viešai deklaruojamos veiklos tikslų, tiek ir iš jo subjektinės teisės dalyvaujant procedūrose bei rodant pakankamą suinteresuotumą sprendimų priėmimo procesu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 55 straipsnyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Aplinkos apsaugos įstatyme ir yra numatyta suinteresuotos visuomenės teisė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą (7 straipsnio 2 dalis).

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 dalies 3 punktą vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, suinteresuota visuomenė turi teisę reikalauti, kad būtų nutrauktas kenksmingas ūkinės veiklos poveikis aplinkai; pagal 4 punktą - organizuoti ir dalyvauti vykdant visuomeninę aplinkos kontrolę; pagal 6 punktą - Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka paduoti skundą (prašymą), reikalaudami imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų išvengta ar sumažinta žala aplinkai arba atkurta iki pradinės aplinkos būklė, ir reikalaudami nubausti asmenis, kaltus dėl kenksmingo poveikio aplinkai, ir pareigūnus, kurių priimti sprendimai ar veiksmai (neveikimas) pažeidė piliečių, suinteresuotos visuomenės, kitų juridinių ir fizinių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus.

Pagal AAĮ 1 straipsnio 22 punktą suinteresuota visuomenė – vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, kuriems daro arba gali daryti poveikį sprendimai, veiksmai ar neveikimas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje arba kurie yra suinteresuoti šių sprendimų procesu. Pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis.

Pagal AAĮ 7 straipsnio 2 dalį suinteresuota visuomenė turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą.

Nagrinėjamu aspektu aktuali Orhuso konvencija, priimta 1998 m. gegužės 25 dieną ir įsigaliojusi 2001 spalio 30 d. (toliau – ir Orhuso konvencija), kuri susijusi su trimis visuomenės teisėmis: 1) gauti informaciją apie aplinkos apsaugą; 2) dalyvauti su aplinka susijusių sprendimų priėmime; ir 3) kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Pagal Orhuso konvencijos 1 straipsnį tikslas yra jog kiekviena šalis, vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis, užtikrina teisę gauti informaciją, visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje. Pagal 2 straipsnio 4 dalį „visuomenė" – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos arba grupės. Pagal 2 straipsnio 5 dalį "suinteresuota visuomenė" – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu; pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis.

Orhuso konvencijos 4, 5 straipsniai garantuoja visuomenei teisę gauti informaciją apie aplinką. Informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį, turi būti tiek renkama ir skleidžiama institucijų iniciatyva (5 straipsnis), tiek teikiama pagal atskirą prašymą (4 straipsnis).

Orhuso konvencijos 9 straipsnis garantuoja visuomenės teisę kreiptis su skundu, prašymu, pareiškimu tais atvejais, kai, pareiškėjo vertinimu: 1) buvo pažeista jo teisė gauti informaciją apie aplinką; 2) buvo pažeista jo teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus. Be kita ko, Orhuso konvencija garantuoja teisę kreiptis administracine ar teismine tvarka dėl veiksmų ar neveikimo pagrįstumo (nepriklausomai, ar veiksmai, neveikimas atliktas privataus asmens ar viešojo administravimo institucijos), jei pastarieji pažeidžia nacionalinius teisės aktus, susijusius su aplinka. Pažymėtina, kad šios teisės garantuojamos ne tik fiziniams asmenims, bet ir nevyriausybinėms organizacijoms, atitinkančioms nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus. Jei pareiškėjas mano, kad jo prašymas suteikti informaciją apie aplinką buvo išnagrinėtas netinkamai, nepagrįstai atsisakyta suteikti informaciją, į pateiktą prašymą neatsakyta, paprastai atsakymų apskundimo tvarka nurodoma pateiktame atsakyme. Standartinė tvarka – skundas gali būti teikiamas administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. Bendri apskundimo terminai (jei specialiuosiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip) – 1 mėnesis nuo sprendimo priėmimo ar 2 mėnesiai institucijos neveikimo atveju.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, jog asmens teisė į sveikatos apsaugą ir sveiką aplinką užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose, kuriuose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Aiškindamas šias nuostatas, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Šios konstitucinės doktrinos kontekste konstatuotina, kad pirmiau nurodytose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų.

Orhuso Konvencijos preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 straipsnis). Vadovaujantis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, visuomenės, kuriai daro arba gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų aplinkos srityje priėmimo procesu (suinteresuotos visuomenės), nariai, siekdami teisiškai užginčyti sprendimo, veiksmo ar neveikimo, patenkančio į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį, teisėtumą, nacionalinės teisės aktų užtikrinta tvarka turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo. Pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį visuomenės nariams, atitinkantiems nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus (jeigu tokie yra), turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas pažeidžiančių privačių asmenų ir valstybės institucijų veiksmams arba neveikimui užginčyti.

Orhuso konvencijos suinteresuotajai visuomenei suteiktos teisės Lietuvoje įgyvendinamos taikant viešosios teisės instrumentus (teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis į sprendimus aplinkos srityje priimančias institucijas, laikantis specialių administracinių procedūrų ir tvarkos), naudojantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (ieškinio pareiškimo metu galiojusi redakcija) 7 straipsnyje nustatytomis teisėmis (gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese, reikalauti, kad būtų nutrauktas kenksmingas ūkinės veiklos objektų poveikis aplinkai, teikti motyvuotus pasiūlymus dėl poveikio aplinkai vertinimo privalomumo, organizuoti ir dalyvauti vykdant visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę ir kt.), taip pat naudojantis Konstitucijos garantuojama teise į teismą. Dėl to asmenims kreipusis į bendrosios kompetencijos teismą dėl pažeistų konstitucinių teisių į sveiką ir švarią aplinką gynimo, šių teisių apsauga teismo turi būti užtikrinama taikant ne tik civilinius (privatinės teisės) gynybos būdus, bet ir viešosios teisės normas, nustatančias teisę į sveiką aplinką, tokios teisės įgyvendinimą ar pažeidimo padarinių pašalinimo tvarką. Pažymėtina, kad asmens teisė į sveiką aplinką yra būtinoji oraus gyvenimo ir naudojimosi daugeliu kitų konstitucinių teisių sąlyga (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas), todėl, nustačius šią teisę pažeidžiančius veiksmus (neveikimą), ji teismo turi būti ginama (Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 3-3K-112/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jis turi materialinį suinteresuotumą, kadangi kaip advokatas ir visuomenininkas aktyviai veikia aplinkosaugos ir viešojo intereso gynimo srityje. Pažymėtina, kad šią aplinkybę patvirtina viešai prieinama internete Advokato S. D. viešojo intereso gynimo veiklos apžvalga – Ataskaita (duomnys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra Viešojo intereso gynimo fondo steigėjas ir kaip nustatyta aktyviai veikia viešojo intereso gynimo srityje. Todėl teismas vertina, jog šiuo atveju pareiškėjas turi teisinį materialinį suinteresuotumą dėl skundžiamo Sprendimo, kadangi atitinka subjekto, apibrėžto tiek Orhuso Konvencijos, tiek AAĮ turinčio teisę dėl sprendimų, susijusių su aplinkos apsaugos kalusimais, sąvoką (Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis, AAĮ 1 straipsnio 22 punktas).

Todėl, teismo vertinimu, atsakovės argumentas, kad ginčijamas Sprendimas nėra individualaus pobūdžio administracinis aktas, kurio priėmimas ar nepriėmimas pareiškėjui galėtų sukelti teisinių pasekmių, nepagrįstas. Atsakovės nurodyta LVAT praktika šiuo atveju nėra aktuali. Kaip nustatyta, pareiškėjo šiuo atveju netenkina pateiktas Ministerijos atsakymas į jo Kreipimasi, tai ir yra sukeliamos jam neigiamos pasekmės Sprendimu, todėl Ministerija nepagrįstai nurodo, kad Sprendimu pareiškėjui nesukeltos pasekmės. Tai, kad pareiškėjas panaikinus Sprendimą, neprašo iš naujo išnagrinėti jo prašymo, neįtakoja daromos išvados, jog skundžiamas Sprendimas yra pareiškėjo atžvilgiu individualaus pobūdžio administracinis aktas, kuris sukelia jam teisines pasekmes, sukuria teises ir pareigas, įtakoja jo teisę į tinkamą informacijos apie aplinkos apsaugą gavimą. Prašyti iš naujo išnagrinėti prašymą pareiškėjas turi teisę, o ne pareigą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Ministerija skundžiamame Sprendime pati yra nurodžiusi, jog šis sprendimas gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl teismas vertina, jog pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą skųsti Sprendimą.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad Ministerija turėjo išnagrinėti jo skundą vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 3 dalimi ir dėl jo priimti administracinės procedūros sprendimą.

Sprendžiant dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina tai, kad pareiškėjas kreipimosi raštu „Dėl miškų kirtimų „Natura 2000“ teritorijose ir Šimonių girios“ į Ministeriją nėra įvardinęs. Be to, nustatyta, kad Kreipimesi nėra suformuluotų jokių aiškių, konkrečių prašymų ar reikalavimų Ministerijai ir pan. Pareiškėjo nuomone, šis Kreipimasis turėjo būti nagrinėjamas pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio nuostatas, atliekant administracinę procedūrą, kadangi atitinka VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje apibrėžtą „skundo“ sąvoką.

Ministerija nurodė, kad šis Kreipimasis buvo traktuotas, kaip prašymas – pareiškėjo pasiūlymai (iš esmės dėl teisės aktų tobulinimo). Ministerija rengdama atsakymą pareiškėjui vadovavosi Viešojo administravimo įstatymu; Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875, Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje tvarkos aprašu, patvirtintu aplinkos ministro 2012-03-16 įsakymu Nr. D1-229, Miškų įstatymu ir kitais teisės aktais.

Taigi, byloje taikytinas ir teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

Pagal VAĮ 2 straipsnio 15 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) skundas - asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti.

Kaip nustatyta iš Kreipimosi, kuris nėra įvardintas skundu ar prašymu, turinio, jog pareiškėjas Ministerijai nurodė jo manymu teisės spragą, pateikė savo siūlymą dėl įstatymo nuostatos pakeitimo bei nurodė, kad Šimonių girios miškai neteisėtai priskirti III ir IV kategorijos miškams bei kad Ministerija privalo prisiimti atsakomybę šiuo klausimu. Kaip minėta, pareiškėjas Ministerijai nebuvo suformulavęs jokių aiškių prašymų ar reikalavimų pagal nurodytas aplinkybes. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tai turi būti laikoma skundu, kadangi iš jo turinio nėra duomenų, kad pareiškėjas skundžia kažkokius Ministerijos veiksmus ar neveikimą bei formuluoja atitinkamo turinio prašymą Ministerijai. Pažymėtina ir tai, kad skundo dalyku negali būti menamas iš turinio prašymas.

Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektų, taigi, ir Ministerijos, pareiga nagrinėti asmenų skundus ir prašymus kyla iš konstitucinės nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnis). Ši nuostata įgyvendinama VAĮ 14 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Taisyklių 4.1 punkte nustatyta, kad asmens prašymo nagrinėjimas yra institucijos veikla, apimanti asmens prašymo priėmimą, įregistravimą, esmės nustatymą ir atsakymo asmeniui parengimą.

Vadovaujantis Taisyklių 35 punktu, atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: 35.1. į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 35.2. į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 35.3. į prašymą priimti administracinį sprendimą – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 35.4. į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.

Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą šiuo aspektu, teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog Ministerija remiantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi turėjo atlikti administracinę procedūrą. Įvertinus pareiškėjo Kreipimosi turinį, Ministerija pagrįstai pateikė atsakymą, priimdama skundžiamą Sprendimą pagal Taisyklių 35.2, 35.4 punktus.

Sprendžiant dėl pateikto Ministerijos Sprendimo motyvuotumo, pagrįstumo ir išsamumo, teismas pažymi, jog pareiškėjo nurodyti skundo argumentai vertintini kritiškai, todėl atmestini.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pavyzdžiui, 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m.balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų (žr. 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012-04-02 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr. pvz., 2013-02-28 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013). Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir Specialiųjų tyrimų tarnybai priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą sprendimą - 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557.

Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011-06-27 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014-03-25 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; ir kt.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., 2014-11-17 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje turi vadovautis ir VAĮ 3 straipsnyje, 8 straipsnyje įtvirtintais principais ir nuostatomis.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendime Ministerija į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl neva netinkamai taikomos PŪV poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatų taikymo planuojant/vykdant kirtimus “Natura 2000“ teritorijose pateikė atsakymą, jog į šį klausimą pareiškėjui buvo išsamiai atsakyta 2018-11-12 raštu Nr. (12-6)-D8(E)-1185 (toliau – ir Raštas), Ministerija prie Sprendimo pridėjo šį Raštą. Teismas, susipažinęs su Rašto turiniu, vertina, jog tokiu būdu pareiškėjui buvo pateiktas išsamus ir tinkamas bei suprantamas atsakymas į jo pakartotinai keliamą susirūpinimą aktualiu klausimu. Rašte išsamiai nurodyta dėl priemonių stabdyti miško kirtimus „Natura 2000“ teritorijose, taip pat pasisakyta dėl Reikšmingumo išvados, dėl aplinkai vertinimo procedūrų, dėl administracinių teisės aktų ir ūkinės veiklos leidimų, kurių pagrindu vykdomi miškų kirtimai „Natura 2000“ teritorijose, t. y. akivaizdu, jog pareiškėjui buvo pateikta Ministerijos pozicija dėl PAVĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatos bei pareiškėjo nurodytos jo manymu įstatymo spragos. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Ministerija nepasisakė dėl Kreipimesi nurodytų šių aplinkybių nepagrįsti. Teismo vertinimu, toks atsakymo pateikimas, t. y. darant nuorodą į ankstesnį atsakymą tuo pačiu klausimu bei pridedant Raštą yra tinkamas ir išsamus bei pagrįstas, atitinkantis VAĮ, AAĮ keliamus reikalvimus.

Aplinkos apsaugos įstatymo 8 straipsnio 2 punktas nustato, kad valstybės valdžios, valdymo ir kontrolės institucijos pagal savo kompetenciją privalo tenkinti arba motyvuotai atmesti piliečių, suinteresuotos visuomenės, kitų juridinių ir fizinių asmenų pasiūlymus aplinkos apsaugos klausimais.

Kreipimesi pareiškėjas nurodė siūlymą dėl įstatymo nuostatos pakeitimo.

Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Ministerija pasisakė dėl pareiškėjo pateikto siūlymo, nurodydama, kad netikslinga keisti teisės aktus taip, kaip siūlo pareiškėjas, siūlomas pakeitimas galėtų turėti neigiamų pasekmių, nes būtų išvengtas poveikio „Natura 2000“ teritorijai reikšmingumo nustatymo ir privalomo poveikio aplinkai vertinimo atlikimas, kai ūkinė veikla planuojama už „Natura 2000“ teritorijos ribų, tačiau gali turėti poveikį jos viduje. Be to, Sprendime nurodė, kad yra parengtas aplinkos ministro 2006 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. D1-255 „Dėl Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natūra 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projektas, kuriame siūloma įtvirtinti nuostatą, kad poveikio „Natūra 2000“ teritorijoms reikšmingumas bus nustatomas visoms „Natūra 2000“ ar jų artimoje aplinkoje planuojamos ūkinėms veiklos (įskaitant miško kirtimų ūkinę veiklą). Baigus įsakymo pakeitimo projekto derinimą su institucijomis, jis bus skelbiamas Teisės aktų informacinėje sistemoje derinti su visuomene. Taigi, teismo vertinimu, Ministerija pateikė aiškų ir konkretų atsakymą dėl pareiškėjo siūlymo keisti įstatymo nuostatą pagal jo nurodytą variantą.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės aktų projektų teikimo tvarka nustatyta Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, savivaldybių tarybos ir kiti subjektai, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. administracinėje byloje Nr. A-l 1-492/2019 yra išaiškinęs, kad Vyriausybės priimamų teisės aktų iniciatyvos teisę turintys subjektai nėra įpareigoti kiekvienu atveju pagal asmenų prašymus realizuoti turimą Vyriausybės priimamų teisės aktų iniciatyvos teisę. Remiantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, teisėkūros iniciatyvos teisę turinčios įstaigos gali parengti teisėkūros iniciatyvas atsižvelgdamos į visuomenės ar atskirų asmenų pasiūlymus, taip pat reaguodamos į pasikeitusias teisines, ekonomines, socialines, finansines ar kitokias svarbias aplinkybes. Teisėkūros iniciatyvos teisę turinčiai įstaigai paliekama plati diskrecija spręsti kompetencijos ribose dėl pateiktų teisėkūros pasiūlymų, todėl ginčus dėl teisėkūros pasiūlymų realizavimo nagrinėjantis teismas tik patikrina, ar teisėkūros iniciatyvos teisę turinčios institucijos, priimdamos vienokį ar kitokį sprendimą, tinkamai naudojosi diskrecijos teise ir veikė savo kompetencijos ribose“. Teismas sutinka su Ministerijos argumentu, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kad Ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise.

Sprendžiant, ar pateiktas Ministerijos atsakymas Sprendime dėl Šimonių girios priskirtinumo atitinkamai grupei, pažymėtina, kad pareiškėjas Kreipimesi nurodė, kad, jo manymu, nepagrįstai ir neteisėtai Šimonių girios miškai yra priskirti ne tai miškų grupei bei nurodė, kad dėl to atsakomybę turi prisiimti Ministerija. Ministerija Sprendime aiškiai nurodė, kokiu teisėtu pagrindu Šimonių girios biosferos poligono miškai yra priskirti miškų grupėms, t. y. nurodė teisės aktus: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių priskyrimo miškų grupėms (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1811 išdėstytas nauja redakcija), Lietuvos Respublikos miškų įstaymo 3 straipsnio nuostatomis ir įgyvendinant Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1171 „Dėl Miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos ir miškų priskyrimo miškų grupėms normtyvų patvirtinimo“. Nurodė, kad miškai priskirti teisėtai, todėl nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad priskirti neteisėtai. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjui ir šiuo klausimu pagal jo nurodytas aplinkybes Kreipimesi Ministerija pateikė aiškų atsakymą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog Kreipimesi pareiškėjas šiuo klausimu taip pat nesuformulavo jokio konkretaus prašymo ar reikalavimo, todėl Ministerija, nurodžiusi miškų priskyrimo grupei teisinį pagrindą, teismo vertinimu, neprivalėjo to plačiau argumentuoti.

Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, pareiškėjas turi teisę teikti pasiūlymus dėl miškų priskyrimo miškų grupėms tikslinimo, pasiūlymai teikiami laisva forma laikantis Miškų tvarkymo schemų rengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 „Dėl Miškų tvarkymo schemų ir Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtinimo“, nustatytų sąlygų. Vadovaujantis Taisyklių 20.2 punktu Aplinkos ministerijos interneto svetainėje ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje viešai skelbiama informacija apie priimtus sprendimus dėl miškų tvarkymo schemų (toliau – Schema) rengimo pradžios ir planavimo tikslų, taip pat paskelbiamos planavimo darbų programos. Nurodoma, kam ir kokiu adresu visuomenė gali teikti pasiūlymus, pateikiami planavimo organizatoriaus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra advokatas, kuris kaip nurodė aktyviai veikia viešojo intereso gynime, tame tarpe ir susijusio su aplinkos apsaugos gynimu, jam turi būti žinomos procedūros dėl pasiūlymų, susijusių su miškų priskirtinumu grupėms teikimo.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą bendrine prasme VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).

Taigi, įvertinus išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog Sprendime vertinant jį kartu su Raštu (kaip priedu) yra aiškiai nurodytos teisės normos, kuriomis remiantis Ministerija pateikė pareiškėjui atsakymą į jo Kreipimasi. Sprendimas yra aiškus, motyvuotas, pagrįstas ir suprantamas. Motyvų išdėstymas yra pakankamas ir aiškus, adekvatus. Jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi jį priimdamas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Todėl atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo Sprendimą naikinti pagal pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. D. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jolanta MalijauskienėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė