- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-466-661/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06180-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas (pran.), Liuda Uckienė
- Ieškovas
- BTA Insurance Company
- Atsakovas
- UAB „Vilniaus dobilas“
- Kategorijos
- 73.2.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Liudos Uckienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BTA Insurance Company apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BTA Insurance Company ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus dobilas“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 55 154,62 Lt draudimo išmoką, visas bylinėjimosi išlaidas, 6 proc. dydžio metines palūkanas. Nurodė, kad ieškovas apdraudė Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2010-08-24 įvyko eismo įvykis, kurio metu sugadinti automobiliai Ford Fiesta, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nissan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šio įvykio kaltininkas atsakovo transporto priemonę vairavęs vairuotojas. Ieškovas sumokėjo 52 065,46 Lt už autoįvykio metu apgadintus automobilius. 2011-06-13 įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausanti transporto priemonė apgadino IVECO DAILY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); ieškovas išmokėjo 3 119,16 Lt išmoką. Kadangi atsakovas buvo praleidęs draudimo įmokos sumokėjimo terminus, prašo išmokėtas draudimo išmokas priteisti iš atsakovo.
Atsakovas UAB „Vilniaus dobilas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė sutarčių negaliojimo dokumentų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad kai draudimo sutarties įsigaliojimas, o kartu ir draudiminės apsaugos atsiradimas, siejamas su draudimo įmokos ar pirmos jos dalies sumokėjimu, sudaryta draudimo sutartis neįsigalioja, kol nesumokama draudimo įmoka ar pirma jos dalis; jei draudėjas nesumoka šios įmokos ar jos pirmos dalies, draudimo sutartis nutrūksta, jeigu konkrečioje šalių sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.996 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju draudimo sutartis nebuvo siejama su įmokos įmokėjimu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nuo polise nurodyto momento ji laikoma nesudaryta. Kadangi teismui nepateikti įrodymai apie sutarties nutraukimą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovą ir atsakovą sieja daug bendradarbiavimo metų, į tai, kad atsakovas verčiasi veikla, susijusia su pervežimais ir naudoja daug transporto priemonių, į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas patvirtino, kad teismo sprendimo priėmimo dienai atsakovas neturi jokių įsiskolinimų ieškovui (pagal draudimo sutartis nėra nesumokėtų įmokų), į tai, kad bendra atsakovo sumokėtų draudimo įmokų suma sudaro apie pusę milijono litų visą draudimo įmonės ir atsakovo bendradarbiavimo laikotarpį, į tai, kad atsakovas dažnai savaitę ar truputį ilgesnį laikotarpį vėluodavo sumokėti draudimo įmokas, tačiau ieškovas dėl to jokių pretenzijų nereiškė, konstatavo, jog draudimo sutartis laikoma galiojančia iki polise nurodytos dienos, tuo pačiu laikoma galiojančia eismo įvykio metu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdanti savo veiklą per „BTA Insurance Company" SE filialą apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad:
1. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas savo sprendime pasisakė tik dėl draudimo sutarties galiojimo, nors šalys neginčijo, kad draudimo sutartis draudžiamojo įvykio metu galiojo. Be kita ko, paminėjo, kad ginčas kilo dėl dviejų draudimo sutarčių apmokėjimo, todėl visiškai neaišku, kurios draudimo sutarties galiojimo klausimą analizavo teismas. Juo labiau neaišku, kodėl šį klausimą iš vis analizavo teismas, kai šalys šių aplinkybių neginčijo. Taigi teismo sprendimo motyvai iš esmės nėra susiję su ginčo objektu (draudimo įmokos sumokėjimo laiku ir teisiniu reikalavimo pagrindu), todėl galima teigti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.
2. Teismas neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai vertino įrodymus. Esminės šioje byloje nustatinėtinos faktinės aplinkybės, kurias ginčijo atsakovė, buvo ar draudimo įmokos buvo sumokėtos laiku. Ieškovė pateikė įrodymus, kad draudimo įmokos buvo sumokėtos pavėluotai, t.y. praleidus draudimo sutartyse nustatytus įmokų mokėjimo terminus (2010-08-10 ir 2011-05-01), o per šį laikotarpį įvyko draudžiamieji įvykiai, dėl kurių ieškovė išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiems. Ieškovė pateikė įvykių faktą bei žalą patvirtinančius įrodymus (sąskaitas, schemas, mokėjimo nurodymus ir kt.), todėl žalos faktą ir dydį įrodė. Teismas nevertino šių aplinkybių, dėl jų nepasisakė savo sprendime.
3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Ieškovė dėl vėlavimo mokėti įmokas nereiškė atsakovei pretenzijų.
4. Teismas netinkamai taikė teisės normas. Skundžiamame sprendime teismas neanalizavo esminių, jau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų TPVCAPDĮ 11 str. 7 dalies taikymo sąlygų. Ieškinys Atsakovei grindžiamas TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 dalies nuostata, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už suteikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo nokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Atsakovas nepateikė atsiliepimo į pareikštą apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas ginčas dėl grąžintinos draudimo išmokos sumos.
Apeliantas laikosi pozicijos, jog atsakovas, praleidęs eilinių draudimo įmokų mokėjimo terminus, privalo sumokėti išmokėtas draudimo išmokas nukentėjusiesiems visa apimtimi.
TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų – jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; kt.).
TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, pavyzdžiui, draudimo įmoka mokama ne laiku arba ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijos ar atlyginti nuostolius ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas išaiškino, kad ši draudiko teisė savaime nėra ribojama (veikiama) TPVCAPDĮ nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybės reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimo draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. BUAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013). Tačiau kartu pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ši TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šioje normoje pasisakyta apie draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą, todėl ji yra taikoma ir pareigai laiku ir tinkamai mokėti draudimo įmokas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi būti taikomi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai, taip pat kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Teisėjų kolegija nurodo, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamos bylos duomenimis, grąžinamos sumos dydis nustatytinas atsižvelgiant į sutarties šalių tarpusavio santykius į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovui) – bendrovės pagrindinės veiklos inter alia yra transporto paslaugos; krovinių vežimais keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Iš to, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad grąžinamos sumos dydis nustatytinas kaip 1/2 dalis prašomos priteisti sumos (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp apelianto ir atsakovo 2010-02-09 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 2594044, kuria buvo drausta Atsakovui priklausančios transporto priemonės Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojo atsakomybė. Pagal šią draudimo sutartį draudimo apsaugos laikotarpis buvo numatytas nuo 2010-02-10 iki 2011-02-09. Draudimo sutartyje nustatyta draudimo įmoka už visą draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį - 4500 Lt. Draudimo įmokos mokėjimas Atsakovui buvo išdėstytas ketvirčiais, kai trečiosios įmokos sumokėjimo terminas - 2010-08-10. Atsakovas praleido trečiosios draudimo įmokos mokėjimo terminus, įmoką sumokėjo 2010-09-01, o per vėlavimo laikotarpį, t.y. 2010-08-24 įvyko eismo įvykis, dėl kurio apeliantas sumokėjo 52065,46 Lt draudimo išmoką. Taip pat tarp apelianto ir Atsakovo 2010-12-17 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 3099349, kuria buvo apdrausta Atsakovui priklausančios transporto priemonės Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojo atsakomybė. Pagal šią draudimo sutartį draudimo apsaugos laikotarpis buvo numatytas nuo 2011-02-01 iki 2012-01-31. Draudimo sutartyje nustatyta draudimo įmoka už visą draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį - 4800 Lt. Draudimo įmokos mokėjimas Atsakovui buvo išdėstytas ketvirčiais, kai antrosios įmokos sumokėjimo terminas - 2011-05-01. Atsakovas praleido antrosios draudimo įmokos mokėjimo terminus, įmoką sumokėjo tik 2011-06-23, o per vėlavimo laikotarpį, t.y. 2011-06-13 įvyko eismo įvykis, dėl kurio apeliantas išmokėjo 3119,16 Lt draudimo išmoką.
Nagrinėjamu atveju, nustatant draudikui grąžintinos sumos dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kad bylos duomenimis, atsakovas trečiąją draudimo įmoką pagal sutartį Nr. 12 2594044 sumokėjo tik po to, kai įvyko eismo įvykis, o draudimo sutarties Nr. 12 3099349 atveju buvo vėluojama sumokėti antrą (iš keturių) draudimo įmokos dalį, nors buvo įvykęs eismo įvykis ir išmokėta draudimo išmoka. Šios aplinkybės atskleidžia, kad, viena vertus, draudėjas vengė mokėti draudimo įmokas nustatytu laiku ir taip pažeidinėjo sudarytas draudimo sutartis, kita vertus – draudikas pavėluotai sumokėtą įmoką priėmė, draudimo sutarčių nenutraukė. Nustatant ieškovui grąžintinos sumos dydį svarbu yra ir tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovui) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą. Tai atitinka ir draudėjų interesus, nes draudėjas transportu perveža klientų krovinius, tai neretai susiję su nuostoliais dėl eismo įvykių: transporto priemonių gedimo, krovinių arba kitokio turto žuvimo ar sugadinimo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovui grąžintinos sumos dydis nustatytinas kaip prašomos priteisti sumos 1/2 dalys (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis).
Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti 1/2 dalį ieškinio reikalavimų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taip pat šio straipsnio 2 d. pažymima, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovas viso patyrė 5494,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas 3000 Lt.
Atsižvelgiant į tai, kad teismas tenkino 50 proc. ieškinio, todėl iš atsakovo priteistina 2747,20 Lt bylinėjimosi išlaidų (5494,40 Lt x 50 proc. : 100 proc.), o iš ieškovo atsakovui priteistina 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atlikus tarpusavio įskaitymą, iš atsakovo ieškovui priteisiama 1247,20 Lt suma, skirta bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui BTA Insurance Company (į/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Vilniaus Dobilas“ (į/k (duomenys neskelbtini) 26032,73 Lt pagal draudimo sutartį Nr. 12 2594044 taip pat 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovui BTA Insurance Company (į/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Vilniaus Dobilas“ (į/k (duomenys neskelbtini) 1559,58 Lt pagal draudimo sutartį Nr. 12 3099349 taip pat 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti BTA Insurance Company (į/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Vilniaus Dobilas“ (į/k (duomenys neskelbtini) 1247,20 Lt bylinėjimosi išlaidų.