Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. O. (N. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 3I-00013 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo asmeniui be pilietybės N. O.“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnyje numatytu atveju. Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis: turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje; moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas; turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje.

Byloje nustatyta, kad Alytaus apylinkės teismo 2019-06-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2338-887/2019 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog N. O. nuo gimimo iki šiol gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento 2020-02-26 sprendimu pareiškėjui Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7508763, kuris galiojo iki 2021-02-26. Iki šio leidimo laikinai gyventi išdavimo, doukumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduoti nebuvo.

Pareiškėjas tuo pagrindu, kad iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, 2 dalis – užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 37 punktu, 2021 m. balandžio 26 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą Nr. 10K-12648, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

2021-05-06 Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-7688, kurioje buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo keturiolika kartų teistas už dvidešimt du nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis:

- 1999-01-26 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 271 straipsnio „Vagystė“ 1 dalį (LR BK galiojo iki 2003-05-01). Paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams;

- 2000-04-18 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė jį už tris nusikalstamas veikas: pagal LR BK 271 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį, LR BK 278 straipsnį „Turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia“ ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką pagal LR BK 271 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį. Pareiškėjui buvo paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Prie paskirtos bausmės prijungus 1999-01-26 paskirtą bausmę, paskirta galutinė 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 2001-06-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė jį pagal LR BK 271 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį, paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė;

- 2001-07-04 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal LR BK 271 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, už kurią atsakomybė nustatyta LR BK 271 straipsnio „Vagystė“ 2 dalyje. Jam paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir turto konfiskavimas. Šią bausmę subendrinus su 2001-06-22 paskirta bausme, paskirta galutinė 1 metų laisvės atėmimo bausmė ir turto konfiskavimas;

- 2003-06-27 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė jį už keturias nusikalstamas veikas pagal LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 1 dalį „ <...> pagrobė svetimą turtą <...>“, paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 2003-11-14 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį „<...> atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį <...>“. Jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę subendrinus su 2003-06-27 paskirta bausme, paskirta galutinė 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 2005-12-14 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją už dvi nusikalstamas veikas: pagal LR BK 22 straipsnio „Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“ 1 dalį „Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.“ ir LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį ir pagal LR BK 187 straipsnio „Turto sunaikinimas ar sugadinimas“ 1 dalį „<...> sunaikino ar sugadino svetimą turtą <...>“. Paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę subendrinus su 2005-10-21 paskirta bausme, paskirta galutinė 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 2006-04-26 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį, paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė subendrinta su 2005-12-14 paskirta bausme ir paskirta galutinė 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 2008-02-07 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė jį pagal LR BK 259 straipsnio „Ne-teisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti“ 1 dalį „<...> neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti <...>“. Paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę subendrinus su anksčiau paskirta bausme, paskirta galutinė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 2009-04-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją už dvi nusikalstamas veikas pagal LR BK 260 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“ 1 dalį „<...> neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas <...>“. Paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė ir turto konfiskavimas;

- 2010-05-18 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją už pasikėsinimą padaryti baudžiamąjį nusižengimą pagal LR BK 22 straipsnio „Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“ 1 dalį ir LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 4 dalį. Paskirta 40 parų arešto bausmė;

- 2011-01-13 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 1 dalį, paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė subendrinta su 2010-05-18 paskirta bausme ir paskirta galutinė 2 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

Migracijos departamentas 2021 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 3I-00013 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo asmeniui be pilietybės N. O.“, pareiškėjo prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje netenkino remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 32 dalį, užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra asmuo be pilietybės, taigi pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 32 punkte įtvirtą užsieniečio apibrėžimą. Atsižvelgus į tai, atmetamas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikomas tik į Lietuvą atvykstantiems asmenims iš kitų valstybių, tačiau nėra taikytinas asmenims be pilietybės, kurių kilmės šalis ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuva.

Teismas pažymi, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiau teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui, gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.

Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi.

Nagrinėjamu atveju Policijos departamento išvadoje Nr. 5-S-7688 nurodyta, kad pareiškėjas buvo keturiolika kartų teistas už dvidešimt du nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, kas patvirtina Migracijos departamento Sprendime padarytą išvadą jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Pareiškėjas savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikalstamų veikų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Be to, iš Policijos departamento išvados Nr. 5-S-7688 matyti, kad pareiškėjas yra pripažintas recidyvistu. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš negatyviausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų, turinčių pavojingų visuomenei bruožų, savybių, požiūrių ir orientacijų. Visa tai leidžia teismui konstatuoti, kad Sprendime padaryta išvada, dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui yra grindžiama ne spėjimais, o paremta nustatytais faktais, įvertinus anksčiau atliktus pareiškėjo nusikalstamus veiksmus ir jų pasėkoje įvertinus pareiškėjo socialinės asmenybės tipą.

Pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 6 straipsnio 1 dalį, valstybės narės gali atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais. Tačiau pagal Ilgalaikių gyventojų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė turi apsvarstyti suinteresuoto asmens viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, arba tokio asmens keliamą pavojų, šiuo aspektu deramai atsižvelgdama į jo buvimo trukmę ir ryšius su gyvenamąja šalimi.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai teismo vertinimu buvo atsižvelgta ir į pareiškėjo keliamo pavojaus trukmę, kadangi buvo įvertinta tai, kad pareiškėjo teistumas nėra išnykęs (galioja iki 2024-10-28). Teismas pažymi, kad asmens keliamo pavojaus trukmė negali būti begalinė, todėl, kaip nurodė Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu, ji pagrįstai siejama asmens teistumo išnykimu.

Teismo vertinimu, ginčijamu Sprendimu buvo tinkamai įvertinti ir pareiškėjo socialiniai ryšiai su gyvenamąja šalimi. Sprendime aiškiai konstatuota, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesaisto šeiminiai ryšiai, kadangi jo motina I. O., gim. 1964 m., (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama leidimą nuolat gyventi, mirė 2018 m.; tėvui V. O., gim., 1957 m., dokumentai suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti nebuvo, pareiškėjas santuokos nesudaręs, vaikų neturi. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodytas siekis sudaryti santuoką, jo esamų šeiminių ryšių nepatvirtina. Sprendime atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas nedirbo, neturi turto, kadangi didžiąją savo gyvenimo Lietuvos Respublikoje dalį praleido įkalinimo įstaigose, kadangi nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2019 m. spalio 29 d. buvo kalinamas. Vadinasi atsakovas priimdamas Sprendimą vertino ne tik pareiškėjo elgesį, jo keliamą pavojų, jo trukmę, bet ir pareiškėjo ekonominius, šeimyninius ir socialinius ryšius.

Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 26 punktu, šeimos nariai tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Taigi, nors pareiškėjas norėdamas įrodyti savo šeimyninius ryšius prašė prijungti prie bylos savo sesers I. A. paso ir gimimo liudijimo kopijas bei išreikalauti kitus įrodymus, patvirtinančius jo šeimyninius ryšius su I. A., tačiau teismas įvertinęs tai, kad pareiškėjo sesuo pagal paminėtą įstatyminį reglamentavimą nepriskirtina šeimos nariams, šiuos įrodymus pagrįstai atsisakė priimti, kadangi jie negali patvirtinti pareiškėjo šeimyninių ryšių Lietuvos Respublikoje.

Be to, teismas pritaria Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamento 2020-02-26 sprendimu pareiškėjui Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7508763, kuris galiojo iki 2021-02-26. Iki šio leidimo laikinai gyventi išdavimo, doukumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui išduoti nebuvo, vadinasi pareiškėjas teisėtai Lietuvoje gyveno tik nuo 2020-02-26 iki 2021-02-26. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundo argumentas, kad jis atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies punktą, kuris numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis negali būti išsiunčiamas į kitą valstybę, kadangi jis nėra kitos valstybės pilietis. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas Sprendime vertindamas tai, į kurią valstybę pareiškėjas galėtų būti išsiųstas, įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas yra asmuo be pilietybės ir nėra užsienio valstybės, į kurią jis galėtų būti grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, todėl ginčijamu Sprendimu nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją.

Vertindamas Alytaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2338-887/2019 nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, jog N. O. nuo gimimo iki šiol gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje, teismas akcentuoja, kad vien tik faktas, kad pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, neįpareigoja Migracijos departamento pareiškėjui išduoti leidimo nuolat gyventi. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas nuolat gyventi. Nagrinėjamu atveju nustačius atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindą – pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi.

Taigi, teismo vertinimu, Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kadangi pareiškėjas keturiolika kartų teistas už baudžiamuosius nusižengimus, nesunkius, apysunkius ir sunkius nusikaltimus, laikomas recidyvistu, jo teistumas neišnykęs, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neturi glaudžių šeimyninių ryšių, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose, dėl to nedirbo, neturi turto ir nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti jam ilgalaikio gyventojo statuso.

Pareiškėjas skunde taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą, kurį ji tapatina su leidimu nuolat gyventi.

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pastebėjęs, kad administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Tai sąlygoja „valdžių padalijimo“ principas, kuris reiškia valstybės valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (pvz., LVAT 2010-06-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858–1810/2010 konstatavo, kad teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą, ir kt.).

Be to, pažymėtina, kad 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės 27 straipsnyje numatyta, kad susitariančiosios valstybės visiems asmenims be pilietybės, gyvenantiems jų teritorijoje ir neturintiems galiojančių kelionės dokumentų, išduoda asmens pažymėjimus. Įstatymo 38 straipsnyje, reglamentuojančiame asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo tvarką taip pat nurodyta, kad užsienio valstybės pilietybės neturinčiam asmeniui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi užsienio valstybėje galiojančio kelionės dokumento, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas 1954 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso numatytas asmens be pilietybės kelionės dokumentas.

Įvertinęs paminėtą įstatyminį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą tapatina su leidimu nuolat gyventi, kadangi minėtas pažymėjimas tiek pagal 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės 27 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, tiek pagal Įstatymo 38 straipsnyje numatytą reglmentavimą yra apibrėžiamas kaip asmens be pilietybės kelionės dokumentas, išduodamas jam siekiant išvykti į kitą valstybę. Tuo tarpu kaip patvirtino pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu, pareiškėjas kreipdamasis į Migracijos departamentą siekė gauti leidimą nuolat gyventi, tačiau nesiekė gauti kelionės dokumento.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui 1954 m. Konvencijos dėl asmens be pilietybės 27 str. numatytą asmens pažymėjimą kaip leidimą nuolat gyventi, atmetamas kaip nepagrįstas.

Taigi, Migracijos departamentas Sprendime nustatė faktines ginčo aplinkybes ir tinkamai jas įvertino, nurodė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, ir pagrįstai spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui leidimo nuolat gyventi išdavimo netaikė 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės 27 straipsnio nuostatos reglamentuojančios asmeniui be pilietybės kelionės dokumento išdavimą, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pažymėtina, kad šalis turi teisę į išlaidų atlyginimą tik tokiu atveju, kai jos naudai yra priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo skundas atmestas, todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. O. (N. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.