- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-385-511-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00160-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- A. K.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio ( kolegijos pirmininkas), Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams. Taikant BK 75 str. 1 d., 2 d., BK 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams bei paskta baudžiamojo poveikio priemonė – nemokami darbai, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2012 m. kovo 19 d., Panevėžyje, terorizavo A. B. ir jo sutuoktinę D. B., grasindamas padaryti pavojingą veiką jų gyvybei ir turtui, o būtent:
m. spalio 18 d., tyrimu nenustatytu tiksliu laiku, po to, kai antstolis A. B. areštavo jo automobilį „Mercedes Benz ML400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), antstolio A. B. kontoroje, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pasakė nukentėjusiajam A. B.: „pamatysi ant savo kailio, ką reiškia būti be automobilio“;m. kovo 4 d., tyrimu nenustatytu tiksliu laiku, po to kai antstolis A. B. paskelbė, kad areštuotas jo automobilis „Mercedes Benz ML400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bus parduodamas iš varžytinių, A. B. antstolio kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, grasino sugadinti turtą, pasakydamas, kad kažkas atsitiks nukentėjusiojo A. B. automobiliui;
2011 m. rugsėjo 26 d., apie 20 val., tai yra išvakarėse, kai 2011 m. rugsėjo 27 d. Panevėžio m. apylinkės teisme buvo nagrinėjamas jo skundas dėl antstolio A. B. veiksmų, Panevėžyje, ties (duomenys neskelbtini) namu, grasino nukentėjusiajam A. B. ir jo sutuoktinei D. B. fiziniu susidorojimu, pasakydamas: „džiaukis, vaikščiok su vaikais kol dar gali, kol gyvas, nei tu, nei tavo šeima nesurinks dantų“;
m. gruodžio 15 d., apie 13 val., A. B. antstolio kontoroje, adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, pasakė A. B., kad ramiai negyvens nukentėjusysis A. B. ir kad A. B. šeima kentės taip, kaip kenčia jo šeima, po to su skundais dėl areštuoto automobilio „Mercedes Benz ML400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kreipėsi į antstolio A. B. kontorą, Panevėžio miesto apylinkės teismą, Panevėžio apygardos teismą. m. kovo 2 d., apie 13 val., A. B. antstolio kontoroje, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pokalbio metu su A. B., priekaištavo dėl skolos mokėjimo tvarkos ir išeidamas iš kontoros pagrasino nukentėjusiajam A. B., pasakydamas žodžius: „pamatysi, kas tau bus“.
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skunde skundžia nuosprendį dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių ir dėl to nepagrįstai priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliantas skunde nurodo, jog pagal 2012-02-23 A. B. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl subadytų automobilio padangų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 1 d. Kitas ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl buto išorinių durų apliejimo pagal 2012-03-19 A. B. pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 187 str. 1 d. 2012-03-29 Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros nutarimu bylos sujungtos, paliekant bylos (duomenys neskelbtini). Bylos medžiagoje yra prokurorės 2012-07-21 raštas Nr. 5(duomenys neskelbtini) „Dėl rašytinių nurodymų byloje Nr. (duomenys neskelbtini)", kuriame prokurorė, vadovaudamasi BPK 170 str. 3 d., ikiteisminio tyrimo institucijai nurodė ikiteisminį tyrimą tęsti, nes byloje yra duomenų apie nukentėjusiojo A. B. galimą terorizavimą pagal BK 145 str. 2 d. Tokiu būdu 2012-07-21 prokurorė baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad įtariamojo veikoje yra tokios nusikalstamos veikos požymių, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių (BPK167str. 1 d.). Esant tokioms faktinėms ir teisinėms aplinkybės, prokurorė privalėjo vadovautis įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais ikiteisminį tyrimą ir prokuroro veiklą ikiteisminio tyrimo metu. Prokuratūros įstatymo 16 str. 2 d. nustatyta, jog prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi. LR Generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 "Dėl Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo" patvirtintų "Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos" (toliau tekste Rekomendacijų) 4 punkte nustatyta, kad sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos yra: rezoliucija, tarnybinis pranešimas, prokuroro reikalavimas ir prokuroro nutarimas. Rekomendacijų 23 punkte nustatyta, jog kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, požymių, priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks tyrimas pradedamas pagal tarnybinį pranešimą arba prokuroro nutarimą ar reikalavimą. Jei paaiškėjusi nusikalstama veika bus tiriama jau anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ši aplinkybė nurodoma tarnybiniame pranešime arba prokuroro nutarime ar reikalavime. Jei ikiteisminio tyrimo metu gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas dėl kitos nusikalstamos veikos, kuri gali būti tiriama jau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ikiteisminis tyrimas dėl tokios veikos pradedamas ant skundo pareiškimo ar pranešimo užrašant rezoliuciją ir pažymint, jog tokios veikos tyrimas bus atliekamas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje. Pradėjęs naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą prokuroras užpildo nusikalstamos veikos statistinę kortelę. Rekomendacijų 38 punkte nustatyta, jog nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo (jeigu pagal įstatymą toks skundas ar pareiškimas yra būtina sąlyga baudžiamajam procesui pradėti (BPK 167 str.)) ir kai nusikalstama veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nepadaryta žalos asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamojo proceso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 ir 2006-06-15 nutarimai, Žin., 2006-01-19, Nr. 7-254; 2006-06-17, Nr. 68-2514). Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu prokurorė šiuos reikalavimus pažeidė, todėl baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 145 str. 2 d., nes byloje nėra prokurorės tarnybinio pranešimo, reikalavimo ar nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios nusikalstamos veikos. Nesant prokurorės tarnybinio pranešimo, reikalavimo ar nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d. ir nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo (nes šiuo atveju pagal įstatymą toks skundas ar pareiškimas yra būtina sąlyga baudžiamajam procesui pradėti (BPK 167 str.)), visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti po 2012-07-21 yra neteisėti. Baudžiamojoje byloje yra Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistiįjų registro išrašas, kuriame įregistruota, jog apeliantui įtarimai yra pareikšti tik pagal BK 187 str. 1 d. Kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis turi būti užregistruojamas Generalinio prokuroro nustatyta tvarka ((duomenys neskelbtini) str. 3 d.). Iki pat šio skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos minėtame įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nėra jokių įrašų, kad apeliantui kada nors būtų pareikštas įtarimas pagal BK 145 str. 2 d., nes tam nėra ir niekada nebuvo jokių teisės aktais nustatytų prielaidų ir vadų. Teismas turėjo tenkinti gynėjo prašymą, išsakytą teismo posėdžio metu ir pripažinti, kad yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas bei, remdamasis BPK 3 str. 1 d. 6 p., nutraukti baudžiamąją bylą. Nukentėjusysis A. B. pateikė pareiškimus dėl padangų ir durų sugadinimo ikiteisminio tyrimo institucijai, o pastaroji pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 187 str. 1 d. (BPK 171 str. 1 d.). Todėl teismo išvados protokoliniame nutarime, kad nukentėjusysis nekonkretizavo ir nedetalizavo, kaip turi būti kvalifikuoti kaltininko veiksmai, neatitinka faktinių aplinybių.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde teigiama, jog grasinimai nukentėjusiųjų gyvybei ir turtui turi būti konkretūs bei realūs, t.y. kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie bus realizuoti. Teismas grasinimo konkretumą ir realumą pagrindė duomenimis, kurie nenustatyti byloje, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpciją. Tokias teismo išvadas nulėmė iš esmės ydingo, neteisėto ir nepagrįsto kaltinamojo akto surašymas. Iš 2012-10-12 kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo 2012-02-23 automobilių padangų subadymas ir 2012-03-18 durų apipylimas aprašyti kaip savarankiškos nusikalstamos veikos atskiri epizodai, o 2012-03-18 durų apliejimas įvardytas kaip tyčinis veiksmas, tarsi byloje tokios aplinkybės būtų neginčijamai įrodytos. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės yra kitokios, t.y. nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų šias veikas padaręs. Veikų, kurių apeliantas nėra padaręs, įrašymas į kaltinamąjį aktą turi esminės reikšmės, nes tai lemia BK 145 str. 2 d. nustatytos nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą. Eliminavus iš kaltinamojo akto automobilio padangų subadymą ir buto durų apliejimą, tampa visiškai akivaizdu, jog nėra jokio pagrindo manyti apie kaltinime nurodytose frazėse išsakytų aplinkybių galimą realizavimą. Tai įrodo ir ta aplinkybė, kad po kiekvienų kaltinamajame akte nurodytų apelianto išsakytų žodžių nukentėjusiajam, pastarasis nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl jo galimo terorizavimo, nes, kaip ir nurodė teismo posėdžio metu pats nukentėjusysis, tam jis neturėjo jokio pagrindo. Be to, kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika sukonstruota kaip viena tęstinė iš atskirų penkių epizodų. Tai akivaizdžiai netinkamas veikos pagal BK 145 str. 2 d. kvalifikavimas, o teismas tokį netinkamą kvalifikavimą nuosprendžiu paliko galioti. BK 145 str. 2 d. yra sukonstruotas alternatyvus požymis - sistemingumas, kuris reiškia, kad įstatymo nurodyti veiksmai kartojasi ne mažiau kaip tris kartus. Prokuroras nekaltino BK 145 str. 2 d. numatytų veikų sistemingu padarymu, tokio kvalifikavimo nuosprendyje nepateikia ir teismas, o paėmus kiekvieną iš penkių kaltinamajame akte nuo 2010-10-18 iki 2012-03-02 išsakytų nukentėjusiajam frazių atskirai, jos nesudarytų pakankamo pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima asmenį pripažinti kaltu pagal BK 145 str. 2 d. Dėl nurodytų aplinkybių yra faktinis ir teisinis pagrindas tvirtinti, jog kaltinamasis aktas teismui perduotas su akivaizdžiais BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimais ir turi esminių trūkumų. Kaltinamajame akte akivaizdžiai iškraipytos faktinės nusikaltimų padarymo aplinkybės, ir jos nurodytos kaltinamajame akte iš esmės skirtingos nuo bylos duomenimis nustatytų aplinkybių. Toks kaltinamojo akto prieštaringumas vertintinas kaip BPK 219 str. 3 p. reikalavimo pažeidimas, į ką nekreipė dėmesio pirmosios instancijos teismas.
Skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas, nuteisdamas apeliantą pagal BK 145 str. 2 d. dėl penkių išsakytų frazių nukentėjusiajam, apsiribojo išvada, jog bendraudamas su antstoliu nuolat būdavo piktas, agresyviai nusiteikęs, grasindavo susidorojimu. Toks teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes teismo išvadoms pagrįsti trūksta išsamių motyvų, paaiškinančių kiekvieną inkriminuojamos veikos epizodo pagrįstumą.
Skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje konstatavo, jog apeliantas 2011-08-26 grasino susidorojimu nukentėjusiesiems vaikštant su nepilnametėmis dukromis viešoje vietoje. Kaltinime nurodyta, jog grasino 2011-09-26. Iš to matyti, jog net ir teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, susipainiojo nukentėjusiųjų prieštaringuose parodymuose dėl šio epizodo. A. B. kaip galimą jam išsakytų grasinimų datą nurodė 2011-08-24. Teismas nurodė kitą datą - 2011-08-26. D. B. kaip galimą išsakytų grasinimų datą nurodė 2011-08-24. Nukentėjusieji kiekvieną kartą apklausiami pasirašė, jog yra įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o po apklausų savo parodymus patvirtindavo parašais. Po 2012-08-30 akistatos apeliantas tyrėjai pasakė, jog 2011-08-24 nebuvo Panevėžyje ir tą įrodys, nes su grupe draugų 2011 m. rugpjūčio pabaigoje buvo išvykęs. Tą girdėjo ir D. B.. Šias aplinkybes patvirtina A. B. 2012-09-18 papildomos apklausos protokolas. Būtent dėl šios priežasties A. B. pakeitė tariamo grasinimo datą iš 2011-08-24 į 2011-09-26. Todėl A. B. parodymai nėra nuoseklūs. Remdamasis šiais nenuosekliais parodymais, prokuroras 2012-10-03 pareiškė kaltinimą grasinus nukentėjusiesiems 2011-09-26. Nukentėjusieji 2011 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl galimo jiems grasinimo, nejautė jokio realaus pagrindo tai daryti, nes tam nebuvo jokio faktinio pagrindo. Kaltinimai dėl šio epizodo apeliantui pareikšti daugiau kaip po metų, remiantis prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais. Pareiškus kaltinimus praėjus daugiau kaip metams po tariamo 2011-09-26 grasinimo, apeliantas neteko teisės į gynybą, nes nebegali prisiminti, ką konkrečiai veikė 2011-09-26 vakare. Kaltinimas paremtas tik prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais. Gynybos teisės atėmimas iš asmens yra grubus BPK 44 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių 6 str. pažeidimas. Teismo išvada, kad apeliantas nukentėjusiesiems grasino 2011-08-26, pažeidžia rungimosi principą, kuris įtvirtintas BPK 7 str. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises. Nukentėjusysis A. B. dėl tariamo jam grasinimo 2011 m. rugpjūčio -rugsėjo mėnesiais keitė savo parodymus prisitaikydamas prie jam palankių aplinkybių, o teismas tokiais parodymais vadovaujasi.
Skunde teigiama, jog vertindamas veiką šioje byloje pagal BK 145 str. 2 d. teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartimis, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos ( Nr. 2K-403/2006, Nr. 2K-142/2007, Nr. 2K-26/2010, Nr. 2K-341/2010, Nr. 2K-542/2011, Nr. 2K-814/2006, Nr. 2K-496/2005).
Skunde nurodoma, jog iš pateikto kaltinimo matyti, jog per itin ilgą laiko tarpą, t.y. nuo 2010-10-18 iki 2012-03-02 apeliantas antstoliui pasakė penkias frazes. Paėmus kurią nors vieną frazę atskirai, ji nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti apeliantą ką nors terorizavus. Tai matyti ir iš kaltinamojo akto, ir iš teismo nuosprendžio turinio. Tarp pasakytų frazių yra didelis laiko tarpas, o po kiekvienos pasakytos frazės nieko neįvykdavo. Apelianto bendravimas su nekentėjusiuoju A. B. vyko tik dėl nukentėjusiojo kaip antstolio atliekamų veiksmų. Antstolio darbas visada susijęs su tam tikra įtampa dėl jo atliekamų prievartinių darbų, įstatymas numato galimybę skųsti antstolio atliekamus veiksmus. Apeliantas šia įstatymo suteikta teise naudojosi ir skundė antstolio veiksmus teismui, nes manė, kad jie neteisėti. Kadangi antstolio atliekamų veiksmų buvo atliekama daug, tai ir skundų buvo daug. Antstolio veiksmus buvo apskundęs ir teisėsaugos institucijoms. Akivaizdu, kad dėl tokių apelianto veiksmų antstoliui kilo susinervinimas. Teisminio šios bylos nagrinėjimo metu antstolis netgi pareiškė, kad dėl apelianto parašyto skundo teisėsaugos institucijoms kreipsis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Todėl antstolis turi pagrindą apeliantą apkalbėti, nes yra itin supykęs ant manęs, kaip žmogaus. Tačiau antstolis nei po vieno apelianto skundo ar išsakytos frazės niekada nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl terorizavimo, nes suprato, kad tam nėra pagrindo, tą jis ne kartą patvirtino teismo posėdžio metu atsakydamas į gynėjo klausimus. Antstolis kreipėsi į teisėsaugos institucijas tik po to, kai kažkas 2012-02-23 sugadino jo turtą. Tačiau antstolio turto apeliantas negadino. Todėl pripažinti jį kaltu dėl nukentėjusiųjų terorizavimo nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Kadangi yra nekaltas, teismo prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-28 apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliantą išteisinti. Nutraukti baudžiamąją bylą BPK 3 str. 1 d. 6 p. pagrindu.
Nuteistasis ir gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.
Šalies argumentai
Apelianto teiginiai, jog procesas nuo 2012-07-21 vyko neteisėtai dėl BPK 167 str. nuostatų pažeidimo ir turėjo būti nutrauktas pagal BPK 3 str. 1 d. 6 p., yra nepagrįsti.
BPK 167 str. 1 d. numato, jog dėl išvardintų nusikalstamų veikų, tarp jų ir numatytų BK 145 str., ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 167 str. 2 d. numato, kad jeigu šio straipsnio 1 d. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu.
Iš bylos matyti, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus nukentėjusiojo A. B. 2012-02-23 pareiškimą, jog sugadintos jo automobilio padangos ir, kad jis dėl to įtaria A. K., kuris grasino keršyti dėl pastarojo turto arešto. ( T.1, b.l. 10 ). Ikiteisminis tyrimas iš pradžių buvo pradėtas dėl veikos, turinčios BK 187 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių ( T.1, b.l. 2). Detalizuojant aplinkybes ir apklausiant nukentėjusiuoju, A. B. parodė, jog A. K. jam grasino turto sugadinimu ir fiziniu susidorojimu dėl nukentėjusiojo atliekamų teismo antstolio veiksmų. Prokurorės R.Matulionienės 2012-07-21 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) duotas nurodymas ikiteisminį tyrimą tęsti, atliekant tyrimą ir pagal veikos, numatytos BK 145 str. 2 d. požymius (T.1, b.l. 6). Byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui kvalifikavus A. K. veiksmus pagal BK 145 str. 2 d. Pažymėtina, jog abu nukentėjusieji patvirtino, jog siekia A. K. atsakomybės pagal BK 145 str. 2 d. Be to, teisėjų kolegija laiko, jog dėl teismo antstolio atliekamų pareigų kaltininko padaryto teismo anstolio ir jo šeimos narių terorizavimo išaiškinimas turi visuomeninę reikšmę ir prokuroro raštu išėstytas pareikalavimas vykdyti ikiteisminį tyrimą dėl šios veikos nėra neteisėtas ir neprieštarauja BPK 167 str. nuostatoms. Kokiu procesiniu dokumentu prokuroras nurodė vykdyti ikiteisminį tyrimą, teisės taikymo aspektu reikšmės neturi ( kasacinė byla Nr. 2K–254/2011). Analogiškai teisės taikymo aspektu nėra reikšminga, jog įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išraše nebuvo įrašytas įtarimas A. K. pagal BK 145 str. 2 d. Iš bylos matyti, jog įtarimas A. K. buvo pareikštas tinkamai ir A. K. nuo pareikšto įtarimo turėjo galimybę gintis. Konstatuotina, jog apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nutraukti procesą pagal BPK 3 str. 1 d. 6 p. teismas neturėjo pagrindo.
Apelianto skundo teiginiai, jog kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 str. reikalavimų nepagrįsti. Apeliantas iš esmės šį teiginį grindžia tuo, jog kaltinime buvo nepagrįstai nurodyta, jog jis sugadino A. B. automobilio padangas ir apliejo duris, kas nepasitvirtino, bei, jog penki atskiri grasinimo epizodai nurodyti kaip viena veika.
BPK 219 str. reglamentuoja kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. 5 punkte reikalaujama, kad kaltinamajame akte būtų nurodyta BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Visos šios aplinkybės kaltinant A. K. kaltinamajame akte buvo nurodytos ir teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo A. K. tokiu būdu nebuvo suvaržyta. Kaltinime nurodytų veikos aplinkybių buvimas yra įrodinėjimo dalykas, o ar buvo padaryta viena tęstinė nusikalstama veika, ar kelios atskiros veikos, priklauso nuo nustatytų bylos aplinkybių vertinimo. Tai, kad teismas kaip neįrodytas pašalino iš kaltinimo aplinkybes, jog A. K. sugadino A. B. automobilio padangas ir duris, bei, kad apeliantas nesutinka, jog grasinimo A. B. 5 epizodai kaltinamajame akte traktuoti kaip viena veika, kad apeliantas pateikia kitokį savo vertinimą šiuo klausimu, dar nereiškia, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų.
Apeliantas skunde teigia, jog teismo išvadoms pagrįsti trūksta išsamių motyvų, paaiškinančių kiekvieną inkriminuojamos veikos epizodo pagrįstumą ir veikos kvalifikavimą pagal BK 145 str. 2 d., todėl nuosprendis neatitinka BPK 305 str. reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuosprendžio aprašomoji dalis iš esmės atitinka BPK 305 str. reikalavimus - nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Apeliantas teigia, jog teismas padarė išvada, kad jis nukentėjusiesiems grasino 2011-08-26 ir tai pažeidžia rungimosi principą ir teisę į gynybą, nes kaltinime nurodyta, jog grasino 2011-09-26. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti. A. K. buvo kaltinamas ir nuteistas grasinęs A. B. ir D. B. ne 2011-08-26, o 2011-09-26. Nuosprendžio dalyje, kur aprašyta A. K. veika, dėl kurios jis pripažįstamas kaltu aiškiai nurodyta, jog <... 2011 m. rugsėjo 26 d., apie 20 val., tai yra išvakarėse, kai 2011 m. rugsėjo 27 d. Panevėžio m. apylinkės teisme buvo nagrinėjamas jo skundas dėl antstolio A. B. veiksmų, Panevėžyje, ties (duomenys neskelbtini) namu, grasino nukentėjusiajam A. B. ir jo sutuoktinei D. B. fiziniu susidorojimu, pasakydamas: „džiaukis, vaikščiok su vaikais kol dar gali, kol gyvas, nei tu, nei tavo šeima nesurinks dantų“ ...>. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas, nuosprendyje motyvuodamas primamą sprendimą, toliau padarė techninę klaidą, įrašydamas šio įvykio datą "2011-08-26", tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog minėtas įvykis buvo būtent 2012-09-26, kuo A. K. buvo kaltinamas ir už ką yra nuteistas. Iš A. B. parodymų matyti, jog A. B. įvykio dieną siejo su teismo posėdžio data ir nuo pat pradžių nuosekliai parodė, jog aptariamas įvykis buvo dieną prieš A. K. skundo nagrinėjimą teisme ( t.1, b.l. 61 ). A. B. paaiškino, jog iš pradžių nurodydamas konkrečią įvykio datą, t.y., 2011-08-24, jis suklydo ir patikslino, jog tai buvo 2012-09-26. ( T.1, b.l. 72). Byloje esantis 2011-11-13 Panevėžio apygardos teismo nutarties turinys patvirtina, jog teismo posėdis pagal A. K. skundą dėl teismo antstolio veiksmų vyko būtent 2011-09-27, A. K. šiame posėdyje atsisakė skundo ( T.1, b.l. 129). Sugretinus šiuos duomenis akivaizdu, jog aptariamas įvykis buvo būtent 2011-09-26, kaip ir buvo nurodyta kaltinime bei skundžiamame nuosprendyje. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo išsiaiškinta ir patikslinta pirminė nukentėjusiųjų nurodyta šio įvykio data, nepažeidė nei rungimosi principo, nei teisės į gynybą, nes gindamasis pagal pareikštą kaltinimą iš kaltinamojo akto apeliantas žinojo, jog kaltinamas dėl įvykio, įvykusio 2011-09-26, o ne kurią nors kitą dieną.
Apelianto veika pagal BK 145 str. 2 d. kvalifikuota pagrįstai.
BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatyta: ,,Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą...“. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą.
Teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, pagrįstai nustatė, jog A. K. nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2012 m. kovo 19 d., Panevėžyje, terorizavo A. B. ir jo sutuoktinę D. B., grasindamas padaryti pavojingą veiką jų gyvybei ir turtui: 2010m. spalio 18 d. jis pasakė nukentėjusiajam A. B.: „pamatysi ant savo kailio, ką reiškia būti be automobilio“; 2011 m. kovo 4 d. grasino sugadinti turtą, pasakydamas, kad kažkas atsitiks nukentėjusiojo A. B. automobiliui; 2011 m. rugsėjo 26 d. grasino nukentėjusiajam A. B. ir jo sutuoktinei D. B. fiziniu susidorojimu, pasakydamas: „džiaukis, vaikščiok su vaikais kol dar gali, kol gyvas, nei tu, nei tavo šeima nesurinks dantų“; 2011 m. gruodžio 15 d. pasakė A. B., kad pastarasis ramiai negyvens ir, kad A. B. šeima kentės taip, kaip kenčia jo šeima; 2012 m. kovo 2 d., apie 13 val. pagrasino nukentėjusiajam A. B., pasakydamas žodžius: „pamatysi, kas tau bus“.
Nukentėjusiojo A. B. parodymai patvirtina, jog visi šie grasinimai buvo išsakyti dėl to, jog nukentėjusysis, dirbdamas anstoliu, areštavo A. K. automobilį ir atliko su tuo susijusius veiksmus vykdomojoje byloje. Šiame kontekste A. K. išsakytų nukentėjusiajam grasinimų prasmė suprantama kaip grasinimai nukentėjusiojo automobilio sunaikinimu ar sugadinimu bei grasinimai fiziškai susidoroti su juo pačiu ir jo šeima. Nukentėjusiojo A. B. parodymai yra nuoseklūs, juos atitinka nukentėjusiosios D. B., liudytojos Z. M. parodymai, kiek jos pačios matė kaltinime nurodytus įvykius. Netikėti nukentėjusiųjų A. B. ir D. B. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kaltinimas BK 145 str. 2 d. numatytu sistemingu žmogaus bauginimu A. K. nebuvo pareikštas ir už tokią veiką jis nėra nuteistas, tačiau visuma aptartų grasinimų atitinka BK 145 str. 2 d. alternatyviai numatytą grasinimą padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Čia pat pažymėtina, jog kaltinime nurodytos aplinkybės - apelianto kreipimasis su skundais dėl areštuoto automobilio į antstolio kontorą, Panevėžio miesto apylinkės teismą, Panevėžio apygardos teismą, yra perteklinės - nors šios aplinkybės detaliau paryškina situaciją, tačiau jos nėra BK 145 str. 2 d. numatytos veikos sudėties dalis. Taip pat pažymėtina, jog nepriklausomai nuo to, kad skundžiamame nuosprendyje minimos bylos, kurios nėra visai analogiškos čia nagrinėjamai bylai, tačiau A. K. veika pagal BK 145 str. 2 d. kvalifikuota teisingai.
A. K., atlikdamas visus minėtus veiksmus, dėl kurių pripažintas kaltu, veikė vieninga tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad daro nukentėjusiajam A. B. poveikį, siekdamas sukelti jam baimę, nerimą dėl turto saugumo, dėl paties nukentėjusiojo ir jo šeimos narių gyvybės bei sveikatos, ir norėjo taip veikti. Ši veika pagrįstai kvalifikuota kaip vienas tęstinis nusikaltimas, nes susideda iš analogiškų veiksmų, esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato. Kiekvienas atskiras apelianto grasinimas vertintinas ne pavieniui, bet visų nukentėjusiems A. B. ir D. B. išsakytų grasinimų bendrame kontekste, kuriais siekta nukentėjusiesiems sukelti nerimą ir baimę.
Teisėjų kolegija aptartų A. K. grasinimų nevertina kaip išsakytų stresinėje būklėje apeliantui pasikarščiavus ir neturinčių jokio realaus pagrindo, kadangi nukentėjusiųjų A. B. ir D. B. parodymai patvirtina, jog grasinimai susidoroti su nukentėjusiuoju ir jo šeimos nariais buvo išsakyti ne tik A. B. darbo vietoje, t.y. anstolio kontoroje, kur sprendžiami su vykdomąja byla susiję darbiniai klausimai, tačiau ir persekiojant su šeima vaikštantį nukentėjusįjį gatvėje netoli pastarojo namų.
Tai, kad nukentėjusysis A. B., būdamas teismo antstoliu ir dėl to dažniau susidurdamas su įtemptais santykiais tarp žmonių, dėl grasinimų iš karto nesikreipė į teisėsaugos institucijas, dar nereiškia, jog nukentėjusieji nevertino grasinimų kaip galimai realių. Nukentėjusioji D. B. parodė, jog išgirdusi A. K. grasinimus, ji buvo labai išsigandusi, ir dabar bijo, kad kas nenutiktų vaikams. Nukentėjusysis A. B. parodė, jog ši situacija labai išgąsdino jį ir visą jo šeimą. Vaikų vienų į kiemą nebeišleidžia, dukra viena bijo išeiti. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog nukentėjusieji A. B. ir D. B. A. K. išsakomus grasinimus suvokė kaip realius ir jie paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną, nukentėjusieji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą, ėmė jaudintis dėl savo turto, dėl savo, savo šeimos narių, nepilnamečių dukrų sveikatos ir gyvybės.
Byloje nenustatyta, jog apeliantas būtų susijęs su A. B. turto sugadinimu 2012-02-23 ir 2012-03-19, tačiau ši aplinkybė nekeičia veiksmų, dėl kurių padarymo jis pripažintas kaltu, teisinio vertinimo. Tai, kad nukentėjusysis kreipdamasis į policiją dėl pastarųjų veikų nurodė A. K. kaip vienintelį galimą įtariamąjį, kaip tik rodo, jog nukentėjusysis A. K. jam išsakytus grasinimus buvo priėmęs kaip realius ir dėl to iš A. K. pusės juto grėsmę.
Kadangi skundo motyvais naikinti sundžiamą nusprendį ar jį keisti pagrindų nenustatyta, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.