Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjos Jolitos Cirulienės, sekretoriaujant V. G.,

dalyvaujant apelianto A. K. įmonės savininkui A. K. ir jo atstovui advokatui R. L., ieškovės atstovams D. J. ir R. P.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-530-435/2014 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ieškinį atsakovui A. K. įmonei dėl skolos,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

AC 045147 pasirašyta įmoka 20010 lt, pirma įmoka - 5003 lt. Užskaita 1030 Lt, mokėti liko 3973 Lt (nesumokėta). SGB 0297347 pasirašyta įmoka 319 Lt (nesumokėta) SGB 0297358 pasirašyta įmoka 431 Lt (nesumokėta) IT 002140 pirma įmoka sumokėta, antra įmoka 338 Lt (nesumokėta) TP 030742 pasirašyta įmoka 14400 Lt, pirmos trys įmokos sumokėtos, ketvirta - 3600 Lt (nesumokėta). TP 037057 pirma įmoka sumokėta, antra įmoka 502 Lt (nesumokėta) SGB 0325826 įmoka 292 Lt (nesumokėta) SGB 0325824 įmoka 544 Lt, užskaita 255 Lt, mokėti liko 189 lt (nesumokėta)

Šie įrodymai (draudimo sutarčių performinimas ir užskaitos iš ankstesnių sutarčių) patvirtina, kad ieškovė turėjo pilną informaciją apie sudarytas draudimo sutartis ir gautas įmokas. Ieškovė 2014-04-09 pateikė rašytinius paaiškinimus, prie kurių pridėtas Komiso priskaitymo formavimas tarpininkui už laikotarpį nuo 2007-10-01 iki 2007-11-01. Šis dokumentas atsakovei niekada nebuvo teikiamas, o teismui pateiktas dokumentas buvo suklastotas specialia teismui, ką patvirtina tokios aplinkybės;

Dokumente nurodyta AAS „Giensidige Baltic“ Lietuvos filialas, kai tokios draudimo bendrovės tuo laikotarpiu dar nebuvo, o ankstesniuose ir vėlesniuose dokumentuose iki 2008 m. sausio mėnesio nurodoma AB Parex draudimo kompanija filialas Baltic polis draudimas;

Visas ataskaitas ruošė vadybininkas P. G., o šį dokumentą ieškovės atstovė dalyvaujanti byloje R. P.; Dokumento išrašymo data 2014.04.07, tai reiškia, kad šio dokumento originalo nėra, jis nebuvo pateiktas prie ankstesnių paaiškinimų, o parengtas specialiai teismui; Dokumentas neatitinka apelianto pateiktų ataskaitų, nėra sutarčių IL 5285 (įmoka 249 Lt) ir IL 5286 (įmoka 145 Lt). Sutartys SBP 0035604, 0035616, 0035646 pateiktos du kartus.

Be to, šiame dokumente nurodyta, kad 2007 10 12 sutartis poliso Nr. AC 045147 (įmoka 3973 Lt) ir 2007 07 03 sutartis poliso Nr. NL320751 (įmoka 1.792 Lt) nutraukta nuo 2008-01-03. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių ir nutrauktų sutarčių nepasisakė.

5. Ieškovė faktinio ieškinio pagrindo nepakeitė (CPK 42 str. 1 dalis), o teismas išeidamas už ieškinio ribų priteisė nuostolius. Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos. Kadangi ieškinyje toks faktinis ieškinio pagrindas nenurodytas, todėl atsakovė negalėjo tinkamai į jį atsikirsti ir civilinės atsakomybės klausimas buvo visiškai nenagrinėjamas. Teismas, išeidamas už ieškinio ribų, ieškovei priteisė nuostolius, tuo pažeisdamas pagrindinius civilinio proceso principus ir atsakovės teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti sprendimą nėra jokio pagrindo.

Byloje kilę ginčas dėl 2009-05-01 pavedimo sutarties Nr. PT54/09, pagal kurią A. K. įmonė įsipareigojo AAS „Gjensidige Baltic „Lietuvos filialo vardu sudaryti draudimo sutartis ir /ar tarpininkauti jas sudarant, o ieškovė už tai mokėti tarpininkui komisinį atlyginimą joje nustatytomis sąlygomis, sąlygų aiškinimo.

Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl šalių sudarytos sutarties aiškinimo, teisėjų kolegija, remdamasi teismų praktika, nurodo, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.

Ieškovė ieškinio reikalavimą dėl 9644 Lt skolos priteisimo grindė atsakovės įsipareigojimų pagal 2009-05-01 pavedimo sutarties Nr. PT54/09 (su pakeitimais 2011-10-20 susitarimu) 5.8 p., 11 p., kuriuo atsakovė įsipareigojo kas mėnesį pervesti surinktas draudimo įmokas į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, nevykdymu.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 9644 Lt draudimo įmokų ji negavo iš draudėjo BUAB „Kerida“, apie tai ieškovė žinojo, teigė, kad sistemiškai aiškinant sutarties sąlygas matyti, jog atsakovės pareiga sumokėti ieškovei prašomą priteisti skolą galėtų atsirasti tik tuomet, jeigu atsakovė būtų šias sumas gavusi iš draudėjo, būtent UAB „Kerida“.

Šalių sutartiniai santykiai kvalifikuotini pagal CK 2. 132 str.

Pagal CK 2. 132 straipsnio 2 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad atstovauti galima sandorio pagrindu, atsakovė buvo ieškovės atstovas santykiuose su kitais asmenimis. Taigi, tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė tarpusavio santykiai, kuriais nustatyti ne tik jų tarpusavio teisės ir pareigos, bet ir atstovo įgaliojimai su trečiaisiais asmenimis.

CK 6.756 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžta pavedimo sutarties samprata, nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Taigi, pagal šią įstatymo normą pavedimo sutartis yra dėl atstovavimo, todėl jai taikomi ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą, CK antrosios knygos III dalies XI skyriaus 2.132-2.151 straipsniai.

Sprendžiant šalių ginčą yra reikšmingas CK 2.150 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Įstatymo nuostata atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą, reiškia atstovo pareigą perduoti atstovaujamajam, be kita ko, gautus pinigus. Ši atsiskaitymo pareiga taip pat reiškia, kad atstovas neturi atsiskaityti už pinigus, kurių nėra gavęs.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, atsakovės pasirašytas ataskaitas, skolų suderinimo aktus, padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovės pasirašytose kas mėnesį teikiamose ataskaitose nurodytos pinigų sumos yra nurodytos ne kaip gautos, o kaip gautinos pagal pasirašytas sutartis. Nors atsakovė teismo posėdyje nurodė, kad jos pačios pasirašytose ataskaitose šios sumos yra nurodytos ne kaip gautos, o kaip gautinos pagal pasirašytas sutartis, tačiau pirmos instancijos teismas laikė, kad šios aplinkybės atsakovė neįrodė. Teismas nurodė, kad 2006 m. vasario 1 d. bendradarbiavimo sutarties analizė, o ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei šalių paaiškinimai neginčijamai patvirtina, kad atsakovė ne tik turėjo surinktas įmokas grynais pinigais už einamąjį mėnesį pervesti ieškovei, bet ir pateikti ataskaitas apie sudarytas sutartis, taip pat faktūras komisiniam atlyginimui gauti. Byloje esantys atsakovės pasirašyti žiniaraščiai būtent ir patvirtina nurodytas aplinkybes, kad teikdama ataskaitas, atsakovė pati deklaruodavo, kiek ir kokių draudimo sutarčių yra sudariusi, kiek gavo įmokų, o jos pačios išrašytos sąskaitos faktūros – tai, kad komisinį atlygį ji skaičiavo nuo gautų įmokų. Kadangi tarp šalių susiformavo pasitikėjimo santykiai, todėl tikėtina, kad ieškovė netikrino ir neturėjo pagrindo tikrinti ar atsakovės nurodytos ataskaitos atitiko faktinę gautų įmokų padėtį. Teisėjų kolegija pritaria tokiems pirmosios instancijos teismo motyvams bei išvadoms.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad sutarties 5.10 p. numato tik ieškovės nustatytos formos sudarytų sutarčių ataskaitą, o ne surinktas įmokas. Iš ieškovės nustatytos formos sudarytų sutarčių ataskaitų matyti, kad atsakovės ataskaitų pinigų suma neatitinka su pervestais pinigais, o tai įrodo, kad ieškovė žinojo apie jos klientų mokėjimus ir šiuos neatitikimus toleravo. Ne atsakovė skaičiavo komisinius, o ieškovė. Ieškovės paskaičiuotų atsakovei komisinių suma su atsakove nebuvo derinama ir tai patvirtina ieškovės komisinių ataskaitos, kuriose nėra atsakovės parašų. Pagal ieškovės paskaičiuotus komisinius, atsakovė išrašydavo sąskaitas faktūras.

Teisėjų kolegijos nuomone, sutarties 5.10 p. neturėtų būti aiškinamas atsietai nuo kitų sutarties sąlygų, atsižvelgiant į susiklosčiusius šalių ilgalaikius tarpusavio santykius vykdant sutartis. Atsakovė ne tik pagal sutarties 5. 10 p. įsipareigojo teikti sudarytų sutarčių ataskaitas, bet ir 5. 8 p. įsipareigojo už einamą mėnesį surinktas draudimo įmokas grynaisiais ar pervedimu, pervesti ieškovei į atsiskaitomąją sąskaitą ne vėliau kaip paskutinę einamojo mėnesio dieną, o pagal sutarties 5.9 p. įsipareigojo visų rūšių draudimo sutartis ir/ar liudijimus išduoti tik draudėjams, sumokėjusiems draudimo įmoką, o draudėjui jos nesumokėjus, brokeris įsipareigojo sumokėti ir Draudėjo skolą už visą laikotarpį, kurį buvo teikiama draudimo apsauga be įmokos. Šios sąlygos identiškos ir ankstesnės - 2008-07-01- šalių sudarytos pavedimo sutarties Nr. 30 sutarties 5. 9 p., 5.10 p., 5. 11 p. sąlygoms (2 t. b. l. 129-131).

Iš bylos aplinkybių matyti, kad šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai (nuo 2006 m.), atsakovė ne kartą vėlavo pervesti įmokas ieškovei, pasirašė ir išdavė ieškovei 2010-01-08 ir 2010-02-19 vekselius dėl įsiskolinimo (1 t. b. l. 22, 23). Į bylą pateiktais ieškovės buhalterinės apskaitos duomenimis už laikotarpį nuo 2011-08-01 iki 2012-08-07, pagal šalių skolų suderinimo aktus atsakovė buvo skolinga ieškovei 15379, 12 Lt įmokų (1 t. b. l. 40-46, 76-90, 2 t. b. l. 94, 114), kurių dalį atsakovė sumokėjo ir liko skolinga 9644 Lt. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pagal 2007 m. sutartis AC 045147 - liko 3973 Lt (nesumokėta), SGB 0297347 pasirašyta įmoka 319 Lt (nesumokėta), SGB 0297358 pasirašyta įmoka 431 Lt (nesumokėta), IT 002140 antra įmoka 338 Lt(nesumokėta), TP 030742 pasirašyta įmoka 14400 Lt, pirmos trys įmokos sumokėtos, ketvirta - 3600 Lt (nesumokėta), TP 037057 antra įmoka 502 Lt (nesumokėta), SGB 0325826 įmoka 292 Lt (nesumokėta), SGB 0325824 įmoka 544 Lt, užskaita 255 Lt, mokėti liko 189 lt (nesumokėta), t.y. iš viso 9644 Lt, nes atsakovei nesumokėjo draudimo įmokų draudikas UAB „Kerida“. Tačiau atsižvelgiant į sutarties esmę, atsakovės prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, net ir tokiu atveju, atsakovei išdavus draudimo liudijimus draudėjui, išlieka pareiga sumokėti ir draudėjo skolą už visą laikotarpį draudikui (ieškovei), jeigu buvo teikiama draudimo apsauga be draudimo įmokos. Iš atsakovės pateiktų duomenų apie gautas ir pervestas draudimo įmokas ieškovei pateiktos ataskaitos tik už atskirus laikotarpius (2011m. kovo-rugsėjo mėn., spalio 31 d.), iškėlus bylą teisme atsakovės 2012-11-29 tikslintos už 2009 m. gegužės-gruodžio mėn. bei 2010-2012 m. laikotarpį, iš jų nėra galimybės identifikuoti pagal kokią konkrečiai draudimo sutartį atsakovė pervedinėjo draudimo įmokas ieškovei, atliko įskaitymus. Apeliantė neginčija aplinkybės, kad pagal visas jos sudarytas draudimo sutartis iš ieškovės gavo komisinius. Todėl apeliantės argumentai, kad ieškovė turėjo pilną informaciją apie sudarytas draudimo sutartis ir gautas įmokas, nepaneigia aplinkybės, kad atsakovė nuo 2007 m. liko skolinga ieškovei 9644 Lt draudimo įmokų.

Apeliantas neginčija aplinkybės, kad ji kas mėnesį teikė ieškovei ataskaitas pagal sutarties priede Nr. 2 nustatytą formą, kurioje yra grafa „gauta draudimo įmokų“ (1 t. b. l. 30-31). Iš byloje pateiktų atsakovės 2006-2007 m. žiniaraščių (3 t. b. l.108, 118, 119, 121, 132 ) matyti, kad žiniaraščiuose buvo nurodytos sumokėtos įmokos (pvz. antra, trečia, ketvirta įmoka), todėl apeliantės teiginiai, kad žiniaraščiuose nurodytos einamą mėnesį sudarytos sutartys ir gautinos draudimo įmokos nepagrįsti, nes į einamo mėnesio žiniaraštį buvo įtraukiamos ir ankščiau sudarytos sutartys, pagal kurias einamą mėnesį atsakovė gavo įmokas (antra, trečia, ketvirta). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą išklausius šalių atstovų paaiškinimus dėl atsakovės teiktų ataskaitų ieškovei, ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo atsakovės teiktų ataskaitų, kurias sudarinėjo, pasirašė ir teikė atsakovė ieškovei, vertinti kitaip nei jas vertino pirmosios instancijos teismas (CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į įrodymų visumą, sutarties esmę, šalių elgesį, labiau tikėtina ieškovės, o ne atsakovės pozicija, kad atsakovės kas mėnesį teikiamose ataskaitose nurodytos pinigų sumos yra atsakovės gautos draudimo įmokos, o ne gautinos pagal pasirašytas sutartis, kurių atsakovė ieškovei nepervedė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino (CPK 178 str.).

Apeliantė teigia, jog teismas peržengė ieškinio ribas, nes priteisė nuostolius, nors ieškovė faktinio ieškinio pagrindo nepakeitė. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.

Pagal LR Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinio ieškinio reikalavimų pagrindo, ne kartą nurodyta, kad kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, tai yra materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir faktinį ieškinio pagrindą, tai yra aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Dėl to, nors ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Dėl to tais atvejais, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis). Iš ieškinio turinio ir jame išdėstytų aplinkybių, matyti, kad ieškinys grindžiamas aplinkybėmis ir ieškinio reikalavimas kildinamas iš atsakovės įsipareigojimų nevykdymo pagal 2009-05- 01 pavedimo sutartį, sutarties 5. 8 p. , 5. 10 p. reikalavimo suma - 9644 Lt , t.y. ginčo dalykas yra atsakovės (tarpininkės) nepervestų ieškovei (draudikui) surinktų draudimo įmokų suma. Pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir priteisdamas kaip nuostolius 9644 Lt, ieškinio ribų neperžengė, kadangi byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė gautų draudimo įmokų nepervedė ieškovei.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrindė prielaidos, kokios buvo ieškovės galimybės išsiieškoti skolą iš UAB „Kerida“ , nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad 2007 m. spalio 12 d. sutartis poliso Nr. AC 045147 (įmoka 3 973 Lt) ir 2007 m. liepos 3 d. sutartis poliso Nr. NL320751 (įmoka 1 792 Lt) buvo nutraukta nuo 2008 m. sausio 3 d.. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad teismo sprendime nėra atskirai pasisakyta dėl vieno ar kito įrodymo, nereiškia, kad teismas jo neįvertino. Apeliantė teigdama, kad ieškovė 2014-04-09 pateikė teismui suklastotus duomenis (4 t. b. l. 68-78), nepateikė jokių suklastojimo įrodymų (CPK 184 str.), ieškovės atstovo rašytiniai paaiškinimai, bei 2014-04-07 suvestinė apie atsakovės sudarytas 2007 m. sutartis pasirašyta ieškovės atstovės, joje nurodyti duomenys atsakovės nepaneigti jokiais kitais įrodymais, Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino teisingai, atsižvelgęs į jų visumą (CPK 185 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Kolegija konstatuoja, jog nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, įvertino įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, nepažeidė kasacinio teismo formuojamų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, laikydamasis tikimybių pusiausvyros principo, pagrįstai ieškinį tenkino. Todėl nesant pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.