Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Ministerijos veiksmų, kuriais ji atsisakė išmokėti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1437-933/2019 pareiškėjui priteistą turtinę ir neturtinę žalą jo nurodytu būdu – t. y. žalos atlyginimą pervesti į advokato D. A. depozitinę sąskaitą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1437-933/2019 pareiškėjui A. J. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Ministerijos, priteisė 5774,99 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjo atstovas advokatas D. A. 2019 m. lapkričio 29 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas pareiškėjui priteistą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą per 7 darbo dienas pervesti į advokato D. A. depozitinę sąskaitą. Prie šio prašymo pridėjo pareiškėjo su advokatu sudarytos 2018 m. kovo 12 d. teisinių paslaugų sutarties, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjas sutinka, kad išieškoma pagal vykdomąjį raštą arba geruoju atsakovo mokama suma būtų pervedama į advokato depozitinę sąskaitą, 2019 m. lapkričio 29 d. išrašą.

Ministerija išnagrinėjusi pareiškėjo atstovo prašymą, 2020 m. sausio 3 d. raštu Nr. (1.34) 7R-23 informavo pareiškėjo atstovą, kad vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 3 ir 6 dalimis negali įvykdyti pareiškėjo atstovo prašymo, kadangi prašyme dėl piniginių lėšų pervedimo nurodyta trečiojo asmens sąskaita, o ne A. J., kuriam priteista žala, sąskaita. Šiuo raštu atsakovė taip pat prašė pateikti A. J. asmeninę sąskaitą į kurią turi būti pervestos priteistos piniginės lėšos bei dokumentą, kuris patvirtintų, kad sąskaita priklauso pareiškėjui.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – kaip minėta, Įstatymas, redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 17 d.) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimą ne teismo tvarka, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto bei kitų tarptautinių institucijų, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika, sprendimų vykdymą, taip pat valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarką ir atstovavimą valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta speciali teismo sprendimų dėl žalos atlyginimo vykdymo tvarka. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnis) atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas yra Ministerija. Iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus, Ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 6 punktuose nurodytus dokumentus Ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo, o šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytus dokumentus – per 3 mėnesius nuo jų pasirašymo (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Vykdant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, lėšos iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų pervedamos į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą. Jeigu žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, lėšos gali būti pervedamos į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą. Dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų priverstinio vykdymo asmuo gali kreiptis, jeigu Ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į jo asmeninę mokėjimo sąskaitą arba laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą jo asmeninę sąskaitą šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus terminus (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis).

Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatyme yra nustatytos dvi galimos stadijos įvykdyti teismo sprendimą dėl priteisto žalos atlyginimo asmeniui: 1) Ministerija per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo gavimo įvykdo teismo sprendimą (perveda į asmens sąskaitą priteistą sumą); 2) Ministerijai neįvykdžius teismo sprendimo per minėtą 3 mėnesių terminą, asmuo gali kreiptis dėl teismo sprendimo priverstinio įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1704-415/2018).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 99 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, dėl priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo, taip pat neįvykdytos teismo patvirtintos taikos sutartys vykdomi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas bylų dėl teismo sprendimų vykdymo nagrinėjimas (ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis), teismas šiuo atveju pasisakys tik dėl administracinių procedūrų pagal pareiškėjo atstovo 2019 m. lapkričio 29 d. prašymą Ministerijai įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1437-933/2019 ir pervesti žalos atlyginimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš nustatytų aplinkybių visų pirma matyti, jog pareiškėjo atstovas prašymą minėta teismo nutartimi priteistą žalos atlyginimą pervesti į jo depozitinę sąskaitą, Ministerijai pateikė 2019 m. lapkričio 29 d., t. y. tą dieną, kai buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1437-933/2019, kuria teismas pareiškėjui A. J. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Ministerijos, priteisė 5774,99 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo atstovas Ministerijos, be kita ko, prašė minėtą sumą pervesti per 7 darbo dienas.

Remiantis aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu, teismo sprendimu / nutartimi priteistos žalos išmokėjimo termino eigos pradžia siejama su teismo sprendimo / nutarties pateikimu Ministerijai. Taigi, pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vėliausias Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutarties įvykdymo terminas būtų 2020 m. vasario 29 d., t. y. ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarties ir prašymo gavimo dienos Ministerija turėtų įvykdyti minėtą teismo nutartį, tačiau ne per 7 darbo dienas nuo minėtų dokumentų gavimo, nes tokio įpareigojo Ministerijai Įstatymas nenustato. Pažymėtina, jog iš pareiškėjo atstovo prašymo Ministerijai matyti, kad atstovas kartu su prašymu net nepateikė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1437-933/2019. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo atstovas 2019 m. lapkričio 29 d. prašyme Ministerijai nepagrįstai atsakovės prašė minėtoje civilinėje byloje priteistas žalos atlyginimo sumas pervesti per 7 darbo dienas.

Dėl pareiškėjo atstovo prašymo minėta bendrosios kompetencijos teismo nutartimi priteistą pareiškėjui žalos atlyginimo sumą pervesti į atstovo depozitinę sąskaitą pažymėtina, jog iš aukščiau apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad šiuo metu pagal ginčui aktualaus specialaus teisinio reglamentavimo nuostatas, teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimas gali būti pervedamas į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą, arba į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą, jeigu žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę. Kitokių sąskaitų, į kurias gali būti pervedamas minėtas žalos atlyginimas, Įstatymas nenustato, todėl darytina išvada, kad Ministerija neturi teisės pervesti lėšų, kurios priteistos kaip žalos atlyginimas, į jokio kito, išskyrus asmens, kuriam teismo sprendimu priteista žala, asmeninę sąskaitą.

CPK 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, LVAT 2017 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-730-556/2017). Kaip minėta, pareiškėjo atstovas Ministerijai prašymą pateikė 2019 m. lapkričio 29 d. Teismo nuomone, Ministerija pagrįstai vadovavosi procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, o konkrečiai Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2018 m. liepos 17 d.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Ministerija, spręsdama žalos atlyginimo pervedimo pareiškėjui klausimą, neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti galiojančiomis Įstatymo nuostatomis ir atlikti Įstatyme nenustatytą veiksmą, t. y. pervesti žalos atlyginimą į pareiškėjo prašyme nurodytą jo atstovo, t. y. trečiojo asmens sąskaitą, todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo atstovo 2019 m. lapkričio 29 d. prašymą Nr. 6R-14316.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodo LVAT praktiką, pagal kurią, jo nuomone, turi būti patenkintas pareiškėjo prašymas. Tačiau iš pareiškėjo nurodytų administracinių bylų matyti, jog jose, be kita ko, buvo sprendžiami klausimai, susiję su teismų sprendimų vykdymu, Ministerijai pervedant pinigines lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Nagrinėjamu atveju nėra vykdomas priverstinis lėšų išieškojimas iš pareiškėjo, ši byla nėra analogiška pareiškėjo nurodytoms byloms, todėl jo nurodyta LVAT praktika negali būti remiamasi nagrinėjant šį skundą.

Pareiškėjo teigimu, Ministerija turėjo patenkinti jo atstovo prašymą, atsižvelgdama į skunde cituojamas CK ir Advokatūros įstatymo nuostatas.

Teismas su šiuo pareiškėjo skundo argumentu nesutinka, kadangi bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą. Plėtojant jos turinį gali būti kuriamos specialios teisės normos. Pastarosios priimamos remiantis bendrąja norma, jai neprieštaraujant ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialus įstatymas – Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas, todėl būtent jo normomis visų pirma ir turi būti vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymą, o ne pareiškėjo nurodytomis CK nuostatomis.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad advokatas kliento vardu ir iš kliento lėšų turi teisę mokėti žyminį mokestį, valstybės rinkliavas ar kitas įmokas, susijusias su teisinių paslaugų suteikimu. Laikinai advokatų saugomos, bet kitiems asmenims priklausančios lėšos, apskaitomos atskirai ir laikomos advokatų depozitinėse sąskaitose. Taigi į advokato depozitinę sąskaitą pervestos piniginės lėšos skiriamos apmokėjimui už teisines paslaugas. Kaip matyti iš apžvelgto teisinio reglamentavimo, jis nustato advokato teisę gauti įmokas, kurios skiriamos teisnių paslaugų teikimui, o Įstatymas nustato priteistų piniginių lėšų pervedimo tvarką. Be to, nagrinėjamu atveju ne Advokatūros įstatymas nustato teismų sprendimų vykdymo tvarką, bet Įstatymas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovės atsisakymas vykdyti prievolę pareiškėjo pasirinktu būdu yra neteisėtas ir dėl to, kad reikalavimas nurodyti banko sąskaitą yra neįvykdomas tuo atveju, jei pareiškėjas tokios banko sąskaitos neturi. Taigi, jei pareiškėjas neturi banko sąskaitos, jis netenka teisės gauti jam teisėtai priklausantį žalos atlyginimą, tokiu būdu vėl pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, kurie buvo apginti teismo sprendimu.

Teismas su šiuo pareiškėjo skundo argumentu nesutinka, kadangi jis visų pirma tiesiogiai nenurodo, kad neturi asmeninės banko sąskaitos, į kurią atsakovė galėtų pervesti pinigines lėšas. Pareiškėjas šiuo atveju remiasi samprotavimais. Be to, iš aukščiau apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, jog kiekvienas asmuo, prašydamas pervesti teismo sprendimu priteistą žalos atlyginimą, turi nurodyti asmeninę mokėjimo sąskaitą arba laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą jo asmeninę sąskaitą. Nustatytas teisinis reguliavimas neužkerta kelio gavus lėšas į asmeninę ar laisvės atėmimo vietos administruojamą sąskaitą jomis toliau disponuoti savo nuožiūra.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti Ministeriją vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1437-933/2019 pareiškėjo nurodytu būdu – t. y. žalos atlyginimą pervesti į advokato D. A. depozitinę sąskaitą. Taigi pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo Ministeriją atlikti minėtus veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teismo taip pat prašo priteisti iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.