Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. P. paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemonę vieneriems metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė buvo konfiskuotas V. P. priklausantis automobilis Ford Galaxy, v. n. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. P. buvo nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 23 d., apie 20.40 val., Liepkalnio – Geležinkelio – Aušros Vartų – Drujos gatvių sankryžoje, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį Ford Galaxy, v. n. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (alkoholio matuokliu Alcotest 7510, Nr. ARFM – 0209, patikros sertifikato Nr. 0626416, nustatytas 2,03 promilių, atėmus paklaidą – 2,00 promilių girtumas). Tokiais savo veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde V. P. aiškina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino to, kad jis teisme prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliacinio skundo teiginiu nesutiktina.BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – nustatoma tik tuomet, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys, t. y. ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal teismų praktiką įprastai yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tuomet, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamose bylose 2K-140-511/2018, 2K-479/2014 ir kt.). Taigi atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nustatoma tuomet, kai kaltininkas veikia aktyviai, laisva valia bendradarbiauja su konkrečius faktus tiriančiais teisėsaugos institucijų atstovais bei teismu. Tokie kaltininko veiksmai, vertinant juos kartu su kitais faktais, rodo ir jo santykį su padaryta veika, t. y., ar jis dėl savo nusikalstamų veiksmų nuoširdžiai gailisi.Nagrinėjamu atveju iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog V. P. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Apklausos, vykusios 2017 m. spalio 23 d., metu nuteistasis nurodė, jog parodymus duos vėliau (b. l. 66), apklausos, vykusios 2018 m. vasario 13 d., metu, dalyvaujant jo paties pasirinktam gynėjui, nuteistasis nurodė, jog parodymus duos teisme, taip pat savo ranka parašė, kad jis nesutinka, kad padarė nusikaltimą, kadangi kraujyje nebuvo rasta alkoholio (šiuo atveju yra svarbu ne tai, kad nuteistasis pateikė savo situacijos vertinimą, o tai, jog jis apskritai nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su jo veiksmais, t. y. nedavė parodymų apie savo veiką) (b. l. 106). Taigi teigtina, jog ikiteisminio tyrimo metu apeliantas iš esmės nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijų atstovais, pasinaudodamas savo teise neduoti parodymų, jis pasirinko pasyvaus elgesio variantą. Šiuo atveju yra visiškai akivaizdu, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tuo pačiu jo elgesys nerodo, jog jis dėl savo nusikalstamų veiksmų gailėjosi.V. P. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. po to, kai buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga (b. l. 118), jo gynėjas teismui pateikė prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (b. l. 152). Pažymėtina, jog V. P. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė pasirašyti sprendimą nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo (b. l. 20), teisių įtariamajam išaiškinimo, teisių dėl gynėjo išaiškinimo, įtariamojo apklausos protokolus (b. l. 61, 64, 66), pranešimą apie įtarimą (b. l. 65), taip pat atsisakė pasirašyti ant alkotesterio matuoklio kvito (b. l. 37), šaukimo šaknelės (b. l. 68). Iš medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 1852 turinio matyti, jog V. P. atsisakė nuo medicininės apžiūros (gydytojas šiame akte galėjo užfiksuoti tik duomenis, kurių fiksavimas nereikalavo nuteistojo bendradarbiavimo, t. y. duomenis apibūdinančius jo išvaizdą, eiseną ir t. t.), atsisakė pūsti į alkotesterį, duoti kraują tyrimams (b. l. 39). Iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, jog V. P. iš pradžių nesitikrino neblaivumo, nurodė, jog neblaivumą pasitikrins vėliau (b. l. 7), iš liudytojo A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog V. P. tikrintis blaivumo nenorėjo, blaivumą pasitikrino tik maždaug po trisdešimties minučių, atvykus į Lietuvos kelių policijos tarnybą (b. l. 24). Iš liudytojos J. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog V. P., nuvežtas į Priklausomybės ligų centrą, atsisakė pūsti į alkotesterį, vykdyti kitus gydytojo nurodymus. Priežasties, kodėl nevykdo gydytojo nurodymų, nuteistasis nepaaiškino, vykstant į Priklausomybės ligų centrą, jis nesakė, jog neketina tikrintis neblaivumo (b. l. 27). Pastebėtina, jog iš BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų matyti, kad apie eismo įvykį, kuriame dalyvavo V. P., buvo pranešta 2017 m. spalio 23 d. 20.40 val., o iš alkotesterio matuoklio kvito matyti, jog V. P. tikrintis neblaivumą sutiko tik 22:10:44 val., t. y. praėjus pusantros valandos po pranešimo apie eismo įvykį, nors pats nuteistasis žinojo, kad prieš eismo įvykį vartojo alkoholį. Taigi aptartų aplinkybių visuma dar kartą leidžia daryti išvadą, jog iš tikrųjų V. P. neatliko pozityvių veiksmų, kurie leistų greitai ir visapusiškai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, pasirinko tokį elgesio variantą, kuris apsunkino įvykio aplinkybių nustatymą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, V. P. elgesys leidžia daryti išvadą, jog anksčiau aptartais veiksmais jis siekė palengvinti savo teisinę padėtį, dalis jo veiksmų, t. y. sutikimas tikrintis neblaivumą praėjus tik pusantros valandos po įvykio, atsisakymas nuo medicininės apžiūros, atsisakymas duoti kraują, kurio tyrimas galėjo patvirtinti alkotesterio rezultatus, rodo, kad jis iš tikrųjų nenorėjo, jog būtų nustatyti jam nepalankūs faktai (pastebėtina, jog visuotinai žinoma, kad bėgant laikui alkoholio koncentracija žmogaus organizme, jo nevartojant, mažėja). Tokį teiginį iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad nuteistasis įvykio vietoje atsisakė tikrintis blaivumą, nes galimai galvojo, jog praeis laiko ir ne tiek rodys (toks nuteistojo teiginys leidžia daryti išvadą, kad jis įtarė, jog jo apsvaigimas nuo alkoholio gali viršyti teisės aktuose nustatytą leistiną ribą). Be to, jis, policijos pareigūnams paprašius pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, nurodė, jog nenori pūsti į alkotesterį, kadangi ką tik vartojo alkoholį, nors (pasak paties nuteistojo) nuo eismo įvykio buvo praėję apie penkiolika minučių ir akivaizdu, jog alkoholį jis vartojo iki eismo įvykio, kuriame jis dalyvavo (b. l. 153). Taigi nuteistasis klaidino policijos pareigūnus dėl laiko, kada jis vartojo alkoholį. Taip pat teigtina, jog V. P. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką nulėmė ne nuoširdus gailėjimasis dėl savo nusikalstamų veiksmų, ne jų kritiškas vertinimas, o siekis palengvinti savo teisinę padėtį, pasinaudojant BK 40 straipsnio nuostatomis, kadangi be prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi minėto BK straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. P. kritiško požiūrio į savo veiksmus stoką rodo ir tai, jog jis, žinodamas, kad prieš eismo įvykį vartojo alkoholį (buvo išgėręs 300-400 g. vyno (b. l. 153)), iš įvykio vietos automobiliu pasišalino, vėliu vėl automobiliu grįžo į įvykio vietą, t. y. jis būdamas neblaivus ir toliau vairavo transporto priemonę, tokiu būdu keldamas grėsmę eismo saugumui. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad V. P. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tokio vertinimo nekeičia ir tai, jog V. P. manė, kad jis neprivalo duoti kraujo tyrimams, vienu metu manė, kad, nenustačius alkoholio koncentracijos kraujyje, negali kilti baudžiamoji atsakomybė, valdydamas automobilį nesitikėjo, jog jo apsvaigimas nuo alkoholio viršys įstatyme nustatytą leistiną normą, atlygino eismo įvykio metu padarytą turtinę žalą. Čia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatydamas nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės niekaip nepasunkino jo teisinės padėties. Nuteistojo teisinės padėties ypatumus nulėmė jo paties laisva valia pasirinktas elgesio variantas baudžiamojo proceso metu, kuriam nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei prokuroras, nei teismas neturėjo jokios įtakos. Atsisakymas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijų atstovais iš tikrųjų negali sunkinti asmens teisinės padėties, tačiau tuo atveju, kai asmuo neatlieka įstatyme numatytų pozityvių veiksmų, kurių atlikimas švelnintų jo teisinę padėtį, jis negali tikėtis, kad jo teisinė padėtis bus tokia, kaip tokius veiksmus atlikusio asmens. BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo V. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nėra vienos iš baudžiamajame įstatyme nustatytų būtinų sąlygų minėtos normos taikymui, t. y. sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.Pagal BK 72 straipsnio nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo V. P., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.Pagal BK 67 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Kai nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), remdamasis BK 72 straipsniu, teismas įstatyme nurodyto turto konfiskavimą skiria privalomai. Išimtimi iš paminėtos taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Nekyla abejonių, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad V. P. vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žymiai viršijęs 1,5 promilės ribą, esant kuriai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Jam buvo nustatytas 2,00 promilių neblaivumas, be to, jis sukėlė eismo įvykį, atsitrenkdamas į kitą automobilį, po šio eismo įvykio nuteistasis ir toliau vairavo automobilį, nors tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), ir žinojo teisės aktuose nustatytų pareigų laikymosi svarbą. Taigi nuteistasis savo veiksmais sukėlė pavojų eismo saugumui ir ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, V. P. priklausančios kelių transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 278 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevenciją. Ši baudžiamojo poveikio priemonė yra suderinama su nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme bei kita baudžiamojo poveikio priemone. Be to, pažymėtina, kad V. P. buvo paskirta bauda, kurios dydis yra artimams minimaliam šios bausmės dydžiui, skiriamam už nesunkaus nusikaltimo padarymą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), ir ši bausmė dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, o draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemonę nustatytas mažesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis (BK 68 straipsnio 2 dalis). Įvertinus visumą nagrinėjamos bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistajam buvo pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas, jos paskyrimas neprieštarauja nei teisingumo, nei proporcingumo principų reikalavimams.Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad automobilio konfiskavimas turėtų būti siejamas su nusikaltimų sistemiškumu (kartotinumu), kaip tai yra numatyta ANK ir buvo numatyta ATPK, nėra pagrįsti, jie neatitinka šiuo metu galiojančio BK numatyto teisinio reguliavimo. Esant aptartų aplinkybių visumai, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jo nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo V. P. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.