- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-29
- Bylos Nr.
- 2A-361-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00690-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė (pran.)
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono 4-asis notarų biuras, Vilniaus rajono 6-asis notarų biuras
- Kategorijos
- 34.4.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovei A. S. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Vilniaus rajono 4-asis notarų biuras, Vilniaus rajono 6-asis notarų biuras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama 2005-04-22 Vilniaus r. 4-ojo notarų biuro notarės patvirtintą V. S. testamentą, registro Nr. 2643, pripažinti negaliojančiu. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės sesuo V. S., gimusi (duomenys neskelbtini). Testamentu visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas paliktas atsakovei. Testamente yra formaliai įrašyta, kad ieškovės sesuo V. S. testamentą sudarė būdama veiksni, tačiau ieškovės įsitikinimu, nors ir būdama veiksni V. S. savo veiksmų reikšmės suprasti ir tinkamai jų valdyti negalėjo, kadangi nemokėdama rašyti, būdama labai silpnos sveikatos, dar buvo priklausoma ir užvaldyta tiesioginės dukterėčios A. S. psichologinės, o kartais ir fizinės įtakos, pasireiškusios tuo, kad mirusiosios dukterėčia pas nusenusią tetą atvažiuodavo labai retai – tik jos senatvės pensijos gavimo dieną, o atvykusi ja nesirūpindavo, o priešingai – po tokių dukterėčios apsilankymų pensijos V. S. nebeturėdavo, nenorėdavo atvirai bendrauti su ieškove, nes buvo dukterėčios gąsdinama, jog jei ši bendraus su ieškove, tai dukterėčia pas ją nebesirodys bei ja nebesirūpins. Dukterėčia besilankydama pas tetą jos namų nesutvarkydavo, gerbūviu nesirūpindavo. Ieškovė su savo sūnumis rūpinosi sesers palaidojimo rūpesčiais ir asmeniškai ieškovė savo lėšomis padengė visas sesers laidojimo išlaidas.
Atsakovė A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės yra išgalvotos ir neatitinka tikrovės. Nuo pat vaikystės atsakovę siejo glaudūs giminystės ryšiai su jos teta V. S.. Nuo 2000 m. atsakovė pastoviai padėdavo ir rūpinosi teta, tvarkė reikalus, susijusius su nuosavybės teisės į žemę grąžinimu. Iki pat mirties V. S. ne tik kad nebuvo pripažinta neveiksnia teismo tvarka, bet būdama neraštinga buvo sveiko proto bei geros atminties, visada suprasdavo savo veiksmų reikšmę. Per 2005-2009 metų laikotarpį teta 3 kartus lankėsi pas notarą, bet notarei nė karto nekilo jokių abejonių dėl jos protinių sugebėjimu ar veiksnumo. Be to, kiekvienas notarinis veiksmas buvo vykdomas dalyvaujant liudytojams. Sprendimas sudaryti testamentą atsakovės naudai buvo logiškas ir natūralus, nes vaikų ar vaikaičių ji neturėjo, kiti giminaičiai jos nelankydavo, V. S. su ieškove tarpusavyje blogai sutardavo.
Trečiasis asmuo Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarė V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Testamentas buvo sudarytas vadovaujantis CK 5.29 str. nustatyta tvarka; patvirtintas notarei įsitikinus, kad testatorė, testamento sudarymo metu buvo veiksni, suprato testamento teisines pasekmes ir jų norėjo. Patvirtinto testamento turinys atitiko tuo metu (t. y. 2005-04-22) išreikštą testatorės tikrąją (vidinę) valią. Ieškovės teiginiai, kad testatorė buvo užvaldyta atsakovės psichologinės, o kartais ir fizinės įtakos, nepagrįsti jokiais įrodymais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-05-12 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės S. K. 21,80 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad 2005-04-22 testamentu, patvirtintu Vilniaus rajono 4-ojo notaro biuro notarės V. P., V. S. visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko atsakovei A. S.. Kadangi V. S. buvo beraštė, jai asmeniškai prašant bei dalyvaujant liudytojams V. S. ir Z. G., testamentą už ją pasirašė L. K.. Testamentinė įpėdinė-atsakovė, palikimą priėmė, kreipdamasi į Vilniaus rajono 6-ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo pagal testamentą liudijimo išdavimo; palikimo priėmimo faktas įregistruotas 2010-02-03. Reikalavimą pripažinti ginčijamą testamentą negaliojančiu ieškovė grindžia sesers nemokėjimu rašyti, nesugebėjimu suprasti savo veiksmų dėl sveikatos būklės ir tiesioginės priklausomybės nuo atsakovės A. S.. Atsižvelgęs į liudytojos, Pagirių seniūnijos seniūnės M. M., testamentą už V. S. pasirašiusio L. K. bei pačios notarės V. P. paaiškinimus bei įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad VšĮ Centro poliklinikos 2011-02-15 išraše nurodytos ligos ar kitos ligos realiai įtakojo V. S. psichikos būklę taip, kad testamento sudarymo metu (2005-04-22) ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, buvo psichologiškai priklausoma. Šalys neginčijo aplinkybių, kad testatorė V. S. buvo beraštė. L. K. buvo išaiškinta testamento tvirtinimo bei pasirašymo už testatorę tvarka; pasirašant už testatorę dalyvavo du liudytojai – V. S. ir Z. G.. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtų asmenų dalyvavimas tvirtinant testamentą neatitiko testatorės valios. Vien tai, kad V. S. nebuvo raštinga, nemokėjo vienos ar kitos kalbos negali būti patys savaime laikomi faktoriais įtakojančiais jos valią ar gebėjimą suprasti savo veiksmus sudarant testamentą. Teismas padarė išvadą, jog notarei įsitikinus, kad dėl neraštingumo V. S. negali pati pasirašyti testamentą, bei dalyvaujant pačiai testatorei bei dviems liudytojams pateikus testamentą pasirašyti kitam asmeniui – L. K., testamentas buvo pasirašytas esant testatorės V. S. valiai dėl tokio veiksmo, todėl sudarytas ir pasirašytas tinkamai. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentai, kad V. S. buvo priklausoma ir užvaldyta dukterėčios A. S. psichologinės ir fizinės įtakos niekuo nepagrįsti, išskyrus pačios ieškovės samprotavimus ir jos sūnų G. ir R. K., kurie gali būti suinteresuoti duoti palankius ieškovei paaiškinimus bei kurių parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi, parodymais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, kad testatorė V. S. testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Taigi testatorė suprato testamento reikšmę ir jo turinį bei testamentas buvo pasirašytas kito asmens esant testatorės valiai dėl tokio veiksmo, todėl testamento pripažinti negaliojančiu ir jį panaikinti nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-05-12 sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas, netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, pažeisdamas CPK 263 str. reikalavimus padarė klaidingą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, jog testatorė testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, ar buvo psichologiškai priklausoma. Byloje esantys rašytiniai įrodymai apie tai, kad testatorė prieš testamento surašymą buvo patyrusi infarktą, akivaizdžiai rodo, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis. Neskirdamas ekspertizės ir įvertindamas šiuos įrodymus, neturėdamas specialių žinių medicinos srityje, peržengdamas savo kompetencijos ribas, teismas pažeidė procesinius reikalavimus, įpareigojančius teismą bylas nagrinėti remiantis ne prielaidomis ir spėjimais, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais.
2. Nurodo, jog teismas pažeidė CPK 265 str., 330 str. bei CK 5.29 str., o tai tiesiogiai nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Įvertinus faktines testamento sudarymo, pasirašymo aplinkybes, akivaizdu, jog teismas CK 5.29 str. reikalavimus, išreiškiančius įstatymo leidėjo siekį išvengti suinteresuotų liudytojų dalyvavimo tvirtinant testamentą ir jų įtakos testatoriaus valiai, vertino tik kaip formalius. Todėl teismas netinkamai ištyrė faktines aplinkybes. Taip pat ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės nuomone, sprendimas teisingas ir objektyvus, teismas teisingai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, o skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimus ir padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kad V. S. testamento sudarymo metu dėl silpnos sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, buvo psichologiškai priklausoma. Pažymi, kad ieškinio reikalavimas pripažinti testamentą negaliojančiu nekonkretus bei neparemtas jokiais įrodymais. Nei viena iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių neįrodo CK 5.29 str. pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Apeliantė prašė pripažinti sesers V. S. 2005-04-22 (registro Nr. 2643) testamentą negaliojančiu CK 1.89 str., 5.17 str. numatytais pagrindais, kaip vienašalį sandorį, sudarytą asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.
Ieškovės reikalavimo faktinį pagrindą sudarė tokios ieškovės (apeliantės) nurodytos faktinės aplinkybės: ieškovė teigė, kad V. S., nors būdama veiksni, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir tinkamai jų valdyti, kadangi ji, nemokėdama rašyti ir būdama labai silpnos sveikatos, buvo priklausoma ir užvaldyta tiesioginės dukterėčios A. S. (asmens, kurio naudai buvo surašytas testamentas) psichologinės, o kartais ir fizinės įtakos. Apeliantė buvo nurodžiusi ir įrodinėjo teismui, kad A. S. nesirūpino V. S., aplankydavo tik pensijos gavimo dieną, būtiniausius produktus atnešdavo ne dukterėčia, bet kaimynė H. M.; iš tikrųjų ieškovė ir jos sūnūs rūpinosi V. S.; ieškovė savo lėšomis padengė visas sesers laidojimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad reikalavimą pripažinti ginčijamą testamentą negaliojančiu ieškovė grindė sesers nemokėjimu rašyti, nesugebėjimu suprasti savo veiksmų dėl silpnos sveikatos ir tiesioginės priklausomybės nuo dukterėčios, t. y. ieškovė akcentavo testatorės valios ydingumą dėl A. S. įtakos testatorei. Teismas pažymėjo, kad asmens būklė, kai jis negali suprasti savo veiksmų esmės reikšmės ir padarinių gali susidaryti dėl ligos, alkoholio, narkotikų, psichotropinių ir kitokių cheminių medžiagų vartojimo; tokią būklę gali lemti ir kitokios priežastys – išgyvenimai, stresinės situacijos, skausmas, ir kt.
Pripažinimas, kad asmuo dėl psichikos ligos arba psichikos sveikatos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti turi du kriterijus: medicininį – ar asmens psichikos liga ar psichikos sveikatos sutrikimas yra psichiatro diagnozuotas ir patvirtintas negalavimas, pagal galiojančią ligų klasifikaciją priskiriamas psichikos ligoms bei teisinis – asmens galėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Taigi testatoriaus silpna sveikata nesudaro pagrindo suabejoti jo veiksnumu. Ne bet kuris psichikos sutrikimas yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu; reikia nustatyti, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo, ligos ar silpnaprotystės negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti – turi būti įvertinama, kaip psichikos sutrikimas paveikia asmens elgesį, jo sugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.
Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovė (apeliantė) akcentavo testatorės silpną sveikatą, nebuvo nurodžiusi, kad testatorės V. S. psichikos sveikatos būklė būtų sutrikusi dėl 2004-11-09 - 2004-12-17 patirto galvos smegenų infarkto, kad ji būtų konsultuota psichiatro, kad dėl psichikos sveikatos būklės ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės; tokių ar panašių aplinkybių ji neįrodinėjo. Kaip jau buvo paminėta, ne kiekvienas sveikatos sutrikimas turi įtakos asmens veiksnumui; bylos duomenimis, pati ieškovė (apeliantė) S. K. serga lėtine galvos smegenų išemija (t.1, b.l. 7). Ieškovė neprašė skirti teismo psichiatrinę ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, ar testamento surašymo metu testatorės psichikos veikla buvo sutrikusi, ir ar dėl psichinės veiklos sutrikimo testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti testamento surašymo ir pasirašymo metu.
Rungimosi principas reikalauja, kad kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.); nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavimą grindė kitokiomis aplinkybėmis, nei nurodė apeliaciniame skunde; ji akcentavo testatorės psichologinę bei fizinę priklausomybę nuo dukterėčios įtakos; aplinkybių, jog testatorė testamento surašymo metu galėjo būti neveiksni dėl psichinės veiklos sutrikimo dėl ligos ji nebuvo nurodžiusi ir neįrodinėjo teismui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla yra privataus pobūdžio ginčas, ji nepriskiriama prie civilinių bylų, kuriose teismas gali būti aktyvus ir turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str. 2 d.), taigi teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pareigos be ieškovės (apeliantės) prašymo savo iniciatyva rinkti įrodymų apie testatorės galimą psichinės veiklos sutrikimą, skirti pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kviesti specialistus ir pan. Pati ieškovė turėjo procesinę pareigą įrodinėti, kad testatorės psichinės sveikatos būklė dėl patirto 2004 m. galvos smegenų infarkto buvo sutrikusi ir kad 2005-04-22 testamento surašymo ir pasirašymo metu dėl psichinės veiklos sutrikimo testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tačiau ieškovė šiomis aplinkybėmis nesirėmė, įrodymų neteikė, skirti ekspertizę neprašė. Pažymėtina, kad, nors apeliacinį skundą apeliantė grindžia netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau skirti ekspertizę nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme neprašo.
Dėl išdėstyto teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija ir atmeta argumentus, kad teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus apie testatorės V. S. sveikatos būklę pažeidė procesinius reikalavimus, kurie imperatyviai įpareigoja teismą civilines bylas nagrinėti remiantis ne prielaidomis ar spėjimais, bet Lietuvos Respublikos įstatymais, o teismo užbrėžtas uždavinys, neturint specialių žinių medicinos srityje, o taip pat nekviečiant apklausai eksperto ar neskiriant atitinkamai ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizės negalėjo būti įgyvendintas nei teoriškai, nei praktiškai. Priešingai, nei teigia apeliantė, teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso normų.
Antras apeliacinio skundo argumentas susijęs su CK 5.29 str. netinkamu aiškinimu. Apeliantės manymu, teismas pažeidė CPK 265 str. įtvirtintą pareigą nurodyti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nėra nustatytos, netinkamai aiškino CK 5.29 str. nuostatas, pažeidė CPK 330 str., kas tiesiogiai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apeliantės manymu, teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo tokias faktines aplinkybes, kad testatorė buvo patyrusi galvos smegenų infarktą, buvo beraštė, nemokėjo lietuvių kalbos, vertėjas surašant ir pasirašant testamentą nedalyvavo, o testamentą pasirašęs L. K. buvo artimas A. S. šeimos draugas, dalyvavę pasirašymo metu liudytojai V. S. ir Z. G. yra L. K. uošvienė ir A. S. pusbrolis; turėjo pripažinti, kad CK 5.29 str. nuostatos buvo pažeistos, tuo tarpu teismas taikė CK 5.29 str. nuostatas formaliai.
Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl patirto 2004 m. galvos smegenų infarkto testatorės psichikos sveikata buvo sutrikusi, kas galėjo turėti įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę testamento surašymo metu; pats faktas, kad testatorė persirgo tokia liga, dar nereiškia, kad ji buvo praradusį veiksnumą.
CK 5.29 str. numato, kad, jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente. Notariato įstatymo 47 str. numato, kad liudytojais negali būti asmenys, kurių naudai atliekami notariniai veiksmai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010-06-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010 aiškindama CK 5.29 str. nuostatas pažymėjo, kad nurodytomis testamento sudarymo tvarką reglamentuojančiomis teisės normomis visų pirma siekiama užtikrinti tinkamą testatoriaus teisės palikti testamentu turtą savo nuožiūra teisės įgyvendinimą. Gero elgesio (geros moralės) taisyklės reikalauja gerbti testatoriaus valią. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad vertinant, ar testamentas buvo sudarytas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, nėra teisiškai reikšminga, kaip šis procesas buvo organizuotas – testatoriui tiesiogiai paprašius liudytojų ir pasirašančio asmens, ar tai padarius per kitus asmenis. Tokiais atvejais svarbu yra nustatyti, kad testamentas buvo pasirašomas liudytojų bei jį pasirašančio asmens testatoriui dalyvaujant. Nenustačius, kad tokių asmenų dalyvavimas neatitiko testatoriaus valios, nėra pagrindo konstatuoti CK 5.29 straipsnio pažeidimo.
Byloje nustatytas faktas, kad testatorė V. S. buvo beraštė, t. y. buvo prielaidos jos testamentą pasirašyti kitam asmeniui CK 5.29 str. numatyta tvarka. Testamentą pasirašė L. K. bei liudytojai – L. K. uošvė Z. G. ir V. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktas, jog testamentą pasirašęs asmuo pažįsta A. S., jo suinteresuotumo neįrodo; liudytojams įstatymas nustato tik vieną apribojimą – liudytoju negali būti asmuo, kurio naudai atliekamas notarinis veiksmas; liudytojai Z. G. ir V. S. nėra asmenys, kurių naudai buvo surašytas testamentas. Apeliantės argumentas, kad CK 5.29 str. nuostatos reiškia įstatymo leidėjo siekį išvengti suinteresuotų liudytojų dalyvavimo tvirtinant testamentą, o taip pat išvengti bet kokios galimos įtakos testatoriaus valiai iš to asmens, kuris už jį pasirašė testamentą, pagrįstas plečiamu šios normos aiškinimu, todėl atmetamas. Objektyvių duomenų, kad L. K. padarė įtaką V. S., nėra. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad L. K., Z. G. ir V. S. dalyvavimas neatitiko testatorės valios. Apeliantės nurodytos aplinkybės (L. K. buvo A. S. pažįstamas, o liudytojai V. S. ir Z. G. yra L. K. uošvienė ir A. S. pusbrolis) neturi teisinės reikšmės.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.