- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- I-2410-244/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00648-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. buvo laikomas kamerose, kuriose minimalus plotas vienam asmeniui teko mažesnis, negu įtvirtintas teisės aktuose. Skunde teigiama, kad ventiliacijos sistema buvo pasenusi, todėl prastai veikė, o grotos ant langų trukdė vėdinti kamerą natūraliu būdu. Dėl drėgmės kamerose buvo pelėsis. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeistas privatumas jam naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat sanitarinis mazgas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos. Skunde nurodoma, kad išsimaudyti jam buvo sudaromos galimybės su karštu vandeniu tik vieną kartą per savaitę 15 min., o taip pat, dušų nutekėjimo sistema prastai įrengta, nes kaupdavosi vanduo bei ilgai šildavo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo kur džiovinti išskalbtų rūbų. Pareiškėjo prašymai nuvesti pas gydytoją buvo ignoruojami, dėl to pareiškėjo sveikata suprastėjo, kilo kitų įvairių neigiamų padarinių sveikatai, dėl to, pareiškėjo manymu, jam turėtų būti atlyginama neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–14).
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visų Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Tam tikrose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną yra valomas naudojant dezinfekcijos priemones. Grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai, šią paslaugą reglamentuoja Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymas Nr. 1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. ir dėl to kilusios 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nors pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15, tačiau byloje esanti kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė patvirtina, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2016 m. birželio 23 d., taigi byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. (b. l. 6–7). Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minimalaus asmeniui tenkančio ploto norma – 3,6 kv. m – nebuvo pažeista.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 17–19) nurodyta, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas nurodytose patalpose nebuvo laikomas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019).
Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas 61 parą buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu, kurio šiuo metu atlikti nėra galimybių. Be to, Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas patvirtina, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde nurodoma, kad ant langų esančios grotos trukdo vėdinti patalpas natūraliu būdu, be to, buvo pažeistos higienos normos, kadangi visiškai nebuvo ventiliacijos, kamerose buvo pelėsis.
Higienos norma HN 134:2015 numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Kaip matyti, teisės aktuose įtvirtinta pareiga pataisos įstaigai languose įtvirtinti grotas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jos trukdo išvėdinti patalpas, ir neva dėl to Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti.
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir pelėsio yra abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė savo teiginius, jų nesukonkretindamas ir pagrįstai neįrodydamas, kad būtent dėl to jam kilo neturtinė žala. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją. Byloje yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kamerų patikrinimo aktai (b. l. 20–49), tačiau juose nėra užfiksuotų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo argumentais dėl netinkamos ventiliacijos ar pelėsio. 2016 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akte (b. l. 20–22) nurodyta, kad kamerose, tame tarpe ir 117 bei 327, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, ant sienų, lubų, grindų pelėsių požymių buvimo nenustatyta, tai atitiko Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimą, pagal kurį ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Patikrinimo akte taip pat nustatyta, kad šiose kamerose yra vėdinama per langus ir tai atitiko higienos normos reikalavimus.
Pažymėtina, kad kiti pateikti patikrinimo aktai yra neaktualūs nagrinėjamu atveju (neatitinka tikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, o atsakovo atstovas nenurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti patikrinimai). Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Vis tik, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Iš byloje pateiktų pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K matyti, kad pareiškėjas įvairiais laikotarpiais buvo skirtingose kamerose. Savo ruožtu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl pelėsio ar ventiliacijos neatitikimo higienos normos reikalavimams. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl pelėsio ir ventiliacijos neatitikimo higienos normų reikalavimams pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl pelėsio ir ventiliacijos vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
Skunde nurodoma, kad išsimaudyti pareiškėjui buvo sudaromos galimybės su karštu vandeniu tik vieną kartą per savaitę 15 min., o taip pat, dušų nutekėjimo sistema prastai įrengta, nes kaupdavosi vanduo bei ilgai šildavo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nurodo, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1-264, asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas. Pagal 28.2 papunktį, dušinės, prausyklos patalpos valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną naudojimosi šiomis patalpomis dieną. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygus, lengvai valomi. Grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą, yra grindų kilimėlis. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo. Dušo patalpos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones.
Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmais, kuriais pareiškėjui užtikrinama teisė vieną kartą per savaitę išsimaudyti karštu vandeniu po dušu 15 minučių, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus atsakovės atstovės veiksmus. Pareiškėjo teiginiai, jog karšto vandens duše tekdavo ilgai laukti, o nutekėjimo sistema veikė prastai laikytini abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuriomis konkrečiomis dienomis patyrė šiuos nusiskundimus, nenurodė, jog būtų kreipęsis dėl šių nusiskundimų į Lukiškių TI-K. Teisės aktai įpareigoja valstybės instituciją užtikrinti karšto vandens tinkamą patekimą, tinkamą dušų dezinfekciją ir kitus reikalavimus, todėl Lukiškių TI-K, pateikus paaiškinimus apie šių nuostatų laikymąsi, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo kur džiovinti išskalbtų rūbų.
Higienos normos HN 134:2015 40 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lukiškių TI-K paaiškino, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos asmenims grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Kaip matyti, kaliniams turi būti sudarytos sąlygos centralizuotai skalbiant rūbus, juos atgauti sausus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo, kada jo skalbiniai buvo šlapi, dėl tokio nusiskundimo nesikreipė į Lukiškių TI-K su skundais, dėl šios priežasties Lukiškių TI-K tektų neproporcinga pareiga paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius. Esant šioms aplinkybėms teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jo prašymai nuvesti pas gydytoją buvo ignoruojami, dėl to pareiškėjo sveikata suprastėjo, kilo kitų įvairių neigiamų padarinių sveikatai. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Pareiškėjo su skundu pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 2) nepatvirtina, jog šie pareiškėjo nusiskundimai atsirado būtent jam būnant Lukiškių TI-K, o net jei jie ir atsirado pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, byloje esantys įrodymai niekaip nepagrindžia, jog neigiami padariniai atsirado dėl Lukiškių TI-K veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs anksčiau nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui 61 parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nors kamerose ir buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 120 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 80 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.