Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sudėjimo būdu subendrinta su 2008 m. birželio 5 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 6 MGL (780 litų) bauda, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 3 metams ir 780 litų dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. K. UAB „Swedbank lizingas“ priteistas 64938 litų ir 81 centas turtinės žalos atlyginimas bei 1573 litai už atstovavimo išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad tyčia iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – pagal lizingo sutartį Nr. LT059645 bei 2007 m. rugsėjo 5 d. turto priėmimo - perdavimo aktą UAB „Hansa lizingas” (dabar UAB „Swedbank lizingas“) jam perduotą 2004 m. automobilį BMW 530 D Steptronic, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) , kurio vertė - 64938,81 Lt, t. y. 2009 m. gegužės 11 d. UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukė automobilio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl lizingo įmokų nemokėjimo bei 2009 m. gegužės 11 d. pranešimu Nr. 01-30-4185 įpareigojo R. K. nedelsiant nutraukti automobilio eksploataciją bei ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 19 d. perduoti automobilį UAB „Swedbank lizingas“. UAB „Swedbank lizingas“ skolų išieškojimo ir turto atsiėmimo skyriaus vadybininkas T. M. pratęsė automobilio grąžinimo terminą iki 2009 m. birželio 26 d., tačiau R. K. pažeidė automobilio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų 3.11. punktą, kuriame numatyta, jog klientas visiškai ir besąlygiškai atsako už turto išsaugojimą nuo turto priėmimo iš pardavėjo iki turto priėmimo - perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo dienos, arba faktiško turto grąžinimo lizingo bendrovei (jos įgaliotam atstovui) pasirašant turto perdavimo - priėmimo aktą; taip pat pažeidė minėtos sutarties 5.2. punktą, kuriame numatyta, jog klientas per 5 dienas turi pranešti lizingo bendrovei, jeigu: 5.2.1 punktas - dingsta, sugadinamas, iš dalies arba visiškai pražūva turtas, 5.2.2. punktas - keičiasi kliento adresas ar kiti sutartyje užfiksuoti rekvizitai; taip pat pažeidė 11.5 punktą, kuriame numatyta, jog nutraukus sutartį pirma laiko, turto grąžinimo laiką ir tvarką nustato lizingo bendrovė, o klientas privalo turtą neatlygintinai saugoti be teisės naudoti ir valdyti iki to momento, kol lizingo bendrovė jį tinkamai priims, ir, nepranešęs lizingo bendrovei, R. K. išvažiavo iš Lietuvos Respublikos ir automobilio lizingo davėjui UAB „Hansą lizingas“ nustatytu laiku automobilio negrąžino, tačiau nenustatytomis aplinkybėmis, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. birželio 26 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį perdavė nenustatytiems asmenims.

Nuteistojo nuomone, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. R. K. teigia, kad teisiamojo posėdžio metu jis ir jo gynėjas pareiškė nušalinimą teisėjui E. Gladučiui, nes paprašius iškviesti ir teismo posėdyje apklausti liudytoją T. M. , šis jų prašymas buvo atmestas. Po to, po baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio, teismui išėjus į pasitarimų kambarį, buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir į teismo posėdį iškviestas minėtas liudytojas. Apklausiant šį liudytoją, apelianto teigimu, teisėjas jam uždavinėjo atsakymus menančius klausimus, t. y. liudytojui T. M. uždavus klausimą „ar jis leidęs R. K. perduoti automobilį nežinia kokiam asmeniui, nežinia kurioje vietoje, nežinia kokiu transportu atgabenti į Lietuvą į nežinia kokią vietą ir nežinia kokiam asmeniui paimant“, apelianto manymu, buvo gautas kaltinimui naudingas atsakymas. Be to, kai minėtas liudytojas atsakydavo į gynėjo užduotą klausimą, teisėjas beveik kiekvieną kartą pakartotinai užduodavo klausimą apie tą patį dalyką. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokie teismo veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 7 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintą rungimosi principą. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas po liudytojo T. M. apklausos užuominomis leido suprasti prokurorui, kad šioje byloje yra būtina pakeisti kaltinimą, todėl prokuroras po minėtos apklausos paprašė byloje padaryti pertrauką ir kaltinimas buvo pakeistas. Nuteistojo teigimu, išvardintos aplinkybės rodo, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjas E. Gladutis buvo šališkas, tačiau pareikštus nušalinimus atmetė ir nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad R. K. pats tapo nusikalstamos veikos auka, nes patikėjo automobilį nesąžiningam vežėjui, kuris gavęs automobilio dokumentus bei raktelius, šį automobilį pagrobė.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas tyčia. Be to, apeliantas teigia, kad nuosprendyje nenurodyta, kokia šios nustatytos tyčios rūšis – tiesioginė ar netiesioginė.

Atsikirtime į nuteistojo R. K. apeliacinį skundą UAB „Swedbank lizingas“ generalinė direktorė D. K. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nesutinkama su nuteistojo teiginiais apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. UAB „Swedbank lizingas“ generalinės direktorės D. K. nuomone, šie argumentai paremti tik R. K. nuomone ir jo vertinimu.

Šiame atsikirtime taip pat nurodoma, kad kaip teigiama apeliaciniame skunde, tarp Lizingo bendrovės ir R. K. , sudarius lizingo sutartį, susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau generalinės direktorės nuomone, pastarajam nevykdant sutartinių įsipareigojimų, Lizingo bendrovė nutraukė minėtą sutartį, pareikalavo grąžinti automobilį bei sumokėti susidariusią skolą. R. K. neįvykdžius nurodytų reikalavimų, iki tol tarp šalių buvę civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-38/2007), nes R. K. veiksmai padarė lizingo sutarties vykdymą neįmanomą. Apeliantas, būdamas civilinių teisinių santykių subjektas, sąmoningai nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų. Dėl šių priešingų teisei pastarojo veiksmų iškilo pavojus kitų asmenų nuosavybei – UAB „Swedbank lizingas“ turtui. Lizingo sutarties vykdymas ir Lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo neįmanomas, todėl dėl pažeistų teisių gynimo buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas.

Atsikirtime į apeliacinį skundą teigiama, kad R. K. , būdamas atsakingas už turto išsaugojimą nuo turto priėmimo iš pardavėjo iki turto grąžinimo Lizingo bendrovės įgaliotam atstovui UAB „Baltijos realizacijos centras“, neužtikrino, kad perdavus automobilį ir jo raktelius bei dokumentus, šis turtas pasieks adresatą. Be to, generalinė direktorė pažymi, kad toks turto perdavimas nežinomam asmeniui, neatleido R. K. nuo pareigos rūpintis turtu ir tinkamai jį grąžinti Lizingo bendrovės įgaliotam asmeniui. Toks apelianto elgesys, generalinės direktorės D. K. nuomone, yra nesuprantamas ir nelogiškas, todėl ji daro išvadą, kad pastarojo nurodytos aplinkybės apie turto perdavimą neatitinka tikrovės, todėl jo padarytoje veikoje yra Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimas Nr. 8).

Atsikirtime į apeliacinį skundą atkreipiamas dėmesys, kad pagal lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 5.2 ir 16.1 punktus, nuteistasis per 5 dienas raštu privalėjo informuoti Lizingo bendrovę apie tai, kad lizingo sutarties pagrindu valdytas ir naudotas turtas yra prarastas, taip pat turėjo raštu informuoti turto savininką apie pasikeitusią jo (R. K. ) gyvenamąją vietą. Šių įsipareigojimų apeliantas taip pat neįvykdė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apelianto teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo pirminio ir pakeisto kaltinimo ribų, nėra pagrįstas. Pats apeliantas nenurodo, kuo toks nukrypimas, apie kurį jis nurodo apeliaciniame skunde, pasireiškė. Palyginus pakeistą kaltinimą, kurį prokuroras pateikė pirmosios instancijos teisme (b. l. 173-174), ir veikos aprašymą, kuris išdėstytas skundžiamame nuosprendyje, nėra jokio pagrindo teigti, kad R. K. inkriminuotos tokios aplinkybės, kuriomis jis nebuvo kaltintas. Pažymėtina ir tai, kad kaltinimo pakeitimas atitiko Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio nuostatas, pakeistas kaltinimas nuo ankstesnio skyrėsi tik nuoroda apie tai, kad lizingo sutartis nutraukta ir sutarties punktų, kuriuos R. K. pažeidė, nurodymu. Tačiau jo atlikti kalti veiksmai ir kitos aplinkybės nesikeitė. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kaltinimo pakeitimas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. R. K. visiškai be pagrindo teigia, kad pagal pakeistą kaltinimą jis nebuvo apklaustas. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad R. K. , susipažinus su nauju kaltinimu, teisėjas pasiūlė jam duoti parodymus apie naujai pakeistą kaltinimą. R. K. pareiškė, kad supranta kuo yra kaltinimas, tačiau „papildomai nenori nieko paaiškinti“ (b. l. 184). Taigi, pirmosios instancijos teismui nėra pagrindo daryti priekaištų, kad jis neapklausė R. K. apie naują kaltinimą, nes tai, kad R. K. nebedavė naujų parodymų, priklausė tik nuo paties valios.

Niekuo nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Tokius teiginius R. K. grindžia tuo, kad teismas atmetė jo ir gynėjo parašymą iškviesti ir apklausti liudytoją T. M. , o vėliau, tas pats teismas atnaujino įrodymų tyrimą ir šį liudytoją vis tik nutarė iškviesti, be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas uždavinėjo atsakymą menančius klausimus.

Lietuvos Respublikos BPK 300 straipsnis numato galimybę teismui nuosprendžio priėmimo metu atnaujinti įrodymų tyrimą, todėl tai nevertinama kaip įstatymo pažeidimas ir kaip teismo šališkumą patvirtinantis faktas. Pagrįstų abejonių teismo šališkumu nekelia ir proceso dalyvių prašymų atmetimas.

Apie tesimo proceso eigą sprendžiama iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo. Jame nėra užfiksuota tokio bylą nagrinėjusio teisėjo klausimų, kokie cituojami apeliaciniame skunde ir kurie vertinami kaip menantys atsakymą. Neužfiksuota ir tai, kad teisėjas būtų klausęs liudytojo to paties klausimo, į kurį liudytojas jau būtų atsakęs gynėjui. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnio 1 dalyje be kita ko numatyta ir tai, kad į teismo posėdžio protokolą pažodžiui įrašomas turinys visa to, ką nagrinėjimo teisme dalyviai prašė įrašyti į protokolą. Tiek R. K. , tiek jo gynėjas, manydami, kad teisėjo užduodami klausimai parodo jo šališkumą, turėjo galimybę paprašyti klausimų turinį įrašyti į teismo posėdžio protokolą, tačiau to nepadarė. Pastabų dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo teisingumo taip pat nepareikšta, todėl abejoti esamu protokolo turiniu, kuriame nėra užfiksuoti jokie teisėjo šališkumą patvirtinantys duomenys, ir juo nesivadovauti, nėra pagrindo. Tie patys argumentai, liečiantys pirmosios instancijos teismo protokolo turinį, neleidžia laikyti teisingais ir apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas užuominomis leido suprasti prokurorui, kad būtina pakeisti kaltinimą. Taigi, remiantis šiais argumentais, daroma išvada, kad teisėjo šališkumas nėra nustatytas ir jis neturėjo pagrindo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo.

Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 su 1999 m. birželio 18 d. pakeitimais „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ 9 punkte išaiškinta, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje formuojamoje galiojant jau 2000 m. priimtam Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK (pagal šį kodeksą nuteistas ir apeliantas) taip pat vadovaujamasi tokia turto iššvaistymo samprata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6782/2004, 2K-7-388/2007, Nr. 2K-273/2008).

R. K. pripažįsta perdavęs turtą – automobilį BMW, taip pat jo dokumentus ir raktelius asmenims, kurių duomenų (vardo, pavardės, adreso, telefono numerio ir kt.) nežino. Tačiau jis teigia manantis, kad taip perduodamas automobilį tikėjosi, jog šie asmenys automobilį perduos R. K. draugams Lietuvoje, o jau šie grąžins lizingo bendrovei. R. K. teigia manantis, kad tokie jo veiksmai atitiko iš lizingo bendrovės darbuotojo T. M. gautus nurodymus ir leidimą automobilį pakrauti „ant tralo“.

Tokie nuteistojo R. K. aiškinimai nėra pagrįsti.

Iš liudytojo T. M. parodymų matyti, kad jų klientai patys pasirenka būdą kaip pristatyti automobilį lizingo bendrovei. Jis R. K. negalėjo atleisti ir neatleido nuo pareigos prižiūrėti ir būti atsakingam už turtą, kuris privalo būti grąžintas lizingo bendrovei. R. K. nebuvo atleistas nuo pareigos grąžinti automobilį. Liudytojas patvirtino, kad buvo kalba su R. K. , jog automobilis bus atvežtas „ant tralo“, tačiau jis nurodė, kad tai ne jo teisė uždrausti klientui kokiu nors būdu įvykdyti pareigą grąžinti automobilį lizingo bendrovei. Tuo pačiu liudytojas patvirtino, kad jis nedavė sutikimo R. K. automobilį patikėti nežinomam asmeniui (b. l. 182-183). Šio liudytojo parodymai, taip pat ir nuteistojo parodymai apie tai, kad jis faktiškai nieko nežino apie asmenis, kuriems patikėjo brangų jam nepriklausantį, o lizingo bendrovei grąžintiną turtą, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šį turtą R. K. neteisėtai pardavė tretiesiems asmenims, t. y. iššvaistė.

Iš nuteistojo pateiktos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus 2020-10-06 pažymos Nr. 50-54-S-9415 matyti, kad R. K. 2009-07-14 kreipėsi į Biržų rajono Policijos komisariatą, pranešdamas apie automobilio „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dingimą. Iš nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad tai jis padarė praėjus porai savaičių po to, kai minėtą automobilį, jo dokumentus ir raktelius perdavė nežinomam asmeniui (b. l. 179).

Turto iššvaistymas kaip nusikaltimas yra baigtas nuo turto neteisėto perdavimo tretiesiems asmenims momento, todėl tai, kad po dviejų savaičių pranešė apie dingusį automobilį policijai, įtakos jo veikos kvalifikavimui neturi.

R. K. be pagrindo apeliaciniame skunde neigia, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas tyčia. Jis nepagrįstai tvirtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje esą nenurodyta, kokia jo tyčios rūšis – tiesioginė ar netiesioginė. Iš nuosprendžio 4 lapo (b. l. 189) matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo tyčios rūšių sampratas bei aplinkybes, kuriomis R. K. perleido automobilį nežinomam asmeniui, ir motyvuotai bei pagrįstai konstatavo, kad R. K. turtą iššvaistė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, jog savo veiksmais pažeidžia turto savininko interesus, daro jam materialinę žalą, tačiau sąmoningai leido šiems žalingiems padariniams atsirasti.

Visuma šių duomenų patvirtina, kad R. K. pagrįstai pripažintas iššvaistęs svetimą didelės vertės turtą, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir jo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma nuteistąjį išteisinti, negali būti patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.