- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-17
- Bylos Nr.
- I-5989-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
G. S. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 20 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose arba rūsyje, kuriuose jam nebuvo suteiktas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, buvo šalta ir drėgna. Kamerose taip pat buvo įrengta daugiau gulimų vietų, nei leidžia teisės aktai. Nurodo, kad tai trukdė normaliai judėti, jis visą laiką buvo priverstas gulėti. Paaiškino, kad kameroje buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės. Kadangi ne visi kameroje esantys asmenys galėjo sėdėti prie stalo vienu metu, jam teko valgyti atšalusį maistą. Teigia, kad kameroje nebuvo įrengtas veidrodis ir higienos reikmenų lentynėlė, dėl ko buvo priverstas higienos reikmenis laikyti ant žemės. Nurodo, kad Lukiškių TI-K, netinkamomis sąlygomis laikydamas pareiškėją, pažeidė draudimą žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, jis patyrė labai didelius dvasinius išgyvenimus, jam sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, pradėjo sunkiai valdyti emocijas, sutriko miegas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas nurodė teismui, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 169).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–16). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Taip pat nurodo, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą, nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Pažymi, kas yra įrengta kameroje bei nurodo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Paaiškina, kad stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdėmis. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Tai reiškia, kad kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m ir apgyvendinti 4 žmonės, visi gali valgyti tuo pačiu metu atsisėdę. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Nurodo, kad tualetas kamerose yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 8,34 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 166).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 6–11), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m, 2013 m. spalio 25–27 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 287, kurios plotas 7,70 kv. m, 2013 m. spalio 28 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 280, kurios plotas 7,28 kv. m, nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 4, 7–12 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 379, kurios plotas 6,94 kv. m, 2013 m. lapkričio 23–27 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 150, kurios plotas 7,56 kv. m, 2013 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 382, kurios plotas 7,25 kv. m, 2013 m. lapkričio 29 d., 2014 m. vasario 3, 8 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 345, kurios plotas 7,95 kv. m, 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 174, kurios plotas 7,94 kv. m, 2013 m. gruodžio 7–22 d., 2014 m. gegužės 13 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 380, kurios plotas 7,35 kv. m, nuo 2013 m. gruodžio 25 d. iki 2014 m. sausio 8, 17–20 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 139, kurios plotas 7,82 kv. m, 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. vasario 1 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, 2014 m. vasario 5 d., 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 307, kurios plotas 8,22 kv. m, nuo 2014 m. vasario 13 iki 2014 m. kovo 9, 11–12, 19–26 d., 2014m. balandžio 19–21 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 146, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014 m. balandžio 2, 12 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 319, kurios plotas 7,78 kv. m, 2014 m. balandžio 10 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 366, kurios plotas 7,81 kv. m, kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, kameroje Nr. 207, kurios plotas 6,8 kv. m, 2014 m. balandžio 11 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 262, kurios plotas 7,86 kv. m, 2014 m. balandžio 15 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 274, kurios plotas 7,84 kv. m, 2014 m. balandžio 23 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 283, kurios plotas 7,69 kv. m, 2014 m. balandžio 25 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 327, kurios plotas 7,65 kv. m, 2014 m. gegužės 15–21 d., 2014 m. liepos 15–23 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 338, kurios plotas 7,72 kv. m, 2014 m. birželio 13 d., 2014 m. spalio 1 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m, 2014 m. birželio 26 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, 2014 m. liepos 28 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 328, kurios plotas 7,57 kv. m, 2014 m. rugpjūčio 4, 8, 15–27 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 157, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014 m. rugsėjo 27–30 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 371, kurios plotas 7,18 kv. m, 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 337, kurios plotas 7,69 kv. m, 2014 m. spalio 6 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 200, kurios plotas 7,56 kv. m, 2014 m. spalio 29 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m, 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 316, kurios plotas 7,18 kv. m, nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 265, kurios plotas 7,87 kv. m, 2014 m. lapkričio 4–10 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 314, kurios plotas 7,58 kv. m, 2014 m. lapkričio 21–24, 26 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 372, kurios plotas 7,23 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 171 parą, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl perteklinių lovų kamerose bei baldų užimamo ploto kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu kamerose.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės. Kadangi ne visi kameroje esantys asmenys galėjo sėdėti prie stalo vienu metu, jam teko valgyti atšalusį maistą.
Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), kurių 14.6–14.8 punkte inter alia nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti. Atsiliepime taip pat paaiškinta, jog stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, todėl nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdutėmis (b. l. 9–10). Be to, kaip matyti iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos, kamerose, kuriose yra 2 lovos, įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdutėmis (b. l. 28–29). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kamerose dažnai buvo laikomas dar su 2–3 asmenimis, bei į tai, jog atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų, kad kameroje buvo įrengtos daugiau nei 2 kėdės, pripažįsta, kad pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina pareiškėjo suėmimo sąlygų bloginimu.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta ir drėgna.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl gyvenamosios aplinkos sąlygų (temperatūros, drėgmės,) ginčo laikotarpiu su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 27). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi su ginču susiję patikrinimai (išskyrus 2013 m. spalio 24 d. įvykusį patikrinimą (b. l. 44–45) buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu (b. l. 38–43, 46–155). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios drėgme yra gana abstraktaus pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Be to, Lukiškių TI-K objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Pareiškėjui nesiskundus dėl kalinimo sąlygų, įrodymų Lukiškių TI-K pateikti negali (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013 m. spalio 23 d. operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 106, kurioje tuo metu kalėjo pareiškėjas, santykinė oro drėgmė siekė 62,6 proc. (b. l. 44–45). Nustatyta santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 106 neatitiko HN 76:2010 26 p. reikalavimų, kur nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė turi būti 35–60 proc. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 26 punktą.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).
HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad kameros sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Taisyklių 14.7 ir 14.8 punktai nustato, kad kameroje, neįskaitant sanitarinio mazgo patalpos, turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti ir spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti (b. l. 14). Lukiškių TI-K Ūkio skyrius taip pat nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra lentynos (b. l. 28–29). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad lentynos higienos priemonėms susidėti buvo įrengtos. Pažymėtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2013–2015 m. Lukiškių TI-K buvo nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, kurie, remontuojamose kamerose, buvo įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose (b. l. 28–29, 161), tačiau byloje nėra duomenų, kuriose konkrečiose kamerose veidrodžiai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punktą.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Įsakymo 1.3.1 punkto, HN 76:2010 21 ir 26 punkto pažeidimai), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, mastą ir pobūdį, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 171 dieną, į tai, kad kamerose nebuvo veidrodžio, pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo valgyti sėdėdamas, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 1 400,00 Eur neturtinės žalos dydis. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 8,34 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 8,34 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 8,34 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 400,00 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.