Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. P. ieškinį atsakovei J. G. dėl nustatytos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti teismo sprendimu nustatytą vaikų gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, priteisti iš atsakovės dukrai G. M. P. sprendimu nustatyto dydžio išlaikymą periodinėmis išmokomis po 347,54 Eur kas mėnesį, priteisti iš atsakovės sūnui B. L. P. sprendimu nustatyto dydžio išlaikymą periodinėmis išmokomis po 231,70 Eur kas mėnesį, nustatyti, kad vaikams iš atsakovės priteistas išlaikymui skirtas pinigų sumas, įskaitant ir laikiną išlaikymą, uzufrukto teise tvarko ieškovas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti iš atsakovės sprendimu nustatyto dydžio laikiną išlaikymą vaikams. Teismui nusprendus netaikyti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ginant viešąjį interesą prašė parinkti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų nedelsiant atriboti vaikai nuo atsakovės neigiamos įtakos ir užkirsta galimybė atsakovei naudoti smurtą vaikų atžvilgiu. Nurodė, kad atsakovė nuolat ir ilgą laiką pažeidinėja vaikų teises, pažeidimai didina vaikų emocinio ryšio atotrūkį nuo ieškovo, itin neigiamai įtakoja vaikų psichologinę sveikatos būklę bei raidą. Pažymėjo, kad vaikus supanti aplinka yra nesaugi ir neatitinka jų teisių ir teisėtų interesų, vaikams ilgą laiką daroma žala, jie negauna būtinos specialistų pagalbos.Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje nurodė, jog vaikų gyvenamoji vieta ir bendravimo su ieškovu tvarka nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie negali būti pakeisti kol nepriimtas naujas teismo sprendimas. Nurodė, kad ieškovas turi teikti įrodymus, kad laikinas vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas yra būtinas, siekiant užtikrinti jų interesus. Pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra gavęs informacijos iš sveikatos priežiūros, ugdymo ir kitų įstaigų bei trečiųjų asmenų apie nepilnamečių šalių vaikų teisių pažeidimus ar netinkamą motinos valdžios naudojimą vaikų atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo nusprendus, kad toks pakeitimas neatitiktų vaikų interesų. Nurodė, kad neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra galimybės daryti išvadą, kad šiuo metu gyvenamosios vietos pakeitimas taikant laikinąsias apsaugos priemones atitiktų vaikų interesus, taip pat nėra galimybės nustatyti, su kuria iš šalių gyvenant vaikų interesai nukentėtų mažiau.Teismas įvertino į bylą pateiktą pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017-06-20 pranešimu dėl galimo atsakovės piktnaudžiavimo motinos teisėmis ir pareigomis psichiškai gniuždant vaikus, taip pat į bylą pateiktą ieškovo bei UAB „Psichologiniai sprendimai“ psichologo bei direktoriaus prašymą, kuriame nurodoma, jog vaikai į susitikimus su ieškovu atvyko įsitempę, įbauginti, nelinkę bendrauti, todėl, kad jie nuteikinėjami, verčiami nebendrauti, gąsdinami. Padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės turi būti įvertintos ikiteisminio tyrimo eigoje, taip pat teismo. Nurodė, kad vien ikiteisminio tyrimo pradėjimas nurodytų duomenų pagrindu, nesant duomenų apie ikiteisminio tyrimo eigą, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti neigiamą atsakovės įtaką vaikams ar smurtą jų atžvilgiu ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios atribotų vaikus nuo atsakovės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.Nurodo, kad teismo sprendimas šeimos bylose, inter alia dėl vaikų gyvenamosios vietos neįgyja res judicata galios. Pažymi, jog ankstesnis sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, pats savaime neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teigia, kad atsakovė nevykdo teismo sprendimo nustatančio vaikų bendravimo su apeliantu tvarką. Paaiškina, kad šis faktas yra konstatuotas antstolio R. V. 2017 m. birželio 9 d. sprendimo nevykdymo aktu Nr. 0179/17/00671, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2VP-30512-1045/2017). Nurodo, kad atsakovės teismo sprendimu pakartotinai nustatytos apelianto bendravimo su vaikais tvarkos nesilaikymas, tuo pačiu ir vaikų emocinių ryšių su skyriumi gyvenančiu apeliantu formavimosi ir palaikymo neužtikrinimas sudaro faktinį pagrindą teismui konstatuoti, jog apelianto ieškinys prima facie yra pagrįstas.Nurodo, kad daugiau nei 5 metus negali bendrauti su vaikais. Dėl atsakovės bendravimo tvarkos nevykdymo silpnėja apelianto ir vaikų tarpusavio ryšis, o tai reiškia, kad kuo ilgiau truks procesas, tuo sunkiau bus atstatyti apelianto ir vaikų tarpusavio ryšį, kurio atstatymui savo elgesiu priešinasi atsakovė.Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino ieškovui iki skundžiamos nutarties priėmimo susipažinti su išvadą teikiančios institucijos atsiliepimu bei teikti prieštaravimus dėl joje išdėstytų teiginių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi, dispozityvumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas viršijo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimui įstatymu nustatytą maksimalų terminą.Atsakovė atsiliepimo į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Kartu su atskiruoju skundu ieškovas pateikė naujus įrodymus – 2017 m. birželio 6 d. el. laiško su priedais kopiją. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bylose vyraujantį viešąjį interesą, taip pat įvertinus, kad prašomi prijungti prie bylos nauji duomenys yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, su atskirojo skundo pateiktus naujus duomenis priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Minėta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, nustatęs, kad toks pakeitimas neatitiktų vaikų interesų. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad ankstesnis sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, pats savaime neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pasikeitus aplinkybėms, buvusioms teismo sprendimo priėmimo metu ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl vietos pakeitimo bei prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaikų interesai, tenka asmeniui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.Nagrinėjamu atveju vienu iš pagrindiniu argumentu taikant laikinąsias apsaugos priemones yra atsakovės teismo sprendimu nustatytos apelianto bendravimo su vaikais tvarkos nesilaikymas bei vaikų emocinių ryšių su skyrium gyvenančiu apeliantu formavimosi ir palaikymo neužtikrinimas.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vaikų teisė bendrauti su abiem tėvais yra prigimtinė, taip pat svarbi vaiko normaliai psichologinei raidai. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku (3.170 straipsnio 1 dalis). Taigi tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikai, turi dėti pastangas, kad vaikų teisė į bendravimą su kartu negyvenančiu vienu iš tėvų būtų maksimaliai įgyvendinta. Kita vertus, vien nurodytos pareigos bendravimo su vaikais tvarkos nesilaikymas bei vaikų emocinių ryšių su skyrium gyvenančiu tėvu formavimosi ir palaikymo neužtikrinimas nereiškia, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ir nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su apeliantu. Kitų, svarių argumentų (pavyzdžiui, kad esanti aplinka vaikams yra nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaikų normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jiems būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su apeliantu), leidžiančių konstatuoti poreiki taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas nepateikė.Pažymėtina, kad šiuo atveju prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškovo pareikštu ieškinio reikalavimu pritaikius šias priemones byla būtų išspręsta iš esmės. Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams nusistovėjusios vaiko gyvenimo tvarkos keitimas. Sprendžiant laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, svarbu užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus. Taigi teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad neišnagrinėjus bylos iš esmės, nėra galimybės daryti išvadą, kad šiuo metu gyvenamosios vietos pakeitimas taikant laikinąsias apsaugos priemones vaikų interesus atitiktų ar nustatyti, su kuria iš šalių gyvenant vaikų interesai nukentėtų mažiau.Šioje bylos stadijoje, neištyrus visų aplinkybių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra tikslingas. Apelianto argumentai, kad atsakovė nuteikinėja vaikus prieš jį vengia vykdyti teismo sprendimą, nevykdo nustatyto tėvo bendravimo su vaikais grafiko, kad atvesti vaikai nenoriai bendrauja su juo, turi būti išnagrinėti ir įvertinti išnagrinėjus bylą iš esmės išklausius abu tėvus ir jų argumentus. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog šalys gyveno kaip sugyventiniai nuo 2001 iki 2011 metų gyvenant kartu jiems gimė du vaikai G. M. P., gim. 2004-07-16, ir B. L. P., gim. 2008-05-30. Todėl atsižvelgiant į vaikų amžių nagrinėjant bylą iš esmės ir nustatant vaikų gyvenamąją vietą būtina išklausyti ir pačius vaikus.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai.Nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, kuomet bylą nagrinėjančio teismo bus įvertintos visos byloje surinktos aplinkybės ir įrodymai, padaryta išsami analizė minėtais klausimais. Priešingu atveju, atsiradęs nestabilumas dėl vaiko gyvenamosios vietos, gali neigiamai paveikti pačius vaikus, kas neatitiktų nei jo, nei jo tėvų interesų. Dėl to, pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.