Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta taikant bausmių apėmimo būdą su 2016 m. balandžio 19 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme - laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių ir dešimčiai dienų bei paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dešimčiai metų. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės, iš dalies atliktos pagal 2016 m. balandžio 19 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį, laikas. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir ieškovui iš E. J. priteista 1529 Eur, patirtoms gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiųjų R. R. ir D. R. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Nukentėjusiajai R. R. iš E. J. neturtinei žalai atlyginti priteista 30 000 Eur, o nukentėjusiajam D. R. - 20 000 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. gegužės 29 d. apie 03.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusiame A. R., turėdamas tikslą užvaldyti A. R. turtą - pinigus ir automobilius: „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini); „SAAB 9-7X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „AUDI R8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš savanaudiškų paskatų, tyčia, peiliu smogė mažiausiai vienuolika kartų A. R. į nugarą, krūtinę, galvą, kaklą, sprandą, dešinį petį, tuo padarė nukentėjusiajam durtinį – pjautinį kiauryminį dešinės nugaros pusės sužalojimą su dešinio plaučio viršutinės skilties kiauriniais (dviem), širdiplėvės kiauryminiu bei viršutinės tuščiosios venos kiauryminiu pažeidimais, durtinį–pjautinį kiauryminį dešinės krūtinės pusės sužalojimą su pasieninės pleuros pažeidimu, durtinę-pjautinę kiaurinę lūpos žaizdą, dvi durtines-pjautines kiaurines liežuvio žaizdas, durtinę-pjautinę žaizdą ir odos nubrozdinimą smakro kairėje, durtinį–pjautinį kairio smilkinio sužalojimą su kairio smilkininio raumens pažeidimu, durtinę–pjautinę žaizdą ir odos nubrozdinimą kaklo kairėje, durtinę–pjautinę žaizdą dešiniame petyje, durtinę-pjautinę žaizdą sprando dešinėje, odos nubrozdinimus dešinėje kaklo pusėje, dešinėje smakro pusėje, dešiniame petyje, dėl ko nuo durtinio–pjautinio kiauryminio dešinės nugaros pusės sužalojimo su dešinio plaučio viršutinės skilties kiauriniais, širdiplėvės kiauryminiu bei viršutinės tuščiosios venos kiauryminiu pažeidimais, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę (2300 ml), nukraujavimu, šoku, postanoksine encefalopatija, A. R. 2015 m. gegužės 31 d. 19.14 val. LSMUL Kauno klinikose mirė, - tokiu būdu, tyčia, iš savanaudiškų paskatų, nužudė A. R..

Už nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam buvo paskirta maksimali nepilnamečiams skiriama bausmė - laisvės atėmimas dešimčiai metų. Nuteistojo manymu, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra sunkinančių aplinkybių, tik lengvinanti - jis prisipažino, nuoširdžiai gailisi, jam turėjo būti skirta švelnesnė bausmė. Nuteistasis pažymi, kad jis stengiasi pasitaisyti - Kauno tardymo izoliatoriuje mokosi, už gerą elgesį buvo skatinamas, nuobaudų neturi.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis E. J. apeliaciniu skundu neginčija savo kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina per tam tikrą tikslų visumą. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį.

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, nes teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės dydžio ar paskirti joje nenumatytos rūšies bausmės, tačiau skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas turi aprašyti byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos iš jų reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tačiau pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas E. J. bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį – dėl savanaudiškų paskatų padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs itin sunkias ir negrįžtamas pasekmes, taip pat į tai, jog nusikaltimas yra baigtas ir tyčinis. Be to, pirmosios instancijos teismas skirdamas E. J. bausmę bei nustatydamas jos dydį įvertino ir kaltininko asmenybę: tai, jog E. J. yra nepilnametis; nuo vaikystės buvo linkęs pažeisti nusistovėjusią tvarką, dėl ko jo motina J. J. ne kartą bausta administracinėmis nuobaudomis už motinos valdžios nepanaudojimą (t. 6, b. l. 131-151); pats E. J. taip pat baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 33-34); iki nusikalstamos veikos padarymo E. J. buvo neteistas, tačiau po šios nusikalstamos veikos padarymo jis tris kartus nuteistas už nusikaltimus nuosavybei ir smurto naudojimą prieš kitus asmenis, šios nusikalstamos veikos, rodančios nuteistojo polinkį nusikalsti, padarytos iki A. R. gyvybės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2015 m. gruodžio 22 d. akto Nr. 103MS-136/2015 išvadas, pagal kurias dėl savo psichikos būsenos bei atsižvelgiant į amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, nusikalstamos veikos padarymo metu E. J. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o E. J. būdingi amžiaus ir individualūs psichologiniai ypatumai neturėjo esminės įtakos jo elgsenai nagrinėjamo įvykio metu ir po įvykio. Kaltinamojo E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, jog jis savo kaltę pripažino ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Įvertinęs aptartas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad pagal BK 90 straipsnio 5 dalies nuostatas laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų, pirmosios instancijos teismas skyrė E. J. laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Pirmosios instancijos teismo E. J. paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir ją švelninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. J. bausmę ir nustatydamas jos dydį, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių E. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su E. J. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas E. J. už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. kaip pagrindą sušvelninti jam paskirtą bausmę nurodo aplinkybę, kad tarp jo ir A. R. neva įvyko konfliktas, kurio metu buvo sužeistas ir pats nuteistasis, šis apeliacinio skundo argumentas ne visai atitinka bylos faktinių duomenų. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. J. nusikaltimą padarė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas užvaldyti nukentėjusiojo turtą. E. J. peiliu sužalojo A. R., kuris gindamasis peiliu kelis kartus smogė E. J., po ko E. J. dar kartą peiliu smogė nukentėjusiajam. Aplinkybė, kad besiginantis nukentėjusysis peiliu sužalojo nuteistąjį E. J., nemažina jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, todėl ši aplinkybė nėra pagrindas sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde taip pat prašo sumažinti nukentėjusiesiems R. R. ir D. R. priteistos neturtinės žalos dydį.

Neturtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė yra absoliuti prigimtinė neturtinė vertybė, kurios pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas nukentėjusiųjų R. R. ir D. R. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į tai, kad dėl sūnaus netekties R. R. patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, kurie tęsis visą likusį gyvenimą, o nužudytojo brolis D. R., netekęs vienintelio brolio, patyrė neigiamas emocijas dėl jo netekties. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, jog nužudytasis su nukentėjusiaisiais šeimos nariais kartu nebegyveno, jo gaunamos pajamos nebuvo vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis, o nukentėjusysis D. R. yra sukūręs savo šeimą, todėl jam brolio netektis, nors ir yra emociškai sunkiai pakeliama, tačiau mažiau sunki.

Nustatant nukentėjusiųjų naudai priteisintos neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo turtinę padėtį bei galimybes atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Nuteistajam nustatytas vidutinis neįgalumas, iki nusikalstamos veikos padarymo jis nedirbo, neturi nekilnojamojo turto, byloje nėra duomenų apie kitą nuteistojo turimą turtą, į kurį galima būtų nukreipti neturtinės žalos atlyginimo išieškojimą, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiųjų teisės į teisingą jiems padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Kaltininko turtinė padėtis negali būti pernelyg sureikšminama ir vertinama atskirai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių. Atsižvelgiant į nuteistojo E. J. nusikalstama veika padarytus nepataisomus padarinius, nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus dėl šeimos nario netekties, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo E. J. nukentėjusiajai R. R. priteisė 30 000 Eur, o D. R. – 20 000 Eur neturtinės žalos. Priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja teismų praktikai panašiose bylose.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusieji R. R. ir D. R. 2017 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą dėl advokato darbo apeliaciniame procese išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų išieškojimo iš nuteistojo E. J.. Su prašymu pateiktos dvi advokato darbo apmokėjimą įrodančios sąskaitos už teisines paslaugas 300 Eur sumai ir advokato L. S. Bagdono banko sąskaitos išrašas, įrodantis pinigų pervedimą į jo banko sąskaitą.

Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje.

Nukentėjusiųjų prašymas dėl advokato darbo apeliaciniame procese išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų išieškojimo iš nuteistojo laikytinas pagrįstu ir iš nuteistojo E. J. R. R. ir D. R. naudai priteistina iš viso po 150 Eur.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Iš E. J. R. R. ir D. R. naudai priteisti po 150 Eur išlaidų advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.