- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-07
- Bylos Nr.
- 2-1256/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
- Kreditorius
- akcinei bendrovei „SEB lizingas“
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Auto 1“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Auto 1“ reikalavimas dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu atmestas, patvirtintas akcinės bendrovės „SEB lizingas“ kreditorinis reikalavimas ir įpareigota bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Auto 1“ grąžinti kreditoriui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ lizingo sutarčių pagrindu įgytą turtą, civilinėje byloje Nr. B2-1423-585/2010 bankrutuojančios akcinės bendrovės „Auto 1“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 gruodžio 28 d. nutartimi UAB „Auto 1“ iškėlė bankroto bylą. Bankroto bylą nagrinėjančiam teismui buvo perduota civilinė byla Nr. 2-2655-232/2010 (sujungus Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo civilinę bylą dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu lizingo sutarčių tarp UAB „Auto 1“ ir AB „SEB lizingas“ vienašalį nutraukimą lizingo bendrovės valia ir Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą dėl AB „SEB Lizingas“ reikalavimo priteisti iš UAB „Auto 1“ 1227408 Lt – skolą ir delspinigius pagal atsakovo nevykdomas lizingo sutartis). Kreditorius AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismo paskirtą bankroto administratorių su prašymu įtraukti į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi AB SEB lizingas kreditorinio reikalavimo nepatvirtino, kadangi dėl jų bankroto administratorius pareiškė prieštaravimus, nurodydamas, kad lizingo bendrovė neteisėtai nutraukė lizingo sutartis.
Šalies argumentai
Kreditorius AB „SEB lizingas“ 2010 m. kovo 30 d. pateikė prašymą, dėl neteisėtai valdomo turto susigrąžinimo iš BUAB „Auto 1“, kuriuo prašė:
1. Panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17068-101/2009 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
2. Įpareigoti atsakovą BUAB „Auto 1“ ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarties priėmimo dienos grąžinti ieškovui AB „SEB lizingas“ nuosavybės teise priklausantį turtą, UAB „SEB lizingas“ perduotą BUAB „Auto 1“ pagal lizingo sutartis.
Atsiliepimas
3. Atsakovui BUAB „Auto 1“ nustatytais terminais nevykdant teismo įpareigojimo grąžinti turtą/nurodyti turto buvimo vietą, leisti ieškovo pasirinktam antstoliui atlikti faktinį transporto priemonių perėmimą iš BUAB „Auto 1“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi BUAB „Auto 1“ reikalavimą dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu atmetė, iš dalies tenkindamas AB „SEB lizingas“ reikalavimus patvirtino AB „SEB lizingas“ kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Auto1“ 1227408,59 Lt sumai (skola 1 163 304,32 Lt, delspinigiai 64 104,27 Lt) ir įpareigojo BUAB „Auto 1“ per 5 darbo dienas nuo nutarties įsiteisėjimo grąžinti (perduoti) kreditoriui AB „SEB lizingas“ transporto priemones ir administracines patalpas.
Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir transporto priemonių, perduotų BUAB „Auto 1“ lizingo sutarčių pagrindu, išreikalavimo, pasisakė ir dėl bankrutuojančios įmonės prieštaravimų argumentų – t.y. dėl lizingo sutarčių nutraukimo pagrįstumo, kadangi reikalavimo dėl sutarčių nutraukimo negalima nagrinėti skyrium (vėliau) nuo AB „SEB lizingas“ reikalavimo dėl daiktų perdavimo ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nes nuo sutarčių nutraukimo teisėtumo nustatymo priklauso kreditoriaus teisė išreikalauti lizingo dalyką ir lizingo davėjo teisės į nesumokėtas pagal lizingo sutartis iki jų nutraukimo lizingo įmokas apimtis. Teismas nurodė, kad AB „SEB Lizingas“ laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 26 iki 2008 m. birželio 2 d. su BUAB „Auto 1“ sudarė 15 lizingo sutarčių, kurių pagrindu BUAB „Auto 1“ valdymui ir naudojimui buvo perduotos transporto priemonės ir administracinės patalpos. 2009 m. birželio 9 d. AB SEB lizingas pranešė BUAB „Auto 1“, kad iki 2009 m. birželio 17 d. nesumokėjus susidariusios pagal lizingo sutartis skolos, lizingo sutartys nutraukiamos. BUAB „Auto 1“ per lizingo bendrovės nurodytą terminą sutarčių pažeidimo nepašalino, t.y. nesumokėjo visų (arba esminės dalies) lizingo įmokų. Kartu pateiktas reikalavimas grąžinti lizingo sutartimis perduotą turtą. AB „SEB lizingas“ nurodė, kad mokėjimų pagal sutartis BUAB „Auto 1“ iš esmės nevykdo nuo 2009 metų vasario mėn., o transporto priemonių buvimo vieta lizingo bendrovei nežinoma.Teismas konstatavo, kad sutarčių nutraukimas buvo proporcinga sutarčių nevykdymo pasekmė ir teisėtas lizingo bendrovės savo teisių įgyvendinimo būdas. Teismas taip pat nurodė, kad esant nutrauktoms sutartims, lizingo davėjas turi teisę reikalauti tik tų įmokų, kurios turėjo būti sumokėtos iki sutarčių nutraukimo. Kartu lizingo davėjas turi teisę reikalauti lizingo sutartimis perduotų daiktų susigrąžinimo (CK 6.574str.). Grąžinant kreditoriui nutrauktomis lizingo sutartimis perduotus daiktus, iš bankrutuojančios įmonės kartu turi būti priteisiamos iki sutarčių nutraukimo 2009 m. birželio 18 d. nesumokėtos lizingo įmokos ir delspinigiai pagal nutrauktas sutartis, delspinigius skaičiuojant iki sutarčių nutraukimo dienos.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu BUAB „Auto 1“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartį. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Lizingo sutarčių pagrindu įgyto turto sugrąžinimo klausimas jau yra išspręstas apeliacinės instancijos teisme. Tokiu būdu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumas buvo įvertintas apeliacinėje instancijoje, kur teismas, 2009 m. spalio 13 d. nutartimi uždraudė ieškovui reikalauti iš atsakovo sutarčių pagrindu įgytų daiktų grąžinimo. Pakartotinis apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra draudžiamas įstatymo.
2. Atsakovo bankroto bylos iškėlimas negali būti laikomas pagrindu nutraukti sudarytas lizingo sutartis. Ryšium su atsakovui iškelta bankroto byla atsakovo sutartys gali baigtis tik atsakovo administratoriui apie tai atskirai informavus atsakovo kontrahentus (LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 7 d. 4 p.). Atsakovas tokio pranešimo ieškovui nėra pateikęs, todėl lizingo sutartys turi būti toliau vykdomos.
3. Byloje dėl nutraukimo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galės būti panaikintos tik įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje.
4. Nepaisant atsakovui inicijuotos bankroto procedūros, lizingo sutarčių dalyku buvęs turtas yra naudojamas atsakovo ūkinėje veikloje, teikia pajamas.
5. Ieškovas, reikalaudamas grąžinti vienintelį atsakovo naudojamą turtą, viena vertus, pažeidžia apeliacinės instancijos nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje, kita vertus, elgiasi nesąžiningai kitų atsakovo kreditorių atžvilgiu. Tokiu būdu nutartis prieštarauja viešajam interesui patenkinti kuo didesnį atsakovo kreditorių reikalavimų dalį.
6. Per paskutinius kelerius metus atsakovas sumokėjo ieškovui išimtinai dideles sumas, dėl to kitų atsakovo kreditorių reikalavimo teisių patenkinimas išimtinai pasunkėjo. Tokiu būdu atsakovo bankroto administratorius turi pagrindo manyti, kad sudarytų lizingo sutarčių nuostatos, kuriomis nuspręsta sutartimis įgyjamą turtą palikti ieškovo nuosavybėje iki bus sumokėta visa sutarties suma, yra neteisėta ir iš esmės pažeidžia kitų atsakovo kreditorių interesus. Visa tai apriboja atsakovo kreditorių teisę nukreipti reikalavimą į turtą, už kurio didžiąją dalį atsakovas jau yra sumokėjęs.
7. Atsakovas nėra gavęs skundžiamos teismo nutarties, o apie teismo nutartį ir joje priimtus nutarimus telefonu sužinojo tik iš teismo tarnautojos. Todėl atsakovas, gavęs teismo nutartį ir su ja tinkamai susipažinęs, pateiks papildomus paaiškinimus dėl teismo nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo:
1. Atmesti atsakovo atskirąjį skundą;
2. Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo2010 m. gegužės 13 d. nutartį;
3. Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17068-101/2009 bei apeliacinės instancijos teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1327-345/2009;
4. Paskirti atsakovo BUAB „Auto l“ vardu veikiančiam bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui K. S. 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu;
5. Priteisti iš atsakovo BUAB „Auto l“ ieškovo AB „SEB lizingas“ naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Su pateiktu atsakovo atskiruoju skundu ieškovas nesutinka. Ieškovo nuomone, atskirasis skundas yra neteisėtas, nepagrįstas bei privalo būti atmestas. Ieškovas nesutinka su atsakovo atskirajame skunde nurodytais teiginiais ir nurodo, kad: lizinguoto turto grąžinimo klausimas nėra išspręstas apeliacinės instancijos teismo; lizingo sutartys yra nutrauktos; jeigu turtas ir teikia pajamas atsakovui, tai nėra teisėtas pagrindas atsisakyti grąžinti turtą jo teisėtam savininkui – ieškovui. Savo veiksmais atsakovas nepaiso esminio Lietuvos Respublikos Konstitucijos principo – nuosavybės neliečiamumo. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2009, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad „kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymui“. Atsakovas siekia nesąžiningo apeliacinio proceso, todėl įvertinus atsakovo iki šiolei atliktus veiksmus procese, akivaizdu, kad atsakovas piktnaudžiauja teisėmis dėl ko yra skirtina bauda.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2010 m. spalio 7 d. buvo gauti atsakovo BUAB „Auto l“ ir ieškovo AB „SEB lizingas“ paaiškinimai raštu. BUAB „Auto l“ teismo prašo panaikinti 2010 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1423-585/2010 dėl jau vykdomos 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarties. Atsakovas nurodo, kad ginčijama nutartis dalyje, kiek atsakovas buvo įpareigotas grąžinti turtą ieškovui neturi jokios reikšmės, kadangi ši nutarties dalis 2010 rugsėjo 29 d. nutartimi buvo pavesta skubiai vykdyti bei jau iš dalies įvykdyta. Atsakovo teigimu, ginčijama nutartis turi būti panaikinta, kaip nebeturinti jokios teisinės reikšmės suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms. Ieškovas AB „SEB lizingas“ teismo prašo atsisakyti priimti atsakovo paaiškinimus ir grąžinti juos padavusiam asmeniui, patenkinti ieškovo 2010 m. birželio 17 d. atsiliepimo prašymus ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį iki Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarties įvykdymo. Ieškovas nurodo, kad atsakovo paaiškinimai negali būti priimti ir prijungti prie bylos, jie yra nepagrįsti ir neteisėti.
Teisėjų kolegija nutarė prijungti prie bylos šalių pateiktus paaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma negali būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo. Kitoks įstatymo aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, pagal kurį nuosavybės teisė negali ribojama kitaip negu įstatymu. Šis konstitucinis principas yra atspindėtas CK 4.39 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo; kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Draudimas kreditoriams ar tretiesiems asmenims susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo nėra įtvirtintas ĮBĮ normose ar kituose galiojančiuose įstatymuose. Kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymui, šio turto grąžinimas savininkams nepadidina įmonės skolų (kreditorių reikalavimų), priešingai – bankrutuojančiai įmonei negrąžinus svetimo turto atsirastų prievolė atlyginti to turto vertę, atitinkamai padidėtų bendra įmonės skolų suma, o parduoto likviduojamos įmonės turto nepakankant visiems kreditorių reikalavimams patenkinti – ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus patenkintų reikalavimų dalis.
Pažymėtina, jog CK 6.574 straipsnyje taip pat yra nustatyta, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Tiek pagal įstatymo nuostatas (CK 6.574 str.), tiek ir pagal byloje esančių lizingo sutarčių sąlygas, lizingo gavėjui nemokant sulygtų įmokų, sutartis nutraukiama, o lizingo dalykas grąžinamas lizingo davėjui.
Finansinės nuomos sutarčių vykdymo, bei jų vienašališko nutraukimo teisėtumas nėra šio ginčo dalykas, dėl kurio esmės teismas nepasisako.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo priteisti iš atsakovo BUAB „Auto l“ ieškovo AB „SEB lizingas“ naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įstatymai nenumato bylinėjimosi išlaidų priteisimo atskirai už kiekvieną atliktą procesinį veiksmą. Bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos, kai byla išnagrinėjama (užbaigiama) ir priimamas sprendimas (nutartis) (CPK 93 str., 98 str.).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas taip pat prašo paskirti atsakovo BUAB „Auto l“ vardu veikiančiam bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui K. S. 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu. CPK 95 straipsnis, reglamentuojantis piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, piktnaudžiavimą procesu laiko nesąžiningą nepagrįsto ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) pareiškimą. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų ir ieškovas jų nenurodė, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo elgėsi nesąžiningai, todėl minėto straipsnio 2 dalyje numatytai baudai skirti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pasisakydama dėl 2010 m. spalio 7 d. teismui atsakovo pateiktų paaiškinimų ir prašymų nurodo, kad atsakovas nepagrįstai sutapatina Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. ir 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuriose pasisakyta dėl skirtingų dalykų. CPK 150 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo patenkinti ieškovo reikalavimai, todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ieškovo naudai nustatytos laikinosios apsaugos priemonės turi likti galioti iki skundžiamos nutarties įvykdymo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.