Vilniaus apygardos teismo nutartis

Bylos Nr. 2A-841-656/2015 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00879-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 50.9; 121.21.

2015 m. kovo 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, sekretoriaujant Kristinai Mikolaitytei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Jurgitai Bieliūnaitei, atsakovų atstovams advokatui L. P. ir V. L., žodinio ir rašytinio procesų apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovams AB DNB bankui ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ bei trečiajam asmeniui A. A. dėl atleidimo nuo atsakomybės iš dalies pagal kreditavimo sutartį, išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą dėl kilusio ginčo, kurioje nurodė, kad ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ Būsto kredito dalies draudimo taisyklių Nr. 003 nuostatos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus bei atitinka CK 6.188 str. 2 d. 9 p.sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų.

II. Teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Teismas netinkamai aiškino draudimo išmokos neišmokėjimo teisines pasekmes. Teismas nepagrįstai sprendė, kad CK 1015 str. 1 d. nešalina CK 6.259 str. taikymo galimybės. Draudimo išmoka faktiškai nebuvo išmokėta dėl banko kaltės ir aplaidumo, todėl teismas negalėjo remtis CK 1015 str. 1 d. ir hipotetiškai vertinti galimas teisines pasekmes nes toks vertinimas prieštarauja bylos aplinkybėms, kurių šalys neginčija. Draudimo išmokos neišmokėjimo tesinės pasekmės turi būti vertinamos atsižvelgiant į sisteminį CK 1015 str. 1 d. ir CK 6.259 str. aiškinimą ir taikymą, įvertinus banko veiksmus tiek draudimo, tiek kredito teisinių santykių kontekste. Bankui ženkliai pavėlavus informuoti apie draudiminį įvykį kyla teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.1012 str., t.y. draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Esant CK 6.1012 str. aplinkybei yra pagrindas taikyti CK 6.259 str. 1 d. ir 2 d., nes priešinga interpretacija prieštarautų draudimo sutarties esmei.Bankui taikomas aukštesnis atidumo ir profesionalumo standartas. Bankas keldamas reikalavimą apdrausti prievolę grąžinti kreditą negali ieškovo sąskaitą šia teise nesinaudoti.Nagrinėjamoje byloje Kredito sutarties 40 punkto ir Būsto kreditų dalies draudimo taisyklių Nr.003 3.1.2. punktų nuostatos nesuderinamos, nes nustatyti skirtingi, atitinkamai, 10 ir 7 dienų terminai Kredito sutarties nutraukimui. Jei bankas laikysis Kredito sutarties, jis negaus draudimo išmokos, todėl draudimo sutartis savaime yra nesąžininga ir negalioja (CK 1.80 str., CK 6.188 str.). Ieškovas už draudimą sumokėjęs 9222,13 Lt negavo draudiminės apsaugos, todėl ši suma grąžintina ieškovui.Draudimo išmokos neišmokėjimo pasekmės priklauso išimtinai nuo banko veiksmų, kuriuos kontroliuoti ieškovas neturi jokių teisnių priemonių.Bankas dėl savo veiklos ir reikšmės finansų sistemoje, privalo užtikrinti finansų rinkos stabilumą. Bankas turi aktyviai naudotis savo teisėmis ir imtis visų priemonių išieškoti kreditą, užtikrinti finansų rinkos stabilumą.Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.80 str. ir nepripažino Draudimo sutarties negaliojančia. Draudimo sutartis neatitinka CK 6.188 str. 2 d. 3 p. nurodytos nesąžiningos sąlygos kriterijaus: numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia. Vartototjas nėra apsaugotas nuo veiksmų, kai bankas nepagrįstai delsia pasinaudoti draudimo apsauga.Ieškinio senatis nepraleista ir CK 1.125 str. 1 d. 7 p. netaikytinas, nes ginčas nėra kilęs iš draudimo santykių. Ieškovas nereiškė reikalavimo priteisti draudimo išmoką bankui. Ieškovas yra vartotojas ir niekinių sandorių pašalinimas iš civilinės apyvartos yra atitnka viešą interesą.Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.90 str. ir nepripažino Kredito sutarties negaliojančia. Bankas ir ieškovas buvo suinteresuti apdrausti apdrausti kredito negrąžinimo riziką. Bankui tinkamai atlikus savo pareigas ir draudikui padengus 77165,70 Lt skolos dalį, ieškovui netektų prievolės mokėti 17415,60 Lt palūkanų, kurios nuo ieškinio pateikimo dienos sudaro 17415,60 Lt. Būsto paskolų draudimas atlieka socialinę funkciją, nes įkeisto buto varžytinės būtų vykdomos tik kraštutiniu atveju. Būsto paskolų draudimas viešai skelbia, kad neskaičiuotų palūkanų ir suteiktų galimybę skolą išmokėti kelių metų laikotarpiu, todėl nėra pagrindo teigti apie procesinių ar mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimą. Nėra žinoma, koiomis sąlygomis šalys būtų susitarę dėl kredito dengimo.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 str. 1 d. 7 p. nustatytą vienerių metų senaties terminą.Šalių sudaryta sutartis yra privaloma vykdyti (CK 6.38 str., 6.59 str.). Vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktoms vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Draudimo sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai, todėl negali būti laikomos nesąžiningomis. Aplinkybė, kad Kredito sutarties 40 punkto ir Būsto kreditų dalies draudimo taisyklių Nr.003 3.1.2. punktų nuostatos nesuderinamos, nereikšminga, nes kreditavimo sutartje nustatytas 10 dienų terminas patenka draudimo sutartyje nustaytą 30 dienų terminą. Kreditavimo sutartis dėl draudimo taisyklių Nr.003 3.3.1. punktų nuostatų taikymo nutraukiama žymiai vėliau nei tai būtų padaroma jei draudimo nebūtų. Tai yra išskirtinai vartotojui palanki sąlyga. Draudimo bendrovė neatsisakė vykdyti draudimo įsipareigojimų, tačiau draudimo išmoką atsisakė išmokėti dėl to, kad įvykis pateko į nedraudžiamųjų įvykių apibrėžtį.Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 6.259 str. nuostata, nes pagal CK 6.1015 str. 1 d. nuostatas nepriklausomai nuo to ar bankas būtų atlikęs veiksmus, dėl ko draudimo išmoka būtų išmokėta, ar draudimo išmoka bankui nebūtų išmokėta, vis vien iš draudėjo (ieškovo) būtų išieškomos dradiko išmokėtos draudimo sumos.Tuo atveju, jei UAB „Būsto paskolų draudimas“ įvykį būtų pripažinusi draudžiamuoju, draudimo išmoka AB DNB bankui atitiktų apdrasustą kredito sumos ir keturių mėnesių palūkanų sumos dalį. Draudimo išmoka būtų skaičiuojama ne nuo visos kredito sumos, bet nuo negrąžinto kredito sumos (Draudimo taisyklių 5.2.1., 11.3.1. – 11.3.2. punktai). Išmokėjus draudimo išmoką bankas ir bendrovė turėtų teisę sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį (Bendradarbiavimo sutarties 7.9. punktyas).

Pats apeliantas pažeidė Kreditavimo sutartį ir tai nustatyta teismų sprendimais. Apeliantas negali reikalauti, kad jis būtų atleistas nuo dalies skolos bankui mokėjimo, kuri yra priteista įsiteisėjusiu 2010-03-23 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi Nr.I-115/2010.Apeliantas neatsižvelgia į faktą, kad jo prievolė (skola) pagal kreditavimo sutartį nebūtų sumažėjusi ar pasibaigusi, nes sumokėtos draudimo išmokos regreso tvarka iš ieškovo reikalautų draudikas UAB „Būsto paskolų draudimas“. Draudimo išmokos išmokėjimas nesumažintų skolininko prievolės (skolos) pagal Kreditavimo sutartį, nes tokia teisė nenumatyta nei sutartyse, nei teisės normose.Pagal CK 6.259 str. kreditoriaus kaltė gali būti konstatuojama tik tuo atveju, jei tarp kreditoriaus veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievoles egzistuoja priežastinis ryšys, t.y. kreditoriaus veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievoles. CK 6.259 str. net ir konstatavus kreditoriaus kaltės buvimą, palieka teismo diskecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-09-17 sprendimu civ.byloje Nr.2-404-596/2012 nustatyta, kad už prievolės nevydymą atsakingi ieškovas ir trečiasis asmuo. Nėra priežastinio ryšio tarp draudimo išmokos neišmokėjimo ir kredito gavėjų prievolės kiekvieną mėnesį mokėti kredito ir palūkanų įmokas.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis kaip vartotojas priverstas mokėti už paslaugą, kurios negaus. Apeliantui draudiminė apsauga buvo teikiama beveik 10 metų nuo draudimo sutarties sudarymo, o įvykis, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju arba nedraudžiamuoju, įvyko dėl apelianto kaltės. Apeliantas pats galėjo skųsti draudiko atsisakymą išmokėti draudimo išmoką (Būsto kredito dalies draudimo taisyklių Nr. 003 11.25 punktas).Apeliantas neįrodė CK 1.80 str. ir 1.90 str. nustatytų Kreditavimo sutartį ieškovas pasirašė laisva valia ir joje buvo numatyta draudiko teisė nemokėti draudimo išmokos. Ieškovas jokių prieštaravimų nereiškė.Teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantas praleido 1 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą.Atsakovo A. A. ir trečiojo asmens A. A. prievolė grąžinti bankui kreditą ir sumokėti palūkanas yra solidari, tačiau trečiasis asmuo A. A. nereiškė reikalavimo dėl jos atleidimo nuo prievolės (CPK 43 str. privalomas procesinis bendrininkavimas). Tai reiškia, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes sukeltų pasekmes ir A. A..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas siekia būti atleistas nuo dalies skolos pagal Kreditavimo sutartį sumokėjimo AB DNB bankui nors 2004-07-08 Kreditavimo sutartis Nr. 380 buvo nutraukta dėl Apelianto (ir bendraskolės A. A.) kaltės, nes jie pažeidė Kreditavimo sutartį, nemokėdami Bankui sutartyje numatytų kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų. Bendrasis teisės principas numato, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė. Apeliantas, pats pažeidęs Kreditavimo sutartį ir būdamas kaltas už jos neįvykdymą ir susidariusią skolą, kas yra pripažinta įsiteisėjusiu apeliacine tvarka patikrintu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-09-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-404-596/2012.

Dėl CK 6.259 str. straipsnio nuostatų taikymo

Ieškovai iš esmės remiasi CK 6.259 str. 1 d. nuostata “Jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės”. CK 6.259 str. įtvirtina mišrios kaltės principą sprendžiant kreditoriaus patirtų nuostolių atlyginimo klausimą. Byloje nustatyta aplinkybė, kad Bankas neatliko pareigos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo kreditavimo sutarties pažeidimo nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą ieškovui pašalinti sutarties pažeidimus bei per 7 dienas nutraukti sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo AB DNB banko veiksmai, pasireiškę aplaidžiu ieškovams suteikto kredito administravimu, įrodyti. Atsakovai neneigia aplinkybės, kad AB DNB bankas neveikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl neapsinaudojo galimybe apdraustą kredito dalį ir palūkanas atgauti iš atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“. Esant neteisėtiems atsakovo AB DNB banko veiksmams (neveikimo) sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo esminę reikšmę turi žalos, kurią galėjo patirti ieškovas, bei priežastinio ryšio tarp atsakovo AB DNB banko veiksmų ir žalos klausimai.

Atsakovo AB DNB banko neveikimas sukėlė neigimas pasekmes tik pačiam AB DNB banko, nes jis vietoj to, kad apdraustą skolos dalį garantuotai būtų atgavęs iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ turės ateityje skolą skolą priverstine tvarka išieųškoti iš ieškovo ir trečiojo asmens A. A.. Teismas sutinka su atsakovų argumentais, kad pagal šalių santykių teisinį reglamentavimą draudimo išmokos išmokėjimas ar neišmokėjimas neįtakoja skolininko prievolės dydžio, o turi įtakos tik kreditoriaus pasikeitimui. Apelianto argumentai dėl UAB „Būsto paskolų draudimas“ viešai skelbaimų teiginių, kad neskaičiuotų palūkanų ir suteiktų galimybę skolą išmokėti kelių metų laikotarpiu, nereikšmingi, nes vertinmai tik kaip hipotetinė galimybė šalių susitarimu pakeisti sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB DnB banko bedradarbiavimo sutartimi (2002 m. kovo 19 d. susitarimo Nr.4 redakcija) daro išvadą, kad tuo atveju, jei atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ įvykį būtų pripažinusi draudžiamuoju ir priėmęs sprendimą mokėti draudimo išmoką naudos gavėju AB DnB bankui ši draudimo išmoka būtų išmokėta per 15 kalendorinių dienų nuo sprendimo mokėti draudimo išmoką priėmimo dienos (Bendradarbiavimo sutarties 7.9 p.). Draudimo išmokos dydis būtų lygus Būsto kreditų dalies draudimo taisyklėse Nr. 003 5.2.1., 11.3.1.-11.3.2. p. nustatytam dydžiui, t.y. atitinkamas procentas nuo negrąžinto draudžiamo būsto kredito ir keturių mėnesiu palūkanos už draudžiama būsto kreditą. Draudimo išmoka būtų skaičiuojama ne nuo visos kredito sumos, bet nuo negrąžintos kredito sumos. Išmokėjus draudimo išmoką bankas ir bendrovė turėtų teisę sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią bendrovė perleistų bankui regreso reikalavimą į kredito gavėją (Bendradarbiavimo sutarties 7.9 p.). Esant hipotetinei situacijai, kai UAB „Būsto paskolų draudimas“ perleidžia bendrovės reikalavimą į atsakingą už žalą asmenį bankui, bankas pagal galiojusią išieškojimo tvarką kreiptųsi į hipotekos teisėją dėl visos sumos išmokėtos pagal kredito sutartį išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, t.y. hipotekos teisėjo nutartimi būtų išieškoma visa negrąžinto kredito suma ir pagal kreditavimo sutartį priklausančios sutartinės palūkanos. Ši suma apimtų bendrovės išmokėtą draudimo išmoką t.y. 28,53 proc. negrąžinto kredito sumą ir keturių mėnesių sutartines palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos bei likusią ir draudimo išmoka nepadengtą negrąžinto kredito sumą bei sutartines palūkanas nuo visos negrąžinto kredito sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui priklausančių mokėti sutartinių palūkanų suma pagal kreditavimo sutartį niekaip nepasikeistų nuo to, ar bendrovė būtų mokėjusi draudimo išmoką ar ne, nes jam pagal CK 6.1015 str. 1 d., 6.101 str. 4 d. 5 p. reikėtų bendrovei grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, kuria sudaro 28,53 proc. nuo negrąžinto kredito sumos ir keturių mėnesių sutartinės palūkanos, kurių dydis skaičiuojamas ne nuo išmokėtos draudimo išmokos sumos (Taisyklių Nr. 003 11.3.2. p.), o nuo negrąžintos kredito sumos Bankas iki visiškų apelianto ir jo sutuoktinės įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymo dienos būtų galėjęs skaičiuoti ir reikalauti iš apelianto ir jo sutuoktinės kreditavimo sutartimi sulygtų palūkanų (CK 6.874 str. 1 d.) jas skaičiuojant nuo visos negrąžinto kredito sumos. Asmenų prievolėje pasikeitimas (subrogacija) neturi įtakos prievolės dydžiui (CK 6.113 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl atsakovo AB DNB banko veiksmų (neveikimo) ieškovui žala nepadaryta – mokėtinų palūkanų dydis nepasikeitė ir ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad bankui tinkamai atlikus savo pareigas ir draudikui padengus 77165,70 Lt skolos dalį, ieškovui netektų prievolės mokėti 17415,60 Lt palūkanų, kurios, ieškovo teigimu apskaičiuotos nuo 2010-03-22 iki ieškinio pateikimo dienos (77165,70 Lt x 5,97 proc./365:1380 dienų).

Be to, ieškovus ir atsakovą AB DNB banką sieja sutartiniai kreditavimo santykiai (CK 6.188 str.), nes ieškovai sutartimi įsipareigojo grąžinti AB DNB bankui kreditą ir mokėti palūkanas. Vertinant sisteminiu požiūriu, CK 6.259 str. norma yra Civilinio kodekso XXII skyriuje „Civilinė atsakomybė“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje AB ,, VST“ v. UAB ,, Olympic Casino Group Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartyje UAB ,, Alrosta“ v. UAB ,, Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009 konstatuota, kad ieškinio reikalavimas įvykdyti prievolę natūra turi būti atskirtas nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę ir kad priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas, kuris nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011 pagal ieškovo AB ,, Swedbank” ieškinį atsakovams T. V. ir I. V. dėl kredito priteisimo, pabrėžė, kad reikalavimas įvykdyti prievolę natūra (šiuo atveju - priteisti negrąžintą kreditą ir sumokėti palūkanas) yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas, kurį būtina skirti nuo reikalavimo dėl civilinės atsakomybės taikymo, kuriam galėtų būti taikomas CK 6.259 straipsnis, reglamentuojantis civilinės atsakomybės sumažinimo arba atleidimo nuo jos dėl kreditoriaus kaltės galimybę. Tai, kad ieškovai pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį.

Dėl vartototojo teisių pažeidimo ir sandorių negaliojimo

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis kaip vartotojas yra priverstas mokėti 9222,13 Lt už paslaugą, kurios negaus, dėl ko Draudimo sutartis pripažintina negaliojančia ir apeliantui grąžintini 9222,13 Lt. Šie reikalavimai nebuvop reiškimai pirmosios instyancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini (CPK 312 str.). Apelianto interesą sudaro ne vien tik draudimo išmokos išmokėjimas, bet ir jo rizikos išduodant kreditą sumažiniams. Tačiau Valstybės įsteigta UAB „Būsto paskolų draudimas“ vykdo socialinę funkcija, nes suteikia bankams papildomą kredito grąžinimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai draudėjo pateiktų užtikrinimo priemonių bei gaunamų pajamų pagal banko keliamus reikalavimus vertinant riziką nepakanka. UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudiminė apsauga suteikė ieškovui gauti pageidaujamo dydžio kreditą. Draudiminė apsauga apeliantui buvo teikiama beveik 10 metų nuo Draudimo sutarties sudarymo, o įvykis, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju, įvyko dėl apelianto ir bendraskolės kaltės, jiems nevykdant Kreditavimo sutarties.

Nors Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr.10-324 Būsto kredito dalies draudimo taisyklių Nr.003 3.1., 11.11., 11.23.2. ir 9.7. punktus pripažino atitinkančiais sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus: iš esmės pažeidžiančiais šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, įpareigojančiais vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturjėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo be teisės jų atsisakyti. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančia šalių sudarytą Kreditavimo sutartį, nes ieškovo ir bendraskolės pareiga grąžinti bankui kreditą ir palūkanas, kaip jau aptarta, neišnyks tiek tuo taveju, kai įvykis bus pripažintas draudiminiu, tiek tuo atveju, kai UAB „Būsto paskolų draudimas“ sumokės bankui kredito ir palūkanų sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-23 nutartyje c.b. Nr. 3K-7-508/2013 yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Teisėjų kolegija sutinka, kad apelianto argumentų pripažinimas reikštų, kad leidžiama draudimo sutartį ginčyti teisme kaip nesąžiningą vien dėl to, kad nebuvo išmokėta draudimo išmoka, o draudimo sutarties galiojimas būtų siejamas išimtinai su privalomu draudimo išmokos išmokėjimu. Tokiu būdu būtų paneigta draudimo sutarties esmė. Jei apeliantas laikė, kad draudimo išmoka neišmokėta nepagrįstai dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksmų, jam kaip draudėjui Būsto kreditų dalies draudimo taisyklių Nr. 003 11.25 punktas suteikė teisę tokį draudiko sprendimą skųsti teismui, tačiau apeliantas tokios savo teisės nerealizavo ir ieškinį teisme dėl skolos AB DNB bankui pagal Kreditavimo sutartį sumažinimo pareiškė praėjus 4 metams po Kreditavimo sutarties nutraukimo ir skolos AB DNB bankui priteisimo. Tai patvirtina, kad pats apeliantas nelaikė, kad jo teisės kokiu nors būdu yra pažeistos. Draudimo sutarties negaliojimas lemia dalies Kreditavimo sutarties negaliojimą (CK 1.80 str., 1.90 str.). Apeliantas neįrodė jokių sandorių negaliojimo pagrindų (CPK 178 str.), t.y. nei kad sutartys sudarytos dėl suklydimo, nei kad sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kreditavimo sutartį su Banku bei Draudimo sutartį su draudiku Apeliantas pasirašė laisva valia kaip jo valią atitinkančius dokumentus, Apeliantui iš Draudimo sutarties sąlygų buvo žinoma, kad draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką naudos gavėjui, ir jokių prieštaravimų dėl šių sąlygų nereiškė.

Dėl ieškinio senaties

Teisėjų klegijos vertinimu ieškinio senaties terminas praleistas ir taikytinas CK 1.125 str. 7 d. nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes ginčas yra kilęs iš draudimo santykių. Apeliantas byloje kėlė su draudimine apsauga ir jos pasekmėmis susijusius reikalavimus, nes apeliantas savo ieškinio pagrindu nurodė Banko atliktą Būsto kreditų dalies draudimo taisyklių Nr. 003 pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Apeliantas, iš UAB „Būsto paskolų draudimo" 2010-02-05 rašto Nr. SB-227 „Dėl A. A. draudžiamojo įvykio" žinodamas apie draudiko atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, ieškinį turėjo teisę pareikšti iki 2011-02-05, tačiau jį pareiškė 2014-01-13, t.y. praleidus ieškinio senaties terminą, kas sudarė savarankišką pagrindą atmesti ieškinį (CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 1 d.). Svarbių priežasčių atnaujinti praleistą terminą teismas nenustatė, o jo ir atnaujinti apeliantas neprašė. Todėl apelianto argumentai dėl nepagrįsto ieškinio senaties termino taikymo atmestini.

Pirmos instancijos teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartimi ieškovo prašymu taikė laikinąją apsaugos priemonę - išieškojimo sustabdymą. Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu (CPK 150 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas neišsprendė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimo, todėl šis klausimas išsaprendžiamas apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę - sustabdyti pradėtą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0015/11/02195, įskaitant 2013-12-02 V. M. patvarkymo Nr. 50 15 2013 12 02 2195/11-1V vykdymą.

Išsiųsti nutarties kopiją Centrinės hipotekos įstaigos Vilniaus skyriui.