- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-02-01
- Bylos Nr.
- 2-2028-918/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-02032-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aistė Petrevičienė
- Ieškovas
- G. M.
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- Ritai A
- Advokatai
- Linas Mažonas, Valdonei Račiūnienei
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui V. S. dėl paskolos priteisimo, trečiasis asmuo Rita A. S., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu (3-4 b. l. ) prašo priteisti iš atsakovo 38400 Lt skolos, 858 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo, 150 Lt išlaidų dėl reikalavimo grąžinti skolą įteikimo per antstolį ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė su sutuoktiniu R. H. M. 1998-04-15 paskolino atsakovui V. S. 15000 JAV dolerių. Atsakovas, gavęs pinigus, surašė paskolos raštą, kuriame nurodė, kad paskolą grąžins pareikalavus per 1 mėnesį. 2010-03-27 R. H. M. mirė, palikimą priėmė ieškovė, todėl ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti paskolą. Paskolos rašto originalo turėjimas patvirtina, kad atsakovas su ieškovės vyru neatsiskaitė. Atsakovas įrodymų, kad paskola grąžinta, nepateikė. 2011-12-06 pateikus teismui prašymą dėl teismo įsakymo išdavimo vieno JAV dolerio kaina Lietuvoje buvo lygi 2,56 Lt. Atsakovui 2011-09-03 per antstolį buvo įteiktas reikalavimas grąžinti paskolą. Palūkanas skaičiuoja už 2011-09-02 – 2012-02-14 laikotarpį.
Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, prašė tenkinti. Paaiškino ieškinyje nurodytas aplinkybes, papildomai nurodė, kad atsakovas su ieškovės vyru buvo draugai. Atsakovas prieš kreipdamasi į atsakovą raštu, kalbėjo telefonu, atsakovas skolą pripažino. Kada tiksliai surašytas raštelis, ieškovė nežino, jai raštelį vyras atidavė 2005-2006 metais. Tiek V. S., tiek R.A. S. telefoninių pokalbių metu skolą pripažino, tik sakė, kad šiuo metu neturi tokios pinigų sumos. Parengiamojo posėdžio metu nurodė, kad paskolos raštelis surašytas ne 1998 m., o vėliau, kadangi buvo susijaudinusi, ne visai suprato klausimą, be to, dėl patirtų insultų galėjo neteisingai atsiminti ir įvykių aplinkybių.
Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė tenkinti. Nurodė, kad tarp ieškovės vyro R.H. M. ir V. S. buvo sudaryta paskolos sutartis. Įstatymas nenumato, kaip turi būti vadinamas paskolos dokumentas, yra numatytos tik būtinos sąlygos. Vekselis galiojo nuo 1929 metų, todėl normalu, kad vyresni žmonės paskolos dokumentą įvardijo vekseliu. Šalių valia dėl paskolos sutarties išreikšta aiškiai. Atsakovo paaiškinimai dėl ginčo dalyko ir esmės yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Yra neginčijamai nustatyta, kad susidarę paskolos teisiniai santykiai, kurie sudaryti rašytine forma ir patvirtinti parašais. Paskolos gavėjas įsipareigojo paskolą grąžinti, šio įsipareigojimo šalys privalo laikytis. Atsakovas nevykdė pareigos pateikti įrodymus apie tai, kad nurodyta paskolos suma grąžinta ir, be savo ir trečiojo asmens R.A. S. paaiškinimų, nepateikė jokių įrodymų pagrįsti procesiniuose dokumentuose neminimoms aplinkybėms, kad paskolos dokumentas buvo surašytas R.H. M. prašymu nesiekiant sukurti paskolos teisinių santykių. Raštelio originalas yra byloje, po R.H. M. mirties palikimą priėmė ieškovė, todėl tai patvirtina ieškovės reikalavimo teisę. Ekspertizė patvirtino, kad raštelis buvo surašytas trečiojo asmens, o pasirašytas atsakovo. Paskolos suteikimas užsienio valiuta tuo metu buvo galimas, kadangi galiojo 1964 m. CK 184 str. 1-2 d. 1999 11 19 d. LR pinigų įstatymo pakeitimo įstatymu panaikintas apribojimas atsiskaitymams tik litais, suteikta teisė naudoti užsienio valiutą. Todėl šis raštelis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Neįmanoma pamiršti fakto apie pasirašytus paskolos dokumentus dėl 15000 dolerių. Tiek 1964 metų CK 293 str., tiek dabar galiojančio CK 6.875 str. numato galimybę ginčyti paskolos dokumentą, jeigu paskolos gavėjas negavo pinigų. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo suprato paskolos pasekmes, tačiau paskolos rašto neginčijo. Aplinkybė, kad raštelis surašytas 2005 m., neįrodyta. Nėra įrodymų, kad paskolos rašto tekstą diktavo R.H. M.. Nėra duomenų, kad atsakovas neketino sukurti paskolos teisinių santykių, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nuosekliai nepaaiškino, dėl kokių kitų priežasčių buvo surašytas paskolos raštas. Atsakovas paskolos dokumento neginčijo, todėl jis galioja. Atsakovas buvo verslininkas, verslininkui teikiami padidintos atsakomybės reikalavimai. Atsakovas, pasirašydamas tokį raštelį, veikė savo rizika, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir turi prisiimti savo veiksmų neigiamas pasekmes. Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas ieškinio senatį prašo taikyti tik baigiamosiose kalbose, nėra aišku, nuo kada skaičiuoja terminą. Prašo iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 38400 litų skolą, 858 litus palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, žyminį mokestį, išlaidas susijusias su procesinių dokumentų įteikimu per antstolį, taip pat 1000 litų advokato atstovavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (b.l. 51) su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad neturėjo poreikio iš ieškovės ir jos vyro skolintis pinigų, jokio paskolos raštelio ieškovės vyrui nebuvo pasirašęs, pinigų negavo. Kelia abejonių paskolos raštelio tikrumas, nes vekselių įstatymas Lietuvoje buvo priimtas 1999-03-16, o pateiktas raštas surašytas 1998-04-15 ir įvardintas kaip paskolos vekselis. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad paskolos raštas buvo surašytas diktuojant ieškovės vyrui, jam paprašius. Pinigų negavo. Dėl kokių konkrečių priežasčių ieškovės vyras prašė surašyti raštelį, nesiaiškino, su juo buvo turėjęs bendrų verslo reikalų. Mano, kad paskolos raštelis buvo reikalingas kitiems verslo partneriams įrodyti, kad turi pakankamus finansus, prireikus galėtų skolą atgauti.
Trečiasis asmuo atsiliepimu (b.l. 53) su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad vyras jai niekada neminėjo, kad yra skolingas tokią sumą pinigų. Pateiktame paskolos vekselyje nėra nurodyta, kad pinigai perduoti ir gauti. Atsakovo ir trečiojo asmens šeimos finansinė padėtis buvo labai gera, nebuvo jokio poreikio skolintis pinigų. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad paskolos raštelio surašymo aplinkybių tiksliai paaiškinti negali, jos buvo paprašyta surašyti paskolos raštelį, ji nesidomėjo, kokiais tikslais surašė. Apie tai, kad rašė paskolos raštelį, buvo pamiršusi, bet mano, kad paskolos raštelis surašytas maždaug 2005 -2006 metais.
Šalies argumentai
Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad 1998-04-15, kai, ieškovės teigimu, buvo surašytas paskolos vekselis, nei CK, nei jokiame kitame tuo metu galiojusiame įstatyme nebuvo vekselio sąvokos. Tai akivaizdžiai patvirtina parengiamajame posėdyje ieškovės pasakymas, kad šis paskolos vekselio raštas surašytas 2005-2006 metais, ir jį diktavo pats R.H. M.. Jokių paskolos santykių nebuvo, pinigų nebuvo perduota. Paskolos dokumente nėra patvirtinimo, kad pinigai gauti. Pagal CK 6.870 str. 2 d., paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, šiuo atveju pinigai nebuvo perduoti, paskolos sutartis nesudaryta. Pinigų perdavimas neužfiksuotas, tiktai abstrakčiai nurodoma „skolinuosi“, nenurodyta „pasiskolinau“, „pinigus gavau“. Raštas rašytas 2005-2006 metais atgaline data. Nebuvus pinigų perdavimo, paskolos sutartis laikoma nesudaryta, todėl atsakovas neprivalėjo šio sandorio ginčyti. Pateiktą dokumentą galima traktuoti kaip ketinimą skolintis ateityje. 2003 m. pateiktame teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo 1999 m. kitam asmeniui paskolino 200000 Lt, tai patvirtina, kad V. S. nebuvo reikalinga 15000 dolerių suma, kadangi jis nuo tariamos paskolos momento praėjus metams kitam žmogui paskolino 200000 litų. Ieškovės vyras turėjo verslo planą, jam reikėjo parodyti, kad turi pinigų, kuriuos galėtų investuoti. Atsakovas tuo metu pinigų turėjo, jis buvo apsirūpinęs žmogus. V. S. paskolos dokumento teksto nerašė, nes jis neėmė tų pinigų. R.A. S. surašė todėl, kad jos raštas yra gražesnis. Ieškovė nebuvo mačiusi paskolos raštelio, nors nesutiko, kad jos vyras skolintų pinigus, neprašė raštelio nuo 1996 metų iki 2006 metų. Ieškovė nurodė, kad skolos pradėta reikalauti nuo 2000 metų, todėl nuo šio laiko skaičiuotini senaties terminai, bendras 10 metų terminas pasibaigęs. Mirus vyrui, ieškovė rado raštelį ir pasinaudodama ta padėtimi kreipėsi į teismą norėdama nepagrįstai pasipelnyti. Atsakovas neturėjo galimybės rašytine forma prašyti taikyti ieškinio senatį, tik bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad skolos reikalauti pradėta 2000 ar 2001 metais. Atsakovas šiuose santykiuose neturėtų būti traktuojamas kaip verslininkas, kuriam taikomi didesni atsakomybės standartai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovė į bylą pateikė paskolos rašto originalą, įvardintą kaip paskolos vekselis, kuriame įrašytas tekstas „Aš, V. S. <...> skolinuosi iš R. H. M. <...> penkiolika tūkstančių dolerių <...> . Paskolą grąžinsiu pareikalavus, laike vieno mėnesio“ (6, 34 b. l., originalas - priede prie bylos Nr. 1 (atskirame voke)). Paskolos rašte nurodyta, kad šis dokumentas surašytas 1998-04-15, Kaune. 2011-08-03 trečiajam asmeniui R. A. S. įteiktas reikalavimas per vieną mėnesį grąžinti 15000 JAV dolerių (9 b. l.). R. H. M. mirė 2010-03-27 ( 8 b.l.), palikimą po jo mirties priėmė jo sutuoktinė – ieškovė G. M. (8 b. l.). Teismo grafologinės ekspertizės išvadoje nurodyta, kad paskolos vekselį surašė R. A. S., o pasirašė V. S. (121-125 b. l.).
Tarp šalių kilo ginčas tiek dėl paskolos raštelio surašymo aplinkybių, laiko, tikslo, tiek dėl pinigų perdavimo fakto. Pažymėtina, kad šioje byloje tiek ieškovės, tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens pozicija ir teikti paaiškinimai nenuoseklūs. 2012-05-07 parengiamojo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad paskolos raštelis buvo surašytas ne 1998-04-15, o žymiai vėliau, maždaug 2005-2006 metais. Teismo posėdžio metu ieškovė vėlesnį surašymo laiką neigė, nurodydama, kad tiksliai nežino, kada konkrečiai surašytas paskolos dokumentas. Atsakovas ir trečiasis asmuo parengiamuosiuose posėdžiuose neigė, kad pasirašė ir surašė paskolos dokumentą, ir tik atlikus teismo grafologinę ekspertizę, nebeginčijo šios aplinkybės. Atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimai dėl paskolos dokumento surašymo aplinkybių bei tikslo yra prieštaringi tarpusavyje ir neįtikinantys. Pažymėtina, kad tik teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad su ieškovės vyru turėjo bendrų verslo reikalų, o paskolos raštelį surašė R. H. M. paprašius dėl šio verslo planų, nors pinigai faktiškai nebuvo perduoti. Ieškinio pagrindą ir dalyką turi teisę nurodyti tik ieškovė ir tai turi daryti tik įstatymo nustatyta tvarka, o ne teismas. Toks šių procesinių teisių įgyvendinimo ribojimas yra nustatytas, siekiant civilinio proceso tikslų įgyvendinimo, nustatant, kad šalių procesinės teisės turi būti įgyvendinamos tik įstatymo nustatyta tvarka ir ne kitaip, nes šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). Teismo vertinimu, nei ieškovė, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo teismui neatskleidė tikrųjų, faktinių tarp ieškovės sutuoktinio ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių.
Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta). Įrodinėjimo dalyką sudaro tam tikri juridiniai faktai (šių faktų egzistavimas arba neegzistavimas), su kuriais siejamas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje. Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.
Ieškovė savo reikalavimą kildina iš paskolos teisinių santykių. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Tam reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.
Tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos dokumento surašymo laiko. Pažymėtina, kad pati ieškovė paskolos dokumento surašymo metu nedalyvavo, taigi, tikėtina, kad jai gali būti nežinomos visos šio dokumento surašymo aplinkybės. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo, kurie patys dalyvavo surašant paskolos dokumentą, nepateikė jokių įrodymų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad paskolos dokumentas buvo surašytas ne 1998-04-15, o žymiai vėliau, t.y. 2005-2006 metais. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad paskolos dokumentas buvo surašytas 1998-04-15, t.y. galiojant 1964 metų redakcijos Civiliniam kodeksui (galiojo iki 2001 m. liepos 1 d.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d. numatyta, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Nurodyto įstatymo 41 str. 1-2 d. numatyta, kad 2000 m. Civilinis kodeksas taikomas prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems po šio kodekso įsigaliojimo, o jei prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, 43 str. numatyta, kad 2000 m. Civilinio kodekso šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nagrinėjamu atveju paskolos sutarties formai bei turiniui taikytinos teisės normos, galiojusios į bylą pateikto paskolos dokumento surašymo metu.
1964 metų Civilinio kodekso 291 straipsnio 1 dalis numatė, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų, šio straipsnio 2 dalis numatė, kad paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje. 1964 m. Civiliniame kodekse paskolos sutarties turinio lengvatos (prezumpcijos), įtvirtintos šiuo metu galiojančio CK 6.871 str. 3 dalyje, nebuvo numatyta, todėl negalima kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio remiantis tuo metu negaliojusia materialinės teisės norma (CPK 3 str.). Paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios dvi sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-596/2005). Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo. Taigi esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Tai reiškia, kad ieškovė, įrodinėdama šalių paskolinius civilinius teisinius santykius, privalėjo įrodyti abiejų šalių valią sukurti paskolos santykius ir pinigų perdavimo faktą. Iš pateikto paskolos dokumento šalių valia sukurti paskolos santykius aiški, tačiau būtina nustatyti pinigų perdavimo momentą. 1964 metų CK 43 str. 1 d. 2 p. nustatė, kad rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų. CK 58 str. 2 d. nurodo, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. CPK 58 str. 1 d. nustato, jog kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Nurodytos teisės normos leidžia daryti išvadą, kad pinigų perdavimo faktas susitarimo dėl paskolos suteikimo sandoryje turėjo būti neginčijamai fiksuotas, nes paskolos sutartis pagal laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-84/1998). Kadangi sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, pinigų perdavimo faktą buvo reikalinga įrodinėti rašytiniais įrodymais. Pateiktame paskolos vekselyje nurodyta, kad atsakovas skolinasi 15000 JAV dolerių, tačiau pats pinigų perdavimo faktas paskolos dokumente nekonstatuotas, taigi turėjo būti įrodytas.
Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (1964 metų CK 293 str., 2000 m. CK 6.870 straipsnis,), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis, 1964 metų CK 295 str.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad buvo sudaryta paskolos sutartis su atsakovu, paskolos sutartinius santykius grindžia teismui pateiktu paskolos vekseliu, kuriame nurodyta, jog atsakovas skolinasi iš ieškovo 15000 JAV dolerių. Pateiktame paskolos dokumente nėra tiesiogiai aptarta pinigų perdavimo fakto. Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui; kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Šie išaiškinimai įgalina konstatuoti, kad nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka ,,perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo – paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai).
Nagrinėjamu bylos atveju paskolos dokumente nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento. Dokumento teksto formuluotė „aš, V. S. <...> skolinuosi iš R. H. M. <...> penkiolika tūkstančių dolerių <...> . Paskolą grąžinsiu pareikalavus, laike vieno mėnesio“ neginčijamai rodo tik paskolos gavėjo susiformavusį ketinimą gauti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Jau minėta, kad paskolos sutartis yra realinė sutarčių rūšis ir jos sudarymui patvirtinti būtinas sutarties dalyko perdavimas. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio ,,skolinuosi“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad paskolos dokumento tekstą jiems diktavo ieškovės vyras R.H. M., ieškovė šios aplinkybės neginčijo, nurodydama, kad dokumentas surašytas jos vyro stiliumi. Kilus abejonėms dėl paskolos dokumente vartojamų žodžių prasmės, šios abejonės aiškintinos formuluotes pasiūliusios sutarties šalies nenaudai.
Remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, konstatuotina, kad pateiktame dokumente nebuvo užfiksuota pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto, taigi ieškovė neįrodė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti. Taigi paskolos raštelyje nesant duomenų apie pinigų perdavimą, į bylą turėjo būti pateiktas skolos dokumentas, patvirtinęs paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, kitu atveju paskolos davėjui (ieškovui) teko pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą. Remiantis teismų praktika, pažymėtina, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą buvus.
Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tiek CK 6.875 straipsnio 1 dalis, tiek 1964 metų CK 295 str., įtvirtina paskolos gavėjo teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Minėta, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo momento. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). (Civilinė byla Nr. 3K-3-366/2010, 2010 m. rugsėjo 28 d.)
Ieškovei 2012-05-07 vykusio parengiamojo posėdžio metu buvo išaiškinta įrodinėjimo pareiga, t.y. kokias aplinkybes ji turėtų įrodyti. Ieškovė, įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą nepateikė, taigi leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto. Dėl nurodytų motyvų reikalavimas priteisti skolą iš atsakovo atmestinas. Konstatavus, kad ieškovė neįrodė pinigų perdavimo fakto, t.y. paskolos sutarties sudarymo, kiti šalių argumentai (dėl ieškinio senaties taikymo, dėl atsakovo ir trečiojo asmens paskolos dokumento surašymo metu galimai nebuvusio poreikio skolintis ir t.t.) teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Atmetus reikalavimą dėl skolos priteisimo, atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų bei išlaidų, susijusių su skolos išreikalavimu ne teismo tvarka, priteisimo.
2012-02-21 nutartimi ieškovei iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo buvo atidėtas 828 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Atmetus ieškinį iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 828 Lt atidėto žyminio mokesčio dalis, be to, iš atsakovo ir trečiojo asmens nepriteistinos ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Atsakovas ir trečiasis asmuo iki baigiamųjų kalbų pradžios nepateikė rašytinių įrodymų apie patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydį, todėl išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš ieškovės atsakovams nepriteistinos. Remiantis CPK 93 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. CPK 88 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra. Kadangi grafologinė ekspertizė buvo skirta atsakovo ir trečiojo asmens iniciatyva, be to, ekspertizės išvada patvirtino būtent ieškovės poziciją, teismo vertinimu, būtų nesąžininga ekspertizės išlaidas priteisti iš ieškovės. Pažymėtina, kad ekspertizės išlaidos galėjo būti ir nepatirtos, jei atsakovas ir trečiasis asmuo nebūtų neigę, jog trečiasis asmuo surašė, o atsakovas pasirašė paskolos dokumentą. Teismo vertinimu, išlaidos grafologinei ekspertizei susidarė dėl atsakovo ir trečiojo asmens nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, todėl ekspertizės išlaidas priteisti iš ieškovės būtų neteisinga. Už ekspertizės atlikimą atsakovas į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 1000 Lt avansą (109 b. l.), už ekspertizės atlikimą sumokėta 912,09 Lt (138 b. l.). Tai reiškia, kad atsakovui grąžintina 87,91 Lt nepanaudota suma.
Šioje byloje teismas patyrė 36 Lt dokumentų siuntimo išlaidų. Kadangi didžioji dalis išlaidų buvo patirta dėl skiriamos grafologinės ekspertizės (siunčiamos užklausos dėl laisvųjų rašysenos pavyzdžių pateikimo, bylos siuntimo ekspertams išlaidos ir pan.), teisingumo ir sąžiningumo principus atitiktų teismo patirtų dokumentų siuntimo išlaidų priteisimas lygiomis dalimis iš ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens, t.y. po 12 Lt iš kiekvieno.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-270 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės G. M., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 840 Lt (aštuoni šimtai keturiasdešimt Lt) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš atsakovo V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 12 Lt (dvylika Lt) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš trečiojo asmens R. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 12 Lt (dvylika Lt) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Grąžinti atsakovui V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 87,91 Lt už ekspertizę į Kauno apylinkės teismo depozitinę sąskaitą sumokėto avanso dalį.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.