Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-19 · Administracinė byla Nr. A-63-246-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-2245-473/2011Sprendimas · 2011-05-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-01-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-19
Bylos Nr.
A-63-246-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00495-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
N. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai
Advokatai
Arūnas Bertulis
Kategorijos
  • 16.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 246/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00495-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 16.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjai N. Č.,pareiškėjos atstovui advokatui Arūnui Bertuliui,atsakovo atstovui Romualdui Gyliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. Č. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 34 – 37) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, STT) direktoriaus 2011 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. P-17; priteisti iš atsakovo turėtas išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. gruodžio 8 d. tiesioginis viršininkas, atlikdamas kasmetinį jos veiklos vertinimą, atestacijos lape ją įvertino gerai (41 balu). 2010 m. gruodžio 10 d. susipažinusi su vertinimu atestacijos lape nurodė, kad su juo nesutinka bei pridėjo savo 2010 m. gruodžio 10 d. tarnybinį paaiškinimą Nr. L-01-3769. Nesutikdamas su tiesioginio jos vadovo vertinimu, atsakovo Atestacijos komisijos pirmininkas perdavė Atestacijos komisijai svarstyti jos veiklos eilinę atestaciją. Atestacijos komisijos posėdis įvyko 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. sausio 18 d. Atestacijos komisija 2011 m. sausio 17 d. posėdžio metu priėmė išvadą nepritarti tiesioginio jos vadovo 2010 m. gruodžio 8 d. veiklos įvertinimui. 2011 m. sausio 18 d. Atestacijos komisijos posėdyje komisijai buvo pateiktas naujas tiesioginio vadovo 2011 m. sausio 18 d. jos veiklos įvertinimas Nr. L-01-195 „Dėl N. Č. vertinimo“. Su šiuo nauju jos veiklos įvertinimu ji nebuvo supažindinta. Atestacijos komisija 2011 m. sausio 18 d. dėl naujo tiesioginio jos vadovo įvertinimo nepasisakė ir priėmė išvadą įvertinti jos kasmetinę veiklą (už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d.) nepatenkinamai, ir pasiūlė atsakovo direktoriui perkelti ją į žemesnes pareigas. STT direktoriaus 2011 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. P-17 (toliau – ir Įsakymas) ji perkelta iš Korupcijos prevencijos valdybos Korupcijos rizikos skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija) pareigų į Korupcijos prevencijos valdybos Korupcijos rizikos skyriaus vyresniosios specialistės (A lygis, 12 kategorija) pareigas ir jai suteiktas vyresniojo agento tarnybinis rangas. Pareiškėja manė, kad Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatas, reglamentuojančias atestacijos komisijos įgalinimus. Pažymėjo, kad Statutas nustato du atvejus, kada atestacijos komisija gali vertinti tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą: 1) kai tiesioginis tarnybos pareigūno vadovas veiklą įvertina labai gerai; 2) kai tiesioginis tarnybos pareigūno vadovas veiklą įvertina nepatenkinamai. Kitų atvejų, leidžiančių būtent atestacijos komisijai vertinti tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą, Statutas nenustato. STT direktorius 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-112 patvirtino naujus STT pareigūnų atestacijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatuose, be paminėtų, nustatyti dar trys Statuto 10 straipsnio 3 dalyje nenumatyti atvejai, kai Atestacijos komisija vertinta pareigūnus: 1) kai pareigūno tarnybinę veiklą vertina Atestacijos komisijos pirmininkas, kaip jo tiesioginis vadovas (35.2 p.); 2) kai tiesioginis vadovas įvertina pareigūno tarnybinę veiklą gerai ir atestuojamasis su šiuo vertinimu nesutinka (35.3 p.); 3) kai Atestacijos komisijos pirmininkas nesutinka su pareigūno tiesioginio vadovo vertinimu (35.4 p.). Nuostatuose Atestacijos komisijos įgalinimai buvo išplėsti. Pabrėžė, jog viešojoje teisėje galioja imperatyvus principas, nustatantis, kad leidžiama tiek, kiek nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-276/2011). Statuto 10 straipsnio 8 dalimi STT direktoriui buvo suteikta teisė patvirtinti tarnybos pareigūnų vertinimo kriterijus (pvz., Nuostatų 2 priedas) ir periodiškumą (pvz., Nuostatų 2 – 6 p.), tvarką (pvz., Nuostatų 20 – 31 p.), atestacijos komisijos veiklą reglamentuojančias normas (pvz., Nuostatų 9 – 12, 36 – 37, 40 – 50). Tačiau teisė nustatyti papildomus atvejus, kada Atestacijos komisija gali vertinti tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą, nebuvo suteikta. Todėl pareiškėja laikė, kad STT direktorius, 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-112 patvirtintuose Nuostatuose nustatydamas daugiau atestacijos komisijos vykdomų tarnybos pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo atvejų, nei jų numatė Statuto 10 straipsnio 3 dalyje, viršijo savo kompetencijos ribas ir neteisėtai Nuostatuose išplėtė Atestacijos komisijos įgalinimus. Manė, jog kadangi jos kasmetinę veiklą (už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d.) tiesioginis vadovas įvertino gerai, remdamasi Statuto 10 straipsnio 3 dalimi, Atestacijos komisija jos veikos vertinti neturėjo jokio teisinio pagrindo, o priimta komisijos išvada negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Kadangi Įsakymas buvo priimtas remiantis vien tik Atestacijos komisijos išvada, atsakovo direktoriaus Įsakymas naikintinas kaip neteisėtas. Pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar STT direktoriaus 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-112 „Dėl LR specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nuostatų 35.3 ir 35.4 punktų dalys, kuriose nustatyta, kad atestacijos komisija vertina pareigūnus, kai tiesioginis vadovas įvertina pareigūno tarnybinę veiklą gerai ir atestuojamasis su šiuo vertinimu nesutinka ir kai atestacijos komisijos pirmininkas nesutinka su pareigūno tiesioginio vadovo vertinimu, neprieštarauja Statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. IX-1409, 10 straipsnio 3 daliai. Manė, kad net ir tuo atveju, jei Nuostatų 35.3 – 35.4 punktai neprieštarautų Statuto 10 straipsnio 3 daliai, skundžiamas Įsakymas priimtas pažeidžiant Statute ir Nuostatuose nustatytas atsakovo tarnybos pareigūnų vertinimo procedūras reglamentuojančias teisės normas, nes pažeidimas turėjo esminės įtakos Atestacijos komisijai priimant neigiamą išvadą. Su tiesioginio vadovo 2011 m. sausio 18 d. jos veiklos įvertinimu Nr. L-01-195 ji nebuvo supažindinta, taip pat jai nebuvo leista pasinaudoti Nuostatų 31 punkte numatytomis teisėmis pateikti nesutikimą su nauju vertinimu ir paaiškinimą. Atestacijos komisija 2011 m. sausio 17 d. posėdžio metu nusprendusi nepritarti tiesioginio pareiškėjos vadovo 2010 m. gruodžio 8 d. jos veiklos įvertinimui ir 2011 m. sausio 18 d. gavusi naują jos tiesioginio vadovo 2011 m. sausio 18 d. veiklos įvertinimą, šio naujo 2011 m. sausio 18 d. įvertinimo nesvarstė, dėl jo nepasisakė ir tuo pažeidė Statuto 10 straipsnio 3 dalį, Nuostatų 39.1 punktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir kad pateikus naują 2011 m. sausio 18 d. jos veiklos vertinimą jai buvo apribotos teisės išreikšti savo nepritarimą naujam vertinimui, pareiškėja manė, kad Atestacijos komisijos išvada negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta. Kadangi skundžiamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis vien tik Atestacijos komisijos išvada (Statuto 8 str. 4 d. 6 p.), Įsakymas turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 40 – 45) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog STT Korupcijos prevencijos valdybos (toliau – ir KPV) Korupcijos rizikos skyriaus viršininkas – tiesioginis pareiškėjos vadovas, kuris pildė jos atestacijos lapą ir vertino jos tarnybinę veiklą 2010 metais – 2011 m. sausio 18 d. raštu Nr. L‑01‑195 Atestacijos komisijai pagrindė atestacijos lape pateiktą ir posėdžio metu išsakytą jos vertinimą, paaiškino, kodėl būtent taip buvo įvertinta pareiškėja. Tai nebuvo naujas tiesioginio vadovo vertinimas pagal Statuto ir Nuostatų reikalavimus, todėl pareiškėjos teiginiai, kad buvo pažeistas Nuostatų 31 punkto reikalavimas, Atestacijos komisija nesvarstė naujo 2011 m. sausio 18 d. pateikto tiesioginio vadovo vertinimo ir dėl jo nepasisakė, nepagrįsti. Pažymėjo, kad Atestacijos komisija vertino pareiškėjos tarnybinę veiklą vadovaudamasi Nuostatų 35.3 punktu – kai tiesioginis vadovas įvertina pareigūno tarnybinę veiklą „gerai“ ir atestuojamasis su šiuo vertinimu nesutinka, todėl manė, kad pareiškėjos teismui pateiktas prašymas patikrinti, ar Nuostatų 35.4 punktas (Atestacijos komisija vertina pareigūną, kai Atestacijos komisijos pirmininkas nesutinka su tiesioginio vadovo vertinimu) neprieštarauja Statuto 10 straipsnio 3 daliai, nepagrįstas ir neteisėtas. Pagal Nuostatų 32 punktą Atestacijos komisijos pirmininkas vertina pareigūną (sutinka ar nesutinka su tiesioginio vadovo vertinimu) tais atvejais, kai pareigūno tarnybinę veiklą tiesioginis vadovas įvertina „gerai“ ir atestuojamasis pareigūnas su šiuo vertinimu sutinka. Atestacijos komisija svarsto pareigūno vertinimą (Nuostatų 35.4 punkto pagrindu), kai Atestacijos komisijos pirmininkas nesutinka su tiesioginio vadovo vertinimu, t. y. tiesioginis vadovas įvertina pareigūno tarnybinę veiklą „gerai“, atestuojamasis sutinka, tačiau nesutinka Atestacijos komisijos pirmininkas. Pažymėjo, jog šiuo tarnybinės veiklos vertinimo atveju pareiškėja nesutiko su tiesioginio vadovo vertinimu ,,gerai“, todėl Atestacijos komisijos pirmininkas Nuostatų nustatyta tvarka jos tarnybinės veiklos nevertino; pareiškėja nepateikė jokių argumentų, kodėl prašė patikrinti ir Nuostatų 35.4 punkto atitikimą Statuto 10 straipsnio 3 daliai. Nurodė, kad Statuto 10 straipsnio 1 dalis įtvirtina specialų subjektą, skirtą STT pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimui, bei nustato jo sudarymo tvarką; 2 dalies nuostata suteikia Atestacijos komisijai bendro pobūdžio kompetenciją vertinti STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją ir nenumato bei neriboja atvejų, nenustato būdų, kuriais Atestacijos komisija galėtų vertinti STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją. Statuto 10 straipsnio 8 dalis suteikia įgaliojimus STT direktoriui patvirtinti nuostatus, reglamentuojančius ne tik STT pareigūnų vertinimo kriterijus ir periodiškumą, bet ir vertinimo tvarką bei Atestacijos komisijos veiklą. Suteikti įgaliojimai reglamentuoti Atestacijos komisijos veiklą reiškia ir įgaliojimus detalizuoti jos kompetenciją įstatymų ribose. Statuto 10 straipsnio 2 dalis neriboja Atestacijos komisijos atliekamo STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatų ir kvalifikacijos vertinimo. Statuto 10 straipsnio 8 dalis įtvirtina STT direktoriaus diskrecijos teisę nustatyti, kokiais atvejais Atestacijos komisija dalyvauja STT pareigūnų atestacijos procese. Laikė, jog Statutui prieštarautų toks teisinis reguliavimas, kuriame Atestacijos komisijai Nuostatuose būtų suteikti įgaliojimai, kuriuos pagal Statutą turėtų įgyvendinti kiti subjektai, arba teisinis reguliavimas, kuriuo Nuostatuose būtų draudžiama Atestacijos komisijai įgyvendinti funkcijas, numatytas Statute. Statuto 10 straipsnio 3 dalyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai pareigūno veiklą gali vertinti Atestacijos komisija. Statuto 10 straipsnio 2 dalis yra bendroji norma, suteikianti įgaliojimus Atestacijos komisijai vertinti STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją, o Statuto 10 straipsnio 3 dalis pateikia privalomus atvejus (esant tiesioginio vadovo vertinimui „labai gerai“ ar „nepatenkinamai“), kai toks STT pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimas Atestacijos komisijoje turi būti atliekamas. Manė, jog Nuostatuose detalizuojama Atestacijos komisijos kompetencija nepažeidžia atestuojamų STT pareigūnų teisių. Priešingai, jei atestuojamasis pareigūnas nesutinka su tiesioginio vadovu vertinimu „gerai“, būtent Atestacijos komisija posėdyje yra patikrinamas tiesioginio vadovo vertinimas, yra išklausomi tiek atestuojamasis pareigūnas, kuris nurodo nesutikimo motyvus, kitokį vertinimą, tiek tiesioginis vadovas. Atestacijos komisija gali priimti siūlymą tiek palankesnį, tiek ir nepalankesnį atestuojamam pareigūnui. Būtent Atestacijos komisija yra tas subjektas, kuris turi bendrąją kompetenciją, numatytą Statuto 10 straipsnio 2 dalyje, vertinti atestuojamus STT pareigūnus, taip pat ir tikrinti tiesioginio vadovo išvados pagrįstumą. Manė, kad toks teisinis reglamentavimas sudaro sąlygas objektyviai ir išsamiai įvertinti atestuojamų STT pareigūnų veiklą ir rezultatus, leidžia išvengti subjektyvių ar dėl kitų priežasčių nepagrįstų vertinimų. Tai, kad Statuto 10 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nėra įrašyta, kad, esant tiesioginio viršininko įvertinimui „gerai“, tokį vertinimą patikrina Atestacijos komisija, nereiškia, kad STT direktorius Nuostatuose neturi teisės sureguliuoti tokio atvejo (ypač tuomet, kai pats atestuojamasis nesutinka su tiesioginio vadovo įvertinimu „gerai“). Nuostatai detalizuoja STT pareigūnų atestacijos procedūrą (siekiant užtikrinti atestacijos, kaip proceso, objektyvumo, skaidrumo principus), o ne plečiamai ar kaip kitaip aiškina Statuto 10 straipsnio nuostatas, todėl, anot atsakovo, pareiškėjos teiginiai dėl Statuto 10 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra visiškai nepagrįsti. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 7 d. sprendime (administracinė byla Nr. I444-09/2007) jau yra pasisakęs dėl STT direktoriaus 2004 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. 2-208 „Dėl STT pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ 20 ir 22 punktų bei Statuto 10 straipsnio 3 dalies santykio, t. y. dėl Atestacijos komisijos kompetencijos. Nors STT direktoriaus 2004 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 2-208 „Dėl STT pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ STT direktoriaus 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-122 yra panaikintas, tačiau analogiškos nuostatos dėl Atestacijos komisijos kompetencijos išliko ir ginčijamame teisės akte.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 98 – 104) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiškėja dirbo STT KPV Korupcijos rizikos skyriaus vyriausiąja specialiste. Atlikdamas kasmetinę pareiškėjos veiklos vertinimą už 2010 m. sausio 13 d. – 2010 m. gruodžio 3 d., tiesioginis pareiškėjos vadovas – STT KPV Korupcijos rizikos skyriaus viršininkas, vadovaudamasis 2007 m. gegužės 2 d. STT direktoriaus įsakymu patvirtintais Nuostatais, 2010 m. gruodžio 8 d. pareigūno atestacijos lape pareiškėjos tarnybinę veiklą, asmenines savybes ir kvalifikaciją įvertino gerai (41 balu). Pareiškėja, 2010 m. gruodžio 10 d. susipažinusi su tiesioginio vadovo vertinimu, atestacijos lape nurodė, kad su juo nesutinka, nes turėtų būti įvertinta geriau, bei su 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. L-01-3769 „Dėl atestacijos lapuose nurodytų vertinimų“ kreipėsi į STT direktorių, rašte nurodydama nesutikimo motyvus, pageidaujamą vertinimą ir paprašė Atestacijos komisijos atsižvelgti į jos išsakytus argumentus dėl atestacijos lape pateikto tiesioginio vadovo vertinimo. Pareiškėjos raštas dėl nesutikimo su tiesioginio vadovo įvertinimu buvo svarstomas 2011 m. sausio 17 d. – 2011 m. sausio 18 d. Atestacijos komisijos posėdyje. 2011 m. sausio 17 d. posėdžio metu Atestacijos komisija nutarė nepritarti pareiškėjos vadovo 2010 m. gruodžio 8 d. pateiktam jos veiklos įvertinimui. 2011 m. sausio 18 d. posėdyje pareiškėjos tiesioginis vadovas Atestacijos komisijai pateiktame rašte Nr. L-01-195 „Dėl N. Č. vertinimo“ pasisakė dėl pareiškėjos 2010 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. L-01-3769, pagrindė savo argumentus dėl teigiamo pareiškėjos įvertinimo. Atestacijos komisija pareiškėjos kasmetinę veiklą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė STT direktoriui perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas. STT direktorius 2011 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. P-17, įvertinęs STT atestacijos komisijos 2011 m. sausio 25 d. posėdžio (vykusio 2011 m. sausio 17 d. – 2011 m. sausio 18 d.) protokolo Nr. L-01-293 duomenis, Atestacijos komisijos įvertinimą ir pateiktą siūlymą, Pirmosios valdybos Pirmo skyriaus viršininko G. B. 2011 m. sausio 25 d. raštą Nr. L-01-294 „Dėl N. Č. veiklos“ ir KPV Antikorupcinio vertinimo skyriaus viršininko A. Bereišio 2011 m. sausio 25 d. raštą Nr. L-01-295 „Dėl N. Č. vertinimo“, priėmė sprendimą pareiškėją perkelti į žemesnes pareigas, iš KPV Korupcijos rizikos skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija) pareigų į KPV Korupcijos rizikos skyriaus vyresniosios specialistės (A lygis, 12 kategorija) pareigas, suteikti vyresniojo agento tarnybinį rangą. Teismas vadovavosi Statuto 10 straipsnio 1, 2, 3, 4, 6 ir 8 dalimis, Nuostatų 35 punktu. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovei STT dėl įsakymo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo, 2006 m. birželio 5 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar STT direktoriaus 2004 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 2-208 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 20 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, jei tiesioginis vadovas pareigūno tarnybinę veiklą įvertina gerai, atestacijos lapas pateikiamas Atestacijos komisijos pirmininkui tvirtinti, o Atestacijos komisijos pirmininkui nesutikus su vertinimu pareigūno veiklą vertina Atestacijos komisija, taip pat Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 22 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, jei pareigūnų veiklą vertina Atestacijos komisijos pirmininkas, nepriklausomai nuo vertinimo, atestacijos lapai pateikiami Atestacijos komisijai, kuri šiuos pareigūnus vertina komisijos posėdyje, neprieštarauja Statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. IX-1409, 10 straipsnio 3 daliai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I444-09/2007), išnagrinėjęs norminę administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. prašymą – kreipimąsi, pripažino, kad STT direktoriaus 2004 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 2-208 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų STT pareigūnų atestacijos nuostatų 20 punkto dalis, taip pat STT pareigūnų atestacijos nuostatų 22 punkto dalis, neprieštarauja Statuto 10 straipsnio 3 daliai. Atkreipė dėmesį, jog analizuodamas Statuto 10 straipsnio reglamentavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad šiame straipsnyje numatytas specialus subjektas, atliekantis STT pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimą – Atestacijos komisija. Šio straipsnio 2 dalies nuostata suteikia Atestacijos komisijai bendro pobūdžio kompetenciją vertinti STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją ir nenumato bei neriboja atvejų, nenustato būdų, kuriais Atestacijos komisija galėtų vertinti STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją. Statuto 10 straipsnio 8 dalis suteikia įgaliojimus STT direktoriui patvirtinti nuostatus, reglamentuojančius ne tik STT pareigūnų vertinimo kriterijus ir periodiškumą, bet ir vertinimo tvarką bei Atestacijos komisijos veiklą. Suteikti įgaliojimai reglamentuoti Atestacijos komisijos veiklą reiškia ir įgaliojimus detalizuoti jos kompetenciją įstatymų ribose. Statuto 10 straipsnio 2 dalis neriboja Atestacijos komisijos atliekamo STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatų ir kvalifikacijos vertinimo. Statuto 10 straipsnio 8 dalis įtvirtina STT direktoriaus diskrecijos teisę nustatyti, kokiais atvejais Atestacijos komisija dalyvauja STT pareigūnų atestacijos procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Statutui prieštarautų toks teisinis reguliavimas, kuriame Atestacijos komisijai Nuostatuose būtų suteikti įgaliojimai, kuriuos pagal Statutą turėtų įgyvendinti kiti subjektai, arba teisinis reguliavimas, kuriuo Nuostatuose būtų draudžiama Atestacijos komisijai įgyvendinti funkcijas, numatytas Statute. Statuto 10 straipsnio 3 dalyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai pareigūno veiklą gali vertinti Atestacijos komisija. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Statuto 10 straipsnio 2 dalis yra bendroji norma, suteikianti įgaliojimus Atestacijos komisijai vertinti STT pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją, o Statuto 10 straipsnio 3 dalis pateikia privalomus atvejus, kai toks STT pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimas Atestacijos komisijoje turi būti atliekamas. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgęs į tai, kad STT direktoriaus 2004 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 2-208 „Dėl STT pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“, kurio nuostatų atitikimas Statutui buvo vertinamas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, panaikintas STT direktoriaus 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-122, tačiau, kaip matyti, analogiškos nuostatos dėl Atestacijos komisijos kompetencijos išliko ir ginčijamame teisės akte – STT direktoriaus 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-122 patvirtintuose Nuostatuose, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir šioje byloje kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Nuostatų 35.3 ir 35.4 punktų, kuriuose nurodomi papildomi, Statute tiesiogiai neįvardinti atvejai, kai Atestacijos komisija vertina pareigūnų tarnybinę veiklą, atitikimo Statuto 10 straipsnio 3 daliai, nes, kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs, kad Statuto 10 straipsnio 3 dalyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai pareigūno veiklą gali vertinti Atestacijos komisija. Statuto 10 straipsnio 8 dalis leidžia STT direktoriui nustatyti, kokiais atvejais Atestacijos komisija dalyvauja STT pareigūnų atestacijos procese. Teismas padarė išvadą, kad Nuostatuose detalizuojama Atestacijos komisijos kompetencija ir STT pareigūnų atestacijos procedūra nepažeidžia atestuojamų STT pareigūnų teisių. Priešingai, toks teisinis reglamentavimas sudaro sąlygas objektyviai ir išsamiai įvertinti atestuojamų STT pareigūnų veiklą ir rezultatus, leidžia išvengti subjektyvių ar dėl kitų priežasčių nepagrįstų vertinimų, todėl, teismo nuomone, pareiškėjos teiginiai dėl Statuto 10 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti. Vertino, jog pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistas Nuostatų 31 punkto reikalavimas supažindinti pareiškėją su jos tiesioginio vadovo 2011 m. sausio 18 d. Atestacijos komisijai pateiktu vertinimu, nes pareiškėjos tiesioginis vadovas 2011 m. sausio 18 d. rašte Nr. L-01-195 iš naujo nevertino pareiškėjos pagal Statuto ir Nuostatų reikalavimus. Šiame rašte jis pagrindė atestacijos lape pateiktą ir posėdžio metu išsakytą savo vertinimą, paaiškino, kodėl pareiškėja įvertinta „gerai“. Teismo vertinimu, pareiškėjai nesutikus su jos tiesioginio vadovo įvertinimu „gerai“, vadovaujantis Nuostatų 35.3 punktu, jos tarnybinę veiklą pagrįstai vertino Atestacijos komisija. Kaip minėta, Atestacijos komisija pareiškėjos tarnybinę veiklą, asmenines savybes ir kvalifikaciją įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė STT direktoriui perkelti ją į žemesnes pareigas. Teismas vadovavosi Nuostatų 56 punktu ir atkreipė dėmesį, kad STT direktorius, gavęs ir įvertinęs pareiškėjos atestacijos lapą ir Atestacijos komisijos posėdžio protokolą, Pirmosios valdybos Pirmo skyriaus viršininko G. B. 2011 m. sausio 25 d. raštą Nr. L-01-294 „Dėl N. Č. veiklos ir KPV Antikorupcinio vertinimo skyriaus viršininko A. Bereišio 2011 m. sausio 25 d. raštą Nr. L-01-295 „Dėl N. Č. vertinimo“, 2011 m. sausio 31 d. priėmė įsakymą Nr. P-17 „Dėl N. Č. perkėlimo į žemesnes pareigas“. Atsižvelgęs į šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos vertinimas atliktas nepažeidžiant jo atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, skundžiamas STT direktoriaus įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti remiantis pareiškėjos skunde nurodytais motyvais, todėl skundą atmetė. Atmetus pareiškėjos skundą, laikė, kad nėra pagrindo priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 110 – 112) prašo patikrinti, ar Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-112 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 35.3 ir 35.4 punktai, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad atestacijos komisija vertina pareigūnus, kai tiesioginis vadovas įvertina pareigūno tarnybinę veiklą gerai ir atestuojamasis su šiuo vertinimu nesutinka ir kai atestacijos komisijos pirmininkas nesutinka su pareigūno tiesioginio vadovo vertinimu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintų Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. IX-1409, 10 straipsnio 3 daliai; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Šioje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I444-09/2007 buvo ginčijami skirtingi norminiai administraciniai aktai. Administracinėje byloje Nr. I444-09/2007 buvo nagrinėjamas šiuo metu nebegaliojančios Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 2-208 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų redakcijos kai kairių punktų atitikimas Statutui. Tuo tarpu šioje byloje pareiškėja kreipiasi dėl naujo norminio administracinio akto teisėtumo – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-112 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nuostatų.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teisminėje praktikoje prioritetas suteikiamas viešojoje teisėje galiojančiam imperatyviam principui nustatančiam, kad leidžiama tiek, tiek nustato įstatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A438-276/2011). Tai reiškia, jog Statutui aiškiai nesuteikus įgaliojimų STT direktoriui nustatyti kitų atvejų, kai Atestacijos komisija vertina šios tarnybos pareigūnų veiklą, nei nustatyti Statute, tokį teisinį reglamentavimą nustatančios Nuostatų normos pripažintinos prieštaraujančiomis Statuto 10 straipsnio 3 daliai. Todėl pareiškėjos prašymo teismas skundžiamame sprendime dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nepagrįstai netenkino ir priimdamas sprendimą vadovavosi Nuostatų normomis prieštaraujančiomis Statuto 10 straipsnio 3 daliai. Pareiškėjos prašymas ištirti Nuostatų 35.3 ir 35.4 punktų atitikimą Statuto 10 straipsnio 3 daliai turėtų būti išnagrinėtas.

3. 2011 m. sausio 18 d. Atestacijos komisijos posėdžio pradžioje komisijai buvo pateiktas naujas pareiškėjos tiesioginio vadovo 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjos veiklos įvertinimas Nr. L‑01-195, tačiau su šiuo nauju pareiškėjos veiklos įvertinimu pareiškėja nebuvo supažindinta, taip pat jai nebuvo leista pasinaudoti Nuostatų 31 punkte numatytomis teisėmis pateikti nesutikimą su nauju vertinimu, pateikti nesutikimo paaiškinimą. Atestacijos komisija 2011 m. sausio 17 d. posėdžio metu nusprendusi nepritarti tiesioginio pareiškėjos vadovo 2010 m. gruodžio 8 d. jos veiklos įvertinimui ir 2011 m. sausio 18 d. gavusi naują pareiškėjos tiesioginio vadovo 2011 m. sausio 18 d. veiklos įvertinimą Nr. L-01-195 „Dėl N. Č. vertinimo“, šio naujo 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjos tiesioginio vadovo parengto įvertinimo nesvarstė, dėl jo nepasisakė ir tuo akivaizdžiai pažeidė Statuto 10 straipsnio 3 dalį, Nuostatų 39.1 punktą.

4. Teismas sprendime nurodė, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas remiantis dar dvejais dokumentais –G. B. 2011 m. sausio 25 d. raštu Nr. L-01-294 „Dėl N. Č. veiklos“ ir A. Bereišio raštu L-01-295 „Dėl N. Č. vertinimo“. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes Įsakyme buvo nurodytas vienintelis įsakymo priėmimo pagrindas – Statuto 8 straipsnio 4 dalies 6 punktas. Tad vieninteliu teisėtu pagrindu perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas galėjo būti tik Atestacijos komisijos siūlymas, bet ne minėtų asmenų raštai. Be to, pareiškėja su šiais raštais nebuvo supažindinta ir negalėjo atsikirsti į juose išdėstytus pareiškėjos veiklos ir kvalifikacijos vertinimus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 116 – 119) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 7 d. sprendime (administracinė byla Nr. I444-09/2007) atsakyta į pareiškėjos keliamus klausimus, t. y. dėl nurodytame įsakyme išdėstytų teisės normų atitikimo įstatyme išdėstytoms teisės normoms ir nesukelia abejonių dėl to, kad STT pareigūnų atestacijos ir kvalifikacinių kategorijų suteikimo nuostatų 35.3 ir 35.4 punktų nuostatos galėtų prieštarauti Statuto 10 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Todėl formalus kreipimasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (dėl to, kad ginčijamos normos yra išdėstytos naujos redakcijos Nuostatuose) būtų neatitikęs protingumo, proceso koncentruotumo principų ir būtų nepagrįstai užvilkinęs šios bylos eigą. Prašymas administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą atmestinas ir dėl to, kad nėra pagrįstas tinkamais teisiniais motyvais.

2. STT KPV Korupcijos rizikos skyriaus viršininkas V. Mečkauskas – tiesioginis pareiškėjos vadovas, kuris pildė jos Atestacijos lapą ir vertino jos tarnybinę veiklą 2010 metais – 2011 m. sausio 18 d. raštu Nr. L-01-195 Atestacijos komisijai pagrindė Atestacijos lape pateiktą ir posėdžio metu išsakytą pareiškėjos vertinimą, paaiškino, kodėl būtent taip buvo įvertinta pareiškėja. Tai nebuvo naujas tiesioginio vadovo vertinimas pagal Statuto ir Nuostatų reikalavimus, nes tiesioginis vadovas nepakeitė vertinimo balų ir jų kriterijų.

3. Pagal Statuto 10 straipsnio nuostatas STT direktorius yra tas subjektas, kuris yra įgaliotas priimti sprendimus dėl STT pareigūnų atestacijos, o Atestacijos komisija teikia jam siūlymus, todėl STT direktorius nėra saistomas Atestacijos komisijos pasiūlymų ir įvertinęs aplinkybių visumą gali priimti tokį sprendimą, kuris, jo nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas. STT direktorius turi teisę atsižvelgti ne tik į Atestacijos komisijos siūlymus bet ir į tiesioginio vadovo vertinimą, kitų asmenų nuomonę, pateiktas charakteristikas, paties vertinamo pareigūno nuomonę ir pan. Pareiškėja nurodo, kad ji neturėjo galimybės pateikti nuomonės dėl 2011 m. sausio 25 d. rašte Nr. L-01-295 ir 2011 m. sausio 25 d. rašte Nr. L-01-294 pateiktos nuomonės apie ją, tačiau jai niekas neribojo teisės susipažinti su atestacijos medžiaga ir kreiptis į STT direktorių bei pateikti savo nuomonę dėl jos vertinimo, dėl nuomonių apie ją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Specialiųjų tyrimų tarnybos statutinė pareigūnė. Pareiškėjos tiesioginis vadovas 2010 m. gruodžio 8 d. atlikdamas kasmetinį jos vertinimą atestacijos lape jos tarnybinę veiklą įvertino “gerai“ (41 balu). Pareiškėja nesutiko su jos tarnybinės veiklos vertinimu „gerai“ apie tai pažymėdama atestaciniame lape. Atestacijos komisija pareiškėjos tarnybinę veiklą vertino 2011 01 18 atestacijos komisijoje nepatenkinamai ir siūlė STT direktoriui N. Č. perkelti į žemesnes pareigas. STT direktorius 2011m. sausio 25 d. sprendimu pritarė Atestacijos komisijos siūlymui ir skundžiamu įsakymu perkėlė pareiškėją į žemesnes pareigas.

Iš byloje esančio Atestacijos komisijos posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjos vertinimas buvo pradėtas 2011-01-17. Šiame posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos tiesioginis vadovas. Protokole pažymėta, kad už pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimą 22 balais balsavo 5 komisijos nariai, prieš-1. Protokole pažymėta, jog po šio balsavimo Atestacijos komisija padarė pertrauką ir posėdį pratęsė 2011-01-18d. 11 val., kurio metu Atestacijos komisijos pirmininkas pateikė komisijos nariams susipažinti Korupcijos prevencijos valdybos Korupcijos rizikos skyriaus viršininko ( tiesioginis pareiškėjos vadovas) V. M. 2011-01-18 raštą Nr. L-01-195 dėl N. Č. vertinimo. Taip pat komisijos pirmininkas pranešė, kad Atestacijos komisija patvirtino N. Č. įvertinimą 22 balais, t.y. nepatenkinamai. Šios dienos posėdyje Komisijos nariai balsavo dėl N. Č. vertinimo nepatenkinamai ir siūlymo perkelti ją į žemesnes pareigas vienbalsiai.

Atestacijos komisijai 2011-01-18 pateiktame pareiškėjos tiesioginio vadovo rašte, jokių naujų aplinkybių nenurodyta ir kitoks, nei vadovo atestaciniame lape nurodytas pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimas, nepateiktas. Šiame rašte pateiktas tiesioginio pareiškėjos vadovo paaiškinimas (motyvai), kodėl jis vertino pareiškėjos tarnybinės veiklos atitinkamus sugebėjimus būtent nurodytais balais.

Pagrindinius tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje principus, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų statusą, skyrimo ir atleidimo iš tarnybos tvarką, jų tarnybos eigą, paskatinimus ir nuobaudas bei atsakomybę, prievartos panaudojimo sąlygas ir tvarką, socialines garantijas ir kitus jų statuso bei tarnybos ypatumus nustato Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas (toliau-Statutas).

Statuto 8 straipsnyje įvardinti atvejai, kada specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas tarnybos direktoriaus įsakymu gali būti perkeltas į žemesnes tarnybos pareigūno pareigas. Minėto straipsnio 4 dalies 6 p. nustato, kad į žemesnes pareigas pareigūnas gali būti perkeliamas atestacijos komisijai įvertinus tarnybos pareigūną nepatenkinamai. Minėto 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakyme dėl tarnybos pareigūno perkėlimo į aukštesnes, lygiareikšmes ar žemesnes pareigas turi būti nurodomas perkėlimo pagrindas.

Statuto 10 straipsnyje reglamentuota pareigūnų atestacija. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad atestacijos komisija vertina tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tarnybos pareigūnų tarnybinę veiklą per kalendorinius metus vertina tiesioginis tarnybos pareigūno vadovas. Kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje tiesioginis tarnybos pareigūno vadovas arba tarnybos pareigūną į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą įvertina labai gerai, gerai, arba nepatenkinamai. Jei tarnybos pareigūno veikla įvertinama labai gerai arba nepatenkinamai, tarnybos pareigūną vertina atestacijos komisija dėl jo tolimesnės veiklos. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad atestacijos komisija gali įvertinti tarnybos pareigūną labai gerai, gerai arba nepatenkinamai. Statuto 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atestacijos komisija, įvertinusi tarnybos pareigūną nepatenkinamai, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui siūlo: 1) kelti tarnybos pareigūno kvalifikaciją; 2) suteikti tarnybos pareigūnui žemesnę kvalifikacinę kategoriją; 3) perkelti tarnybos pareigūną į žemesnes pareigas; 4) atleisti tarnybos pareigūną iš pareigų. Minėto straipsnio 8 punkte nustatyta, kad tarnybos pareigūnų vertinimo kriterijus, periodiškumą ir tvarką, atestacijos komisijos veiklą reglamentuoja Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtinti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatai. Taigi, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui įstatymu deleguota teisė tvirtinti atestacijų atlikimą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius 2007m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2-112 patvirtino Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos ir kvalifikacinių kategorijų suteikimo nuostatus ( 2009 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. 2-258 redakcija)( toliau-Nuostatai). Nuostatų 4 straipsnyje nurodyta, kad kasmetinė pareigūnų atestacija už atitinkamus kalendorinius metus pradedama tų metų gruodžio 1 d. ir baigiama ne vėliau kaip kitų metų sausio 31 d. Kasmet atestuojami visi pareigūnai, išskyrus nurodytus šių nuostatų 6 ir 7 punktuose. Pareiškėja į šias išimtis nepatenka.

Nuostatų 20 straipsnis nustato, kad pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaujamasi atestuojant pareigūnus, yra pareigūno atestacinis lapas. Atestuojamas pareigūnas Atestacijos lape pažymi, ar sutinka su vertinimu ir, jeigu su pateiktu vertinimu nesutinka, pateikia nesutikimo paaiškinimą. Kai atestuojamasis su tiesioginio vadovo įvertinimu „gerai“ nesutinka, jo veiklą vertina atestacinė komisija ( Nuostatų 35.3 p.). Nuostatų 37 straipsnis nustato, kad atestuojamasis pareigūnas ir jo tiesioginis vadovas privalomai kviečiami dalyvauti komisijos posėdyje, kai pareigūnas nesutinka su tiesioginio vadovo įvertinimu. Byloje esantis atestacinės komisijos protokolas patvirtina, kad atestacinės komisijos posėdyje pareiškėja ir jos tiesioginis vadovas dalyvavo ir buvo išklausyti.

Pareiškėja, nesutikdama su tiesioginio vadovo atestaciniame lape nurodytu vertinimu 2010-12-08 pateikė nesutikimo su vertinimais argumentus ir prašė atestacinės komisijos į juos atsižvelgti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atestacijos komisijos teisių atestuojant pareigūnus. Laikantis pozicijos, kad atestacinė komisija negali svarstyti atestuojamo pareigūno nesutikimo su tiesioginio vadovo įvertinimu, būtų paneigta pareigūno teisė ginčyti tokį tiesioginio vadovo vertinimą. Statuto 10 straipsnio 2 dalis būtent ir suteikia atestacinei komisijai teisę vertinti tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją.

Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja tokį Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo modelį, pagal kurį Tarnybos pareigūnų vertinimas susideda iš dviejų etapų. Pirmiausia, nuolatinį Tarnybos pareigūnų veiklos vertinimą per kalendorinius metus atlieka pareigūnų tiesioginis vadovas. Šio vertinimo rezultatai apibendrinami kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje, įvertinant pareigūną labai gerai, gerai arba nepatenkinamai ir surašant Atestacijos lapą (Nuostatų 20- 31 p.). Antra, pareigūno tarnybinę veiklą per kalendorinius metus įvertinus labai gerai arba nepatenkinamai, tarnybos pareigūno vertinimas perduodamas Atestacijos komisijai, kuri įvertina pareigūną dėl jo tolesnės veiklos. Pagal Statuto 10 straipsnio 4 dalį, Atestacijos komisija gali įvertinti Tarnybos pareigūną labai gerai, gerai arba nepatenkinamai. Toks Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos teisinis reguliavimas atsispindi ir Tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintuose Nuostatuose (Nuostatų 38. p.).

Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nenurodyta, jog Tarnybos pareigūno, kurį tiesioginis vadovas buvo įvertinęs gerai, veiklą papildomai vertintų kiti subjektai, tame tarpe ir Atestacijos komisija ar jos pirmininkas. Taip pat nenurodyta, kokia tvarka nagrinėjamas pareigūno nesutikimas su tiesioginio vadovo vertinimu „gerai”. Siekiant nustatyti, ar Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio 3 dalyje pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kai Tarnybos pareigūną galėtų vertinti Atestacijos komisija bei jos pirmininkas, būtina sistemiškai išanalizuoti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestaciją reglamentuojančias teisės normas. Toks statuto normų, reglamentuojančių pareigūnų atestaciją pateiktas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-03-07 sprendime.

Minėtame LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime konstatuota, kad pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio 1 dalį Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymu dvejiems metams sudaroma nuolatinė Atestacijos komisija. Ji susideda iš direktoriaus skirtų tarnybos pareigūnų. Statuto 10 straipsnio 2 dalis nurodo, jog Atestacijos komisija vertina tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją.

Statuto 10 straipsnio 1 dalis įtvirtina specialų organą, skirtą pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimui, bei nustato jo sudarymo tvarką. Tuo tarpu Statuto 10 straipsnio 2 dalis suteikia Atestacijos komisijai bendro pobūdžio kompetenciją vertinti Tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją. Pastaroji norma nenumato ir neriboja atvejų, nenustato būdų, kuriais Atestacijos komisija galėtų vertinti Tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją. Statuto 10 straipsnio 8 dalis suteikia įgaliojimus Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui patvirtinti nuostatus, reglamentuojančius ne tik Tarnybos pareigūnų vertinimo kriterijus ir periodiškumą, bet ir vertinimo tvarką bei Atestacijos komisijos veiklą. Suteikti įgaliojimai reglamentuoti Atestacijos komisijos veiklą reiškia ir įgaliojimus detalizuoti šios komisijos kompetenciją tose ribose, kurią leidžia aukštesnės galios teisės aktai (konkrečiu atveju - Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas), pareigūnų tarnybinės veiklos atestacijos paskirtis bei viešojo administravimo principai. Minėta, jog Statuto 10 straipsnio 2 dalis neriboja Atestacijos komisijos atliekamo Tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo. Įgyvendindamas Statuto 10 straipsnio 8 dalį, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius turi ribotą diskrecijos teisę nustatyti, kokiais atvejais pareigūnų atestacijoje dalyvaus Atestacijos komisija. Specialiųjų tyrimų tarnybos statutui prieštarautų toks teisinis reguliavimas, kuriame Atestacijos komisijai būtų suteikti įgaliojimai, kuriuos pagal Statutą turėtų įgyvendinti kiti subjektai, arba teisinis reguliavimas, draudžiantis Atestacijos komisijai įgyvendinti funkcijas, kurios jai tiesiogiai numatytos Statute. Šiuo atveju Statuto nuostatos nenumato draudimo Atestacijos komisijai vertinti tiesioginio vadovo gerai įvertintą pareigūną, o Statuto 10 straipsnio 3 dalyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai pareigūno veiklą gali vertinti Atestacijos komisija. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Statuto 10 straipsnio 2 ir 3 dalys nekonkuruoja tarpusavyje. Statuto 10 straipsnio 2 dalis įtvirtina bendrą normą, suteikiančią įgaliojimus Atestacijos komisijai vertinti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų veiklos rezultatus ir kvalifikaciją, o Statuto 10 straipsnio 3 dalis pateikia privalomus atvejus, kai toks pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimas Atestacijos komisijoje turi būti atliekamas.

Nuostatų 35.3 p. įtvirtinta atestacinės komisijos teisė vertinti pareigūnus atestacijos komisijoje tuo atveju, kai tiesioginis vadovas įvertina pareigūno veiklą “gerai” ir atestuojamasis su šiuo vertinimu nesutinka, būtent užtikrina pareigūno teisę į objektyvų ir teisingą vertinimą bei atestuojamojo teisių nepažeidžia.

Aiškinant Statuto 10 straipsnio nuostatas, taip kaip jas supranta pareiškėja, būtų nepagrįstai susiaurintos Atestacijos komisijos teisės vertinti tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad išplėstinės teisėjų kolegijos padarytos išvados dėl Statuto 10 straipsnio nuostatų taikytinos ir šioje byloje, nes Statuto 10 straipsnis nėra pakeistas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl kreipimosi į LVAT dėl norminio akto ištyrimo atitikimo įstatymui, yra pagrįstos ir papildomai teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. Č. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis