- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-556/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00118-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- K. M., A. S.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. M., A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-292-267/2012 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Narūnas“ ieškinį atsakovams A. S., K. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento: - 2008 m. gruodžio 15 d. sandorį, kuriuo AB „Narūnas“ ir atsakovė A. S. atliko tarpusavio skolų įskaitymą 41000 Lt sumai; - paskolos grąžinimo sandorį, kuriuo AB „Narūnas“ iš kasos išmokėjo 13 800 Lt kaip paskolintų pinigų grąžinimą atsakovei A. S.; taikyti restituciją priteisiant iš A. S. ieškovui 54 800 Lt. Taip pat prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento atsakovo K. M. sudarytus sandorius su AB „Narūnas“ laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. kovo 26 d.: - dėl atliktų tarpusavio skolų įskaitymų 45 653,48 Lt sumai; - paskolos grąžinimo sandorį, kuriuo AB „Narūnas“ iš kasos išmokėjo 6 046,52 Lt kaip paskolintų pinigų grąžinimą atsakovui K. M., taikyti restituciją priteisiant iš K. M. ieškovui 51 700 Lt. Ieškinį grindė CK 6.66, 6.145 straipsnių nuostatomis. Nurodė, kad ginčijami įskaitymų ir paskolų grąžinimo sandoriai esmingai pažeidė BAB „Narūnas“ kreditorių teises, nes buvo sumažintas AB „Narūnas“ mokumas, suteikta pirmenybė tik dviem kreditoriams – atsakovei (įmonės akcininkei) ir atsakovui (įmonės akcininkui ir vadovui), pažeidžiant kitų kreditorių teises. Nurodė, kad yra visos CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinosios sąlygos actio Pauliana ieškiniui tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino AB „Narūnas“ 13 800 Lt paskolos grąžinimą atsakovei A. S. pagal 2008 m. gruodžio 11 d. kasos išlaidų orderį Nr. 550, 2008 m. gruodžio 15 d. atliktą įskaitymą 41 000 Lt sumai negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, restitucijos pagrindu priteisė iš atsakovės ieškovui 54 800 Lt. Taip pat pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento AB „Narūnas“ 6406,52 Lt paskolos grąžinimą atsakovui K. M. pagal 2009 m. kovo 26 d. kasos išlaidų orderį Nr. 24, 2008 m. gruodžio 15 d. – 2009 m. kovo 26 d. atliktus įskaitymus 45 653,48 Lt sumai, taikant restituciją priteisė ieškovui iš atsakovo 51 700 Lt. Be to, iš atsakovės priteisė 1 644 Lt, iš atsakovo 1 551 Lt žyminį mokestį ir po 37,57 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad tarp AB „Narūnas“ ir atsakovų buvo susiklostę paskoliniai, pirkimo-pardavimo ir įskaitymo teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje ginčijami sandoriai buvo sudaryti tuomet, kai buvo nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai, konstatuotas įmonės faktinis nemokumas, todėl ginčo sandoriai neabejotinai pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes įmonė, būdama nemoki, suteikė pirmenybę dviem atsakovams – bendrovės akcininkams ir sumažino kreditorių galimybę gauti bent dalinį savo reikalavimų patenkinimą. AB „Narūnas“ ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo, juos sudarant buvo pažeistos imperatyvios teisės normos – 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-1463 nuostatos, reglamentavusios atsiskaitymo eiliškumą įmonei neturint pakankamai lėšų įsipareigojimų vykdymui. Konstatavo, jog byloje pakanka duomenų išvadai, kad ginčo sandorių sudarymo metu atsakovams, kurie yra bendrovės akcininkai, valdybos nariai, susiję artimais giminystės ryšiais, o atsakovas dalies ginčijamų sandorių sudarymo metu vadovavo bendrovei, buvo žinoma, jog AB „Narūnas“ yra nemoki, skolų padengimui turtas parduodamas varžytynėse ir bendrovei gresia bankrotas, sudaromi sandoriai (paskolų grąžinimas ir įskaitymai) pažeidžia kitų AB „Narūnas“ kreditorių teises. Todėl pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais ir taikė restituciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovai (toliau - apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2008 m. AB „Narūnas“ buvo nemoki. Tais metais įmonės grynasis pelnas siekė beveik 300 000 Lt, įmonės turto vertė viršijo 1,6 mln. litų, per vienerius metus mokėtinos sumos buvo 1,4 mln. litų. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2007 m. duomenimis, atspindėtais 2008 m. balanse. Be to, teismas turėjo vadovautis ne sumomis mokėtinomis per vienerius metus, o turėjo atsižvelgti į ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusius pradelstus įsipareigojimus, kurių teismas nenustatė.
2. AB „Narūnas“ 2008 m. vasario 5 d. pirkimo pardavimo sutartimi pardavė dalį turto už 1,9 mln. litų, iš gautų lėšų buvo dengiamos įmonės skolos, po to buvo vykdoma nepertraukiama ūkinė veikla. Todėl įmonės finansinė padėtis 2008 m. nebuvo bloga.
3. Bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik po dviejų metų nuo ginčijamų sandorių sudarymo. Ginčijami sandoriai nebuvo draudžiami, atitiko verslo praktiką. Todėl nėra pagrindo teigti, kad galima buvo numatyti, jog po dviejų metų įmonės finansinė padėtis pablogės, ginčijami sandoriai nebuvo šios padėties pablogėjimo priežastimi.
4. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenumato bendrojo kreditorių lygybės principo. Nagrinėjamu atveju apeliantams buvo perleisti specifinės paskirties daiktai, tiesiogiai nenaudojami įmonės veikloje ir nebūtini išlaikyti tolesnei įmonės veiklai. Tokio turto perleidimas negalėjo pažeisti kitų kreditorių interesų.
5. Priešingai nei teigia teismas, Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, nes apeliantams pinigai iš esmės nebuvo sumokėti, o buvo perleistas turtas ir užskaityti buvę šalių įsiskolinimai. Byloje nėra duomenų, kad apeliantams perduotas turtas savo kaina neatitiko turto tikrosios vertės.
6. Teismas, vertindamas apeliantų (ne)sąžiningumą, nepagrįstai apsiribojo tik bendra išvada apie įmonės būklės žinojimą, apeliantas įmonės vadovu buvo labai trumpą laiką, be to, ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonės finansinė padėtis nebuvo bloga.
7. Nepagrįsta teismo išvada dėl kreditorių teisių pažeidimo ir tuo aspektu, kad abi šalys turėjo viena kitai įsipareigojimų, juos įskaitė, todėl įmonės padėtis nepablogėjo, nes dėl ginčijamų sandorių sudarymo buvo sumažintas apeliantų debitorinis įsiskolinimas ir tuo pačiu proporcingai sumažinta įmonės skola apeliantams. CK 6.140 straipsnis leidžia įskaitymą, kai skolininkas tampa nemokus, net ir tų reikalavimų, kuriems terminas dar nesuėjęs. Taigi, ginčijamų sandorių sudarymas negalėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais, sumažinus kreditorinius reikalavimus įmonei buvo pagerinta jos finansinė būklė.
8. CK 6.66 straipsnis suteikia teisę ginčyti kreditoriui sandorį, bet ne atsiskaitymo būdą, kuris yra tik sutarties šalių reikalas. Todėl ginčyti vien tik užskaitymo sandorius neginčijant pačių pirkimo pardavimo sandorių negalima. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ieškovo 2008 m. lapkričio 19 d. protokolo, kuriuo AB „Narūnas“ valdyba priėmė sprendimą parduoti apeliantui dalį savo turto taip grąžinant (užskaitant) jo suteiktas paskolas įmonei. Apelianto nuomone, ieškovas, siekdamas ieškinio patenkinimo, turėjo pirmiausia ginčyti šį įmonės valdybos nutarimą, o jis nebuvo ginčijamas ir jo ginčijimui yra praleistas senaties terminas.
10. Taikyti restituciją pinigais teismas gali tik konstatavęs išimtines faktines aplinkybes. Todėl restitucijos taikymo atveju teismas galėjo taikyti tik natūrinio, o ne piniginio pobūdžio restituciją.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo tokius argumentus.
1. Nors trumpuoju 2008 m. laikotarpiu ieškovas turėjo pelną, tačiau iš 2008 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad bendras įmonės veiklos nuostolis buvo net 1,395 mln. litų. Jau nuo rugsėjo mėn. bendrovė faktiškai buvo nemoki, turėjo didelių įsiskolinimų darbuotojams, todėl dar 2009 m. gegužės 8 d. visuotiniame akcininkų susirinkime buvo siūloma skelbti įmonės bankrotą. Be to, įmonės nemokumas nėra sąlyga actio Pauliana taikymui.
2. Ieškovas ginčija sandorius, kurie buvo atlikti nuo 2008 m. gruodžio 15 d. Todėl 2008 m. vasario 5 d. pirkimo pardavimo sutartis, iš kurios gautomis lėšomis buvo dengiama dalis skolų, nepaneigia įmonės sunkios finansinės padėties 2008 m. antroje pusėje.
3. Tai, kad bankroto byla įmonei buvo iškelta tik 2010 m. vasario 19 d., neįrodo sėkmingos įmonės veiklos po ginčijamų sandorių sudarymo, nes per šį laikotarpį įmonė merdėjo mažindama savo turtą ir didindama nuostolius.
4. Ieškovas šiuo ieškiniu neginčija pirkimo pardavimo sandorių, sudarytų su apeliantais, o ginčija neteisėtus tarpusavio piniginių reikalavimų užskaitymus.
5. Apeliantas iš įmonės kasos susigrąžino 6 046,52 Lt, apeliantė – 13 800 Lt. Todėl šioje dalyje Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatos taikytinos. Atliktų įskaitymų dalyje (atitinkamai – 45 653,48 Lt ir 41 000 Lt) buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, nes jų atlikimo metu įsiskolinimai vien tik darbuotojams viršijo 256 000 Lt. Įmonė jau tuo metu buvo faktinėje bankroto būsenoje, todėl jei būtų laiku kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliantai būtų turėję stoti į bendrą kreditorių eilę.
6. Teismas pagrįstai konstatavo apeliantų nesąžiningumą remdamasis jų giminystės ryšiais, apelianto vadovavimo įmonei faktu, apeliantų (akcininkų) dalyvavimu įmonės kapitale. Be to, ginčijami sandoriai sudaryti tuomet, kad paskolų grąžinimo terminai dar nebuvo suėję, apeliantai buvo įmonės valdybos nariai, taigi, jų nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 str. 3, 5 p. p).
7. Negalima vadovautis apeliantų argumentais dėl įskaitymo galimybės CK 6.140 straipsnio pagrindu, nes toks aiškinimas neparemtas sisteminiu CK normų taikymu. Nesąžiningų asmenų teisė negali ginti, įskaitymai negali būti atliekami pažeidžiant kitų kreditorių interesus, priešingu atveju actio Pauliana institutas apskritai negalėtų būti taikomas.
8. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl būtinumo pirmiausia ginčyti šalių sudarytas pirkimo pardavimo sutartis ar įmonės valdybos sprendimą parduoti apeliantui įmonės turtą užskaitant jo suteiktas paskolas įmonei. Ieškovas jų ginčyti nemato pagrindo ir turi teisę ginčyti ieškinyje nurodytus sandorius.
9. Ginčo dalyku yra piniginiai reikalavimai, todėl ir restitucija vykdytina pinigine forma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Nustatyta, kad apeliantė (ieškovo akcininkė) laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. suteikė ieškovui 54 800 Lt paskolą, ji 2008 m. lapkričio 21 d. pirkimo pardavimo sutartimis iš ieškovo nusipirko du automobilius už bendrą 41 000 Lt sumą. Už šiuos automobilius jų kainos nesumokėjo, o 2008 m. gruodžio mėn. buvo atliktas 41 000 Lt sumos įskaitymas minėtų paskolų dengimui, likusi negrąžinta paskolos dalis – 13 800 Lt apeliantei buvo sugrąžinta grynaisiais iš įmonės kasos.
Apeliantas (buvęs įmonės vadovas ir akcininkas) 2008 m. rugsėjo 26 d. – 2009 m. kovo 9 d. laikotarpiu suteikė ieškovui 51 700 Lt paskolą. Jis 2008 m. lapkričio 21 d. – 2009 m. kovo 18 d. laikotarpiu pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu iš ieškovo pirko įmonės turtą už 104 441,22 Lt. Už pirktas prekes į įmonės kasą įnešė 38 871,45 Lt, o likusioje mokėtinos kainos dalyje – 65 569,77 Lt buvo atlikti įskaitymai: apelianto suteiktos įmonei paskolos dalies grąžinimas - 45 653,48 Lt, sudengimas su apeliantui mokėtinu darbo užmokesčiu - 15 393,19 Lt, avansinės apyskaitos pagrindu – 4 523,10 Lt.
Apeliacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino actio Pauliana pagrindu pareikštą ieškinį dėl atliktų įskaitymų ir piniginių lėšų, kaip paskolos dalies, grąžinimo pripažinimo negaliojančiais.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Actio Pauliana institutas – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iš esmės suformavęs teisminę praktiką dėl actio Pauliana ieškinio tenkinimui būtinų sąlygų: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Dėl dalies iš paminėtų sąlygų egzistavimo byloje nėra ginčo, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako ir vertina apeliantų argumentus ta apimtimi, kuri nurodyta apeliantų apeliaciniame skunde.
Taigi, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). CK 6.66 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kaip matyti iš šalių išdėstytų argumentų, nagrinėjamu atveju aktualus ginčijamų sandorių pagrindas – kreditoriaus teisių pažeidimas, kai skolininkas, būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui.
Pirmieji trys apeliacinio skundo argumentai savo esme yra susiję su AB „Narūnas“ (ne)mokumo būkle, apeliantas įrodinėja, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė nebuvo nemoki. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta priešinga išvada.
Iš prie šios bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos ir joje esančios 2011 m. sausio 27 d. specialisto išvados „Dėl AB „Narūnas“ veiklos tyrimo“ matyti, kad AB „Narūnas“ 2008-2009 metais buvo nemoki – 2007 m., 2009 m. įmonės skolos apskritai viršijo turimo turto vertę, 2008 m. finansinė padėtis buvo trumpam pagerėjusi, tačiau ir tuomet skolos tik nežymiai buvo mažesnės už turto vertę (1,4 mln. litų skolų ir 1,6 mln. litų vertės turtas). Nuo 2008 m. rugsėjo mėn. įsiskolinimai darbuotojams kiekvieną mėnesį tik didėjo, 2008 m. gruodžio mėn. jie siekė beveik 330 000 Lt, įmonės skola SODRAI siekė 173 811 Lt. Taigi, jau vien iš paminėtų duomenų matyti, kad įmonė buvo faktinėje nemokumo būsenoje. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad teismas turėjo vertinti tik pradelstų įsipareigojimų ir įmonės turimo turto vertės santykį, nes šiuo atveju nėra sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas ir vertinami ne tik daugiau ar mažiau formalūs duomenys, o įmonės būsena ir veiksmai platesne apimtimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Nėra pagrindo sutikti su apeliantų nuoroda į didelės vertės turto pardavimo pajamas 2008 m. vasario 5 d. pirkimo pardavimo sutartimi kaip aplinkybe, esmingai reikšminga įmonės finansinei būklei, nes aukščiau jau minėti duomenys patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu, nepaisant šios sutarties sudarymo, įmonė tebeišliko faktinio nemokumo būsenoje. Ta aplinkybė, kad bankroto byla įmonei iškelta tik 2010 m. pradžioje, minėtų duomenų kontekste taip pat nėra itin reikšminga, nes matyti, kad dar 2009 m. gegužės 8 d. AB „Narūnas“ visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame dalyvavo ir abu apeliantai, jau buvo nutarta skelbti įmonės bankrotą (t. 3, b.l. 33-35). Taigi, ginčijami sandoriai buvo sudaryti likus tik apie penkiems mėnesiams iki tokio nutarimo priėmimo, o akivaizdu, kad įmonės bankroto būsena atsirado ne akcininkų susirinkimo nutarimo priėmimo dieną, prielaidos tokiam nutarimui priimti faktiškai jau turėjo būti susiklosčiusios ir įvertintos anksčiau.
Apeliantai ginčija kreditorių interesų pažeidimo faktą tuo aspektu, kad perleistas apeliantams turtas nebuvo reikalingas įmonei, jis nebuvo naudojamas, jo perleidimu buvo pasiekti netgi teigiami padariniai – nemokant pinigų sumažintos įmonės skolos, apeliaciniame skunde vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 (apeliacinio skundo ketvirtasis, penktasis, septintasis argumentai). Šie argumentai taip pat nepripažintini pagrįstais.
Visų pirma, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis minėta kasacinio teismo nutartimi, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir nurodytos bylos aplinkybės. Ne kartą teisminėje praktikoje yra konstatuota, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007), o precedentais yra tik tokie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2011). Pagal minėtoje kasacinio teismo byloje nustatytas aplinkybes faktiškai nemoki įmonė, perleisdama specifinį turtą (transformatorinę pastotę), atsiskaitė su specifiniu kreditoriumi (AB „Rytų skirstomieji tinklai“). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir toje nutartyje yra konstatavęs, jog „svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.“ Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje panaudotas atsiskaitymo su apeliantais būdas, skirtingai nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje panaudotas atsiskaitymo būdas, būtų buvęs patrauklus daugeliui kreditorių, kurių teisės galimai buvo pažeistos, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad kuriam nors iš kreditorių toks atsiskaitymo būdas būtų siūlytas net jei perleistas turtas iš tikrųjų būtų įmonei nereikalingas. Pastebėtina, kad apeliantai ir nepateikia argumentų tuo aspektu, dėl būtent kokių objektyvių priežasčių perleistas turtas, anksčiau buvęs reikalingu, tapo nenaudojamas ir įmonei nereikalingas. Nesutiktina ir su argumentais, kad perleidžiant turtą ir sudarant ginčijamus sandorius įmonės turto masė iš esmės nepakito, nes sumažėjo įmonės įsipareigojimai, nes teisminėje praktikoje taip pat yra konstatuota ir tai, jog kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Be to, toje dalyje, kuria apeliantams buvo grąžintos lėšos grynaisiais pinigais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio reikalavimų - taigi, kartu ir kitų kreditorių interesų - pažeidimą.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantų rėmimąsi CK 6.140 straipsniu kaip pagrindu ginčijamų sandorių teisėtumui (apeliacinio skundo septintasis argumentas). Šis straipsnis numato, jog skolininkui tapus nemokiu, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita (šiame kontekste pastebėtina, kad remdamiesi šiuo straipsniu apeliantai tuo pačiu iš esmės pripažįsta įmonę buvus nemokia, ką kitais argumentais neigė). Byloje apskritai nėra duomenų, kad patys apeliantai (kreditoriai) nagrinėjamu atveju būtų kada nors pranešę įstatymų nustatyta tvarka kitai prievolės šaliai (ieškovui) apie jų atliekamą įskaitymą (CK 6.131 str. 1, 2 d. d.), t.y. įskaitymą būtų atlikę. Pastebėtina, kad tokio pranešimo nėra pateikęs ir ieškovas, jis tiesiog savo veiksmais atliko užskaitymus bei sugrąžino dalį lėšų apeliantams grynaisiais pinigais. Šalių sudarytose turto perleidimo sutartyse taip pat nėra aptarta įskaitymų galimybė, priešingai, matyti, kad pagal apelianto sudarytas turto pirkimo pardavimo sutartis jis turėjo atsiskaityti per 5 darbo dienas nuo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo dienos. Be to, net ir svarstant klausimą dėl apelianto prašymo grąžinti paskolą turtu įmonės valdyba 2008 m. lapkričio 19 d. nutarė leisti apeliantui įsigyti nurodomą turtą už likutinę vertę ir pasirašyti pirkimo pardavimo sutartį, tačiau nutarime tiesiogiai ir nenurodė, jog perleidžiamu turtu bus dengiama apelianto suteikta paskola (t. 1, b.l. 80).
Šeštuoju apeliacinio skundo argumentu apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos laikė nesąžiningais, nes 2008 m. įmonė užbaigė pelningai, finansinė jos padėtis neleido manyti esant įmonę nemokia. Į pastaruosius apeliantų argumentus jau yra iš esmės atsakyta, todėl jie nekartojami. Apeliantai yra susiję giminystės ryšiais įmonės akcininkai, valdybos nariai, apeliantas 2008 m. antroje pusėje buvo įmonės vadovas. Taigi, akivaizdu, kad įmonės finansinė padėtis jiems buvo žinoma, taigi, ir žinoma, kad ginčijamais sandoriais pirmenybė prieš kitus kreditorius buvo suteikta jiems, be to, nėra paneigta nesąžiningumo prezumpcija, nustatyta CK 6.67 straipsnio 3, 5 punktuose.
Apeliantai nurodo, kad ieškovas negalėjo ginčyti ieškinyje nurodytų sandorių neginčydamas su apeliantais sudarytų pirkimų pardavimo sutarčių, minėto įmonės valdybos 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimo (apeliacinio skundo aštuntasis, devintasis argumentai). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovo aiškinimu, kad to jam daryti nėra būtina. Ieškovas nekvestionuoja pirkimo pardavimo sutarčių teisėtumo. Jeigu jos būtų įvykdytos tinkamai, t.y. už nupirktus daiktus apeliantai būtų sumokėję nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str. 1 d.), galimai nebūtų pagrindo reikšti ieškinį actio Pauliana ar kitu pagrindu apskritai. Tačiau jie iš esmės niekaip neatsiskaitė už nupirktą turtą, be to, net nebuvo pareiškę ir apie įskaitymą, o pats ieškovas užskaitė paskolas ir dalį jų grąžino grynaisiais pinigais, faktiškai sudarydamas atskirą savarankišką vienašalį sandorį.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo dešimtąjį argumentą dėl netinkamo restitucijos taikymo. Apeliantų nuomone, restitucija turėjo būti taikoma natūra (CK 6.146 str.). Tačiau ieškovas neginčijo pirkimo pardavimo sutarčių, todėl ir restitucija grąžinant turtą, įgytą pagal šiuos sandorius, natūra negali būti taikoma, o apeliantų teiginys, kad teismas pakeitė restitucijos būdą nėra pagrįstas, nes teismas jos nekeitė.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų K. M., A. S. po 11,12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.