Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkaujanti), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-670/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jualdė“ patikslintą ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo, sutarties nutraukimo ir įpareigojimo grąžinti turtą ir atsakovo A. L. priešieškinį ieškovei UAB „Jualdė“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių tiesioginio lizingo ir pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, šių sutarčių nutraukimą bei kreditoriaus teisių gynimo būdus aiškinimo ir taikymo klausimai.

Dėl tiesioginio lizingo ir pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių kvalifikavimo ir atribojimo

CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (netiesioginis lizingas). Lizingą reglamentuojančios CK XXX skyriaus normos taikomos ir tais atvejais, kai lizingo davėjas yra nuomojamo turto savininkas. Lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu (gaunant iš to naudos), specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, ir lizingo davėjui mokant už tai periodines įmokas. Lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi iš esmės tik finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų.

CK 6.411 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

Taigi, tiek tiesioginio lizingo, tiek daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties sudarymo atveju nuosavybės teisė į perduodamus daiktus išlieka lizingo davėjui (pardavėjui), lizingo gavėjas (pirkėjas) gauna daiktą naudotis, o lizingo davėjui (pardavėjui) moka sutartyje nustatytas įmokas. Tačiau pirkimo–pardavimo išsimokėtinai atveju, priešingai nei tiesioginio lizingo atveju, sumokėjus visas sutartyje nustatytas įmokas, nuosavybės teisė į sutarties dalyku esantį daiktą visada pereis pirkėjui, o finansinės nuomos atveju nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui nėra būtinas (tačiau galimas). Esant lizingo teisiniams santykiams lizingo davėjo pagrindinis interesas – gauti finansinę naudą iš investuotų lėšų, o esant pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisiniams santykiams – parduoti daiktą.

Kasacinis teismas, nagrinėdamas lizingo ir pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių atribojimo klausimus, yra konstatavęs, kad savo esme tiesioginio lizingo teisiniai santykiai, kai lizingo davėjas yra ir nuomojamo turto savininkas, yra labai panašūs į daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius. Kvalifikuojant sutartį kaip tiesioginio lizingo ar pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, būtina nustatyti, kokie esminiai sutarties šalių tikslai buvo sudarant sutartį. Jeigu šalys susitaria, kad nuosavybės teisė į daiktą pereis sumokėjus visą kainą be jokių papildomų sąlygų, o nuosavybės teise daiktą valdantis asmuo, jį perduodamas naudotis, siekia visų pirma daiktą parduoti ar gauti naudą kitokia forma, o palūkanų gavimas yra tik papildomas interesas, tokia sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra perleisti nuosavybę, negali būti kvalifikuojamos nei kaip finansinė, nei kaip kitokia nuoma, nes nuoma yra atlygintinio naudojimosi santykiai, o nuosavybės perleidimas yra pirkimo–pardavimo esminis bruožas (požymis). Dėl to kvalifikuojant sutartį svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas, t. y. kas dominuoja – nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad šalys 2013 m. liepos 24 d. sudarė sutartį, kurią pavadino išperkamosios nuomos sutartimi (b.l. 4-5). Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo suteikti už užmokestį atsakovui valdytis ir naudotis žemės ūkio techniką, o atsakovas įsipareigojo naudotis žemės ūkio technika pagal paskirtį ir sumokėti išpirkimo mokestį (Sutarties 1.1 p.). Taigi sutartis pavadinta išperkamosios nuomos sutartimi, sutartyje šalys įvardijamos kaip nuomotojas ir nuomininkas, nustatomas nuomos išpirkimo mokestis. Byloje kilo ginčas dėl sutarties kvalifikavimo. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu, kaip tą padarė pirmosios instancijos teismas (CK 6.193 str. 1 d.). Atsakovo teigimu, jo tikslas sudarant sutartį buvo įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio techniką (du traktorius ir plūgą), reikalingą darbams ūkyje atlikti, jis neturėjo jokio intereso iš ieškovės nuomotis žemės ūkio techniką. Ieškovė šių aplinkybių neginčija. Sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo atsižvelgtina į tai, kad sutartyje nustatytas labai trumpas – dviejų mėnesių technikos išpirkimo laikotarpis. Pirma įmoka turėjo būti sumokėta per 3 darbo dienas, kitos dvi – iki 2013.09.25 (Sutarties 3.1 p.). Visa už techniką mokėtina suma, t.y. 255 915 Lt turėjo būti sumokėta trimis įmokomis. Pagal sutarties 2.4 p. sumokėjus įmokas žemės ūkio technika atitenka atsakovui. Palūkanų, skirtų kompensuoti ieškovės praradimus įsigyjant daiktą bei atlyginti jai už suteiktas finansavimo paslaugas, mokėjimas sutartyje nenumatytas. Byloje nėra jokių duomenų iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad ieškovės interesas, sudarant ginčo sutartį, buvo ne perleisti atsakovui nuosavybės teisę į žemės ūkio techniką ir už tai gaunant sutartą pinigų sumą, bet gauti finansinę naudą iš žemės ūkio technikos nuomos. Įvertinus parduodamų daiktų kainą ir ypač trumpą įmokų mokėjimo laikotarpį darytina išvada, jog įmokomis buvo dengiama turto vertė, o ne mokami nuompinigiai už naudojimąsi daiktais. Be to, šalys susitarė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereis be jokių papildomų sąlygų atsakovui sumokėjus visą sutartyje nustatytą kainą. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta sutartimi ieškovė prisiėmė ne pirkėjo (atsakovo) finansavimo už daikto naudojimąsi funkciją, bet ieškovo kreditavimo, ką ir nustato CK 6.411 straipsnis, apibrėžiantis pirkimą–pardavimą išsimokėtinai. Šalių sudarytos sutarties sąlygos patvirtina, kad atsakovas siekė įgyti nuosavybės teises į ginčo žemės ūkio techniką, atidedant jų sumokėjimo kainą, o ieškovė siekė parduoti turimą žemės ūkio techniką taip gaudama finansinę naudą. Šią išvadą patvirtina ir pirmosios instancijos 2015-02-26 teismo posėdžio metu išsakyti ieškovės paaiškinimai, jog atsakovui sumokėjus visą įsiskolinimą, delspinigius bei padengus bylinėjimosi išlaidas – žemės ūkio technika bus perleista atsakovo nuosavybėn. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalių sudaryta sutartis visiškai atitinka pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties požymius. Todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles ir remdamasis vien tik pažodiniu sutarties aiškinimu nepagrįstai kvalifikavo ginčo sutartį lizingo sutartimi. Be to, pirmosios instancijos teismas atlikdamas šalis siejusių santykių teisinę kvalifikaciją nebuvo nuoseklus - ginčo sutartį kvalifikavo ir kaip išperkamosios nuomos (sprendimo 3 psl. paskutinė – 4 psl. pirma pastraipa) ir kaip lizingo (finansinės nuomos) (sprendimo 4 psl. 2 pastraipa). Tačiau išperkamosios nuomos ir finansinės nuomos sutartys, nepaisant to, kad turi bendrų bruožų, yra atskiros sutarčių rūšys. Jeigu, teismo nuomone, šalių sudaryta sutartis turėjo abiejų šių sutarčių bruožų, teismas turėjo nustatyti kurios konkrečiai iš ginčo sutarties sąlygų atitinka išperkamosios nuomos, o kurios ir finansinės nuomos sutarčių esmei.

Dėl sutarties nutraukimo ir ieškovės teisių gynimo būdo atsakovui nevykdant piniginės prievolės

CK 6.411 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Pagal šalių sudarytos sutarties 2.4 punktą, nuosavybės teisė į žemės ūkio techniką atsakovui pereina tik sumokėjus pardavėjui daiktų kainą. CK 6.414 straipsnio 1 dalyje nustatyti du alternatyvūs pardavėjo teisių gynimo būdai pirkėjui nevykdant pareigos sutartyje nustatytais terminais mokėti periodinių įmokų – reikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą. Iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtas įmokas, o pardavėjas turi teisę iš grąžintinų įmokų atskaityti daikto nusidėvėjimo ir naudojimosi daiktu išlaidas. Taigi pardavėjas turi teisę pasirinkti vieną iš įstatyme nustatytų pažeistų teisių gynimo būdą, tačiau sutartį sąžiningai vykdžiusios šalies teisės negali būti ginamos taikant visus įstatyme nustatytus alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus. Todėl ieškovės reikalavimai: a) ir priteisti nesumokėtas įmokas, ir b) grąžinti sutarties dalyką negali būti laikomi net suderinamais, jau nekalbant apie abiejų jų tenkinimą. Pardavėjo diskreciją renkantis pažeistų teisų gynimo būdą pirkėjui nevykdant pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties, riboja pirkėjo pagal sutartį sumokėtų įmokų suma. Tais atvejais, kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus, jeigu šalys nesusitaria kitaip (CK 6.414 str. 1 d.). Byloje pateikta įplaukų registracijos žurnalo kopija patvirtina, kad atsakovas ieškovei yra sumokėjęs 110 000 Lt (b.l. 9). Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodžiusi, kad atsakovas 2014-09-29 sumokėjo ieškovei dar 20 000 Lt (b.l. 50). Tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo ieškovei sumokėtos sumos, atsakovas pripažįsta, kad ieškovei yra sumokėjęs ieškovės nurodytą 130 000 Lt sumą. Šalims susitarus dėl 255 915 Lt vertės daiktų kainos – atsakovo sumokėta ieškovei 130 000 Lt suma viršija pusę daiktų kainos. Tačiau iš įplaukų registracijos žurnalo matyti, kad atsakovas periodines įmokas mokėjo nesilaikydamas sutartyje nustatyto mokėjimų grafiko, o paskutinę įmoką sumokėjo jau po ieškinio teismui pateikimo. Šalys sutartyje neaptarė įmokų, gautų praleidus terminą, paskirstymo, todėl ieškovė, remdamasi CK 6.54 straipsniu turėjo teisę atsakovo sumokamas įmokas pirmiau skirti sutartyje numatytoms netesyboms (delspinigiams) mokėti, o likusią dalį skirti pagrindinės prievolės vykdymui užskaityti. Tačiau iš byloje pateiktos delspinigių skaičiavimo lentelės (b.l. 53) matyti, kad delspinigiai paskaičiuoti nuo 125 915 Lt sumos. Kas reiškia, jog ieškovė visas atsakovo įmokas skyrė pagrindinei prievolei, t.y. turto kainai sumokėti padengti (255 915 - 130 000 = 125 915). Šią išvadą patvirtina ir patikslinto ieškinio turinys, kuriame ieškovė nurodo, kad atsakovo įsiskolinimas už laiku nesumokėtą nuomos mokestį sudaro 125 915 Lt. Ieškovei priėmus atsakovo mokamas pavėluotas įmokas ir užskaičius pagrindinei prievolei padengti, pripažintina, kad atsakovas ieškovei sumokėjo daugiau kaip pusę sutartyje numatytos daiktų kainos. Šalims sutartyje neaptarus daiktų grąžinimo pardavėjui esant sumokėtai didesnei kainos daliai – kilusiam ginčui spręsti taikytina materialinės teisės norma, įtvirtinta CK 6.414 straipsnio 1 dalyje, kuri draudžia pardavėjui reikalauti grąžinti daiktus pirkėjui sumokėjus daugiau kaip pusę daikto kainos. Todėl ieškovės reikalavimas dėl daiktų grąžinimo natūra negali būti tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei grąžinta žemės ūkio technika naikintina dėl netinkamo materialinės teisės normų pritaikymo (CPK 330 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę reikalauti tik sumokėti nesumokėtą daiktų kainą. Byloje nėra ginčo dėl įsiskolinimo dydžio, apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 36 467,50 Eur nesumokėtų įmokų, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeistina.

Atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas sudaro teisinį pagrindą remiantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi ir šalių sudarytos sutarties 5.4 punktu priteisti netesybas. Šalys numatė 0,2 % dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną. Pagal sutarties sąlygas paskaičiuota delspinigių suma sudaro 45 833,06 Lt. Tačiau ieškovė pareiškė prašymą priteisti praktiškai tris kartus mažesnes netesybas, t.y. 15 277,69 Lt (kas atitinka 4 425,39 Eur). Nors apeliacinio skundo motyvuose dėstomi argumentai dėl nesutikimo su delspinigių dydžiu, tačiau apeliaciniu skundu nėra prašoma pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 4 425,39 Eur delspinigių. Priešingai, apeliaciniame skunde yra pareikštas prašymas priteisti iš atsakovo ieškovei 4 425,39 Eur delspinigių. Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, ginčo sutartis sudaryta tarp lygiaverčių verslo subjektų, atsakovas nėra vartotojas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Esant tokiam apelianto prašymui apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priteistą delspinigių dydį (CPK 320 str.). Todėl apelianto argumentų dėl delspinigių dydžio pagrįstumo vertinimas nebetenka teisinės prasmės, dėl ko teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą nutraukti šalių sudarytą sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, jog šio reikalavimo pareiškimą sąlygojo netinkamas materialinės teisės normų taikymas ginčo santykiams. Sutarties nutraukimas, remiantis CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, atleidžia abi jos šalis nuo sutarties vykdymo. 2015 m. vasario 26 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad žemės ūkio techniką ieškovė siekia sugrąžinti tikslu užtikrinti skolos sumokėjimą. Pavirtino, kad atsakovui pilnai atsiskaičius su ieškove, t.y., padengus ne tik, įmokų įsiskolinimą, bet ir delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas – techniką ieškovė perleis atsakovo nuosavybėn. Atsakovas taip pat turi tikslą, jog atsiskaičius su ieškove ginčo žemės ūkio technika pereitų jo nuosavybėn (apeliacinio skundo 24 argumentas). Taigi įvertinus abiejų šalių procesinių dokumentų turinį bei išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad nepaisant to, jog atsakovas netinkamai vykdė prievolę, iš tiesų abi ginčo šalys siekia ne sutarties nutraukimo, tačiau jos įvykimo natūra. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį, jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Nagrinėjamoje byloje atsakovo prievolės pažeidimas pasireiškė būtent piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu. Todėl tam, kad iš atsakovo būtų priteisiamos jo nesumokėtos įmokos, dėl prievolės pažeidimo atsiradę delspinigiai bei su bylos nagrinėjimus susijusios išlaidos- sutarties nutraukimas nėra būtinas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015-02-26 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (b.l. 78) ir areštuota ginčo žemės ūkio technika, areštuotą turtą pavedant saugoti ieškovei. Ši teismo nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka ir Kauno apygardos teismo 2015-05-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1158-343/2015 palikta nepakeista. Taigi ieškovės tikslas sugrąžinti žemės ūkio techniką tam, kad būtų užtikrintas skolos sumokėjimas yra pasiektas teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Ginčo šalims siekiant išsaugoti šalių sudarytos sutarties sukurtas teisines pasekmes, t.y. ieškovei gaunat sutartyje nustatytą daiktų kainą bei netesybas, o atsakovui – žemės ūkio techniką, CK 6.414 straipsnio 1 daliai draudžiant pardavėjui reikalauti grąžinti daiktus pirkėjui sumokėjus daugiau kaip pusę kainos, teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta 2013-07-24 tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta nuomos sutartis naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškovės reikalavimas dėl sutarties nutraukimo atmestinas.

Patikslintu ieškiniu buvo reškiamas reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo visiškai nesprendė. Kadangi šį reikalavimą galima išskirti – byla dalyje dėl reikalavimo priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 2 d.).

Dėl priešieškinio

Atsakovas byloje buvo pareiškęs priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti nuosavybės teisę į 1995 m. gamybos 102 850,00 Lt vertės traktorių Fendt, Xaver 824, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir leisti savo vardu traktorių registruoti Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė. Teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, priimamų procesinių sprendimų turiniui keliami imperatyvūs reikalavimai leidžia užtikrinti, kad priimamas teisines pasekmes sukuriantis dokumentas būtų logiškas, aiškus bei pagrįstas nuosekliu bylos aplinkybių ir susiklosčiusį santykį reglamentuojančių teisės normų įvertinimu. Dėl to motyvų, pagrindžiančių teismo padarytą išvadą, nebuvimas teismo procesiniame dokumente vertintinas kaip esminis proceso normų pažeidimas, esantis absoliučiu tokio dokumento panaikinimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). CPK 270 str. 4 d. vienareikšmiškai nurodyta, jog sprendime turi būti ne tik įvardinti įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi, bet ir išdėstyti motyvai, kuriais vadovaujantis buvo padaryta išvada. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, priešieškinys atmestas nurodant, kad atsakovo reikalavimas prieštarauja sudarytos sutarties sąlygoms bei, kad daiktas negali būti nuperkamas, jeigu už jį nėra sumokėti pinigai. Tokie teismo išdėstyti motyvai net negali būti laikomis sutrumpintais motyvais. Motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, neanalizuoti ir neįvertinti byloje esantys įrodymais kiek tai susiję su priešieškinio reikalavimu, nepritaikyta jokia teisės norma, neanalizuota šalių sudaryta sutartis. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę visų daiktų kainos, nevertino ar pagal šalių sudarytą sutartį pirkimo objektas yra dalus, t.y. ar atsakovui sumokėjus dalį kainos yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti jam nuosavybės teisę į dalį daiktų. Kadangi sprendimas dalyje dėl priešieškinio yra nemotyvuotas, todėl naikintinas CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu, o bylą priešieškinio dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Nagrinėjant bylą iš naujo būtina išsiaiškinti aukščiau nurodytas aplinkybes ir šalinti nurodytus trūkumus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priklauso nuo teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijų (CPK 93 str.), panaikinus dalį teismo sprendimo ir grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui – naikintina ir teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 1331,67 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, šalių byloje patirtų išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas pagal CPK 93 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 327 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo dalis, kuriomis nutraukta 2013-07-24 tarp ieškovės UAB „Jualdė“ ir atsakovo A. L. sudaryta nuomos sutartis; ieškovei UAB „Jualdė“ grąžinti traktorius Fendt 824, ID kodas (duomenys neskelbtini), traktorius Fendt 818, ID kodas (duomenys neskelbtini) ir plūgas Lemken panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus dėl sutarties nutraukimo, traktoriaus Fendt 824, ID kodas (duomenys neskelbtini), traktoriaus Fendt 818, ID kodas (duomenys neskelbtini) ir plūgo Lemken grąžinimo atmesti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas atsakovo priešieškinis ir iš atsakovo ieškovei priteista 1331,67 Eur bylinėjimosi išlaidų panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylą dalyje dėl ieškovės UAB „Jualdė“ reikalavimo priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.