Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 71 MGL (2 673 Eur) bauda bausmes visiškai sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams ir 71 MGL (2 673 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams įpareigojant A. G. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. jeigu tai nesusiję su darbu; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš A. G. priteista nukentėjusiajam V. M. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. G. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui 575,46 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2018 m. spalio 14 d. apie 13.25 val. prie (duomenys neskelbtini), sudavė vieną smūgį dešinės rankos kumščiu nukentėjusiam V. M. į veidą, po vieną smūgį į nugarą ir į kairės rankos alkūnę, tuo padarydamas nukentėjusiam V. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimu kairėje alkūnėje, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, nosies kaulų lūžiu ir nosies pertvaros iškrypimu.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. G. veiksmai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai, dėl jo kaltės padarius šį nusikaltimą jokių pagrįstų abejonių nekyla. Nors A. G. kaltu neprisipažino, jo kaltę patvirtina nukentėjusiojo nuoseklūs, neprieštaringi parodymai, liudytojos I. S. parodymai, liudytojų M. V., A. Š. parodymai, specialisto išvada.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir teismo išvadų dėl A. G. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstumas. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) apibrėžtas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Pagal šį BK straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. G. kaltės klausimą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso normos pažeistos nebuvo.

8. Įrodymų vertinimo pagrindinės nuostatos ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungdamas visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias, abejonių nekeliančias išvadas. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl vien tai, kad teismas įodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi proceso dalyviai, savaime nereiškia, kas įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos buvo pažeistos.

9. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad A. G. kaltei pagrįsti baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pakanka. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. G. kaltės, veikos kvalifikavimo klausimus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

10. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis smūgių nukentėjusiajam V. M. nesudavė, sužalojimų, įvertintų kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, jam nepadarė, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti įrodymai suponuoja priešingą išvadą. Nukentėjusysis nurodė, kad smūgius jam sudavė būtent A. G., kurį, kaip smūgius į veidą ir rankas sudavusį asmenį, nukentėjusysis atpažino ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Nukentėjusiojo nuoseklius parodymus apie šiai bylai esminės reikšmės turinčias aplinkybes patvirtina liudytojais apklaustų patrulių M. V. ir A. Š. parodymai apie tai, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis A. G. įvardino kaip jį sumušusį asmenį, šią aplinkybę nurodė ir nukentėjusiojo sugyventinė I. S., o sulaikytas A. G. sakė, kad jam „neatlaikė nervai“. Tokias pačias aplinkybes liudytojas A. Š. buvo nurodę ir savo 2018 m. spalio 14 d. surašytame tarnybiniame pranešime. Nors šie liudytojai patys tiesiogiai įvykio nematė, tačiau iš karto po įvykio jie betarpiškai bendravo tiek su nukentėjusiuoju, kuris konkrečiai įvardino smurtavusį asmenį, jo sugyventine, patvirtinusia nukentėjusiojo paaiškinimus, taip pat ir su pačiu A. G., kuris pareigūnams neginčijo smurtavimo fakto, teigdamas, kad jam „neišlaikė nervai“. Policijos pareigūnų suinteresuotumas šioje byloje nėra nustatytas (byloje nėra duomenų, kad pareigūnai būtų pažįstami su nuteistuoju, jų santykiai būtų konfliktiški ir panašiai), todėl abejoti jų nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

11. Aplinkybę, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė A. G., apklausiama teisme nurodė ir liudytoja I. S.. Apeliantas teisus skunde atkreipdamas dėmesį į tai, kad ši liudytojos teisme nurodyta aplinkybė neatitinka jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau priešingai, negu teigia nuteistasis, šie prieštaravimai teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pašalinti. Pagarsinus liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose liudytoja nurodė mačiusi, kaip nukentėjusysis nubėga už namo, kampo, o jam iš paskos nubėga du vyrai, aukštas ir žemas, aukštas rankose nešėsi kastuvą, ji patikslino, kad išvadą, jog jos sugyventinį sumušė A. G. ji padarė todėl, kad niekas kitas jam negalėjo sulaužyti nosies. Kaip nurodė nukentėjusysis, kai jis užėjo už namo kampo, atsisukęs gavo smūgį į veidą nuo A. G., ši aplinkybė atitinka liudytojos parodymus dėl paskui nukentėjusįjį nuėjusių asmenų, todėl šios liudytojos parodymai pagrįstai buvo laikyti vienu iš įrodymų sprendžiant dėl A. G. kaltės.

12. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų R. G. ir G. L. parodymų apie paties nukentėjusiojo veiksmus. Vertindama šio teiginio pagrįstumą teisėjų kolegija pastebi, kad iš tikrųjų nuosprendyje dėl šių liudytojų parodymų vertinimo kitų byloje surinktų įrodymų kontekste atskirai nėra pasisakyta, tačiau ši aplinkybė vis tik nelaikytina esminiu įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. G. nurodė, kad nematė, kas sudavė smūgį nukentėjusiajam. Pats nesudavė, nukentėjusiojo sumušto nematė (2 t. b. l. 11). Liudytojas G. L. paaiškino, kad nematė, kas nukentėjusiajam sulaužė nosį, nes buvo buto viduje. Nematė, kad suduotų smūgį, nes kol nulipo laiptais į apačią, jau buvo atvažiavusi policija. Konflikto pradžios nematė (2 t. b. l. 11). Iš aptartų parodymų matyti, kad aplinkybių, turinčių reikšmės A. G. veiksmų vertinimui BK 138 straipsnio 1 dalies aspektu, liudytojai nenurodė, todėl jų parodymai nelaikytini įrodymu BPK 20 straipsnio 3 dalies prasme (liudytojų parodymai šioje byloje turinčias reikšmės aplinkybes nei patvirtina, nei paneigia). R. G. ir G. L. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, pradėjo šūkauti, kabinėjosi, A. G. veiksmų teisiniam vertinimui reikšmės neturi ir jo kaltės nešalina. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis A. G. ar kitų asmenų atžvilgiu būtų naudojęs smurtą. Taip pat nenustatyta, kad A. G. smūgius nukentėjusiajam sudavė gindamasis.

13. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nebuvo keliamas klausimas ar nukentėjusysis buvo blaivus. Pasisakydama dėl šios apelianto nurodytos aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad pats nukentėjusysis neneigė to, kad įvykio metu jis buvo neblaivus. Nukentėjusiojo neblaivumas nustatytas ir alkotesteriu (1 t. b. l. 57). Nesant jokių pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiojo neblaivumo įvykio metu, šią aplinkybę teisminio bylos nagrinėjimo metu aiškintis papildomai nebuvo pagrindo. Nukentėjusiojo neblaivumo faktas sprendžiant A. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą neturi reikšmės. Taip pat ši aplinkybė neturi reikšmės nukentėjusiojo parodymų vertinimui jų patikimumo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu ar teisme paaiškinimus apie įvykio aplinkybes nukentėjusysis davė būdamas neblaivus, esminiai prieštaravimai jo parodymuose nenustatyti. Be to, nukentėjusiojo parodymus, kaip minėta, patvirtina kiti byloje surinkti ir šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai.

14. Išdėstytos aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia pagrįstai spręsti, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra apeliaciniame skunde savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. G. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. G. kaltu apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. G. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

15. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas bausmės rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius laisvės atėmimo bausmės skyrimą ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymą. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė yra teisinga, atitinka bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 41, 54 straipsniai).

16. Apibendrinant išdėstytų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuosprendyje padarytos išvados dėl A. G. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pakankamai išsamiai argumentuotos ir pagrįstos įrodymais. Atsižvelgiant į tai tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais argumentais ir nuosprendį panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.