Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-606-260/2008 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje apeliacine tvarka spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinį patenkinant iš dalies ieškovui R. K. iš atsakovo A. M. priteista 451 300 Lt dydžio skola, laikytinas pagrįstu ir teisėtu (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (CK 6.38 str. 1 d., 6.873 str. 1 d.). Paskolos sutarties samprata apibrėžta CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Tai – sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą - paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo (atskirus nuo paskolos davėjo) turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pagal įstatymą, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 str. 1 ir 3 d.). Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, tai yra sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK XIV skyriuje ir reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo, prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Formuodamas teismų praktiką sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, 2007 m. rugpjūčio 6 d. paskolos sutarties turinys leidžia daryti išvadą, jog pagal šią sutartį A. M. 2007 m. rugsėjo 6 d. turėjo pareigą grąžinti R. K. 180 000 Lt (b. l. 9). Atsižvelgiant į nurodytų paskolos teisinių santykių esmę bei į tai, kad pats A. M. įsipareigojo grąžinti 180 000 Lt sumą, laikytina, kad 30 000 Lt skirtumas nuo jam suteiktos paskolos sumos yra konkrečia pinigų suma apibrėžtas atlyginimas paskolos davėjui už suteiktą 150 000 Lt paskolą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto motyvu, kad teismas netinkamai taikė CK 6.870 straipsnio nuostatas. Pats sutarties turinys patvirtina, kad 30 000 Lt pagal nurodytą paskolos sutartį atsakovas turėjo grąžinti ieškovui kaip atlyginimą už suteiktą 150 000 Lt paskolą. Tai, jog teismas visą A. M. grąžintiną sumą (180 000 Lt) pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. sutartį įvardijo paskola, neišskaidydamas jos į A. M. gautą paskolos sumą (150 000 Lt) ir papildomą pinigų sumą, kurią už gautą paskolą jis įsipareigojo sumokėti R. K. (30 000 Lt), nesudaro pagrindo laikyti teismo išvadų nepagrįstomis. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad ieškovas keitė ieškinio dalyką ir pagrindą, nes jis šiuo atveju reikalavo priteisti tokią pačią pinigų sumą.

2007 m. lapkričio 8 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitu Nr. 230482064 A. M. pervedė R. K. 8 000 Lt, o 2007 m. lapkričio 13 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitu Nr. 231493910 - 12 700 Lt. 2007 m. gruodžio 14 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitu Nr. 237961640 R. M. pervedė R. K. 8 000 Lt (b. l. 29, 30). Šiuose kvituose nėra nurodyta, pagal kurias paskolos sutartis yra mokami pinigai. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai taikė CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatas. CK 6.55 straipsnis – teisės norma, nustatanti kelių skolų mokėjimo tvarką. Ja reglamentuojamas piniginių prievolių vykdymas, kai skolininkas tam pačiam kreditoriui turi įvykdyti kelias skolines prievoles. Tokiu atveju svarbu nustatyti, kurią iš jų skolininkas vykdo mokėdamas pinigus kreditoriui. CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta įmokos paskirstymo eilės tvarka (jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs), taikoma tada, kai skolininkas nenurodo, kurią skolą jis grąžina.

Atliekant minėtus mokėjimus, kurių bendra suma sudarė 28 700 Lt, buvo suėjęs skolos grąžinimo terminas pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. paskolos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, kad pinigų mokėjimo kvituose nebuvo nurodyta, pagal kurią sutartį jie atliekami, pagrįstai priskyrė įmokas prie atsakovo prievolių pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. sutartį vykdymo (CK 6.55 str. 2d.). Atsakovo teiginiai apeliaciniame skunde, jog dalis šių pinigų buvo skirta skolos pagal kitą sutartį dengimui ar palūkanų mokėjimui, negali būti CK 6.55 straipsnio prasme vertinami kaip skolininko pareiškimas, kokiai skolinei prievolei vykdyti jis skiria vieną ar kitą įmoką.

CK 6.55 straipsnio normos taikomos įmokų paskirstymui, kai yra kelios vienarūšės skolos (įmokų tarpusavyje tarp kelių skolų paskirstymui), o apelianto nurodyta CK 6.54 straipsnio norma reglamentuoja įmokų paskirstymą grąžinant skolą pagal konkrečią paskolos sutartį (mokėjimai dengiant konkrečią skolą). Vadovaujantis šiomis teisės normomis, visų pirma svarbu nuspręsti, kuriai iš paskolos sutarčių skirtinos įmokos, kai yra kelios paskolos sutartys (kelios vienarūšės skolos), o tik po to spręstina, kaip paskirstomos įmokos jau konkrečioje paskolos sutartyje (skoloje). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog nagrinėjamu atveju teismas visų pirma turėjo taikyti CK 6.54 straipsnio nuostatas. Tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumas reglamentuojamas CK 6.54 straipsnyje. CK 6.54 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta, kaip turi elgtis kreditorius tuo atveju, jeigu skolininkas pasiūlo ar moka įmokas kita tvarka. Šios bylos atveju atliekant mokėjimus, kai buvo sudarytos kelios paskolos sutartys, bet mokėjimuose nenurodžius pagal kurią konkrečią sutartį jie yra atliekami, teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir nusprendė, jog visi atlikti mokėjimai yra skirti įmokoms pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. paskolos sutartį dengti. Padarius išvadą, kad visi atlikti mokėjimai skirti skolininko prievolėms tik pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. paskolos sutartį vykdyti, po to CK 6.54 straipsnio nuostatų pagrindu spręstinas atliktų įmokų pagal šią konkrečią sutartį paskirstymo klausimas. Kadangi pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms, o tik ketvirtąja eile - pagrindinei prievolei įvykdyti, todėl pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. sutartį atsakovo ieškovui sumokėta bendra 28 700 Lt suma priskirtina atlyginimui už suteiktą paskolą - palūkanoms 30 000 Lt konkrečia suma mokėti. Tokiu būdu laikytina, kad atsakovas pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. sutartį liko skolingas ieškovui 1 300 Lt atlyginimo (palūkanų) už paskolą ir negrąžino 150 000 Lt gautos paskolos ( iš viso 151 300 Lt).

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Viena iš sutarties šalių, manydama, kad kita šalis pažeidė sutartį, gali pradėti sutarties nutraukimo teisminę arba neteisminę procedūrą (CK 6.217, 6.218 str.). Ieškovas R. K. 2007 m. lapkričio 12 d. sutartimi suteikė atsakovui A. M. 250 000 Lt paskolą vieneriems metams, kurią A. M. įsipareigojo grąžinti 2008 m. lapkričio 12 d. ir mokėti kas mėnesį 15 procentų dydžio palūkanas (b. l. 11). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nevykdė pagal šią sutartį prisiimtų įsipareigojimų - kas mėnesį nemokėjo ieškovui sutartimi nustatyto dydžio palūkanų. Ieškovas byloje pareiškė reikalavimą dėl visos skolos sumos (250 000 Lt) pagal šią sutartį priteisimo, nurodydamas, jog atsakovas nevykdė sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti sutartyje nustatyto dydžio palūkanų. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškovo reikalavimą laikė vienašaliu 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties nutraukimu. Su tokiu teismo vertinimu negalima sutikti.

Dispozityvumo principas privatiniuose teisiniuose santykiuose leidžia sutarties šaliai pasirinkti galimybę savo iniciatyva nesikreipiant į teismą vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje numatytos aplinkybės. Esant CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nurodytam esminiam sutarties pažeidimui, nukentėjusi šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnyje nurodytų sąlygų, gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai taip pat gali būti nustatyti pačioje sutartyje (CK 6.217 str. 5 d.). Šiuo atveju tokių pagrindų sutartyje nebuvo nustatyta. Pagal CK 6.217 straipsnio 4 dalį kitais, šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais, sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog ieškovas, laikydamasis CK 6.218 nustatytų sąlygų, 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį būtų nutraukęs vienašališkai. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo ieškinio reikalavimą - pagal 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį priteisti visą paskolos sumą (250 000 Lt), grindžiant jį tuo pagrindu, jog nebuvo ir nėra vykdomi sutartimi prisiimti skolininko įsipareigojimai, galima vertinti kaip siekį nutraukti šalis siejusius teisinius santykius teismine tvarka (CK 6.217 str. 4 d., 1.138 str. 1 d. 5 p.). Teismine tvarka nutraukiant sutartį dėl jos esminio pažeidimo, CK 6.217 straipsnio 3 dalyje ir 6.218 straipsnyje nurodytų sąlygų nebūtina laikytis, nes ieškinio pareiškimo priėmimas nagrinėti teisme, pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme tvarka, bylos nagrinėjimo teisme iš esmės procesas yra pakankama sutarties šalių lygiateisiškumo, bendradarbiavimo, sutarčių laisvės, neleistinumo piktnaudžiauti teise principų įgyvendinimo garantija. Bylos įrodymų pagrindu ir pagal aukščiau nurodytus argumentus laikytina, kad atsakovas pažeidė savo sutartinę prievolę periodiškai mokėti palūkanas. Vertinant tai, kad ieškovas neįvykdė ir ankstesnių savo įsipareigojimų pagal su ieškovu sudarytas sutartis, tai suteikė pakankamai objektyvų pagrindą nukentėjusiajai šaliai nebesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 1, 2 p., 6.63 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ieškovas R. K. teismo posėdyje patvirtino, kad jau ir pasibaigus 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties terminui atsakovas jam negražino pagal šią paskolos sutartį gautų pinigų, kuriuos buvo įsipareigojęs grąžinti iki 2008 m. lapkričio 12 d. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog pagal šią sutartį pinigai ieškovui būtų grąžinti. Pirmosios instancijos teismui priteisus visą paskolos sumą, tai yra iš esmės nutraukus šalis siejusius paskolos teisinius santykius pagal 2007 m. lapkričio 12 d. sutartį, nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista sutarties šalių interesų pusiausvyra, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai, kadangi atsakovas neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagal 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį pagrįstai priteisė iš atsakovo 250 000 Lt skolos.

R. K. 2007 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartimi paskolino A. M. 50 000 Lt iki 2007 m. gruodžio 14 d. (b. l. 10). Byloje nėra įrodymų, jog ši suma ar jos dalis būtų grąžinta, todėl pirmosios instancijos teismas pagal šią sutartį priteisė iš atsakovo 50 000 Lt.

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo A. M. 451 300 Lt ieškovui R. K. (pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. paskolos sutartį - 150 000 Lt skolos ir 1 300 Lt palūkanų; pagal 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį - 250 000 Lt skolos; pagal 2007 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartį - 50 000 Lt skolos). Nors pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai aiškino teisės normas dėl paskolos sutarties vienašalio nutraukimo pagrindų ir sąlygų, o pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. paskolos sutartį neišskyrė pačios skolos sumos ir pagal šią sutartį numatyto atlyginimo už suteiktą paskolą (palūkanų konkrečia suma), tai nesudaro pagrindo iš esmės teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti arba pakeisti apelianto skunde išdėstytais motyvais. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.). Netenkinant atsakovo apeliacinio skundo iš jo į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. M. į valstybės biudžetą 13,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.