- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-02
- Bylos Nr.
- 2S-1229-527/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Kreditorius
- „Swedbank“
procesinių sprendimų kategorijos: 32.6.1; 128.17; 129.20.3; 121.14; 122.2.
2012 m. liepos 2 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko ir įkeisto turto savininko J. K. atskirąjį skundą dėl c. b. Nr. 2-1510-896/2012 Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 21 d. nutarties, kuria patenkintas kreditorės „Swedbank“, AB 2012-03-15 pareiškimas Nr. SR/12-10764 dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Tarp šalių 2002-01-22 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 547 (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu kredito gavėjui (skolininkui ir įkeisto turto savininkui) buvo suteiktas 28.000 Lt dydžio kreditas, kurio paskirtis - gyvenamajam namui pirkti. Tinkamas įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 29, Druskininkuose, hipoteka (hipotekos identifikavimo kodas 06/1/2002/0000174) bei visos esamos ir būsimos nuomos teisės į 0,0405 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 29, Druskininkuose, įkeitimu (įkeitimo identifikavimo kodas 06/2/2002/0001419). 2002-08-29 tarp Kredito sutarties šalių buvo sudarytas susitarimas Nr. TOK-24283-FA-1, kurio pagrindu Kredito sutartimi kredito gavėjui suteikta papildomai 6.000 Lt gyvenamojo namo remontui; 2003-06-25 susitarimu Nr. 547/TOK-24283-FA-2 Kredito sutartimi kredito gavėjui papildomais suteikta 12.500 Lt gyvenamojo namo remontui; 2004-06-11 susitarimu Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA-3 kredito gavėjui suteikta papildomai 6.900 Lt gyvenamojo namo remontui; 2004-12-10 susitarimu Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA-4 kredito gavėjui suteikta papildomai 64.861,13 Lt gyvenamojo namo remontui; 2006-05-05 susitarimu Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA/06-029708-FA-5 kredito gavėjui suteikta papildomai 170.000 Lt gyvenamojo namo remontui; 2006-08-29 susitarimu Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA/06-029708-FA/06-063645-FA-6 kredito gavėjui suteikta papildomai 70.000 Lt kūrybinių dirbtuvių pirkimui; 2008-02-05 susitarimu Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA/06-029708-FA/06-063645-FA/08-010818-FA-7 kredito gavėjui suteikta kredito suma kredito gavėjo prašymu buvo konvertuojama ir kredito suma po konvertavimo yra 96.007,47 EUR bei kurio pagrindu Kredito sutartimi kredito gavėjui suteikta papildoma 14.481 EUR kredito suma; 2010-10-21 susitarimu Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA/06-029708-FA/06-063645-FA/08-010818-FA/10-079564-FA-8 iki susitarimo pasirašymo dienos pradelstomis sumokėti palūkanomis buvo padidinta negrąžinto kredito suma, iki 2010-10-21 buvo atidėtas palūkanų mokėjimas bei iki 2011-06-30 atidėtas suteikto kredito grąžinimas pagal kreditus Nr. TOK-24283-FA, Nr. 04-023104-FA, Nr. 06-063645-FA ir iki 2011-01-30 pagal kreditą Nr. 10-079564-FA. Kreditorė, skolininkui nevykdant Kredito sutarties (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) sąlygų – nustatytais terminais negrąžinus kredito dalių, nemokėjus palūkanų ir kt. mokėjimų, 2011-11-03 pranešimu Nr. SR-50696 įspėjusi skolininką (įkeisto turto savininką) ir skyrusi jam papildomą terminą iki 2011-12-09 sumokėti 2.794,34 EUR įsiskolinimą, 2011-12-13 pranešimu Nr. SR-56628 įspėjusi skolininką (įkeisto turto savininką) ir skyrusi jam papildomą terminą iki 2012-01-19 sumokėti 3.763,82 EUR įsiskolinimą, kuris per nustatytą papildomą terminą nebuvo sumokėtas, nuo 2012-01-19 vienašališkai nutraukė kredito sutartį prieš terminą ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Skolininkas buvo įsipareigojęs kiekvieno mėnesio 30 dieną mokėti paskolą ir palūkanas, tačiau tik 2012-01-03 įmokėjo 577,87 EUR.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2012-03-21 nutartimi (b. l. 97-98) areštavo įkeistą nekilnojamąjį daiktą - gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 205,79 kv. m bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini) g. 29, Druskininkuose, nuosavybės teise priklausantį skolininkui, ir įspėjo skolininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui.
Teismas nustatė, kad skolininkas (fizinis asmuo) sudarė kreditavimo sutartį su kreditore (kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią skolininkui buvo suteiktas kreditas namui pirkti (Kredito sutarties 2.4 p.), gyvenamojo namo remontui (Susitarimo Nr. TOK-24283-FA-1 1.b p.), tikslinei paskirčiai (Susitarimo Nr. 547/TOK-24283-FA-2 1.b p.), namo remontui (Susitarimo Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA-3 1.c p.), tikslinei paskirčiai - namo remontui (Susitarimo Nr.547/TOK-24283-FA/04-023104-FA-4 1 p.), kūrybinėms dirbtuvėms, esančioms (duomenys neskelbtini) g. 5 Druskininkuose, pirkti (Susitarimo Nr.547/TOK-24283-FA/04-023104-FA/06-029708-FA/063645-FA/08-010818-FA-7 1p.), tikslinei paskirčiai (Susitarimo Nr. 547/TOK-24283-FA/04-023104-FA/06-029708-FA/063645-FA/08-010818-FA/10-079564-FA-8). Kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka. Skolininkas panaudojęs kredito sutartimi gautas lėšas įgijo šeimos būstą, kuriame gyvena, bei kūrybines dirbtuves, esančias Druskininkų m., (duomenys neskelbtini) g. 5, tačiau nėra aiški jų paskirtis - ar jos naudojamos asmeniniams poreikiams, ar verslo tikslais. Formaliai (t. y. nenagrinėjant ginčo dėl fakto) šie kreditavimo sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytos kreditavimo ir ne visa apimtimi hipotekos vartojimo sutartys (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Kredito sutarties su visais jos pakeitimais ir papildymais 11.2.1.1 ir 11.2.1.2 punktuose nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas – jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų Sutartyje numatytų mokėjimų. Teismas atsižvelgė į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, kredito suma yra didelė, o negrąžintos kredito įmokos santykinai su visa kredito suma yra nedidelės. Skolininkas pradelsė sumokėti ne vieną, o kelis įmokėjimus, todėl sutarties pažeidimus vertintino ne kaip vienkartinį, o kaip tęstinį. Po kredito įstaigos nustatyto papildomo termino taip pat sumokėjo tik nedidelę dalį pradelstų mokėjimų, t. y. 577,87 EUR. Atsižvelgdamas į tai teismas vertino, kad kredito įstaiga nutraukdama sutartį elgėsi tinkamai, sutartį nutraukė atsižvelgusi į visas susidariusios situacijos aplinkybes sutarties nutraukimas nebuvo automatinis, iš ko padarė išvadą, kad paskolos sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, laikantis paskolos sutarties nustatytos tvarkos (CK 6.217 str. 1, 2, 3 d., 6.209 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Įkeisto turto savininkas bei skolininkas atskiruoju skundu (b. l. 107-110) prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2012-03-21 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditorės pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą iš skolininko bei įkeisto turto savininko atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kredito sutarties (ir visų vėliau pasirašytų sutarties pakeitimų ir papildymų) vienašališko nutraukimo dieną, t. y. 2012-01-19, jos įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs. Iki termino grąžinti kreditą pabaigos, t. y. iki 2026-05-05, buvo likę daugiau kaip 14 metų. 2002-01-22 kredito sutartis (su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo nutraukta, ir 2012-03-15 kreditorės pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą iš skolininko buvo paduotas tuo pagrindu, kad skolininko įsiskolinimas bankui 2012-01-19 sudarė 3.762,82 EUR. Skolininko teigimu, skundžiamos nutarties motyvai yra prieštaringi, nes teismas, viena vertus, konstatavo, jog kredito suma yra didelė, o negrąžintos kredito įmokos santykinai su visa kredito suma yra nedidelės, kita vertus, konstatavo, jog paskolos sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, laikantis paskolos sutarties nustatytos tvarkos.
2. Kredito sutarties 11.2.1 ir 11.2.1.1 punktų nuostatos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditorei teisę, jei kredito gavėjas, t. y. skolininkas, sutartyje nustatytais terminais negrąžina net nedidelės dalies kredito, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1-2 d.). Dėl šių priežasčių šias minėtos kredito sutarties sąlygas teismas turėjo pripažinti negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (LAT 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; Vilniaus apygardos teismo 2012-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-37-881/2012; Vilniaus apygardos teismo 2012-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-208-881/2012).
3. Teismas pagrįstai konstatavo, jog sudarytos sutartys ne visa apimtimi yra hipotekos vartojimo sutartys (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.), kad skolininko (apelianto) kredito suma yra didelė, o negrąžintos kredito įmokos santykinai su visa kredito suma yra nedidelės. Tačiau teismas, gana formaliai taikydamas įstatymą ir neatsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose analogiškose situacijose, nusprendė, jog kreditorė pagrįstai nutraukė su skolininku kredito sutartį. Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į skolininko kaip vartotojo teisėtus interesus ir lūkesčius, kad su kreditoriumi sudaryta kreditavimo sutartis nebus vienašališkai nutraukta formaliais pagrindais, susidarius tokiam neženkliam įsiskolinimui. Pabrėžtina ir tai, kad išieškojimas yra nukreiptas į skolininko gyvenamąjį būstą - gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 29, Druskininkai.
4. Kreditorė 2011-11-03 pranešimu Nr. SR-50696 nustatė papildomą terminą tuo metu buvusiam 2.794,34 EUR įsiskolinimui sumokėti ir nurodė jį sumokėti iki 2011-12-09. Taip pat kreditorė 2011-12-13 pranešimu Nr. SR-56628 informavo, kad 2002-01-22 kredito sutartis Nr. 547 (su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais) nuo 2012-01-19 bus vienašališkai nutraukta, jei skolininkas nesumokės 3.763,82 EUR įsiskolinimo. CK 6.209 straipsnio 3 dalis numato, kad nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusio šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.) (LAT 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Į šį teisinį reguliavimą teismas privalėjo atsižvelgti, tačiau to nepadarė.
5. Teismas turėjo atsižvelgti į kreditorės 2011-12-13 pranešimą Nr. SR-56628 ir vertinti jį taikydamas CK 6.209 ir 6.217 straipsnių nuostatas. Kreditorė į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą iš skolininko kreipėsi 2012-03-15, t. y. praėjus šiek tiek daugiau nei trims mėnesiams nuo 2011-12-13 pranešimo Nr. SR-56628 apie papildomo termino nustatymą ir sutarties nutraukimą įteikimo. LAT tokiose situacijos laikosi pozicijos, kad kreditorė šiuo atveju privalėjo pateikti duomenis apie tai, kad per nustatytą papildomą terminą skolininkas neįvykdė reikalavimo ir dėl to kreditorė Kredito sutartį nuraukė (LAT 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Siekdama įgyvendinti materialiosios teisės normoje (CK 4.192 str. 1 d.) nustatytas priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto sąlygas, kreditorė turi procesinę pareigą (CPK 178 str.) pateikti įrodymus, kad sutartis yra tinkamai nutraukta. Šių aplinkybių kontekste paminėtina, kad net ir kreditorei pateikus duomenis apie netinkamą skolininko prievolės vykdymą per nustatytą papildomą terminą, laikantis CK 6.209 straipsnio 4 dalies reikalavimų, privalėtų būti įvertinama ir tai, kokią sutartinių prievolių dalį sudaro neįvykdyta prievolė ir ar gali būti taikoma CK 6.209 straipsnio 3 dalis. Svarbu akcentuoti ir tai, kad pati kreditorė savo pareiškime nurodo, kad skolininkas 2012-01-03 (per nustatytą papildomą terminą) įvykdė dalį pradelstų įsipareigojimų, sumokėdamas 577,87 EUR. Taigi bendras įsiskolinimo dydis vienašališko kredito sutarties nutraukimo dieną buvo netgi dar mažesnis, nei nurodo kreditorė savo 2012-03-15 pareiškime. Iš visų paminėtų aplinkybių matyti, kad neįvykdyta įsipareigojimų dalis sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį, todėl CK 6.209 straipsnio 3 dalis negalėjo būti taikoma. Dėl šios priežasties teisėjas, priimdamas skundžiamą 2012-03-21 nutartį, negalėjo pradėti priverstinio išieškojimo procedūros (priimti nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir išspręsti kitus su tuo susijusius klausimus), bet privalėjo kreditorės 2012-03-15 pareiškimą atmesti (CK 4.192 str. l d., 558 str.) (LAT 2011-06-15 civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; Vilniaus apygardos teismo 2012-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-37-881/2012; 2012-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-208-881/2012; Kauno apygardos teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2136-485/2011).
Atsiliepimas
Kreditorė atsiliepimu į skolininko bei įkeisto turto savininko atskirąjį skundą (b. l. 114-119) 2012-03-21 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti šiais argumentais:
1. Dėl teisės nutraukti Kredito sutartį. Kreditorė bendradarbiavo su kredito gavėju, stengėsi ieškoti galimų skolininko mokumą, padėsiančių atstatyti sprendimų, tačiau, net ir pakeitus Kredito sutarties sąlygas kredito gavėjo prašomu būdu, įsipareigojimai ir toliau nebuvo vykdomi tinkamai, todėl tokioje situacijoje kreditorė neturėjo kitos išeities, kaip imtis kraštutinės priemonės – Kredito sutarties nutraukimo. Kreditorė automatiškai niekada nenutraukia sutarties, t. y. Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punktas „kreditorei suteikia teisę nutraukti Kredito sutartį, bet ne įpareigoja. Tik nustačiusi pažeidimo buvimo faktą, kreditorė kiekvienu atveju vertina pažeidimą, jo keliamas pasekmes ir grėsmę sutarties tolimesniam vykdymui, skolininko bendradarbiavimą su kreditoriumi ir kitas aplinkybes. Kreditorė visada informuoja kredito gavėją apie netinkamą sutarties vykdymą, ir nustato terminą trūkumams pašalinti ir tik išimtiniais atvejais, kai kredito gavėjas piktybiškai nevykdo savo pareigų, ir kai toks pareigų nevykdymas kelia grėsmę paskolos susigrąžinimui, kreditorė inicijuoja sutarties nutraukimą. Žinodama sutarties nutraukimo nuginčijimo galimybę, kreditorė niekada nepagrįstai nenutraukia sutarties. Be to, kreditorė, skolindama lėšas, privalo elgtis atsakingai ir imtis reikiamų priemonių paskolintų lėšų susigrąžinimui. Tokios pareigos nesilaikymas ar jos neigimas gali esminiai pažeisti ne tik kreditorės ir jos indėlininkų teises, bet ir visos valstybės bei visuomenės interesus, sukeliant grėsmę finansų rinkos stabilumui.
2. Dėl Kredito sutarties nutraukimo aplinkybių. Įstatymas aiškiai įtvirtina, kad kredito sutarties esminės sąlygos yra pinigų perdavimas, kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas (CK 6.870 str. 1 d., 6.872 str. 2 d., 6.873 str. 1 d., 6.874 str. 2 d.). Atitinkamai šalys susitarė ir Kredito sutartyje – Kredito sutarties Bendrosios dalies 1.6 ir 1.8 punktai. Skolininko esminės sutartinės prievolės yra aiškiai nurodytos Kredito sutartyje – skolininkas įsipareigojo grąžinti kreditą Kredito sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, iki viso kredito grąžinimo kreditoriui dienos mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal Kredito sutartį - Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1, 5.1, 5.2, 6.1, 6.2, 7.1, 7.2 punktai. Tai, kad eilinės paskolos sumos dalies negrąžinimas (kai yra numatyti daliniai kredito grąžinimai) laiku yra esminis sutarties pažeidimas, yra aiškiai konstatuota įstatyme (CK 6.874 str. 2 d., 6.873 str. 1 d., 6.870 str. 1 d.). CK 6.874 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinės paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Ši CK norma nustato, kad kreditorius turi teisę nutraukti paskolos sutartį skolininkui nesumokėjus eilinės paskolos sumos dalies. Tuo tarpu Kredito sutartyje įtvirtintas palankesnis skolininkui teisinis reglamentavimas, t. y. nuostata, kad Kredito sutartis gali būti nutraukta tik po to, kai nemokumas tęsiasi ilgiau kaip 30 d., kas yra ne viena, o mažiausiai dvi nesumokėtos eilinės paskolos sumos dalys (Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punktas: „Bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu įspėjęs Kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad Kredito gavėjai iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų Bankui visą negrąžintą Kreditą, jeigu Kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš šių esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių: 11.2.1.1. p. Kredito gavėjai ilgiau kaip 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų negrąžina Sutartyje numatytais terminais nustatytos Kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų Palūkanų ir/ar kitų Mokėjimų.” Šiuo konkrečiu atveju Kredito sutartis buvo nutraukta, kai skolininkas nevykdė įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nuo 2011 m. liepos mėnesio ir pažymėtina, kad įsipareigojimai nėra tinkamai vykdomi iki šio atsiliepimo surašymo dienos, todėl kreditorė dėl išvardintų priežasčių turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nutraukti Kredito sutartį. Taip pat pažymėtina, kad net ir vykdomos derybos dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar kitokio pobūdžio prašymų pateikimas neatleido kredito gavėjo nuo pareigos vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, todėl kreditorės veiksmai nutraukiant kredito sutartį ir kreipiantis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto vertintini kaip sąžiningi ir atitinkantys tiek teisės aktų reikalavimus, tiek tarp šalių sudarytos Kredito sutarties sąlygas.
3. Dėl Kredito sutarties sąlygų sąžiningumo. Kredito sutarties nutraukimo nuostatos turi būti vertinamos įvertinant abiejų sutarties šalių elgesį ir visas konkrečias tiek sandorio sudarymo, tiek vykdymo aplinkybes. Skunde pateikti argumentai ir įrodymai neleidžia teigti, kad Kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ar suteikia nepagrįsta pranašumą kreditoriui.
4. Teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškimą nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 str. 1 d.). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK 4.186 str. 1 d.). Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (LAT 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas (fizinis asmuo) sudarė kreditavimo sutartį su kreditore (kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią apeliantui buvo suteiktas kreditas gyvenamajam namui, esančiam Druskininkuose, (duomenys neskelbtini) g. 29, pirkti (Kreditavimo sutarties 2.4 punktas (b. l. 20); kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka, be to, vėlesniais susitarimais apeliantui buvo suteikti papildomi kreditai namo remontui (b. l. 28-29, 30-31, 32-42, 43-46, 47-48, 49-52) bei taip pat pirkti 70.000 Lt (paimta ir negrąžinta suma 2008-02-05 sudarė 66.656,03 Lt) kūrybinėms dirbtuvėms, esančioms Druskininkų m., (duomenys neskelbtini) g. 5, (b. l. 53-56, 57-61). Kadangi pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį vartojimo sutartis apibrėžiama kaip prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, akivaizdu, jog kredito sutartis, pagal kurią kreditas suteiktas kūrybinėms dirbtuvėms pirkti, nepatenka tarp vartojimo sutarčių, tačiau kreditas gyvenamajam namui pirkti ir remontuoti atitinka vartojimo sutarties sampratą.
Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (LAT 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
Nagrinėjamu atveju kreditorės kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto lėmė kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą, nes prievolė nebuvo tinkamai vykdoma ir per papildomai nustatytą terminą. Kredito sutartį kreditorė vienašališkai nutraukė susidarius 3.763,82 EUR skolai (b. l. 10) pagal Kredito sutarties 11.2.1.1 bei 11.2.1.2 punktus (b. l. 5, 25). Dėl kreditavimo sutarties Nr. 547 ir vėlesnių Susitarimų paskirties ,,namo pirkimui bei remontui“ (b. l. 28-29, 30-31, 32-42, 43-46, 47-48, 49-52) Hipotekos sutartį kvalifikuojant kaip vartojimo, teismas ex officio turi įvertinti, ar ši Kredito sutarties sąlyga yra sąžininga. Pagal minėtus 11.2.1.1 ir 11.2.1.2 punktus, t. y., jeigu kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais numatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, 11.2.1 punkto pagrindu kreditorė turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjus kredito gavėją, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų visą negrąžintą kreditą. Atsižvelgiant į LAT praktiką (2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011) ir į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas sueina 2026 metais (2022-01-21 terminas 2006-05-15 Susitarimu prailgintas iki 2026-05-05 (b. l. 50)), kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, pripažintina, kad bendrąja prasme Kredito sutarties 11.2.1.1 ir 11.2.1.2 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kreditorei net ir nedidelės kredito dalies, palūkanų ar kitų mokėjimų, nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą negrąžintą kreditą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl nurodyta sutarties sąlyga pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 str. 7 d.).
Tačiau tai, kad kredito sutarties sąlyga, kuri buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, pripažinta negaliojančia ab initio, apeliacinės instancijos teismo nuomone, savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju sutartis buvo nutraukta netinkamai, todėl vertintina, ar sutartis buvo nutraukta laikantis CK nustatytos tvarkos. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų (nagrinėjamu atveju kreditorė, vadovaujantis Sutarties 11.2.1 punktu, turėjo pranešti prieš 15 kalendorinių dienų)). 2011-12-13 pranešimu (b. l. 10) kreditorė informavo skolininką apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad, nesumokėjus 3.763,82 EUR pradelstos skolos, nuo 2012-01-19 sutartis bus vienašališkai nutraukta. Siunta, kurios numeris (duomenys neskelbtini) gavėjui įteikta 2011-12-19 (b. l. 15). Konstatuotina, kad apie sutarties nutraukimą, nepadengus įsiskolinimų pagal kredito sutartį, apeliantui pranešta per sutartyje nustatytą terminą, t. y. prieš ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų (konkrečiu atveju – netgi prieš mėnesį). Pabrėžtina, kad iš kreditorės pateiktų duomenų, kuriuos paneigiančių argumentų ir įrodymų atskirajame skunde nepateikta, matyti, kad skolininkai pradelsė sumokėti ne vieną, o kelis mokėjimus (jau dėl 2.794,34 EUR skolos sumokėjimo skolininkas buvo perspėtas (b. l. 5), tačiau į perspėjimą nereagavo), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip tęstinį sutarties pažeidimą, be to, skolininkas, nevykdydamas įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nuo 2011 m. liepos mėnesio, įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir iki banko atsiliepimo surašymo dienos, o po kredito įstaigos nustatyto papildomo termino sumokėjo tik nedidelę dalį pradelstų mokėjimų, t. y. 577,87 EUR. Be to, 2011-11-03 (b. l. 5) ir 2011-12-13 (b. l. 10) pranešimuose kreditorė nurodė, kad skolininkas gali siūlyti savo įsiskolinimo panaikinimo būdus, tačiau duomenų apie tokius skolininko pasiūlymus byloje taip pat nėra.
Bylos nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad pagal CK 6.209 straipsnio 3 dalį nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.). Kaip matyti iš 2011-12-13 pranešimo (b. l. 10), pagrindą vienašališkai nutraukti 2002-01-22 kredito sutartį Nr. 547 kreditorė nurodė 3.763,82 EUR įsiskolinimą, t. y. sumą, kuri sudaro ~ 3,6 proc. negrąžinto kredito sumos (104.038,49 EUR (b. l. 3)). Kaip jau minėta, po kredito įstaigos nustatyto papildomo termino sumokėta tik nedidelė dalis pradelstų mokėjimų (577,87 EUR), t. y. 15,4 proc. nuo 3.763,82 EUR. Neabejotinai, apeliantui toliau delsiant atsiskaityti, įsipareigojimų sumos tik didėja. Apeliantas negalėjo nesuvokti arba protingai nenumatyti, kad pradelsti įsipareigojimai tik augs, o kreditorė, įvertinusi riziką tokiam dėsningumui, gali imtis atitinkamų priemonių, skolininkui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Įvertinęs tai, jog apeliantas net ir pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus nesiima veiksmų pradelstiems įsipareigojimams padengti ar derybų su banku dėl kitų įsiskolinimo panaikinimo būdų (tai patvirtinančių įrodymų nepateikta), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skolininkui, kaip fiziniam asmeniui, pradelsta įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė, susidariusi per pakankamai ilgą laikotarpį skolininkui pažeidinėjant kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kas duoda pagrindą skolininko padarytus kredito sutarties pažeidimus laikyti esminiais CK 6.217 straipsnio prasme. Jokių įrodymų ar argumentų, kas leistų suabejoti padaryta išvada, apeliantas ir su atskiruoju skundu nepateikė.
Pažymėtina, jog sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Kreditorė, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes.
Esant nurodytoms aplinkybėms matyti, kad sutartis nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl ilgalaikio sutarties netinkamo vykdymo pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti, o Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.