Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-14 · Administracinė byla Nr. I-7454-281/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2016-02-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-14
Bylos Nr.
I-7454-281/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01341-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7454-281/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01341-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas G. V. 2015-02-26 teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo Vilniaus pataisos namuose sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad karantino patalpos ir kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas neatitinka reikalavimų dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui. Be to, karantino patalpoje buvo laikomas per ilgai, dėl to pareiškėjui buvo apribotas pasivaikščiojimo laikas iki 1 val., teisė naudotis biblioteka, sporto sale. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl nurodytų aplinkybių mano, kad yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Teisme gautas rašytinis pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 6-10).

Paaiškino, kad karantino patalpose asmenys laikomi trumpą laiką, joje įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, sanitarinis mazgas. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti nuteistieji, todėl jo buvimo sąlygos nebuvo pablogintos. Lietuvos higienos norma 76:2010 nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė būti ne mažiau kaip vieną valandą gryname ore, taigi pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pažymėtina, kad rūkyti bendrose patalpose draudžiama, už tai nuteistieji baudžiami. Į pataisos namus atvykę asmenys paskirstomi jų pageidavimu į rūkančių ir nerūkančių asmenų gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis. Teisės aktuose nenumatyta, kokį laikotarpį nuteistasis privalo būti laikomas karantino patalpose; praktikoje paprastai laikomi nuo 5 iki 12 dienų. Pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2014-06-06, o į būrį paskirtas 2014-07-23 ir ilgesnį nei įprasta laiką karantino patalpoje praleido todėl, kad per tą laikotarpį ne kartą buvo etapuotas į kitas įstaigas, o jam grįžus vėl būdavo patalpinamas karantino patalpose. Pareiškėjas karantino patalpoje taip pat buvo uždarytas dėl jam paskirtos nuobaudos, nes pažeidė įstaigos rėžimo reikalavimus. Šioje patalpoje įrengtos trys miegamosios vietos, o vienam asmeniui tenka 4,11 kv. m ploto, t. y. atitinka nustatytus reikalavimus; šiuos reikalavimus atitinka ir visos kamerų tipo patalpos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinė žala nepriteistina.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Vilniaus pataisos namų karantino ir kamerų tipo patalpoje sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerų tipo patalpoje Nr. 15 ir karantino tipo patalpoje buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2014-06-06 ir buvo uždarytas į karantino tipo patalpą, kurioje buvo laikomas iki 2014-07-23, iš jos vėliau perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 5-314-02 (b. l. 15); be to, atlikdamas jam paskirtą nuobaudą, pareiškėjas nuo 2014-11-14 iki 2014-11-18 buvo uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 15 (b. l. 12-13). Nustatyta, kad kameros Nr. 15 plotas yra 12,33 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 4,11 kv. m ploto (b. l. 16); karantino tipo patalpos plotas yra 19,78 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno karantino tipo patalpoje, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, kadangi asmenų skaičius yra nepastovus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad tokiu atveju būtina atsižvelgti asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto (2012 m. liepos 9 d. sprendimas, priimtas adm. byloje Nr. A-146-1527/2012). Dėl kamerų tipo patalpos Nr. 15 pažymėtina, kad nors atsakovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtoje kameroje, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų kamerų nebuvo pažeisti, vienam asmeniui teko ženkliai daugiau nei 4 kv. m ploto. Iš atsakovo atstovo pateiktų kadastrinių matavimų duomenų matyti, kokį iš minėto bendro kameros ploto užima sanitarinių mazgų plotis. Net ir atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko apie 4 kv. m ploto ar daugiau. Pažymėtina, kad pareiškėjas jo laikymo sąlygų gyvenamosiose patalpose neginčijo. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad karantino patalpoje buvo laikomas ilgesnį laiką, nei priklauso. Kaip minėta, pareiškėjas karantino patalpoje buvo nuo 2014-06-06 iki 2014-07-23. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, nuteistieji, atvykus į pataisos įstaigą, laikinai uždaromi į karantino patalpas, tačiau nereglamentuojama, kokį laikotarpį nuteistasis turi būti jose laikomas. Dėl to pareiškėjo argumentai šioje dalyje objektyviai nepagrįsti.

Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pažeistų teisės aktų reikalavimų jį išvedant pasivaikščioti vieną valandą į gryną orą. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Kaip minėta, Kodekso 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Kodekso 86 straipsnis nustato, kad nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Kodekso 146 straipsnis nustato, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taigi pareiškėjui suteiktas pasivaikščiojimų laikas atitiko Bausmių vykdymo kodekso nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje nėra duomenų, kad koridoriuose būtų buvę rūkoma, leidžiant atsakovo atstovui; nenustatyta, kad dėl to, jog koridoriuose rūkoma, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, jog Vilniaus pataisos namų administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta adm. byloje Nr. A-442-1251/2013). Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atmetami.

Nenustačius būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė