Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant A. Z. būti namuose, (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. M. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš A. Z. ir V. M. solidariai nukentėjusiajam E. L. priteista 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 23 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini), kempingo teritorijoje, asmeninio konflikto su E. L. metu dėl jam (A. Z. ) priklausančio fotoaparato, veikdamas bendrininkų grupėje su V. M. , susigrūmė su E. L. , siekdamas atimti iš jo savo fotoaparatą, smogė E. L. kumščiu tris kartus į galvos sritį, V. M. spyrė apautomis kojomis E. L. keturis kartus į galvos sritį, padarydami E. L. kairiojo antakio - viršutinio voko muštinę žaizdą, kraujosruvas kaktoje, abiejų akių vokuose, nosies kaulų lūžimą, galvos smegenų sumušimą, kaktikaulio ir kaukolės pamato (priekinės daubos srities) lūžimą, viršutinio žandikaulio abipusį (La Fort III) lūžimą - sunkų sveikatos sutrikdymą, nes galvos smegenų sumušimas, kaktikaulio ir kaukolės pamato (priekinės daubos srities) lūžimas, viršutinio žandikaulio abipusis (La Fort III) lūžimas sudaro pavojų gyvybei.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis veikė bendrininkų grupe su V. M. , tvirtina, kad jis, susistumdęs su E. L. , gynėsi vienas, nei veiksmais, nei žodžiais, nei kokiais nors ženklais į pagalbą nieko nekvietė, V. M. nukentėjusįjį puolė savavališkai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BK 24 str., 25 str. nuostatų taikymą, kadangi šias nuostatas taikė išplečiamai, jis neatliko jokių veiksmų, dėl kurių jo atžvilgiu būtų galima taikyti minėtų straipsnių nuostatas. A. Z. pažymi, kad jis, siekdamas atsiimti savo fotoaparatą, lemiamų smūgių, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nesudavė, nuteistasis V. M. pripažino, jog spyrė E. L. į galvos sritį ir, būtent, dėl V. M. veiksmų kilo tokios pasekmės.

Nukentėjusysis E. L. atsikirtimuose į nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendį, taip pat priteisti iš A. Z. jo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nukentėjusysis E. L. atsikirtimuose į nuteistojo apeliacinį skundą pažymi, kad 2011 m. spalio 24 d. tarp jo ir nuteistųjų A. Z. bei V. M. buvo pasirašytas susitarimas dėl žalos atlyginimo ir susitaikymo, kuriame A. Z. pripažino savo kaltę, gailėjosi dėl pasekmių ir sutiko atlyginti solidariai priteistą turtinę ir neturtinę žalą. Be to, nuteistasis savo kaltę aiškiai pripažino atsiprašymo laiške, kuris buvo viešai elektroniniu paštu išsiųstas visiems Aplinkos ministerijos darbuotojams, taip pat nuteistasis skubiai atlygino ir nuosprendžiu priteistą sumą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Šios aplinkybės, anot nukentėjusiojo, parodo, kad nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas.

Nukentėjusiojo nuomone, nuteistojo A. Z. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir motyvai dėl bendrininkų grupės nebuvimo yra aiškiai prieštaraujantys įstatymams ir teismų praktikai. E. L. nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas teisingai konstatavo, jog nuteistasis A. Z. peržengė būtinosios ginties ribas, nes veikė norėdamas sukelti sunkų sveikatos sutrikdymą, o ne gindamas save ar savo nuosavybę. Be to, net ir ginant savo turtą, šiuo atveju padaryta žala yra akivaizdžiai neproporcinga.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis A. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad konflikto su nukentėjusiuoju E. L. metu jis realizavo įstatymo jam suteiktą teisę į būtinąją gintį, t. y. jis gynė savo nuosavybę nuo neteisėtų E. L. veiksmų, tvirtina, jog sudavė E. L. , ne siekdamas sužaloti nukentėjusįjį, o norėdamas atsiimti fotoaparatą, teigia, kad lemiamų smūgių, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, jis nesudavė, su V. M. bendrininkų grupe jis neveikė.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d. nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Nuteistasis A. Z. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo E. L. kilo dėl to, kad E. L. , būdamas neblaivus, sudavė jam smūgį į veidą, išplėšė iš jo rankų fotoaparatą bei pradėjo fotoaparatą daužyti į žemę. Jam besistengiant atimti iš E. L. fotoaparatą, tarp jų įvyko susistumdymas, abu mosikavosi rankomis, jis sudavė E. L. ranka ne daugiau kaip tris smūgius, į kurią tiksliai kūno vietą jis sudavė nukentėjusiajam, negali pasakyti, tačiau sudavė į sritį aukščiau juosmens. Besigrumdamas su E. L. , jis pamatė, kaip V. M. įsibėgėjo ir spyrė E. L. į veidą. Nuteistasis V. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, pamatęs, jog E. L. atėmus iš A. Z. fotoaparatą ir pradėjus jį daužyti į žemę, tarp A. Z. ir E. L. kilo konfliktas ir prasidėjo susistumdymas, jis žaibiškai sureagavo ir pribėgęs spyrė koja E. L. , gali būti, kad pataikė į galvą. Liudytojos V. U. ir E. V. , kurios įvykio metu buvo kartu su nuteistaisiais A. Z. bei V. M. ir matė A. Z. ir E. L. konflikto pradžią, taip pat parodė, jog grumtynės tarp A. Z. ir E. L. prasidėjo dėl to, kad E. L. netikėtai pagriebė iš A. Z. fotoaparatą ir pradėjo jį daužyti į žemę. Iš daikto apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus fotoaparatą ,,Pentax – DA“, ant fotoaparato objektyvo ties paskutiniuoju ryškumo nustatymo žiedu nustatytas 2 cm įlinkimas (t. 1, b. l. 125), UAB ,,Vilbros prekyba“ pateiktoje pažymoje nurodyta, kad, apžiūrėjus fotoaparatą ,,Pentax – DA“, nustatyta, jog yra skilę ,,filter frame“ ir ,,Lead ring“, taip pat yra pažeistas ir nefunkcionuoja diafragmos mechanizmas, stringa ,,zoom“ mechanizmas 18 – 24 mm diapazone (t. 3, b. l. 53). Įvertinus aptartus įrodymus, darytina išvada, kad nukentėjusysis E. L. savo veiksmais – daužydamas A. Z. priklausantį fotoaparatą į žemę – sudarė tokią situaciją, kurią A. Z. įvertino kaip grėsmingą, realiai pradėtą pavojingą kėsinimąsi į jo nuosavybę. Todėl A. Z. turėjo teisę į būtinąją gintį ir ja teisėtai pasinaudojo, t. y. šioje situacijoje gintis nebuvo tariama. Tačiau ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui ir kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o kėsinimosi pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, puolimui ir gynybai naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Vertinant nuteistojo A. Z. veiksmus, kuriuos jis atliko gindamas savo nuosavybę nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, akivaizdu, jog A. Z. gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tiek asmens gyvybė ir sveikata, tiek asmens nuosavybė yra baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, tačiau asmens gyvybė ir sveikata yra svarbesnės ir reikšmingesnės vertybės už nuosavybę. Šioje baudžiamojoje byloje besikėsinantis asmuo – nukentėjusysis E. L. ir besiginantis asmuo – nuteistasis A. Z. pažeidė savo svarba labai besiskiriančias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Ginant nuosavybę sukeltos pasekmės – E. L. sunkus sveikatos sutrikdymas, yra žymiai sunkesnės negu išvengta žala. A. Z. gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio. Nuteistųjų A. Z. , V. M. , liudytojų V. U. , E. V. , D. J. , Dž.Anuškevičiaus, G. A. parodymais nustatyta, jog įvykio vakarą E. L. buvo neblaivus, tarp nukentėjusiojo ir A. Z. kilus konfliktui dėl fotoaparato, A. Z. puolė E. L. , tarp jų prasidėjo susistumdymas ir grumtynės, A. Z. sudavė smūgius E. L. į galvos sritį, A. Z. besigrumiant su E. L. , pribėgo V. M. , kuris kojomis spardė ant žemės nugriuvusiam E. L. į galvą. Nors nuteistasis A. Z. turėjo teisę ginti savo nuosavybę nuo nukentėjusiojo E. L. neteisėtų veiksmų, tačiau pasikėsinimo atrėmimo intensyvumas (du jaunuoliai užpuolė gerokai vyresnį, neblaivų vyrą, rankomis ir kojomis sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą) aiškiai viršijo gynybos poreikius. Nuteistasis A. Z. apeliaciniame skunde tvirtina, kad lemiamų smūgių, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo E. L. sveikata, jis nesudavė, su V. M. bendrininkų grupe jis neveikė, V. M. nukentėjusįjį puolė savavališkai. Šiuos nuteistojo A. Z. teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą ir patys tiesiogiai smurtauja prieš nukentėjusįjį, tai jie visi yra sunkaus sveikatos sutrikdymo vykdytojai (bendravykdytojai). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kvalifikuojant sunkų sveikatos sutrikdymą kaip padarytą bendrininkų grupės, išankstinis bendrininkų susitarimas nebūtinas. Išankstinio susitarimo nebuvimas reiškia, kad tokio susitarimo daryti nusikaltimą iš viso nėra arba jeigu ir yra, tai labai neapibrėžtas ir nereikšmingas. Susitarimas padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. kol bus pasiektas norimas rezultatas. Jau aptartais įrodymais – pačių nuteistųjų A. Z. , V. M. , liudytojų V. U. , E. V. , D. J. , Dž.Anuškevičiaus, G. A. parodymais nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį įvykio vakarą vartojo abu nuteistieji. Tarp A. Z. ir E. L. kilus konfliktui, A. Z. puolė E. L. , tarp jų prasidėjo susistumdymas ir grumtynės, A. Z. sudavė smūgius E. L. į galvos sritį, A. Z. besigrumiant su E. L. , pribėgo V. M. , kuris kojomis spardė ant žemės nugriuvusiam E. L. į galvą, A. Z. kartu su V. M. smurtavo prieš E. L. . Specialisto išvadoje Nr. G 341/10(08) konstatuota, jog nukentėjusiajam E. L. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės skliauto ir pamato lūžimo, viršutinio žandikaulio abipusio La Fort III lūžimo, galvos sumušimo. Nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, tiek suduodant kumščiais, tiek spardant, kontakto su kūnu metu, nėra objektyvių požymių (sužalojimų), kurie nurodytų, kuris iš sumušusių E. L. asmenų padarė konkrečius sužalojimus (t. 1, b. l. 157 – 158). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. Z. ir V. M. tiesiogiai dalyvavo žalojant nukentėjusįjį E. L. , matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, abu nuteistieji aktyviai sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis bei kojomis. A. Z. , kartu su V. M. , pasirinkdami smurtinį veikimo būdą, suvokė, kad jų veiksmai būtinai sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, t. y. suprato, jog gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti jam gyvybę, tačiau nedetalizavo padarinių išraiškos laipsnio, t. y. nuteistiesiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai – tiek sveikatos sutrikdymai, tame tarpe ir sunkus, tiek gyvybės atėmimas. Pasirinkdamas smurtinį veikimo būdą, asmuo suvokia, kad jo veika būtinai sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, tik nedetalizuoja jų išraiškos laipsnio: įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai ar mirtis. A. Z. , kartu su V. M. , pasirinktas veikimo būdas – smūgių rankomis sudavimas į galvos sritį, spardymas kojomis į galvą gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam – rodo, jog abu nuteistieji suvokė, kad padariniai (sveikatos sutrikdymai, tame tarpe galimai ir sunkus) neabejotinai atsiras ir norėjo tokius padarinius sukelti. Nuteistųjų A. Z. ir V. M. veiksmų analizė rodo, jog jie padarė sunkų E. L. sveikatos sutrikdymą veikdami tiesiogine alternatyvia tyčia, abu nuteistieji buvo nusikalstamos veikos (E. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo) bendravykdytojai.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistojo A. Z. bendrais su V. M. veiksmais buvo padaryta daug didesnė žala (sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo E. L. sveikata) negu verti interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi ir, kuriuos nuteistasis gynė (A. Z. nuosavybė – fotoaparatas), o pasikėsinimui atremti buvo pavartotos priemonės (smūgių rankomis ir kojomis sudavimas nukentėjusiajam į galvos sritį), kurios šioje situacijoje nebuvo būtinos, buvo akivaizdžiai perteklinės. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad A. Z. asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju E. L. metu realizavo savo teisę į būtinąją gintį, tačiau gindamas savo nuosavybę nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi peržengė būtinosios ginties ribas, t. y. A. Z. , veikdamas bendrininkų grupe su V. M. , tyčia vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, padarydamas nukentėjusiajam E. L. sunkų sveikatos sutrikdymą. A. Z. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d., 135 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. 4 d. nustatyta, kad būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių bausmių laisvės atėmimui. Tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatytos trys A. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (A. Z. pripažino esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), nuteistasis savo noru atlygino žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir materialinę žalą nukentėjusiajam E. L. (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.), nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.)), viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką A. Z. padarė veikdamas bendrininkų grupe), į nuteistojo asmenybę (A. Z. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirbantis, charakterizuojamas labai gerai) bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas ir A. Z. paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Atsižvelgiant į tai, kad, skiriant bausmę A. Z. , jo padėtis jau buvo švelninama taikant Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas, taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. nuosprendį pakeisti.

A. Z. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.