Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-11-05 · Civilinė byla Nr. 2A-848-210/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-05
Bylos Nr.
2A-848-210/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Kursevičius
Ieškovas
UAB „LSV Intergruop“
Atsakovas
R. Ž.
Kategorijos
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-848-210/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03191-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 36.1.;116.5;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 5 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „LSV Intergruop“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4228-883/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ (toliau – UAB „LSV Intergroup“) ieškinį atsakovui R. Ž. dėl įsiskolinimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „LSV Intergruop“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo R. Ž. 800 Lt paskolos, 75 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 6,75 Lt delspinigių, 1502,50 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovui R. Ž. dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu, per nustatytą terminą nepateikus teismui atsiliepimo į ieškinį ir ieškovui prašant, teismas priėmė sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies.

Priteisė ieškovui UAB „LSV Intergroup“ iš atsakovo R. Ž. 800 Lt paskolą, 75 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 6,75 Lt delspinigius, 413,37 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1295,12 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2014-04-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54 Lt žyminį mokestį. Nurodė apskundimo tvarką.

Teismas paminėjo, kad priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus ieškovo pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 26 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 800 Lt dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui kreditą ir sumokėti 75 Lt kredito mokestį. Kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2012-03-29, vėliau dar kartą pratęstas iki 2012-09-01. Atsakovas įsiskolinimo ieškovui negrąžino ir pradelsė įvykdyti savo prievolę 601 dieną. Ieškovas ragino atsakovą atsiskaityti, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo ir liko skolingas ieškovui 800 Lt negrąžinto kredito, 75 Lt bendrosios vartojimo kredito kainos, 6,75 Lt delspinigių ir 1502,50 Lt palūkanų.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas su ieškovu sutartyje nustatyta tvarka kredito ir kitų mokesčių nesumokėjo, ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 800 Lt negrąžinto kredito ir 75 Lt bendrosios vartojimo kredito kainos, laikė pagrįstu ir jį tenkino.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo sumažintus 6,75 Lt dydžio delspinigius, paskaičiuotus nuo sumažintos kredito kainos 75 Lt nuo 2012-09-01 už 180 dienų. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismas tenkino ir iš atsakovo priteisė ieškovo paskaičiuotus 6,75 Lt delspinigius.

Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 1502,50 Lt palūkanų. Tarp šalių sudarytos sutarties 6.1 punkte numatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Sutarties specialiojo dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 130,85 procentai. Kadangi nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, teismas atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Akcentavo teismo pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju 130,85 procento palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovas yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos aiškino vartotojo naudai. Teismas atsižvelgdamas į kredito dydį, jo grąžinimo terminą, taip pat į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sprendė, kad šiuo atveju galėtų būti taikomos ne didesnės nei 36 procentų dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi suteikta pinigų suma, todėl taikant 36 procentų palūkanų dydį, iš atsakovo ieškovui priteisė 413,37 Lt palūkanų, o likusioje dalyje dėl ieškovo palūkanų priteisimo reikalavimą atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Iš atsakovo teismas priteisė ieškovo prašomas 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes skolininkas, praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę, privalo mokėti įstatymu nustatytas palūkanas už priteistą sumą (1295,12 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-04-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „LSV Intergruop“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą už akių ir priteisti ieškovui jo pagrįstas ir reikalaujamas sumas pagal pateiktą ieškinį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo argumentais dėl palūkanų sumažinimo. Teigia, kad šalių pasirašytoje sutartyje kalbama apie palūkanas, o ne netesybas, t.y. palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi, teismų praktikoje yra dar vadinamomis pelno palūkanomis. Apeliantas įsitikinęs, kad jos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu apeliantas traktuoja ne kaip reikalavimą atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimosi patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimą prievolę vykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu kokie to naudojimosi rezultatai. Pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Apelianto nuomone, teismas negina ir neapsaugo kreditoriaus interesų, neatsižvelgia į tai, kad tai yra vartojimo kreditas, jo suma nedidelė, išdavimo pobūdis yra rizikingas. Teismas manydamas, kad galėtų būti taikomos ne didesnės nei 36 procentų palūkanos – aiškiai išreiškia savo neobjektyvumą vartojimo kreditų atžvilgiu ir nesiremia LR Vartojimo kredito įstatymu, pagal kurio nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, tenkino ieškinį dalyje dėl kredito sumos, kredito kainos ir delspinigių priteisimo, tačiau palūkanas, priskaičiuotas pasibaigus kredito grąžinimo terminui, sumažino nuo 1502,50 Lt iki 413,37 Lt, todėl apeliantas skundžia sprendimą už akių tik šioje dalyje.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog šalių sudarytoje sutartyje kalbama apie palūkanas, o ne netesybas, t. y. palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi, kas vadinama pelno palūkanomis. Tokiu būdu, apelianto teigimu, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimosi patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę vykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos gali atlikti dvi funkcijas: kompensacinę, t. y. nuostolių atlyginimo, bei mokėjimo funkciją. Kompensacines palūkanas privalo mokėti skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą. Tokios palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 str.) ir teismas, atsižvelgęs į CK 6.37 str. 3 d. nuostatas, kompensacines palūkanas gali mažinti. Tuo tarpu CK 6.872 str. 1 d. numatytos palūkanos, atliekančios mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Jų negalima tapatinti su kompensacinėmis palūkanomis, kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu yra ne reikalavimas atlyginti nuostolius, bet reikalavimas prievolę įvykdyti natūra. Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantas nepagrįstai Vartojimo kredito sutartyje numatytą metinių palūkanų normą – 130, 85 proc. tapatina su tuo, jog atsakovas tokias šalių sutartas palūkanas turi mokėti ir po to, kai kredito grąžinimo terminas yra suėjęs, t. y. kaip mokestį už pinigų skolinimąsi. Šioje ginčo situacijoje ieškovo prašomos priteisti 1502,50 Lt dydžio palūkanos atitinka kompensacinių palūkanų funkciją, kurias privalo mokėti skolininkas, būtent praleidęs prievolės įvykdymo terminą.

Pažymėtina, jog sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių dažnai yra akivaizdžiai nelygiavertė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Todėl aplinkybė, kad ieškovas vienašališkai nustatė palūkanų dydį sutartyje, dar nereiškia, jog palūkanų dydis yra protingas ir pagrįstas, bei kad sutartyje ieškovo nustatytų palūkanų dydis yra ieškovo nuostoliai, kurio dydžio nereikia įrodinėti. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2001-04-18 Nr. 3K-3-475/2001, 2008-10-28 Nr. 3K-3-536/2008 ir kt.).

Vertinant greito kredito sutarties sąlygas, teismui būtina atsižvelgti į įstatymo leidėjo valią įtvirtintą Vartojimo kreditų įstatyme, kuris buvo priimtas būtent tikslu pažaboti greitųjų kreditų įstaigų lupikišką veiklą ir užtikrinti aukštesnę vartotojų teisių apsaugą vartojimo kredito teikimo paslaugų srityje. Minėtu įstatymu įgyvendinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių. Įstatyme įtvirtinta kredito davėjų pareiga atsakingai įvertinti kredito gavėjo mokumą. LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 3 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Atsižvelgiant į tai, apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde remiasi LR Vartojimo kredito įstatymo nuostata, kad bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Mažinant palūkanas, kaip ir netesybų mažinimo atveju, taikomas palūkanų santykio su nuostoliais kriterijus. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio mėn. 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu, 2012-01-26 sudarę Vartojimo kredito sutartį, susitarė, jog atsakovas už naudojimąsi jam suteiktu kreditu mokės 130,85 proc. metines palūkanas. Kreditas, mokant pratęsimo mokestį, atsakovui buvo pratęstas iki 2012-03-29, nustatant naują kredito grąžinimo terminą – 2012-09-01.

Apeliacinės instancijos teismas atsi­žvelgia ir į ieškovo veiklos specifiką – ieškovas teikia grei­tąsias vartojimo paskolas, todėl atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieško­vas 1 metus ir 8 mėnesius laiko nesikreipė į teismą, negynė savo teisių. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pirmą kartą dėl susidariusios skolos priteisimo ieškovas kreipėsi praėjus 1 metams ir 8 mėnesiams nuo termino grąžinti kreditą (2012-09-01) pabaigos, t. y. 2014-04-28, ir dėl to iš dalies yra kaltas pats dėl jo patiriamų nuostolių. Teismo vertinimu, Vartojimo kredito sutartyje nustatyta 130,85 procentų metinė palūkanų norma yra pernelyg didelė, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą (LR CK 6.188 str. 2 d. 5 p.). Socialinių ekonominių procesų pasekmių visuomenėje riziką neteisinga ir nesąžininga būtų perkelti išimtinai vartotojui, nes be pakankamo pagrindo teismo sprendimu būtų dar labiau apsunkinta tikėtina nemokaus skolininko padėtis. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovas, paskoli­nęs at­sakovui 800,00 Lt sumą, patyrė būtent 1502,50 Lt dydžio nuostolius dėl atsakovo netinkamo prie­­volės įvykdymo, nėra pateiktas į bylą ir aiškus palūkanų paskaičiavimas (LR CPK 12 str., 178 str.). Todėl, siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo prašomos priteisti palūkanos yra aiškiai per didelės ir mažintinos (LR CK 6.73 str., 6.258 str. 3 d., 6.71 str.). Ieškovo prašomos priteisti 1502,50 Lt dydžio palūkanos, viršijančios pagrindinės skolos sumą 800 Lt, vertintinos kaip neprotingai didelės, neatitinkančios šalių kredito davėjo ir vartotojo – fizinio asmens interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad nagrinėjamu atveju, apeliantas būdamas stipresniąja šalimi, atsižvelgiant į sutartimi sulygtų palūkanų dydį, kreditorius savo teise kreiptis dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo R. Ž. galėjo pasinaudoti anksčiau bei operatyviau, taip nepažeisdamas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei sumažindamas galimų nuostolių atsiradimo riziką.

Atsižvelgiant į 800 Lt negrąžinto kredito sumą, 75 Lt vartojimo kredito kainą, 6,75 paskaičiuotų delspinigių ir prašomų priteisti 1502,50 Lt palūkanų dydį, laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, apeliacinės instancijos teismo nuomone, prašomų priteisti palūkanų dydis, pirmosios instancijos teismo iniciatyva pagrįstai sumažintas iki 413,37 Lt, laikant, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus.

Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Vytautas Kursevičius