Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad atsakovas neleido nusiprausti po dušu kiekvieną kartą pasinaudojus sporto įrenginiais.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kai kuriais atvejais buvo pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogindavo ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis pakankamai dažnai dušu (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. EŽTT 2012 m. liepos 10 d. sprendimą Varltic prieš Rumuniją,jėga 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) taip pat laikosi pozicijos, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK asmenys į dušus buvo vedami vadovaujantis Nuteistųjų, perkeltų į 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpas, ir patalpintų karantino patalpose, išvedimo į dušą ir kirptis tvarka, patvirtinta Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-306 (b. l. 19).

Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu. Taigi akivaizdu, kad pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeidžiamas.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. liepos 20 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių su prašymu leisti jam maudytis duše kiekvieną kartą pasinaudojus sporto įrenginiais (b. l. 16). Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjo prašymą atmetė (b. l. 17). Šį Pravieniškių PN-AK atsakymą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departmentui prie Teisingumo ministerijos. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2018 m. rugsėjo 5 d. išnagrinėjo surinktą dokumentinę medžiagą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 33-34).

Remiantis naujausia LVAT praktika, tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailėtina, bet ne tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Todėl vertinant pažeidimą, susijusį su asmens higiena sporto metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui realiai buvo sudaryta galimybė (nebuvo trukdžių) tualetu pasinaudoti prieš ir po sporto, persirengti prieš sportuojant ir po sporto, nusiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Į byla pateikta Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus Apsaugos ir prižiūros skyriaus 2018-10-26 pažyma, kuri patvirtina, kad visose uždarose zonos kamerose yra įrengti praustauvai su šalto vandens tiekimo sistema (b. l. 18). Šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas.

Kadangi Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nagrinėjamos bylos kontekste nenustačius ypač prastų kalinimo sąlygų, nesant jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių buvo būtina dažniau maudytis po dušu (jį gydančio gydytojo rekomendacijų ar pan.), bei atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas turėjo galimybę nusiprausti ginčo kamerų tipo patalpose, kuriose įrengtos praustuvės bei šalto vandens tiekimo sistema, teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Pravieniškių PN-AK buvo pažeista.

Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.