Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-22 · Administracinė byla Nr. eI-5223-342/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-11-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-04-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-22
Bylos Nr.
eI-5223-342/2018
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00918-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Atsakovas
J. M.
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras”
Advokatai
Edgaras Burdulis
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-5223-342/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00918-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 22 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Edgarui Burduliui,atsakovui J. M.,

2018 m. lapkričio 14 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras” prašymą atsakovui J. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras” (toliau – ir TRATC, pareiškėja) prašymu prašo priteisti iš atsakovo 552,36 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2017-12-31 bei bylinėjimosi išlaidas. Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas, ginčo laikotarpiu būdamas nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkas, už ginčo laikotarpį yra nesumokėjęs vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nurodo, jog Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. T1-168 patvirtinti Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai nustato, kad pareiškėja apskaičiuoja Vietinės rinkliavos dydį (24 punktas); vietinės rinkliavos surinkimą, apskaitą organizuoja ir tvarko (administruoja) pareiškėja (46 punktas); vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų vykdo pareiškėja (60 punktas). Akcentuoja, kad mokėti vietinę rinkliavą yra nekilnojamojo turto savininko prievolė.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu palaiko prašymą iš esmės jame ir 2018-07-31 rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėja nevykdė jokių paslaugų, už kurias atsakovas turėtų mokėti. Akcentuoja, kad iki 2002 m. vietinė rinkliava buvo mokama kaip už vieną turtinį objektą. Teigia, kad pastatas atidalintas 2002 metais, jame gyvena viena šeima. Mano, kad patalpų atidalinimas ir adresų suteikimas nėra priežastis mokėti vietinę rinkliavą.

Atsakovas teismo posėdžio metu su pareiškėjos prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti iš esmės atsiliepime bei rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu. Papildomai nurodo, kad prieš atidalinant namo (duomenys neskelbtini) patalpas į butus, galiojo kitos teisės aktų nuostatos, pagal kurias nereikėjo mokėti vietinės rinkliavos už atskirus butus. Pažymi, kad patikrinimo vietoje metu neturėjo 5 ir 6 butų raktų, minėtuose butuose buvo palikti kitų asmenų daiktai. Sutinka, kad pareiškėjos sprendimų neatleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo neskundė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, bei savo biudžeto sąskaita gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 - 2 punktai numato, jog savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. T1-168 patvirtinti Plungės rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 6 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų V skyrių ir Nuostatų 1 bei 2 priedus vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT praktika, pagal kurią skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia (liet. tarp kitko, be kita ko) apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (liet. tiesiogiai, konkrečiai apibrėžta) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.

LVAT 2014-01-28 nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo” sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

LVAT akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia tai, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis - todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (žr., pvz., LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Pareiškėja atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Nuostatų. Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Plungės savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, jog nekilnojamojo turto objektai, adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise ginčo laikotarpiu priklausė atsakovui. Pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro išrašo matyti, kad atsakovas nuo 2004-03-26 paskutinę gyvenamąją vietą deklaruoja ginčo nekilnojamojo turto objekto buvimo vietos adresu ((duomenys neskelbtini)). Tokiu atveju atsakovas pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas už ginčo nekilnojamojo turto objektus.

Atsakovui ginčijant pareigą mokėti vietinę rinkliavą, pažymėtina, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, tiek galiojančias šiuo metu, tiek Nuostatų priėmimo metu, atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, turintis atliekų. Atitinkamai atliekų gamintojas – asmuo, kurio veiklos metu susidaro atliekų arba kuris atlieka atliekų rūšiavimo, maišymo ar kitokią operaciją, kurios metu pasikeičia atliekų pobūdis ar sudėtis. Ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto naudojimo paskirties. Iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia (liet. tarp kitko, be kita ko) savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo” sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-036-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012-06-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, 2014-01-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog jei objektyvūs duomenys patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) komunalinės atliekos nesusidaro, toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų (žr., pvz., LVAT 2014-01-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015-09-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-888-556/2015 konstatuota, jog naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos.

Nuostatų 37 punkte įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos mokestis kalendoriniais metais sumažinamas rinkliavos mokėtojui 70 proc., kai jam priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas; tokiu atveju pateikiamas daugiabučio namo administratoriaus, daugiabučio namo bendrijos pirmininko ar seniūnijos seniūno patvirtintas rinkliavos mokėtojo prašymas ir nurodomas sunaudotos elektros energijos kiekis (elektros energijos kiekis per einamuosius metus negali viršyti 50 kwh); dokumentai pateikiami einamųjų metų lapkričio mėnesį ir galioja tik einamaisiais metais. Pagal Nuostatų 40 punktą nuo vietinės rinkliavos mokesčio kalendoriniais metais atleidžiami rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausančiame nekilnojamojo turto objekte nebuvo gyvenama, jis yra fiziškai sunaikintas, avarinės būklės, taip pat buvo statomas ar remontuojamas ir kurio baigtumas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra mažiau kaip 40 proc., pateikus statybos ir griovimo atliekų sutvarkymo faktą įrodančius dokumentus bei kitus faktines aplinkybes pagrindžiančius dokumentus arba jų tinkamai patvirtintas kopijas; dokumentai pateikiami einamųjų metų lapkričio mėnesį ir galioja tik einamaisiais metais.

Iš atsakovo pateiktų AB „Energijos skirstymo operatorius” pažymų matyti, jog adresais (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartys nebuvo sudarytos ir elektros energija nebuvo teikiama. Taip pat nustatyta, kad Plungės miesto seniūnijos seniūnas rezoliucijomis patvirtino, jog (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), yra neįrengti ir juose niekas negyvena. Šiuo požiūriu turtas atitinka Nuostatuose nurodytus kriterijus, sudarančius pagrindą konstatuoti, jog atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas ginčo laikotarpiu nebuvo naudojamas (jame nebuvo gyvenama). Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir pareiškėjos pateikti duomenys. Pareiškėjos 2018-10-18 patikrinimo aktas Nr. M-1 patvirtina, kad nustatant faktinę informaciją ginčo nekilnojamojo turto buvimo vietoje nustatyta, kad patikrinus butą (duomenys neskelbtini), daiktų patvirtinančių, kad šiuo butu negalima naudotis, nenustatyta; bute įrengta dalinė apdaila, išvedžiota elektra, yra šildymo prietaisų, neįdėtos vidaus durys; patikrinimo dieną bute nebuvo baldų, lovų ir pan., bute niekas negyveno. Į butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atsakovas pareiškėjos atstovų neįleido. Iš fotonuotraukų matyti, kad jose užfiksuotomis patalpomis nebuvo galimybės naudotis tokiu būdu, kad veikloje būtų sukuriamos komunalinės atliekos. Iš pareiškėjos 2018-10-18 rašto „Dėl gauto pareiškimo” nustatyta, kad atsisakyta sumažinti vietinės rinkliavos mokestį už ginčo nekilnojamojo turto objektus dėl tos priežasties, kad atsakovas nepateikė prašymo Nuostatų 37 punkte nustatyta tvarka ir sąlygomis (iki einamųjų metų lapkričio mėnesio). Pareiškėja 2018-11-05 sprendimu „Dėl gauto prašymo” pakartotinai nurodo, kad atsakovas nepateikė prašymų Nuostatų 37 punkte nustatyta tvarka ir sąlygomis (iki einamųjų metų lapkričio mėnesio), todėl neįgijo teisės į vietinės rinkliavos sumažinimą ar atleidimą nuo vietinės rinkliavos mokesčio. Pareiškėja 2018-11-05 sprendimu atleido pareiškėją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo buto Nr. 5 atžvilgiu nuo 2018-10-01 ne ilgesniam nei kalendorinių metų laikotarpiui.

Įvertinus tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovui priklausančiuose ginčo objektuose paslaugos (elektros energija), reikalingos jį eksploatuojant, nebuvo teikiamos, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog jam priklausantys butai, adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2017-12-31 buvo naudojami. Vien aplinkybė, kurią nurodo pareiškėja, kad atsakovas dėl lengvatos suteikimo už ginčo laikotarpį (2014, 2015, 2016, 2017 metus) nesikreipė, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis nurodytu laikotarpiu naudojosi patalpomis ir dėl tokio naudojimosi susidarė komunalinės atliekos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2016-11-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016 ir kt.).

Konstatuotina, jog pareiškėja neįrodė aplinkybės, kad atsakovas ginčo nekilnojamojo turto objektuose ginčo laikotarpiu gyveno ir (arba) jais naudojosi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, laikosi pozicijos jog vietinės rinkliavos mokėjimas, o tiksliau jos dydis, priklauso nuo tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurias, apskaičiuodamas mokestį, turi tiksliai nustatyti rinkliavos surinkėjas, kuris būdamas atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą (žr., pvz., LVAT 2012-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2015-09-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015 ir kt.). Pagrindžiamas turėtų būti ne tik rinkliavos dydis, bet ir pati rinkliava (žr., pvz., LVAT 2014-01-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-297/2014 ir kt.). Vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą rinkliavą, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės tik argumentuoja, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nepateikė prašymų Nuostatų nustatyta tvarka ir sąlygomis, todėl neįgijo teisės į vietinės rinkliavos sumažinimą ar atleidimą nuo vietinės rinkliavos mokesčio. Tačiau pareiškėja, prašydama priteisti vietinę rinkliavą, nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių pagrindą vietine rinkliava apmokestinti ginčo nekilnojamojo turto objektą, t. y. neįrodė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu naudojosi nekilnojamuoju turtu ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka, bei neginčijo ir nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų, jog turtas nebuvo naudojamas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pareiškėjos prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymas atmestinas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras” prašymą atsakovui J. M. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė