- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-27
- Bylos Nr.
- 1A-309-290/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Evaldas Gražys, Dmitrijus Korsakovas
- Nuteistasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- D. Ž.
- Advokatai
- Vytautas Gineika
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-309-290/2015
Teisėjas Artūras Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01548-2014-4
2015 m. balandžio 27 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Donatui Jačiauskui, nuteistojo A. J. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis (10 parų) Kauno apylinkės teismo 2014-11-14 baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos arešto bausmės, prieš tai ją pakeitus į laisvės atėmimą (1 arešto parą prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai) ir galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta - laisvės atėmimas 10 mėnesių ir 10 dienų. A. J. paskirta kardomoji priemonė suėmimas paliktas nepakeistas ir pratęstas iki nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios. Į paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str., įskaitytas laikotarpis nuo 2014-11-19 iki nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios dienos, kai A. J. buvo laikinai sulaikytas ir paskyrus kardomąją priemonę suėmimą suimtas, prilyginant 1 (vieną) sulaikymo dieną 1 laisvės atėmimo dienai.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos advokato darbui apmokėti iš A. J. nepriteistos.
Nukentėjusiosios D. Ž. civilinis ieškinys patenkintas ir iš A. J. priteista 1000 litų (289,62 eurų).
Aprašomoji dalis
nustatė:
kad A. J. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 17 d. apie 11.11 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atsidarius automatiniams garažo vartams įsibrovė į daugiabučio namo garažų masyvą ir nenustatytam asmeniui stovint po garažo vartais tam, kad šie automatiškai neužsidarytų ir stebint aplinką, kad nieks nepastebėtų, paėmė garaže stovėjusį nukentėjusiajai D. Ž. priklausantį dviratį „TREK 3700 Green“, ir su juo iš garažų patalpos pasišalino, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajai D. Ž. priklausantį 1000 litų vertės turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 178 str. 2 d. į 178 str. 1 d. ir tuo pagrindu sušvelninti bausmę, o nesant galimybės jo veiksmus perkvalifikuoti, paskirtą bausmę sumažinti. Apeliaciniame skunde A. J. nurodo, kad 2014-11-20 jam buvo pareikšti įtarimai pagal BK 178 str. 1 d. teismo metu nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 178 str. 1 d. į 178 str. 2 d. Apelianto nuomone, nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 1 d., kadangi garažų masyvas yra vieša erdvė, kuri prilyginama viešai, nesaugomai aikštelei. Nuteistasis pavogė svetimą turtą ne įsibrovęs į patalpą, o iš požeminės bendro naudojimo stovėjimo aikštelės, todėl veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 1 d. A. J. kaltės neneigia ir ją pilnai pripažįsta, nuoširdžiai gailisi, tačiau perkvalifikavus jo veiksmus skirtina švelnesnė bausmė.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad nesant galimybės jo veiksmus perkvalifikuoti, nuteistasis prašo atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, pripažinti lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiojo asmens, su juo susitaikė ir sumažinti paskirtą bausmę.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro prašymą apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visas bylos aplinkybes padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apeliaciniame skunde A. J. prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį, t. y. pašalinant iš kaltinimo įsibrovimo į daugiabučio namo garažų masyvą kvalifikuojančią aplinkybę, bei pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad atsiprašė nukentėjusiosios, su ja susitaikė ir sušvelninti jam skirtą bausmę.
Skundžiamu nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atsidarius automatiniams garažo vartams įsibrovė į daugiabučio namo garažų masyvą ir nenustatytam asmeniui stovint po garažo vartais tam, kad šie automatiškai neužsidarytų ir stebint aplinką, kad nieks nepastebėtų, paėmė garaže stovėjusį nukentėjusiajai D. Ž. priklausantį dviratį ir su juo iš garažų patalpos pasišalino.
Nors A. J. neneigia pagrobęs dviratį iš garažų masyvo, tačiau nurodo, kad garažų masyvas yra vieša erdvė, kuri prilyginama viešai, nesaugomai, bendro naudojimo stovėjimo aikštelei, taip paneigdamas jam inkriminuojamą įsibrovimo į patalpą aplinkybę, dėl ko jo nuomone, jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Šie A. J. skundo argumentai atmetami, nes yra niekuo nepagrįsti.
BK 178 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už vagystę. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį svetimo turto vagystę kvalifikuojantis požymis yra įsibrovimas į patalpą. Įsibrovimas suprantamas kaip slaptas ar atviras neteisėtas patekimas į patalpą. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo (į svetimą butą, sandėlius ir kt.). Taigi nusikaltimo nuosavybei atvejais neteisėtu laikomas bet koks patekimas į patalpą neturint jokių teisių į ją įeiti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką įsibrovimu taip pat laikomi tie atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas. Be to, įsibrovimas yra ne tik tada, kai įveikiamos kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (kasacinės nutartys Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007, 2K-403/2009, 2K-536/2010, 2K-155/2013 ir kt.).
Šalies argumentai
A. J. 2014-11-20 apklausiamas įtariamuoju paaiškino, kad stovint prie namo esančio (duomenys neskelbtini), pastebėjo iš požeminio garažo išvažiuojant automobilį ir užsidarinėjant garažo vartams, jis su kitu asmeniu prabėgo pro vartus, tikslu pasižiūrėti ar yra kokių nors daiktų, kuriuos galima būtų pavogti. Iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistasis parodė ir teisiamojo posėdžio. 2014-11-19 vaizdo įrašo protokolas patvirtina, kad A. J. ir nenustatytas asmuo įeina į požeminį garažą pro atdarus vartus. Nenustatytas asmuo judindamas koja stovi po vartais, kad šie automatiškai neužsidarytų. Nenustatytas asmuo išėjęs į lauką pro tuos pačius garažo vartus dairosi, stebi aplinką, o. A. J. išvažiuoja iš garažo nukentėjusiosios dviračiu (b. l. 18-20). Bylos duomenimis nustatyta, kad į garažą A. J. pateko neteisėtai per automatinius garažo vartus pastariesiems tik laikinai atsidarius, kad išleisti iš garažo automobilį, bei tai, kad vartams ėmus užsidarinėti kartu su A. J. į garažą patekęs asmuo šiuos vartus sulaikė, kad neužsidarytų. Pažymima, kad garažas buvo apsaugotas elektroninėmis priemonėmis, laisvai pateikti į garažą galimybę turėjo tik namo gyventojai. Nuteistasis pateko į garažą neturėdamas jokios teisės, be jo savininkų žinios ir veikdamas prieš jų valią. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pastarojo veiksmai turi būti kvalifikuoti būtent pagal BK 178 str. 2 d., tai yra, padaryti įsibraunant į patalpą.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2014-11-20 A. J. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 178 str. 1 d. A. J. 2014-11-20 apklausiamas įtariamuoju nurodė visas su nusikaltimo įvykdymu susijusias aplinkybes. O 2014-11-21 A. J. buvo įteiktas įtarimas padarius nusikaltimą numatytą BK 178 str. 2 d. ir tą pačią dieną apklausiamas įtariamuoju A. J. savo kaltę pripažino, nurodė, jog pasinaudojęs proga, kad vartai išvažiavus automobiliui yra atdari jis įsibrovė į garažų masyvą ir pagrobė ten stovėjusį dviratį. Kauno apylinkės teismui baudžiamoji byla su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka taip pat buvo perduota kaltinant A. J. nusikaltimo numatyto BK 178 str. 2 d. padarymu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu prokurorui perskaičius pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka A. J. nurodė, jog supranta kuo yra kaltinamas ir pilnai prisipažįsta. Todėl atmetamas, kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nusikalstama veika iš BK 178 str. 1 d. į 178 str. 2 d. perkvalifikuota tik teisme.
Apeliaciniame skunde nesutikdamas su paskirta bausme, A. J. prašo atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, bei pažymi, jog turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis atsiprašė nukentėjusiosios ir su ja susitaikė. Tačiau byloje nėra duomenų, kad A. J. atsiprašė nukentėjusiosios ar su ja susitaikė. Byloje yra tik A. J. įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą iki 2014 m. gruodžio 7 d. (b. l. 31), kas galėtų būti įvertinta, kaip nuteistojo kritiškas požiūris į padarytus nusikalstamus veiksmus, bei noras atlyginti žalą, tačiau duomenų, kad žala buvo atlyginta, nėra. Pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje nustatyta jog kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-163/2014). Taigi atsiprašymas yra vienas iš elementų patvirtinančių kaltininko nuoširdų galėjimąsi. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, skundo argumentais nėra pagrindo švelninti A. J. paskirtą bausmę, bei pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiosios ir su ja susitaikė.
Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę įvertino A. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį bei sukeltas pasekmes. Vertinant apelianto asmenybę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veikas A. J. padarė būdamas praeityje aštuonis kartus teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, nusikalto praėjus tik trims dienoms po tai, kai Kauno apylinkės teismo 2014-11-14 baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. ir nubaustas arešto bausme, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas. Tuo tarpu kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Už BK 178 str. 2 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki 6 metų, tačiau teismas įvertinęs kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, skyrė žymiai mažesnį bausmės dydį nei straipsnio sankcijoje numatytas jos vidurkis – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams. Be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, tuo pačiu nuosprendžiu buvo sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės akcentuojamos tos pačios aplinkybės, į kurias individualizuodamas bausmę jau atsižvelgė pirmos instancijos teismas. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti šią bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Skirdamas nuteistajam A. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str., 56 str., nepažeidė.
Kadangi nuteistojo nusikalstama veika padaryta neatlikus 2014-11-14 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, pagrįstai, vadovaudamasis BK 64 str. 1, 3 d. subendrino dalinio sudėjimo būdu su 2014-11-14 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme: prie šiuo (skundžiamu) nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas dalį neatliktos bausmės, ir galutinę bausmę paskyrė 10 mėnesių ir 10 dienų terminuoto laisvės atėmimo.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. J. padaryta veika kvalifikuota teisingai, o paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, todėl dar labiau švelninti A. J. paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Įvertinus visas šias aplinkybes daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagristas, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.