- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-05
- Bylos Nr.
- e2-405-464/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01426-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Suinteresuotas asmuo
- T. M., M. M. S.
- Pareiškėjas
- Z. C. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama suinteresuoto asmens T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties, kuria išspręstas užstato bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti klausimas civilinėje byloje pagal pareiškėjos Z. C. S. pareiškimą dėl neteisėtai laikomo vaiko grąžinimo suinteresuotiems asmenims T. M. ir M. M. S., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Z. C. S. kreipėsi į teismą, prašydama išduoti leidimą grąžinti Lietuvos Respublikoje esantį nepilnametį vaiką M. M. S. į nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad ji ir suinteresuotas asmuo T. M. yra nepilnamečio vaiko M. M. S., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai. Aukštesniojo teisingumo teismo filialas (duomenys neskelbtini) sprendimu pareiškėjai patikėjo vienintelę tėvų valdžią sūnaus atžvilgiu. Nepilnametis M. M. S. nuo (duomenys neskelbtini) gyvena (duomenys neskelbtini) su pareiškėja. (Duomenys neskelbtini) teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu taip pat patvirtino, kad pareiškėja turi vienintelę tėvų valdžią vaikui. Su vaiku suinteresuotas asmuo T. M. bendraudavo telefonu, atvykdavo trumpiems vizitams į (duomenys neskelbtini). Nepilnametis M. M. S., turėdamas pareiškėjos leidimą, (duomenys neskelbtini) su tėvu išvyko atostogauti į (duomenys neskelbtini), taip pat kelioms dienoms paviešėti Lietuvoje. Pagal susitarimą vaikas į nuolatinę gyvenamąją vieta turėjo grįžti iki (duomenys neskelbtini), tačiau T. M. informavo pareiškėją, kad jis neplanuoja vaiko sugrąžinti į (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėja nedavė leidimo ilgesnei išvykai, jos sūnus Lietuvoje yra laikomas neteisėtai.
3. Suinteresuotas asmuo T. M. 2022 m. sausio 31 d. pateikė teismui prašymą įpareigoti pareiškėją Z. C. S. sumokėti 10 000 Eur užstatą jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini). Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja Lietuvoje neturi turto, kuris galėtų būti panaudotas bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Atsižvelgiant į rekomenduojamus bylinėjimosi išlaidų kompensavimo dydžius bei į tai, kad byla tikėtina bus nagrinėjama apeliacine ir kasacine tvarka, pareiškėjai nustatytinas 10 000 Eur dydžio užstatas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi suinteresuoto asmens prašymą dėl pareiškėjos įpareigojimo sumokėti 10 000 Eur užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti atmetė.
5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 794 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos išimtys, kada pareiga sumokėti užstatą netaikoma. Viena iš tokių išimčių yra tarptautinėje sutartyje įtvirtintas draudimas taikyti užstato institutą (CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Būtent toks draudimas yra įtvirtintas 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijoje dėl civilinio proceso. Pagal šios konvencijos 17 straipsnį draudžiama iš konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia savarankiškus reikalavimus kitoje konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje. Analogiškas draudimas nustatyti užstatą yra įtvirtintas ir 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 14 straipsnyje.
6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini) pilietė, o suinteresuotas asmuo T. M. – Lietuvos Respublikos pilietis, kurioje jis ir gyvena, ir kurioje vyksta teismo procesas. Kadangi tiek Lietuvos Respublika, tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) yra abiejų minėtų Hagos konvencijų dalyvės, iš pareiškėjos draudžiama reikalauti užstato.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Suinteresuotas asmuo T. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartį ir užstato bylinėjimosi išlaidomis atlyginti klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. (Duomenys neskelbtini), priešingai nei nurodė teismas, nėra 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą dalyvė, todėl jos nuostatos pareiškėjai netaikytinos.
7.2. Nors (duomenys neskelbtini) yra prisijungusi prie 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso, tačiau šios konvencijos 17 straipsnyje įtvirtintinas draudimas irgi netaikytinas pareiškėjai, kadangi ji neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), taip pat nėra (duomenys neskelbtini) pilietė. Gyvenamosios vietos ir pilietybės sutaptis yra būtina sąlyga tam, kad būtų galima taikyti 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnį.
7.3. Užstatas pareiškėjai skirtinas ne tik dėl jos pilietybės, bet ir dėl pareiškėjos turtinės padėties, o tiksliau nustačius, kad ji neturi jokio turto Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnis numato apsaugą nuo užstato tik tuo atveju, jei užstatas yra skiriamas dėl pilietybės, o ne kitais pagrindas, pavyzdžiui, dėl skurdo.
Atsiliepimas
8. Pareiškėja Z. C. S. atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuvos Respublika, tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) yra prisijungusios prie teismo paminėtų Hagos konvencijų, įtvirtinančių draudimą taikyti užstato institutą, iš pareiškėjos draudžiama reikalauti užstato (CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Dėl nurodytų priežasčių suinteresuoto asmens prašymas pagrįstai atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atmestas apelianto prašymas CPK 794 straipsnio 1 dalies pagrindu įpareigoti pareiškėją – kitos (užsienio) valstybės fizinį asmenį – sumokėti užstatą jo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.
10. Teisė paduoti atskirąjį skundą reglamentuojama CPK 334 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu dviem atvejais: 1) CPK nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi, teismo nutarčių, neatitinkančių bent vienos iš nurodytų sąlygų, negalima apskųsti atskiruoju skundu. CPK 334 straipsnio 3 dalyje įsakmiai nurodyta, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, tačiau motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.
11. Užstato instituto, skirto galimų priešingos šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, taikymo atvejus reglamentuoja CPK 95 straipsnio 3 dalies ir 794 straipsnio 1 dalies normos. CPK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad esant pagrindui manyti, jog ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Užstato per nustatytą terminą nesumokėjus, teismas procesinį dokumentą palieka nenagrinėtą. Užstato dydis nustatomas, užstatas grąžinamas, bylinėjimosi išlaidos iš užstato atlyginamos mutatis mutandis (su pakeitimais) taikant CPK 795 – 798 straipsnius.
12. Vadovaujantis CPK 794 straipsnio 1 dalimi, ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, išskyrus šios normos 2 dalies 1 – 4 punktuose numatytus atvejus. Atkreiptinas dėmesys, kad nei CPK 95 straipsnio 3 dalis ar CPK 794 straipsnio 1 dalis, nei kitos CPK VIII ir LX skyrių normos tiesiogiai nenumato apeliacijos galimybės dėl nutarčių, kuriomis išsprendžiamas užstato galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti klausimas. Tokiu atveju, atsižvelgiant į CPK 334 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl tokių nutarčių apskundimo atskiruoju skundu galimybės spręstina pagal tai, ar jomis yra užkertama galimybė tolesnei civilinės bylos eigai.
13. Teismų praktikoje nutartis laikoma užkertančia kelią proceso eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo nebegalimas procesas aukštesnės instancijos teisme. Taip pat užkertančia kelią tolesnei proceso eigai gali būti laikoma nutartis, kai jos priėmimas užkerta kelią dalyvauti procese konkrečiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-699-178/2018).
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinančioje teismo nutarčių, priimtų pagal CPK 95 straipsnio 3 dalį, apskundimo atskiruoju skundu galimybes, pažymėta, kad tik nutartys, kuriomis užstatas yra paskirtas, gali būti peržiūrimos apeliacine tvarka. Tokia teismo nutartis, remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vertintina kaip užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai, kadangi tokio teismo įpareigojimo nevykdymo teisinė pasekmė – ieškinio palikimas nenagrinėtu. Tačiau kitaip vertintina nutartis, kuria atsisakyta tenkinti prašymą įpareigoti šalį sumokėti užstatą galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Netenkinus prašymo įpareigoti asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti procesas byloje nesustoja, šalys ir toliau gali teikti procesinius dokumentus ir dalyvauti procese, o byla nagrinėjama iš esmės, dėl to tokia nutartis neskundžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1359-943/2020).
15. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiškas išaiškinimas jau buvo pateiktas ir dėl nutarčių, priimtų CPK 794 straipsnio 1 dalies pagrindu, neskundžiamumo atskiruoju skundu, kai pirmosios instancijos teismas atsisako įpareigoti kitos valstybės subjektą sumokėti atitinkamą užstatą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-179-467/2022).
16. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) leidžia įsitikinti, kad po skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties priėmimo šalių teisė toliau dalyvauti civilinės bylos procese nebuvo apribota. Pirmosios instancijos teismui atmetus apelianto prašymą dėl pareiškėjos įpareigojimo sumokėti užstatą jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, byla buvo nagrinėjama iš esmės 2022 m. vasario 25 d. ir 2022 m. kovo 9 d. teismo posėdžiuose, o 2022 m. kovo 16 d. buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės, kurį apeliantas yra apskundęs apeliacinės instancijos teismui.
17. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Tokios pačios procesinės taisyklės taikytinos ir atskirųjų skundų padavimui bei nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis).
18. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ginčui aktualų CPK reglamentavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad apeliacinis procesas nagrinėjamu atveju buvo pradėtas dėl nutarties, kuri negali būti peržiūrima apeliacine tvarka. Tokiam trūkumui paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako, o apeliacinį procesą, pradėtą pagal apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties, nutraukia (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau tokia teismo klaida taip pat nesudaro pagrindo šios nutarties, pagal teisinį reguliavimą negalinčios būti apeliacijos objektu, peržiūrai apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir šio straipsnio 5 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį procesą, pradėtą pagal suinteresuoto asmens T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties, nutraukti.