- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-01-08
- Bylos Nr.
- 1A-11-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-9-00073-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- R. M., R. R.
- Advokatai
- Kęstutis Valys
- Kategorijos
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį 45 MGL dydžio (penkių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimties litų) bauda;
pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 50 MGL dydžio (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė R. M. paskirta 50 MGL dydžio (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.
pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį 45 MGL dydžio (penkių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimties litų) bauda;
pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir skirti jam 50 MGL dydžio (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė R. R. paskirta 50 MGL dydžio (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. M. buvo nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautoja, dirbdama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, priešingais tarnybai interesais, ir suklastojo dokumentą, t. y. atlikdama ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktus, kuriuose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus, kuriuose nustatytos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolės nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, priimant sprendimus vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 str. l d. 4 p., 7 p. reikalavimus, 2010 m. rugpjūčio 20 d. 10 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atliko akistatą tarp įtariamųjų N. B. ir M. D. nedalyvaujant šiame proceso veiksme įtariamojo M. D. gynėjui R. R., kurio dalyvavimas šiame ikiteisminio tyrimo proceso veiksme buvo būtinas, tačiau surašydama akistatos protokolą šiame protokole nurodė, kad akistata atlikta dalyvaujant M. D. gynėjui advokatui R. R., o po akistatos, 2010 m. rugpjūčio 20 d., laikotarpiu tarp 13 val. ir 14 val., tarnybiniu transportu nuvežė surašytą protokolą į automobilių aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), advokatui R. R., ten advokatas R. R. šį protokolą pasirašė, patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai, nors R. R. akistatoje nedalyvavo, jos metu įtariamųjų M. D. bei N. B. duotų parodymų bei akistatos negirdėjo, ir tokiu būdu ji, veikdama bendrininkų grupėje kartu su advokatu R. R., suklastojo dokumentą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – 2010-08-20 akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą bei tokiais savo tyčiniais veiksmais, nesąžiningai atlikdama jai patikėtas pareigas, diskreditavo valstybės sienos apsaugos pareigūno vardą ir sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižą, dėl to valstybė patyrė didelę neturtinę žalą.
R. R. buvo nuteistas už tai, kad būdamas (duomenys neskelbtini) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, registruotos (duomenys neskelbtini), advokatu, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, suklastojo dokumentą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tai yra: būdamas (duomenys neskelbtini) valstybės garantuojamos tarnybos paskirtas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ginti įtariamąjį M. D., pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 str. 2 d. l p. numatytas gynėjo pareigas – panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ir lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą, Lietuvos advokatūros įstatymo 39 str. numatytas advokato pareigas sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų, 2010 m. rugpjūčio 20 d. 10 val. neatvykęs į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus (duomenys neskelbtini) R. M. atliekamą akistatą tarp N. B. ir jo ginamojo M. D. bei nedalyvavęs šiame proceso veiksme, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus (duomenys neskelbtini) R. M., veikusiai pagal susitarimą su juo, surašius 2010-08-20 akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą bei protokole nurodžius, kad jis dalyvavo atliktoje akistatoje, jis 2010-08-20, laikotarpiu tarp 13 val. ir 14 val., (duomenys neskelbtini) mieste, automobilių aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus (duomenys neskelbtini) R. M. atvežtą 2010-08-20 akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą, patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai, nors jis akistatoje nedalyvavo, jos metu įtariamųjų M. D. bei N. B. duotų parodymų bei akistatos eigos negirdėjo ir tokiu būdu, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėja R. M., suklastojo dokumentą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – 2010-08-20 akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą bei tokiais savo tyčiniais veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažemino advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros, kaip institucijos, autoritetą, dėl to valstybė patyrė didelę neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji R. M. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteista 50 MGL dydžio bauda, ir ją išteisinti, arba, jeigu kolegija manytų, kad ji kalta pripažinta pagrįstai, pakeisti nuosprendį ir taikyti jos atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnį.
Skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, kadangi, apeliantės manymu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados prieštarauja bylos aplinkybėms. Dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms nurodo, kad teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nepagrįstai konstatavo, kad ji teisme nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nurodydama, jog žala dėl jos veiksmų visai nepadaryta. Nuteistosios teigimu, ji nuo pat ikiteisminio tyrimo pražios bei teisminio nagrinėjimo metu sąžiningai prisipažino, kad akistatą tarp įtariamųjų N. B. ir M. D. atliko pažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, kad akistatos protokole įrašė tikrovės neatitinkantį faktą, jog advokatas R. R. dalyvavo atliekant akistatą, pripažino, kad jos veiksmais yra padaryta žala, tačiau vertinti, ar jos veiksmais padaryta didelė neturtinė žala valstybei, paliko spręsti teismui. Nurodo, kad ji neturėjo jokios iš anksto apgalvotos tyčios suklastoti akistatos protokolą, kad nebuvo jokio išankstinio susitarimo su advokatu R. R. tai daryti, tai, apeliantės nuomone, patvirtina baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės (jos ir R. R. parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų parodymai). Būtent tai, kad ji ėmėsi aktyvių veiksmų, kad akistata būtų atlikta vykdant visus Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus, ir tikėjosi, kad jai pavyks tai padaryti: ne kartą skambino R. R. norėdama užtikrinti jo dalyvavimą akistatoje, pati vyko į jo kontorą, susisiekė su juo advokatų kontoroje gautu telefonu, ir po didelių įkalbinėjimų, gavo jo sutikimą, jog vyks į akistatą jos atsiųstu automobiliu, automobilį išsiuntė, ir būdama tikra, jog advokatas atvyks ir dalyvaus akistatoje, įrašė šį faktą į akistatos protokolą, tačiau per skubėjimą neišbraukė R. R. pavardės iš akistatos protokolo titulinio lapo. Taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad 2010-08-20 akistatos protokolas buvo panaudotas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), siekiant spręsti tolimesnį kardomosios priemonės įtariamajam klausimą, tolimesnę bylos veiksmų procesinę eigą, padėtį. Nuteistosios teigimu, teismui sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo klausimą įtariamajam N. B., įtariamojo gynėjas advokatas E. K. iš karto nurodė, jog procesinis veiksmas tarp M. D. ir N. B. buvo atliktas pažeidžiant teisės reikalavimus, t. y. nustatyta, jog akistatos protokole užfiksuotais įtariamųjų parodymais nebuvo remtasi sprendžiant kardomojo kalinimo termino pratęsimą įtariamajam N. B. (tai patvirtina ne tik liudytojų R. D. ir E. K. parodymai, bet ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-08-20 teismo posėdžio protokolas (1 t., 15–16 b. l.)). Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad jos veiksmų pavojingumas yra pakankamai didelis, kadangi buvo padarytas šiurkštus procesinis pažeidimas, ir dėl to buvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, pažeistos asmenų teisės, ir tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Apeliantė pripažįsta, kad atlikdama 2010-08-20 akistatą tarp įtariamųjų M. D. ir N. B. padarė procesinį pažeidimą, tačiau mano, kad jis nebuvo toks šiurkštus, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, kadangi advokatas R. R. pasirašė akistatos protokole tik po to, kai jo ginamasis M. D. patvirtino, jog protokole jo parodymai užrašyti teisingai, įtariamojo N. B. teises akistatos metu gynė jo advokatas E. K., tai, pasak apeliantės, leidžia daryti išvadą, jog įtariamųjų teisės nebuvo stipriai pažeistos ir nebuvo padaryta tokia didelė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, kuri užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jos veiksmai negali būti vertinti kaip dėl neatsargumo padarytas netinkamas įstatymo taikymas, kadangi 2010-08-20 akistatos protokolas buvo pateiktas kaip dokumentas, kuriame užfiksuoti bylos tyrimui ir nagrinėjimui galbūt reikšmės turintys duomenys, kurie teismo galėjo būti pripažinti įrodymais. Pasak apeliantės, prieš pateikiant 2010-08-20 akistatos protokolą prokurorui, kuris jį pateikė teismui, R. R. su ginamuoju M. D. perskaitė jo duotus parodymus, M. D. jam juos patvirtino, tada jis šį faktą užfiksavo akistatos protokole, parašydamas, kad protokolą perskaitė. Taigi teigia, kad po šių veiksmų ji buvo tikra, kad M. D. teisės apgintos, jo parodymai buvo tokie pat, kokie buvo užfiksuoti jo apklausų protokoluose dar iki akistatos, todėl ji nevisai suvokė savo veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį, nenumatė kažkokių žalingų padarinių kilimo. Nuteistoji sutinka, kad formaliai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuotos M. D. teisės į gynybą, tačiau mano, kad šios teisės pažeidimas nesukėlė tokių padarinių, kurie gali būti vertinti kaip itin šiurkštus šio asmens teisių pažeidimas, nes šis akistatos protokolas bei jame užfiksuoti įtariamųjų parodymai taip ir netapo įrodymu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantės įsitikinimu, jos veikos pavojingumas nebuvo toks didelis, kad padarytų esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, nei labai pažeidė fizinių asmenų teises, nesukėlė itin reikšmingų padarinių valstybei ar fiziniams asmenims, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nurodo, kad akistatos protokole užfiksuoti teisingi įtariamųjų M. D. ir N. B. parodymai, šis protokolas nesukėlė jiems jokių žalingų pasekmių, įrašas apie tai, jog akistatos metu dalyvavo advokatas R. R., neturi lemiamos įtakos dokumente esančių įtariamųjų parodymų tikrumui ir nedaro jos veikos itin pavojingos ir nusikalstamos, reikalaujančios ją traukti baudžiamojon atsakomybėn. Nuteistosios teigimu, ji nesuvokė, kad į akistatos protokolą įrašydama, kad joje dalyvauja advokatas R. R., iškreips šiame dokumente užfiksuotų parodymų tikrumą, kadangi advokatas parašu patvirtino jo ginamojo parodymų teisingumą tik po to, kai abu su jais susipažino, o j jo pavardę akistatos protokolo įvadinėje dalyje tiesiog pamiršo išbraukti. Mano, kad jos veiksmai rodo tik jos užimtumą, skubėjimą, norą kuo greičiau atlikti prokuroro nurodymus bei atidumo ir profesionalumo stoką, bet ne tiesioginę tyčią suklastoti dokumentą. Mano, kad teismas jos atžvilgiu netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio l dalį, kadangi nepagrįstai konstatavo, kad jos veiksmais padaryta didelė žala valstybės interesams, ir nepagrįstai pripažino ją kalta. Nurodo, kad ji dėl anksčiau nurodytų aplinkybių mano, jog nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio l dalyje, o M. D. pažeista teisė į gynybą nesukėlė jam jokių žalingų pasekmių, jo parodymai akistatos protokole buvo užrašyti teisingai bei neturėjo jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant jo kaltės ar kardomojo kalinimo paskyrimo klausimus, akistatos protokolas nebuvo priimtas kaip įrodymas baudžiamojoje byloje, jos padarytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso pažeidimas nesukėlė rezonanso visuomenėje. Nuteistoji prisipažįsta, kad papiktnaudžiavo tarnyba, pažeisdama BPK normas, ir diskreditavo pareigūno vardą, tačiau mano, kad šis diskreditavimas negali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei dėl visų jos anksčiau nurodytų aplinkybių. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai nepripažino, kad yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė: nuoširdus prisipažinimas ir gailestis, ir, pripažinęs ją kalta, netenkino jos prašymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad ji sąžiningai prisipažino, nurodė visus objektyvius kaltus veiksmus, davė nuoseklius parodymus, kurie neprieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Ji neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojama teigiamai, dirbdama Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ne kartą buvo skatinama už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą, augina 3 vaikus, o tai, pasak apeliantės, rodo, kad ji nėra tiek pavojinga visuomenei, kad jos atžvilgiu nebūtų galima taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nurodo, kad teismas pripažindamas jį kaltu turėjo nustatyti, kad jis suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, norėjo taip veikti ir numatyti, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų siekti. Tačiau, apelianto teigimu, teismas nustatė priešingai – akistatos protokole jokių įrašų, kurie pakeistų dokumento turinį, jis nepadarė, o įrašas „protokolą perskaičiau, surašytas teisingai“ jo buvo padarytas tik susipažinus su ginamojo M. D. akistatos metu duotais ir protokole surašytais parodymais, tik po to, kai buvo išklausyta paties M. D. pozicija akistatos metu ir po jos, taip pat sulyginus jo duotus parodymus 2010-08-18 papildomos įtariamojo apklausos metu su duotais akistatos metu. Nurodo, kad teismas klaidingai nuosprendyje nurodė, kad jis susipažino ir su N. B. akistatos metu duotais parodymais, kadangi, pasak nuteistojo, šie parodymai jam nebuvo aktualūs, nes jis neturėjo galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo pareigūnui jo duotais parodymais ir žinoti parodymų prieštaravimų tarp N. B. ir M. D.. Mano, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo nustatyti subjektyviuosius nusikaltimo požymius – motyvą ir tikslus, teigia, kad teismas jokių jo savanaudiškų motyvų, tikslų nenustatė, nes jų paprasčiausiai nebuvo. Nurodo, kad pačioje akistatoje, ją atliekant kabinete jis nedalyvavo bei negirdėjo N. B. ir M. D. parodymų tik dėl tuo metu atsiradusių objektyvių aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios, ir jų pašalinti jis neturėjo galimybių. Be to, nurodo ir tai, kad gynėjas akistatos metu niekaip negali paveikti akistaton suvestų asmenų duodamų parodymų, teismas visiškai nevertino R. D. parodymų dėl N. B. gynėjo E. K. veiksmų atliekant akistatą jam nedalyvaujant. Dėl nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nurodo, jog teismo padaryta išvada, kad jis tyčiniais veiksmais piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažemino advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros, kaip institucijos, autoritetą, dėl to valstybė patyrė didelę žalą ir iš esmės pažeidė ir suvaržė M. D. konstitucines teises, tuo padarydamas jam žalą, klaidinga. Teigia, kad teismas darydamas tokią išvadą visiškai neatsižvelgė į M. D. parodymus, kai jis teisme nurodė, kad jam jokia žala nepadaryta, jis nežinantis ar kokios nors jo teisės buvo pažeistos, dabar pretenzijų dėl akistatos turėtų tik tyrėjai. Nurodo, kad jei M. D. nebuvo padaryta jokia žala, jokių pretenzijų gynėjui niekuomet jis neturėjo, tai kaip jis galėjo sumenkinti advokatūros, visų tuometinių buvusių kolegų autoritetą. Mano, kad priešingai, liudytojas ir N. B. gynėjas E. K. neteisėtai leido pradėti ir atlikti akistatą jam nedalyvaujant, po to šia aplinkybe pasinaudojo sprendžiant savo ginamojo N. B. suėmimo klausimą ir drauge panaudojo neteisėtas gynybos priemones. Mano, kad jis, vadovaudamasis Advokatūros įstatymu ir Lietuvos advokatų etikos kodeksu, sąžiningai atliko savo pareigas, vykdė savo ginamojo M. D. valią, nepažeisdamas jo teisių ir laisvių, vykdydamas savo pareigą gynė M. D. sąžiningai, rūpestingai ir protingai, o nevykdydamas jo valios ir prašymo pasirašyti protokolą, būtų pažeidęs principą, kai advokatas gali atsisakyti kliento tik dėl svarbių priežasčių. Nuteistojo nuomone, teismas neįvertino visų šių anksčiau nurodytų aplinkybių, ir priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė reikalavimų, kad nuosprendyje negali būti abejonių dėl jo kaltės ir priimdamas nuosprendį, vadovavosi tik prielaidomis, galimybėmis ir spėliojimais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų R. M. ir R. R. apeliaciniai skundai tenkintini, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.)
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų R. M. ir R. R. apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendis dėl R. M. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir R. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, kad nuteistieji nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nagrinėjamu atveju kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus iš esmės rėmėsi tik nuteistuosius kaltinančiais duomenimis ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismo išvadą dėl R. M. ir R. R. kaltės klausimo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. ir R. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįsta.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Dėl R. M. ir R. R. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio, numatančio atsakomybę už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, 1 dalis nustato, kad tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Dokumento suklastojimu pripažįstamas ir netikro dokumento pagaminimas, ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės.
Faktiniais bylos duomenimis – liudytojų – R. D. (2 t., 27–30 b. l.), N. B. (2 t., 30 b. l.), D. J. (2 t., 30–31 b. l.), S. V. (2 t.,31–32 b. l.), J. K. (2 t., 69–70 b. l.), E. K. (2 t., 78–80 b. l.), M. D. (2 t., 88–89 b. l.), pačių nuteistųjų R. M. (2 t., 99–102 b. l.), R. R. (2 t., 104–107 b. l.) parodymais, rašytiniais bylos duomenimis – 2010-08-20 akistatos protokolu, kuriame užfiksuota akistata tarp įtariamųjų M. D. ir N. B. (1 t., 38–40 b. l.), 2010-08-25 apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad apžiūrėtas 2010-08-20 akistatos protokolas baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-7049-10 (1 t., 34–37 b. l.), nustatyta, to neginčija ir apeliantai, kad nuteistoji R. M., būdama valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės patalpose, 2010 m. rugpjūčio 20 d. 10 val. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atlikdama akistatą tarp įtariamųjų N. B. ir M. D., nedalyvaujant šiame proceso veiksme įtariamojo M. D. gynėjui advokatui R. R., kurio dalyvavimas šiame ikiteisminio tyrimo proceso veiksme buvo būtinas, surašydama akistatos protokolą, jame nurodė, kad akistata atlikta dalyvaujant M. D. gynėjui advokatui R. R., o po akistatos, 2010 m. rugpjūčio 20 d., laikotarpiu tarp 13 val. ir 14 val., tarnybiniu transportu nuvežė surašytą protokolą į automobilių aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), advokatui R. R., ten pastarasis šį protokolą pasirašė, patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai, nors akistatoje nedalyvavo, jos metu įtariamųjų M. D. bei N. B. duotų parodymų bei akistatos negirdėjo.
Taigi, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistoji R. M. į 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos protokolą įrašė melagingus, tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad akistata atlikta dalyvaujant M. D. gynėjui advokatui R. R., po to tą patį akistatos protokolą pasirašė ir taip savo parašu dalyvavimą akistatoje, kurioje faktiškai nebuvo, patvirtino ir advokatas R. R.. Formaliai šiais nuteistųjų R. M. ir R. R. veiksmais sudarytas 2010-08-20 akistatos protokolas atitinka suklastoto dokumento požymius BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau pažymėtina, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012). Be to, pažymėtina, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K–608/2010, 2K–426/2010, 2K–559/2011, 2K–205/2012).
Taigi šioje byloje esantys duomenys, visų pirma, tvirtina, kad akistata tarp įtariamųjų N. B. ir M. D., dalyvaujant N. B. gynėjui advokatui E. K., 2010 m. rugpjūčio 20 d., vyko iš tikrųjų. Antra, neginčijamai nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d. akistatos protokolo tituliniame lape R. M. įrašė, kad akistatoje dalyvauja advokatas R. R., nors jis joje nedalyvavo. Tačiau jau šioje teisinėje situacijoje reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visi akistatoje dalyvavę asmenys – N. B. (2 t., 30 b. l.), E. K. (2 t., 78–801 b. l.) ir M. D. (2 t., 88–89 b. l.), apylinkės teismo posėdžių metu parodė, kad (duomenys neskelbtini) R. M. akistatos pradžioje sakė, kad M. D. advokatas bus, tai patvirtina nuteistųjų R. M. (2 t., 99–102 b. l.) ir R. R. (2 t., 104–107 b. l.) parodymus, kad jie neturėjo jokio išankstinio tikslo ir motyvo klastoti aptariamą protokolą ir kad tarp jų susitarimas buvo tik toks, kad R. R. atvyks į akistatą, dėl to jam dar neatvykus, tačiau laukiant jo ir buvo padarytas įrašas tituliniame akistatos protokolo lape, kad joje dalyvauja advokatas R. R.. Ir nors tai netinkamo procesinių dokumentų surašymo nepaneigia, tačiau, kolegijos vertinimu, patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą apie nuteistųjų tyčios klastoti dokumentą siekiant vienokių ar kitokių juridinių pasekmių ar kieno nors interesų pažeidimo nebuvimą. Tai patvirtina ir tolesnė įvykio eiga, o būtent liudytojų D. J. (2 t., 30–31 b. l.), S. V. (2 t., 31–32 b. l.), iš dalies M. D. (2 t., 88–89 b. l.), pačių nuteistųjų R. M. (2 t., 99–102 b. l.) ir R. R. (2 t., 104–107 b. l.) parodymai, kuriais nustatyta, kad tiek iki akistatos pradžios, tiek pasibaigus jai ir nė vienam iš akistatoje dalyvavusių asmenų nepareiškus pastabų dėl akistatoje nedalyvavusio M. D. advokato, nuteistoji R. M. ėmėsi veiksmų, kad akistata būtų atlikta pagal įstatymą – iki akistatos pradžios buvo susitarusi su M. D. advokatu R. R., kad jis atvyks į akistatą, po to, vykstant ir baigiantis akistatai, matydama, kad pastarasis neatvyko, skambino jam, o po akistatos užbaigimo, nors ir suprasdama, kad pažeidžia akistatos protokolo, kaip procesinio dokumento surašymo reikalavimus, bandė savo nuožiūra taisyti įvykusią situaciją, skambino R. R., ieškojo jo advokatų kontoroje, kol gavusi kitą advokato telefono numerį pagaliau susisiekė su juo ir nuvažiavo prie jo namų susitikti, kur advokatas R. R., nedalyvavęs R. M. atliktoje akistatoje tarp N. B. ir jo ginamojo M. D., pasirašė R. M. atvežtą 2010-08-20 akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolą, patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai. Būtent tokie R. M. ir R. R. veiksmai, apylinkės teismo nuomone, yra tokio pavojingumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, ir dėl kurių buvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, pažeidžiant asmenų teises. Tačiau apeliacinės instancijos teismas yra priešingos nuomonės, ir štai dėl ko: vertinant tokią pirmosios instancijos teismo poziciją, galima suprasti, kad R. R. nuteistas už tai, kad savo parašu patvirtino, jog akistatos protokolas surašytas teisingai, dėl to, kad, priešingai nei N. B. gynėjas E. K., jis tai padarė ne kabinete, kur vyko akistata, o šalia savo namų, nors ir pasikalbėjęs su savo ginamuoju – M. D. ir skaitydamas protokolą, taip, prieš pasirašydamas dar įsitikinęs, kad viskas surašyta teisingai, kai tuo tarpu N. B. gynėjas E. K., matydamas, kad akistatoje nedalyvauja kitas advokatas, po atliktos akistatos perskaitė protokolą ir savo parašu patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai, pastabų dėl M. D. gynėjo advokato nedalyvavimo akistatoje nenurodė, kaip ir abu įtariamieji – N. B. ir M. D.. Kolegijos vertinimu, vien tokie formalūs veiksmai, nenustačius nei savanaudiško motyvo, nei tikslo, nesukelia tokių žalingų padarinių, kurie būtų esmingai reikšmingi asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, už kurių padarymą būtų baudžiama baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka. Tai, kad advokatas R. R. žinojo ankstesnių M. D. parodymų turinį ir jo poziciją, kuri, be kita ko, tiek iki akistatos, tiek po jos, išliko vienoda, patvirtina bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad advokatas R. R. 2010-08-11 ir 2010-08-18 dalyvavo M. D. apklausose ir 2010-08-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo posėdyje svarstant kardomosios priemonės klausimą (1 t., 129 b. l.). Ir nors šis akistatos protokolas buvo pateiktas sprendžiant N. B. kardomosios priemonės klausimą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad juo pasinaudota nebuvo, kadangi po advokato E. K. pastabų posėdžio metu juo remtasi nebuvo, kaltinamajame akte (2 t., 41–64 b. l.) jis taip pat nenurodytas kaip duomuo, pagrindžiantis kaltinamųjų kaltę baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi iš esmės aptariamas akistatos protokolas, kurį perskaitė visi akistatoje dalyvavę asmenys ir tai patvirtino savo parašais, panaudotas nebuvo. R. R. ginamasis M. D. parodymų nepaneigė, nesiskundė dėl atlikto veiksmo, nė vienas akistatoje dalyvavęs asmuo nenurodė, kad būtų buvęs iškraipytas paties protokolo turinys – įtariamųjų parodymai, pretenzijų nei jis, nei kiti akistatoje dalyvavę asmenys nei R. M., nei R. R. nepareiškė, iš to kyla, kad akistatos protokole R. M. padarytas įrašas apie tai, jog akistatos metu dalyvavo advokatas R. R., neturi lemiamos įtakos šiame dokumente esančių įtariamųjų parodymų tikrumui, kaip ir advokato R. R. veiksmai – 2010-08-20 akistatos tarp M. D. ir N. B. protokolo pasirašymas, joje nedalyvavus, esant šioje byloje nustatytoms ir anksčiau nurodytoms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, nedaro šios veikos itin pavojingos ir nusikalstamos, reikalaujančios ją traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Be to, šioje byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad R. M. ir R. R. tyčia į aptariamą akistatos protokolą būtų įrašę melagingus duomenis ar savo veiksmais siekę suklaidinti kitus asmenis ar institucijas ir taip kėsinęsi pažeisti BK 300 straipsniu saugomą vertybę – teisinės apyvartos funkcionalumą bei jos patikimumą. Nė vienas byloje apklaustas liudytojas neparodė, kad būtų pakeistas akistatos protokolo turinys, kad protokole „perskaičiau, surašyta teisingai“ už juos būtų pasirašę kiti asmenys, jog M. D. prievarta būtų verčiamas duoti parodymus aptariamos akistatos metu, ir priešingai, – visi akistatoje dalyvavę asmenys patvirtino, kad prievartos nebuvo, visi parodymus davė laisva valia, po akistatos perskaitė savo parodymus, po to pasirašė, kad viskas teisingai, pastabų dėl M. D. gynėjo advokato R. R. nedalyvavimo nenurodė, pats M. D. advokato nereikalavo. Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad dėl R. M. ir R. R. inkriminuotų veiksmų iš esmės nebuvo pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai, o tai yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo tiesioginis objektas. Be kita ko, nuteistųjų veiksmuose nebuvo būtinojo šio nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios, nuteistieji aptartus veiksmus atliko neturėdami tyčios teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę. Taip pat, byloje nesurinkta jokių duomenų, bent netiesiogiai patvirtinančių, kad nuteistieji būtų suinteresuoti užfiksuoti akistatos protokole tikrovės neatitinkančius duomenis, kad veiktų trečiųjų asmenų interesais, bendrininkautų su jais. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad kaltinimo versija dėl to, jog R. M. ir R. R. veikė tyčia, iš anksto susitarę ir bendrai, iš esmės pagrįsta ne įrodymais, bet prielaidomis. Toks įrodinėjimo būdas baudžiamajame procese neleistinas. Kartu pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuteistųjų R. M. ir R. R. kaltinimuose jiems inkriminuota aplinkybė – veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupėje, nuosprendyje visiškai neargumentuota, nenurodyta, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis šis susitarimas tarp nuteistųjų buvo sudarytas.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, nagrinėjamos bylos kontekstu, konstatuotina, kad R. M. ir R. R. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų, Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jie išteisintini.
Dėl R. M. ir R. R. kaltės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali aiškinant ir nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymius. Valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, veiklos skaidrumo, viešų ir privačių interesų derinimo principais. Šių principų laikymasis valstybės tarnyboje realiai garantuoja žmogaus teisių, laisvių ir teisėtų interesų apsaugą, teisėtumą visuomenės bei valstybės gyvenime, ekonominę gerovę. Todėl labai svarbi funkcija yra pačios valstybės tarnybos apsauga teisinėmis, iš jų ir baudžiamosiomis priemonėmis nuo kėsinimosi į valstybės tarnybos normalią veiklą. Valstybės tarnybos darbuotojai yra atsakingi už tam tikrų valstybės įstaigų, institucijų funkcijų vykdymą, arba turi teises bei pareigas teikti žmonėms atitinkamas viešąsias paslaugas, tačiau nevykdydami arba netinkamai, nesąžiningai vykdydami savo pareigas ar pasinaudodami tarnybine padėtimi dėl savo interesų, dezorganizuoja, griauna valstybės tarnybos darbą įvairiose srityse, tiesiogiai ar netiesiogiai pažeidžiamos žmonių teisės bei laisvės. Kėsinimasis į valstybės tarnybą padarinių mastas labai priklauso nuo valstybės tarnybos veiklos srities, kaltininko užimamų pareigų svarbos.
Šiaulių miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteisdamas R. M. ir R. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį konstatavo, kad jie, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, suklastojo dokumentą – 2010-08-20 akistatos protokolą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimais priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didelės žalos požymis, kuris gali būti ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes – į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tik tyčia, todėl šis būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti nustatytas, šio požymio konstatavimas turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis.
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K–512/2004, 2K–263/2010, 2K–161/2012 ).
Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas R. M. ir R. R. tyčią ir padarytą didelę žalą, rėmėsi jų veikų formaliuoju požymiu – atitinkamais nuteistųjų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimais ir pareigomis, ir visiškai neatsižvelgė į objektyvias bylos duomenimis nustatytas veikos padarymo aplinkybes, neanalizavo bylos duomenų, atskleidžiančių nuteistųjų psichinį santykį su padaryta veika, o tik nurodė, kad buvo padarytas šiurkštus procesinis pažeidimas, kuris diskreditavo valstybės sienos apsaugos pareigūno vardą ir sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižą, dėl to valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, o R. R. savo tyčiniais veiksmais piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažemino advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros, kaip institucijos, autoritetą, dėl ko valstybė patyrė didelę neturtinę žalą.
Tačiau kolegija yra priešingos nuomonės ir išanalizavusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad R. M. ir R. R. veikose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Esminis R. M. ir R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymis – 2010-08-20 akistatos protokolo suklastojimas. Tačiau kolegijai anksčiau aptartais ir išdėstytais duomenimis nustačius, kad R. M. ir R. R. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų, Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jų veiksmuose nėra ir Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Išdėstytų duomenų visumos pagrindu konstatuotina, kad R. M. ir R. R. veikų, turinčių požymių nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, todėl dėl šių kaltinimų išteisintini (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kartu pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Nagrinėjamoje byloje kolegijai nustačius, kad R. M. ir R. R. veiksmai įrašant į dokumentą melagingus duomenis nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinami kaip nusikalstami baudžiamosios teisės prasme, teigti, kad jų elgesys sukėlė tokius padarinius (neturtinę žalą), dėl kurių tas elgesys negalėtų būti vertinamas tik kaip drausminis nusižengimas, nėra jokio pagrindo, kaip nėra pagrindo nuteistųjų veiksmus prilyginti nusikalstamoms veikoms. Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį:
R. M. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
R. R. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).