Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veiverita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27d. nutarties, kuria patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veiverita“ kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“finansinis reikalavimas ir atmestas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veiverita“ reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia civilinėje byloje Nr. B2-1710-390/2012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Medicinos bankas“ pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir įtraukti UAB „Medicinos bankas“ su 129 742,82 Lt finansiniu reikalavimu į BUAB „Veiverita“ kreditorių sąrašą. Finansinį reikalavimą grindė aplinkybe, kad 2009-10-19 mažo kredito sutartimi Nr. LOAN_102931 UAB „Medicinos bankas“ suteikė 150 000 Lt kreditą UAB „Etvila“. Kredito sutarties įvykdymas yra užtikrintas UAB „Veiverita“ laidavimu. Kadangi pagal laidavimo sutartį BUAB „Veiverita“ yra solidarus skolininkas, negrąžintai skolos daliai reiškiamas reikalavimas. Prašymąatnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti kreditorius grindė aplinkybe, jogjam nebuvo pranešta apie bankroto bylos UAB „Veiverita“ iškėlimą, o dėl bankroto bylos iškėlimo kreditoriui tapo žinoma tik 2011-12-27.

UAB „Veiverita“ bankroto administratorius prašė kreditoriaus prašymą dėl 129 742,82 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Veiverita“ bankroto byloje atmesti ir pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Medicinos bankas“ ir laiduotojo UAB „Veiverita“ kaip prieštaraujančią UAB „Veiverita“ įmonės veiklos tikslams bei pažeidžiančią UAB „Veiverita“ kreditorių interesus, todėl pripažintiną negaliojančia ir actio Pauliana pagrindu. Savo reikalavimą bankroto administratorius motyvavo nurodydamas, kad UAB „Veiverita“ 2007-12-19 Kredito sutartimi Nr.07-148269-IN (su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), pasirašyta tarp „Swedbank“, AB ir UAB „Veiverita“, gavo 359 000 Lt kreditą ir šios sutarties 10.2.2. punktu įsipareigojo be kreditoriaus raštiško sutikimo neprisiimti jokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu pagal garantijų, laidavimų, turto įkeitimo ar kitas sutartis, kuriomis užtikrinamas prievolių įvykdymas. Tokio sutikimo UAB „Veiverita“ iš kreditoriaus „Swedbank“, AB neturėjo, tačiau ginčijama 2009-10-19 laidavimo sutartimi Nr. LOAN-102931, sudaryta tarp UAB „Medicinos bankas“ ir laiduotojo UAB „Veiverita“, prisiėmė atsakomybę bankui kaip solidariąją prievolę turintis bendraskolis.Jei UAB „Medicinos bankas“ prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą būtų patenkintas, būtų pažeisti ne tik kreditoriaus „Swedbank“, AB interesai, bet visų UAB „Veiverita“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių interesai. Ginčijama laidavimo sutartis buvo neatlygintinas sandoris, nenaudingas ir netgi priešingas UAB „Veiverita“ įmonės veiklos tikslams, šis sandoris pažeidė UAB „Veiverita“ kreditorių, kurių 772 129,28 Lt finansiniai reikalavimai yra patvirtinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, teises. Pagal 2008 m. gruodžio 31 d. balansą UAB „Veiverita“ turto buvo 1 156 670 Lt, o įmonės įsipareigojimai sudarė 1 094 422 Lt, t. y. turto buvo tik 62 248 Lt daugiau už įsipareigojimus, tačiau jau 2009 m. spalio 19 d. UAB „Veiverita“ neatlygintinai prisiėmė įsipareigojimą laiduoti 150 000 Lt sumai. Po to įmonės turto ir įsipareigojimų santykis tik blogėjo - įsipareigojimai viršijo įmonės turtą. 2009 m. gruodžio 31d. įmonė turto turėjo už 317 034 Lt, o įsipareigojimų - 743 258 Lt; 2011 m. balandžio 26 d. (bankroto bylos įsiteisėjimo dienai) įmonė turto turėjo už 311 216 Lt, o įsipareigojimų - 758 532 Lt, t. y. įsipareigojimai buvo atitinkamai 426 224 Lt ir 447 316 Lt didesni nei turtas. UAB „Veiverita“ įsipareigojimas laiduoti 150 000 Lt sumai prieštaravo juridinio asmens tikslui - pelno siekimui. 2009 m. spalio 19 d. kreditoriai turėjo 430 119,65 Lt dydžio reikalavimus UAB „Veiverita“. UAB „Veiverita“, pasirašiusi laidavimo sutartį nieko negavo, tačiau jos įsipareigojimai išaugo 150 000 Lt ir dėl to kreditoriai prarado galimybę iš dalies patenkinti savo reikalavimus. UAB „Veiverita“ ir UAB „Medicinos bankas“ neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį, netgi priešingai - UAB „Veiverita“ buvo įsipareigojusi kreditoriui „Swedbank“ AB tokio sandorio nesudaryti. Taigi, UAB „Veiverita“, prisiimdama įsipareigojimus pagal laidavimo sandorį, elgėsi nesąžiningai. Laidavimo sandoris neatlygintinas, todėl UAB „Medicinos bankas“ nesąžiningumo įrodinėti nereikia.

UAB „Medicinos bankas“ prašė UAB „Veiverita“ bankroto administratoriaus reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmesti, nurodydamas, jog kredito sutartis tarp banko ir UAB „Etvila“ buvo sudaryta UAB „Etvila“ verslo tikslais- apyvartinėms lėšoms (durpių substratų pirkimui) (Kredito sutarties 2.3. punktas). UAB „Etvila“ dar iki Kredito sutarties pasirašymo Bankui pateikė kredito panaudojimo ir grąžinimo aprašymą, kuriame nurodė, kad yra sudariusi su UAB „Veiverita“ ilgalaikio produkcijos (durpių substratų) tiekimo sutartį, o lėšos pagal Kredito sutartį bus naudojamos būtent minėtai produkcijai įsigyti. Iš UAB „Etvila“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad lėšos, kurias UAB „Etvila“ gavo iš Banko pagal Kredito sutartį, 2009-11-04 ir 2009-11-06 buvo pervestos i UAB „Veiverita“ sąskaitą. UAB „Veiverita“ pagal Kredito sutartį gavo lėšas už savo parduodamą produkciją, t.y. gavo tiesioginę finansinę naudą, taigi teigti, kad UAB „Veiverita“, pasirašiusi Laidavimo sutartį, nieko negavo, tačiau jos įsipareigojimai išaugo 150 000 Lt“, visiškai nėra pagrindo. BUAB „Veiverita“ kreditorių sąraše yra patvirtintas UAB „Etvila“ kreditorinis reikalavimas 67760 Lt sumai ir tai neabejotinai parodo, kad tarp UAB „Veiverita“ ir UAB „Etvila“ būta tarpusavio prievolinių santykių. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Veiverita“ vadovo pareigas ėjo R. K., UAB „Etvila“ vadovės ir akcininkės V. K. sutuoktinis. Taigi, galima daryti išvadą, kad abi įmonės ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo susijusios įmonių veiklos valdymo ir ekonominės naudos siekimo požiūriu. UAB „Veiverita“, pasirašydama ginčijamą sandorį, 7.1.2 punktu patvirtino, kad „ši sutartis neprieštarauja ir nepažeidžia laiduotojui taikomų teisės aktų nuostatų, teismų ar kitų ginčus nagrinėjančių institucijų sprendimų, laiduotojo steigimo dokumentuose (įstatuose, nuostatose) ir kituose vidaus dokumentuose nustatytos kompetencijos ir veiklos tikslų“. UAB „Veiverita“ pateikti įmonės balanso duomenys rodo, kad įmonės turimo turto vertė viršijo bendrą įsipareigojimų sumą, o tai reiškia, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Veiverita“ vykdė įprastą komercinę veiklą ir buvo finansiškai pajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais. Be to, kaip matyti iš 2008 m. balanso ir ieškinio, BUAB „Veiverita“ nuo 2009 m. atsiskaitė su kreditoriais 664 302,35 Lt sumai, kadangi iš 1 094 422 Lt įsipareigojimų liko tik 430 119,65 Lt (bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų). Iš 2008 m. balanso matyti, kad 430 119,65 Lt kreditorių reikalavimai buvo užtikrinti 1 156 670 Lt vertės turimu turtu, todėl pagrindo teigti, kad tarp UAB „Medicinos bankas“ ir BUAB „Veiverita“ sudaryta laidavimo sutartis pažeidė BUAB „Veiverita“ teises, nėra. Ginčijamas sandoris - laidavimas yra įprastas verslo ir įmonių kreditavimo praktikoje, todėl teigti, kad pats sandorio sudarymo faktas pažeidė kitų įmonės kreditorių teises ir dėl to yra negaliojantis, būtų neteisinga. Bankas, sudarydamas su UAB „Veiverita“ laidavimo sandorį, rėmėsi tuo metu egzistavusia ir jam prieinama informacija apie UAB „Veiverita“ finansinę padėtį. Banko turimi duomenys rodė, kad įmonė sandorio sudarymo metu buvo pajėgi toliau vykdyti savo įprastą veiklą ir vykdyti esamus įsipareigojimus. UAB „Veiverita“, pasirašydama ginčijamą sandorį, 7.1.3. punktu patvirtino, kad jis nepažeidžia kitų laiduotojo sudarytų sutarčių. UAB „Veiverita“ ir „Swedbank” AB sudaryta kredito sutartis ir jų tarpusavio įsipareigojimai nėra vieši, todėl UAB „Medicinos bankas“ nebuvo įmanoma sužinoti apie šiuos tarpusavio įsipareigojimus. Svarbu tai, kad „Swedbank” AB reikalavimas buvo užtikrintas turto bei sąskaitų įkeitimu, fizinių asmenų laidavimais, todėl nepagrįstai teigiama, kad yra pažeidžiamos būtent šio kreditoriaus teisės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ginčijama laidavimo sutartis sudaryta 2009-10-19, atsakovas pateikė įrodymus, kad BUAB „Veiverita“ kreditoriai turėjo daug daugiau virš ginčijamų sumų reikalavimo teisę, t.y. Kauno apygardos teismas UAB „Veiverita“ bankroto byloje 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi patvirtintino UAB „Veiverita“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus772 129,28 Lt sumai, iš kurių net430 119,65 Lt sumai kreditoriai jau 2009 m. spalio 19 d. turėjo reikalavimo teisę: SIA „LTL“ turėjo 50 806,92 Lt; T. P.- 30 000,00 Lt; UAB „Arkrita“- 9 501,20 Lt; UAB „Zarasų agroservisas“- 12 468,47 Lt; UAB „Litkrita“- 12 689,92 Lt; SIA „Livanukudrasfabrika“- 10 637,70Lt; UAB „Sanaja“ - 7 020,00 Lt; UAB „BalticAgro“ (buvusi UAB „Kemira Grow How”) - 3 000,00 Lt; „Swedbank”, AB - 293 995,44 Lt. Pagal actio Pauliana ieškinio instituto paskirtį, toks ieškinys gali būti reiškiamas ir tada, kai nėra suėjęs prievolės įvykdymo terminas, todėl vertinant, ar kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, teisinės reikšmės prievolės įvykdymo terminas neturi.Ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus, nes įmonėprisiėmė 150 000 Lt dydžio naują įsipareigojimą, kurio prisiimti neprivalėjo ir po ginčijamo sandorio sudarymo įmonės įsipareigojimai - 1 244 422Lt (1 094 422 Lt + 150 000Lt) tapo didesni už turimą turtą (1 156 670 Lt). Po laidavimo sutarties sudarymo įmonės turto ir įsipareigojimų santykis tik blogėjo. Sudarytu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, nes sandoris padidino įsipareigojimų dydį, išliekant tam pačiam turtui, t.y. sumažėjo UAB „Veiverita" mokumas. Sandoris pažeidė 2009 m. spalio 19 d. kreditorių, turėjusių 430 119,65 Lt sumai, reikalavimo teises. Ginčijamo sandorio sudarymo metu (2009-10-19) įmonės turto ir skolų dydžiai buvo penkis kartus artimesni nurodytiems 2009-12-31 sudarytame balanse, o ne buvusiems 2008-12-31 sudarytame balanse, taigi UAB „Veiverita“ tuo metu jau nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais.UAB „Veiverita“ neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį. UAB „Etvila“ nebuvo vienintelis UAB „Veiverita“ produkcijos pirkėjas. Kiti pirkėjai pirko UAB „Veiverita“ produkciją ir atsiskaitydavo su įmone, nereikalaudami įmonės laiduoti savo turtu už tai, kad jie atsiskaito. Šis ginčijamas sandoris nebuvo draudžiamas, tačiau neatitiko įprastos verslo praktikos, kai laiduojama už pirkėją, kuris perka prekes. UAB „Veiverita“ laikytina nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. UAB „Veiverita“ neatlygintinai prisiėmė įsipareigojimą laiduoti 150 000Lt sumai, suprasdama, kad įsipareigojimams padidėjus 150 000Lt yra reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti, nes jie tapo didesni už turimą turtą.Kadangi UAB „Medicinos bankas“ sudarė neatlygintiną sandorį su UAB „Veiverita“, jo nesąžiningumas, taikant actio Pauliana, nenustatinėjamas.

Apeliantas neteisingai nurodė kreditorinių reikalavimų dydį, jo tinkamai nepagrįsdamas ir padidindamas. UAB „Arkrita“ turi viso 6325,73 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, nes pagal PVM sąskaitą faktūrą ARKZNOOOO166 yra nepadengta tik dalis reikalavimo - 1291,53 Lt, o ne 4467 Lt kaip kad nurodo apeliantas. Apeliantas nurodė teismui, kad UAB „Litkrita“ reikalavimas sudaro 12689,92 Lt, nors iš Kauno apygardos teismo 2011-09-08 nutarties matyti, kad UAB „Litkrita“ patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydis yra tik 12618 Lt. Taip pat neteisingai nurodytas AB „Swedbank”išlikęs kreditorinio reikalavimo dydis, nes dalis reikalavimų buvo padengti. Atsižvelgiant į nurodytą laikytina, kadapeliantas klaidinamai nurodė, nepagrįstai didindamas ir tinkamai nepagrįsdamas kreditorių reikalavimo dydžius, nepateikė pakankamų įrodymų ir duomenų apie faktinį kreditorinių reikalavimų dydį ginčijamo sandorio sudarymo metu (2009-10-19), kuris liko nepadengtas iki šiol. Nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodyta, kad apeliantas prisiėmė 150 000 Lt įsipareigojimą, kurio prisiimti neprivalėjo. Apeliantas ignoruoja tas faktines aplinkybes, kad UAB „Etvila“ dar iki kredito sutarties su UAB „Medicinos bankas“ pasirašymo Bankui pateikė kredito panaudojimo ir grąžinimo aprašymą, kuriame UAB „Etvila“ nurodė, kad yra sudariusi su UAB „Veiverita“ ilgalaikę produkcijos (durpių substratų) tiekimo sutartį, o lėšos pagal Kredito sutartį bus naudojamos būtent minėtai produkcijai įsigyti. UAB „Etvila“ banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad lėšos, kurias UAB „Etvila“ gavo iš Banko pagal Kredito sutartį, buvo pervestos į UAB „Veiverita“ sąskaitą, taigi, apeliantas pagal Kredito sutartį gavo lėšas už savo parduodamą produkciją, t.y. gavo tiesioginę finansinę naudą. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad tarp UAB „Etvila“ ir UAB „Veiverita“ buvo sudarytos ilgalaikio turto nuomos sutartys, kuriomis UAB „Etvila“ nuomininkui UAB „Veiverita“ išnuomojo turtą už atitinkamas sumas. Iš Kauno apygardos teismo 2011-09-08 nutarties matyti, kad bankroto byloje buvo patvirtintas UAB „Etvila“ kreditorinis reikalavimas 67 760 Lt sumai. Taigi, galima teigti, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas, esant tarp asmenų prievoliniams įsipareigojimams ir esant atlygintinumo požymiams. Be to, UAB „Etvila“ per kontroliuojamus asmenis buvo susijusi su UAB „Veiverita“, todėl galima daryti išvadą, kad abi įmonės ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo susijusios įmonių veiklos valdymo ir ekonominės naudos siekimo požiūriu ir apeliantas turėjo pagrindą sudaryti ginčijamą sandorį. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad įmonės įsipareigojimai iškart po laidavimo išaugo 150 000 Lt sumai. Laidavimo sandoris yra sąlyginis sandoris, kuris tampa vykdytinu tik tada, kai pagrindinis skolininkas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų. Be to, kadangi UAB „Etvila“ iš banko gautos 150 000 Lt lėšos buvo pervestos apeliantui, šiomis lėšomis buvo padidinta ir apelianto turto masė. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kokią įtaką ginčijamas sandoris turėjo įmonės mokumui ir atsiskaitymui su kreditoriais ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2009-10-19). Bankroto administratorius ne kartą kreditoriams skirtose ataskaitose akcentavo, kad įmonės finansinės būklės pablogėjimas ir bankroto priežastis - didelės investicijos į durpyną, siekiančios 250 000 Lt, bei negalėjimas užbaigti durpyno paruošimo darbų. Įmonės finansiniai dokumentai patvirtina, kad apeliantas atsiskaitydavo su kreditoriais, kadangi įsipareigojimai nuolat mažėjo. Iš 2008 m. balanso matyti, kad mažiau nei 430 119,65 Lt kreditorių reikalavimai buvo užtikrinti turimu turtu, todėl pagrindo teigti, kad tarp UAB „Medicinos bankas“ ir BUAB „Veiverita“ sudaryta laidavimo sutartis kažkokiu būdu pažeidė BUAB „Veiverita“ teises, nėra. Apelianto rėmimasis 2010 m. ir 2011 m.akcininkų tvirtintomis finansinėmis ataskaitomis yra nepagrįstas, nes mokumas vertinamas sandorio sudarymo metu prieinama informacija, o ne vėlesne informacija, kurios kreditorius niekaip negalėjo žinoti ir įvertinti. Pažymėtina, kad AB „Swedbank”galės patenkinti savo reikalavimus tiek iš įkeisto (434 000 Lt) ir neįkeisto turto (500 000 Lt) vertės, tiek iš laiduotojų T. P. ir R. K. turimo turto ir pajamų, tiek ir iš UAB „Invega“ gautos garantijos, todėl šio kreditoriaus teisės sandorio sudarymo metu ir šiuo metu niekaip negalėjo ir negali būti pažeistos. Kreditoriaus T. P., turinčio 30 000 Lt kreditorinį reikalavimą, teisės negalėjo būti pažeistos, nes šis asmuo, būdamas susijęs tiek su UAB „Veiverita“, tiek ir su UAB „Etvila“, buvo suinteresuotas kredito gavimu ir jam buvo žinomos sandorio sudarymo aplinkybės. Galiausiai, kreditoriaus teisių pažeidimui svarbi ir ta aplinkybė, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (LR CK 6.83 str. 1 d.), todėl UAB „Veiverita“ teisės negali būti pažeistos dar ir šiuo pagrindu.Apelianto įsipareigojimai UAB „Etvila“ kaip pagrindiniam apelianto kontrahentui ir įmonių veiklos valdymo ir ekonominės naudos siekimas, tik patvirtina teiginį, kad apeliantas turėjo pagrindo ir pareigą sudaryti laidavimo sutartį, nes iš to turėjo tiesioginės finansinės naudos.150 000 Lt kredito pervedimas tiesiogiai UAB „Veiverita“ bei tarp UAB „Etvila“ ir UAB „Veiverita“ sudarytos kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nuomos sutartys patvirtina, kad ginčijamas sandoris turėjo piniginį (atlygintiną) požymį, vadinasi, norint taikyti actio Pauliana, turi būti įrodytas kitos sandorio šalies nesąžiningumas. UAB „Medicinos bankas“ laikytinas sąžininga sandorio šalimi, nes, sudarydamas su apeliantu laidavimo sandorį, rėmėsi tuo metu egzistavusia ir jam prieinama informacija apie apelianto finansinę padėtį. Banko turimi duomenys rodė, kad įmonė vykdė įprastą veiklą, sandorio sudarymo metu buvo pajėgi toliau vykdyti savo įprastą veiklą ir vykdyti esamus įsipareigojimus (turėjo pakankamai turto, išduotomis 150 000 Lt kredito lėšomis buvo pagerinta apelianto finansinė padėtis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje dėl UAB „Medicinos bankas“ kreditorinių reikalavimų tvirtinimo BUAB „Veiverita“ bankroto byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo, bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytą laidavimo sandorį, iš kurio ir kildinamas UAB „Medicinos bankas“ kreditorinis reikalavimas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Veiverita“ 2009-10-19 Laidavimo sutartimi Nr. LOAN_102931, sudaryta su UAB „Medicinos bankas“, prisiėmė laidavimo įsipareigojimą, kuriuo buvo užtikrintas UAB „Etvila“ įsipareigojimų UAB „Medicinos bankas“, prisiimtų 2009-10-19 Mažo kredito sutartimi Nr. LOAN_102931, tinkamas įvykdymas. Tai yra, laidavimo sutartimi UAB „Veiverita“ įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarią prievolę turintis bendraskolis, jei UAB „Etvila“ bankui neįvykdytų visos ar dalies prievolės grąžinti paimtą kreditą. UAB „Veiverita“ laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, t.y. prisiimto įsipareigojimo dydis – 150 000 Lt kredito suma, taip pat palūkanų ir delspinigių suma.Kauno apygardos teismo 2011-04-14 nutartimi UAB „Veiverita“ iškėlus bankroto bylą, UAB „Medicinos bankas“ prašo patvirtinti 129 742,82 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro UAB „Etvila“ negrąžinta kredito dalis, priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai, reikalavimą kildindamas iš minėtos laidavimo sutarties. BUAB „Veiverita“ bankroto administratorius ginčija šią sutartį actio Pauliana pagrindu, argumentuodamas, kad laidavimo sutartimi buvo pažeistos UAB „Veiverita“ kreditorių teisės, o taip pat egzistuoja ir kitos actio Pauliana sąlygos, todėl laidavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu.

Actio Pauliana– tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003, kt.). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011, kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismas atmetė bankroto administratoriaus reikalavimą pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, konstatavęs, jog sandoriu nebuvo pažeistos kreditorių teisės. Atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl šios actio Pauliana sąlygos egzistavimo nagrinėjamu atveju, t.y., ar ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Dėl skolininko nemokumo pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Sprendžiant dėl UAB „Veiverita“(ne)mokumo ginčo sandorio sudarymo dienai (2009-10-19), t.y., aiškinantis, ar egzistavo abi nurodytos sąlygos, kad galima būtų konstatuoti įmonės nemokumą kaip teisinę sąlygą actio Pauliana taikyti, svarbus byloje esančių įrodymų dėl įmonės finansinių prievolių masto ir jų (ne)vykdymo ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu analizavimas ir vertinimas. Įmonės 2008 m. balanso (t. I, b.l. 48 -50) duomenimis, įmonė turėjo turto už 1 156 670 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 094 422 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 607 137 Lt. Įmonės 2009 m. balanso (t. I, b.l. 52 -54) duomenimis, įmonė turėjo turto už 626 867 Lt,mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 784 575 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 443 686 Lt. Taigi, viena vertus, įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, bet, kita vertus, darytina išvada, kad įmonė veiklą vykdė, su kreditoriais atsiskaitinėjo, nes 2009 metais įsipareigojimų suma, lyginant su 2008 metų duomenimis, sumažėjo. Kadangi pagal balanso duomenis darytina išvada, kad įmonė atsiskaitinėjo su kreditoriais, mažindama savo įsipareigojimų dydį, o tai paneigiančių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė veiklos nevykdė, su kreditoriais neatsiskaitinėjo, į bylą nėra pateikta,nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad dėl ginčijamo sandorio įmonė tapo nemoki, nes laidavimo sutartimi įmonė turimo turto nesumažino. Tuo labiau nėra pagrindo teigti, kad būtent prisiimtas laidavimas sąlygojo įmonės nemokumą, nes laidavimas tėra šalutinė prievolė ir bylos duomenimis iki bankroto bylos iškėlimo kreditorius apskritai nebuvo pareiškęs reikalavimo laiduotojui, šis įsipareigojimas iki bankroto bylos iškėlimo nepateko į įmonės pradelstų įsipareigojimų sumą, taigi, laidavimu prisiimtas įsipareigojimas iki bankroto bylos iškėlimo įtakos įmonės veiklai ir jos negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais neturėjo.

Sprendžiant dėl kito iš CK6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 yra išaiškinusi, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusios skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sudaro realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK4.92str.); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita.Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laidavimo sandorį yra išskyręs kaip vieną iš galimų atvejų, kuriuo gali būti pažeidžiamos kreditorių teisės. Tačiau sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju laidavimo sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, ginčijamas laidavimo sandoris vertintinas visų bylai svarbių aplinkybių kontekste.Faktas, kad kreditorius reiškia kreditorinį reikalavimą laiduotojo bankroto byloje ir dėl to atitinkamai proporcingai mažėja kiekvienam iš laiduotojo kreditorių reikalavimams patenkinti tenkanti turto dalis, savaime nesudaro teisinio pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės. Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Teisėjų kolegijos nuomone, šiame kontekste yra svarbios ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės. Kaip matyti iš UAB „Etvila“ bankui pateikto kredito, kurio grąžinimas buvo užtikrintas ginčijama laidavimo sutartimi, panaudojimo aprašymo (t. I, b.l. 129), skolininkas siekė gauti kreditą, kad galėtų finansuoti perkamą produkciją iš pardavėjo UAB „Veiverita“ pagal šių įmonių 2008-10-01 pasirašytą sutartį (t. I, b.l. 130-134). Iš byloje esančio UAB „Etvila“ sąskaitos išrašo (t. I, b.l. 135) matyti, kad gautą kreditą UAB „Etvila“ panaudojo pagal paskirtį – pervedė UAB „Veiverita“. Taigi, nors sutiktina su bankroto administratoriaus pozicija, kad laidavimo sandorio UAB „Veiverita“ šiuo atveju neprivalėjo sudaryti (tokia pareiga nekilo nei iš įstatymo, teismo sprendimo, viešo konkurso ar kitų imperatyvų), visgi, laidavimas laikytinas įprasta praktika banko kreditavimo santykiuose, o šiuo konkrečiu laidavimo sandoriu buvo įsipareigota atsakyti ne už kokio nors trečiojo asmens, kuris su laiduotoju būtų visai nesusijęs, įsipareigojimus, o buvo įsipareigota atsakyti už skolininko – laiduotojo produkcijos pirkėjo įsipareigojimus ir visa kredito, kurio grąžinimas buvo užtikrintas laidavimu, suma, buvo pervesta būtent laiduotojui. Taigi, galima daryti išvada, kad laiduotojas gavo ekonominę naudą, kredito, už kurio grąžinimą jis įsipareigojo atsakyti solidariai su skolininku, suma tapo laiduotojo apyvartinėmis lėšomis, kuriomis laiduotojas iš esmės turėjo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Taigi, laidavimo sutartį UAB „Veiverita“ sudarė, iš esmės siekdama ekonominės naudos sau, dėl sudarytos laidavimo sutarties įmonė netapo nemokia. Svarbu pažymėti ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Etvila“ būtų turėjusi didelių finansinių sunkumų, dėl ko, prisiimant laidavimo įsipareigojimą, būtų buvę galima daryti prielaidas, kad skolininkas negalės grąžinti kredito, be to, UAB „Etvila“ suteiktas kreditas buvo užtikrintas ir kredito gavėjo piniginių lėšų, esančių ir būsimų sąskaitose banke bei turtinių teisių į jas įkeitimu bankui (Kredito sutarties 2.6.1. punktas), taip pat gamybinio cecho su žemės nuomos teise įkeitimu (Kredito sutarties 2.6.3. punktas), o kreditorius, siekdamas patenkinti savo reikalavimą, yra nukreipęs išieškojimą iš UAB „Etvila“ priklausančio turto ir, kaip minėta, iki bankroto bylos UAB „Veiverita“ iškėlimo nebuvo pareikalavęs iš laiduotojo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Visų nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamu laidavimo sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai.

Kaip minėta, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, taigi, šiuo atveju nenustačius kreditorių teisių pažeidimo kaip vienos iš būtinų actio Pauliana sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl kitų actio Pauliana sąlygų (ne)egzistavimas nenagrinėtinas kaip šiuo atveju teisiškai nereikšmingas.

Atsižvelgiant į nurodytą, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė BUAB „Veiverita“ administratoriaus reikalavimą pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. UAB „Medicinos bankas“ kreditorinis reikalavimas kildinamas iš laidavimo sutarties, reikalavimo dydžio paskaičiavimas yra pateiktas byloje (t. I, b.l. 19), bylos duomenimis nėra pagrindo teigti, kad paskaičiavimas būtų atliktas netinkamai ir dėl to skolos dydis būtų nepagrįstas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria į BUAB „Veiverita“ kreditorių sąrašą buvo įtrauktas UAB „Medicinos bankas“ ir patvirtintas jo 129 742,82 Lt finansinis reikalavimas.

Remiantis išdėstytu, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.